Kazachstano prezidentas pasakė... [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Praėjęs tiltą ir pasukęs į dešinę, pasiekiau būsimos nakvynės vietą (Ashtarak, šiek tiek už Jerevano) [Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Saulės keliautojo kryptis [Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė, 2015] Kelyje į Tan Taną - II [Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris, 2010]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 2 Spausdinti

Balkanai ir Turkija buvo atsitikę man


Pirma

       Mes pradedam penktadienį ryte. Ne mes vieni, ir valanda autostopo Vilniuje, mašina iki Kauno, mikroautobusas per Kauną, tradicinis apsipirkimas paskutiniame Garliavos kioske. Dabar jau mes pilnai pasiruošę ir sutranzuojam mašiną iki LT/PL sienos, su valandos sustojimu Marijampolėje. Per pietus šturmuojam sieną, ir turim mašiną iki Warshava aplinkelių. Mes buvom sustoję Lenkijos kavinėje ir vairuotojas mus vaišino kava, o pats valgė nacionalinius lenkų patiekalus. Vakare visi buvom šalia Sochaczew, dar spėjom paimt ukrainiečio fūrą, su kuria pasiekėm lenkų miestą Radom. Ten jau tamsu ir miškas, ten mes miegame. Miegame neramiai, nes turėtų lyti, nes šalta ir nėra stogo.


Antra

       Mes atsikėliam ryte. Rytas būna šaltas. Ryte niekas nestoja. Mes neprarandam vilties ir dviejų mašinų pagalba pasiekiam Krokuvą. Kelios valandos pažįstamame mieste ir pažįstamas kelias iš jo. Jo gale sustoja betoną vežanti fūra, iki priešpaskutinio lenkų kaimo, iš kur nueinam ir iki paskutinio. Ten nusiperkam butelį alaus ir patraukiam per pievas dėl nakvynės. Per šlapias pievas. Randam apgriuvusią pašiūrę ir ten apsistojam. Atrodo, buvo šalta.


Trečia

       Rytais ten skamba bažnyčių varpai, o keliu genamos karvės. Tai mus pažadina, mes einam iki sienos, už paskutinius lenkiškus atsigeriam kavos, sieną kertam, už jos tranzuojam ir sustabdom mašiną iki pirmo Slovakijos kaimo. Ten sustoja lenkas, dirbantis Austrijoje ir važiuojantis į ją. Nuvažiuojam su juo, Slovakijos autobano kavinėje valgom barščius, pravažiuojam Bratislavą, pasiekiam degalinę už Graz. Išlipimas iš lenko turbo dyzelio problematiškas, nes jam pasirodo, kad mes jam turim sumokėti už kelionę. Pažiūriu į tą iškaseną ir pasakau ne, nes tai autostopas. Lenkas kovoja ir rodo į spidometrą, kad pavežė mus 500 km. Vėl sakau ne. Lenkas kovoja ir meta dar vieną kozirį, kad aš jam atiduočiau slovakiškus pinigus, kurie liko nuo barščių. Nieko jis negauna, nes tai autostopas. Kažin ar jis tai supranta. Mes tranzuojam degalinėje ir po valandos būname Slovėnijos mieste Maribor, kuriame beveik nėra žmonių tą vakarą, tad ramiai paklaidžiojam ir miegam miške, kelių Zagreb-Ljubljana susikirtime. Ten jau šilčiau – gal nuo minčių, kad mes jau Balkanuose.


Ketvirta

       Nuo ryto nuvažiuojam i Ljubljaną, miestą, kuris nepalieka jokio įspūdžio. Turbūt, jis yra nuobodus. Skubiai iš jo išsigaunam į kelią. Keliai yra du- arba į Slovėnijos pajūrį, arba į Kroatijos pajūrį. Sustojusi mašina priverčia pasirinkti antrą variantą ir nuveža pusę kelio iki Rijeka. Kita pusė pasirodo sunkiai pravažiuojama autostopu ir stringam iki vakaro, kuriam atėjus ten ir nakvojam, virš bunkerių.


Penkta

       Ryte niekas nepasikeičia. Nueinam 2 km., tranzuojam šalia dešrų fabriko. Nestoja ir baisiai smirdi. Tada nueinam dar 5 km. ir tik ten pagaliau sustoja mašina iki paskutinio Slovėnijos kaimo. Ten sustoja diedukas, važiuojantis į Rijeką. Kroatijos sieną kertam be pastangų, kadangi ten dirbantys pareigūnai - mūsų vairuotojo draugai iš to paties kaimo. Mes Kroatijos kurorte Opatija, šalia Rijekos. Ten būti gerai - maudykis, grožėkis ir žinok, kad artimiausiam vakarui mus būtinai ištiks poilsis. Vakarop randam statomą namą, kurio aukšte Nr. 2 apsinakvojam.


Šešta

       O ryte - tikras vaizdas į jūrą pro langą. Šalia jūros pasikaitinam, pabendraujam su ten gyvenančiais krabais ir miesto autobusu išvažiuojam į Rijeką. Po šiokio tokio vargo turim fūrą į Zagrebą. Lėtai, bet užtikrintai važiuojam. Mus palieka ant didelio apvažiavimo, nuo ten irgi galima tranzuoti ir mus nuveža į miestą. Ten prasideda lietus. Erdvus, gražus ir teisingas miestas, ir aš jame buvau. Toliau traukinyje susitariam su kontrolieriumi, kad turim teisę išvažiuoti iš miesto iki reikalingo priemiesčio nemokamai. Taip ir buvo. Ten randame mašiną, su kuria niekur nevažiuojame, mes joje paprasčiausiai miegame. Taip saugiai ir šiltai, kai už lango lyja pats tikriausias lietus.


Septinta

       Atsikeliame mašinoje, pavalgome mašinoje, nusifotografuoju šalia mašinos ir išeiname ieškoti tikrų, važiuojančių mašinų. Autostopas autostradoje neblogas ir vėl fūra, ir vėl kur reikia, į Kroatijos miestą Slavonski Brod. Vėl paleidžia ant apvažiavimo, bandom nueiti iki miesto savo jėgomis, bet nepavyksta, nuveža. Iki pat sienos ir dar parodo savo namus, ir papasakoja trumpai ir aiškiai, kodėl kitoje upės Drava pusėje, kur Bosnija, stovi sugriauti ir pajuodę namai, ir kad tiltas per karą buvo sugriautas, o vėliau atstatytas. Per jį perėjus mūsų laukia bosnijos pasieniečiai. Paėmęs mūsų pasus ir juos patikrinęs kažkokiame sąraše, jis pareiškia, kad mums reikia vizos. Kadangi iš tiesų yra kitaip, aš pasakau, kad nereikia. Tada jis su pasais nueina į didesnį namuką ir grįžta iš jo, bet pasų jo rankoje nematyti. Ir vėl jis savo, kad mums reikia vizos. Aš pasakau, kad nereikia. Tada jis paima iš manęs žemėlapį ir klausia, kur važiuojam. Kai pasakau, kad į Sarajevo, jis rodo į Kroatiją ir liepia važiuoti prie jūros, suprask, Bosnija jūros beveik neturi, ją visą pasiėmė kroatai. Prie jūros buvom ir dabar nenorim, mums reikia į Sarajevo. Tada jis pataria mums važiuoti į Zagrebą. Kai pasakau, kad ir ten buvom, jis mums pataria nuvažiuoti ten dar kartą, nes anot jo, Sarajevo, zona konflikta, jums negalima, reikia vizos. Kažką mąsto, tada nueina į būdelę, atsineša mūsų pasus, atiduoda, sako, kad vizos nereikia ir mums nueinant į Bosniją, man patapšnoja per petį, jo veide šypsena, o man jau Bosnija. Pirmas kaimas Bosnijoje, pagal žemėlapį, turėtų vadintis Bosanski Brod. Tik tokio ten nėra, o yra Serbski Brod ir užrašas skelbia, kad sveiki atvykę į serbų respubliką, raidės rusiškos. Aplinkui pajuodę ir apgriauti namai, nedirbančios gamyklos, jauku, bet nelabai. Mūsų pirmas autostopas Bosnijoje baigiasi sėkmingai per 5 min. ir mašina veža iki Doboj. Vairuotojas ramiai pasakoja, kaip čia viską sugriovė karas. Ir pasakoti nereikia, nes aplinkui tik tokie pokariniai vaizdai. Ir per daug siaurūs keliai, kuriuose kitos mašinos aplenkimas, kaip rusiška ruletė, ir visai neįdomi. Bosnijoje autostopas populiarus, nes keliuose pilna žmonių, kurie paprasčiausiai stovi ir laukia mašinos. Mes ne tik laukiam, bet ir stabdom. Mus paveža pašto kurjeris. Po jo - asmuo, turintis tris žmonas ir besisveikinantis su visais pravažiuojančiais žodžiu saliut. Taip mes priartėjam prie Sarajevo. Pradeda lyti, o paskutinės mašinos vairuotojas sako, kad Sarajeve tikrai nelyja, nesl yja aplink jį. Jis pasako: aš tai žinau. Pasako išdidžiai, pabrėždamas, kad jis iš to miesto Ir tikrai, įvažiuojant į Sarajevo, lietus pasibaigia. Ir dar jis pasako, kad bastytis ir uždirbti pinigus galima visur, bet gyventi - tik čia, savo namuose. Mes einam link centro, ir pakeliui fantastiškas saulėlydis nuo kalno, ir nuotrauka su Sarajevo vaikais, ir daugiabučiai, kurių sienose kulkų žymės, ir nakvynė pajuodusiame ir apgriautame name. Tai miestas, kuriame nėra problemų su nakvyne, kuriame pilna tuščių pasatatų. Toks tad vakaras Sarajeve, mieste, kuris mums buvo įvardintas kaip zona konflikta.


Aštunta

       Sarajevas, miestas, kuriame būdamas norom nenorom ant kiekvieno pastato sienų ieškai kulkų žymių. Ir jas randi, praktiškai ant kiekvieno. Taip jau būna, būnant tame mieste. Dar ten yra sekli upė, mečetės ir gražūs kalnai, kurie supa visą miestą, centrinė aikštė, daug baltų kapinių. Kažko įspūdingo ten nėra. Tai ilgiau ir nebūnam ten, einam lauk. Kai eiti nusibosta, važiuojam su tramvajumi. Plati gatvė, kurioje daug apgriautų namų. Kai baigiasi miestas, tranzuojame kelyje. Kaip ir įprasta Bosnijoje, per minutę sustoja mašina, šįkart kroato, važiuojančio link Dubrovniko. Bosnija man graži šalis, su kalnuose stovinčiomis mečetėmis, iš kurių tam tikrą valandą pasigirsta malda ir taip skamba per kalnus. Ten ežerai, labai panašūs į tuos, kurie yra Šveicarijoje, tokios žalios spalvos. Pravažiuojam Mostarą, kuriame apgriauti ir pajuodę namai. Kažkada žinojau, kad tai gražus miestas, bet dabar taip nemanau ir jame nesustojam. Toliau virš kelio plėvesuoja Kroatijos vėliavos, nors tai dar Bosnija. Ir kaimuose, šalia namų plėvesuoja kroatų vėliavos. Turbūt, tai kažką reiškia. Ką, aš nežinau. Ant sienos pareigūnas nenori mūsų įsileisti, parkuoja mus atvežusią mašiną prie kelio, o mus pasikviečia pas save į kambariuką. Kas dabar bus, aš jau pilnai žinau, šitam buvau pasiruošęs ir šios akimirkos laukiau. Taip, pareigūnas nori pamatyti, kiek mes turim pinigų. Būtent pamatyti. Tenka jį nuvilti - pinigų mes turim, parodau jam apie 200 eurų. Jis nelieka labai patenkintas, todėl įdeda štampą į pasą. Mes lekiam link mašinos ir tęsiam kelionę. Sveika, vėl Kroatija, nors už 30 km. vėl įvažiuojam į Bosniją, miestelis Neum, kelių kilometrų ruožas prie Adrijos jūros, įsiterpęs tarp Dubrovniko ir likusios Kroatijos. Tai Bosnijos priėjimas prie jūros. Atsimenu, gūdžiais žiemos vakarais Lietuvoje, žiūrėdamas į žemėlapį, bandydavau įsivaizduoti, kaip ten viskas atrodo, o dabar mes čia. O ten yra gerai, beveik tuščiame pliaže ir gilioje jūroje, mes praleidžiam popietę ir vakarą. Tada einam ieškoti nakvynės, bet neradę nieko padoraus, miegame paplūdimyje. Šilta nakvynė, jūra ošia, teisingas toks garsas.


Devinta

       Gerai yra atsibusti prie jūros. Man patinka atsibusti prie jūros. Tada tranzuojam į Dubrovniką. Man patinka tranzuoti į Dubrovniką. Ir taip kokias dvi valandas, kol sustoja bosnio mašina. Jis su drauge amerikiete keliauja kur ir mes. Su jais ir atvažiuojam į Dubrovniko centrą. Ir nors karštis darosi nerealus, mes vaikštom po senamiestį. Miestas fantastiškas – jaukios gatvelės, gražūs pastatai, atsiveriantys vaizdai į jūrą. Jūroje stovi laivas, kuris tuoj išplauks į Veneciją. Ant miesto sienos kabo informacinės lentos, kuriose sužymėta, kuriuos Dubrovniko pastatus padegė ar sugriovė serbų ir juodkalniečių artilerija 1991 metais. Net sužymėta, kuriam pastatui ką padarė, tai vienam stogą sudegino, tai kitam sieną apgriovė. Labai naudinga informacija. Kai būsim Serbijoje ir Juodkalnijoje, reiks paklausti, kodėl jie bandė sugriauti Dubrovniką. O dabar einam į pliažą, jis visai šalia, ir ten gerai leidžiam laiką. Vakarop vėl einam į senamiestį. Iš ten einam prie jūros ir nakvojam ant skardžio. Viršuje mūsų - gatvė, o apačioje - jūra. Vėl nakvynė milijono žvaigždučių viešbutyje, su vaizdu į jūrą.


Dešimta

       Gerai yra atsibusti prie jūros. Eilinį kartą pasivaikštome po Dubrovniką. Ir neatsibosta. Yra planas pabūti pliaže, o per pietus važiuoti į Juodkalniją. Deja, planas nepasitvirtina, nes besikaitindamas pliaže aš prisnūstu ir gaunu kažką nuo saulės. Gal tai saulės smūgis. Jūra labai banguota, saulė labai karšta. Per pietus aš bejėgis ir mes gulim pavėsyje. Tik ant vakaro man tampa geriau ir einam į kelią. O ten reikia eiti į kalną, tokiu siauru keliuku ir su kiekvienu žingsniu skardis didėja. Nenorėčiau ten eiti naktį, pagalvoju. Asta ant kelio randa kasetę, pavadinimu “Mostaro melodijos” ir ją pasiima. Tikėkimės, serbai mūsų nekraustys ant sienos ir tos kasetės pas mus neras. O jeigu ras, mums bus nelabai gerai. Juk mes žinom, kas yra Mostaras. Priėję kelią gulam po medžiais. Tikim, kad lietaus nebus. Po dviejų valandų prasideda liūtis. Greitai renkamės daiktus ir einam tuo keliu, kuriuo nenorėčiau eiti naktį. Pliaupia galinga liūtis, aplinkui tamsu, po dešine aukštas skardis, po kaire lekia mašinos. Man jausmas įspūdingas ir aš jau bijau. Taip keli kilometrai, kol prieinam pirmą pastogę - namą su garažu. Sueiname į garažą, ten mirksi signalizacija, sugulam prie durų.


Vienuolikta

       Atsibusti garaže, ir dar peršlapusiems, nėra jau labai gerai. Į garažą ateina bobutė ir supratusi, kad mes ten miegojom, pakviečia į namus. Vaišina kava ir sausainiais, tokiais paprastais ir reikalingais dalykais. Nebūnam pas ją ilgai ir einam į kelią. Kelyje pradžiūstam ir dviejomis mašinomis pasiekiam Juodkalnijos sieną. Juodkalnijos pasienietis, pamatęs mūsų pasus, pasako: Litva-Sabonis. Palinksim galvomis. Jis nusišypso, pasiteirauja apie kelionės tikslą, paklausia(tik paklausia) kiek turim pinigų, uždeda štampus į pasus ir įleidžas mus į Juodkalniją. Iki pirmo kaimelio paveža policininkai. Karštis vėl nerealus. Ir ten kurortiniai miesteliai, niekas nestoja, einam per tuos nesibaigiančius kaimus šalia jūros. Važiuojam, keliamės nemokamu keltu per Tivatski Zaliv. Toks gražus vandens telkinys, apsuptas kalnų. Graži šalis Juodkalnija. Vėl važiuojam, šįkart su serbu ir jis pasakoja, kad jis ir pats kariavo, pasakoja, kad kažkada čia būdavo daug turistų, kad jiems patiko Juodkalnija, kaip kad patinka man. Vėliau buvo karas ir turistų neliko. Dar vėliau karas baigėsi, bet ir iki šiol nelabai į čia kas atvažiuoja. Bet jis turi viltį, kad viskas ir čia susitvarkys. Gal, aš nežinau. Dar vėliau atvažiuojam į kurortinį miestą Budva, ieškom kur išsikeisti pinigus, kol sužinom, kad keisti nieko nereikia, nes Juodkalnijos piniginis vienetas yra euras. Čia tai geras – apsiperkam už eurus. Pabūnam pusvalandį pliaže ir tranzuojam. Nėra labai aiškus maršrutas. Reiktų važiuoti per Kosovą, bet baisoka. Gal nereiks. Ir nereikia, nes sustoja mašina, važiuojanti ten, kur mes neplanavom, bet važiuosim. Mes važiuojam į Serbijos sostinę Belgradą. Fantastiško grožio serpantininis kelias Budva-Cetinje su nerealiais vaizdais, gražiausia, ką mačiau iki šiol. Pravažiuojam Juodkalnijos sostinę Podgorica. Toliau vėl įspūdingas kelias, suspaustas tarp aukštų kalnų. Toks siaurutis ir duobėtas kelias tarp didžiulių kalnų. Ypatingi tuneliai, kaip pelės urveliai, į kuriuos įvažiuodamas iš inercijos pasilenki. Dar sužinom, kad tarp Juodkalnijos ir Serbijos atsirado siena. Mūsų netikrina, tik mašiną. Taip ir važiuojam per Serbiją. Temsta. Apie trečią nakties įvažiuojam į Belgradą. Naktinis miestas atrodo didelis. Bus matyt rytoj, o dabar - miegoti po daugiabučio balkonu. Jauki nakvynė, nieko nepasakysi.


Dvylikta

       Po balkonu buvo visai jauku. Išeinam į miestą. Daug tiltų per upę Drava. Mieste nieko įdomaus, išskyrus karinės technikos muziejų po atviru dangumi. Gerai, kad eksponuojama ne ta karinė technika, kuri neseniai griovė Bosniją ir Kroatiją. Gal kada eksponuos ir tą, o dabar – pirmo pasaulinio karo. Nuo kalno geras vaizdas į Dunojų. Užeinam į stoties kavinę, kavos. Ten dirbantis asmuo nepatenkintas, kad užėjom, bet kavos atneša. Ir vandens atneša. Kava prasta, o užsigeriant vandeniu apima jausmas, kad jis pasemtas iš šalia pratekančios upės Dravos. Skubiai tranzuojam lauk iš miesto, ant centrinio įvažiavimo į autostradą, kuri eina per miestą. Mašinų daug ir nė viena nestoja. Mašinų per daug, tad einam iki sekančio įvažiavimo. Vėl nieko gero. Taip bandom dar kokiuose trijuose. Nieko. Tada tranzuojam autostradoje. Pasiteisina ir paimam bulgaro fūrą, aišku, kad į Bulgariją. Važiuojant autostrada aišku, kodėl niekas nestojo Belgrade – autostrada tuščia, mažai kas ja važinėja. Išvažiavus iš autostrados, už miesto Niš laukia kelias – siurprizas, anot bulgarų fūristo, sudėtingiausias Europoje. Siaurutis, tarp kalnų su tuneliais, per kuriuos fūra gali pravažiuoti tik važiuodama kelio viduriu, ir tai sunkiai. Bet mes ir vėl viską sėkmingai pravažiuojam. Rodant bulgarui, kur yra Lietuva, Asta nuvalo dulkes nuo Lietuvos žemėlapio - turbūt, mes jau pasiilgom Lietuvos. Netoli Bulgarijos sienos įjungiama radija. Futbolas, lošia bulgarai. Tad vairuotojas skubiai iš kažkur ištraukia Bulgarijos vėliavą ir pradeda ja mojuoti kabinoje kaip beprotis. Kas tuo metu vairuoja fūra, aš nežinau. Ant Bulagarijos sienos bandom su juo sutarti, kad vežtų mus iki Turkijos, bet jis kažko stabdo. Tiek to. Pereinam sieną ir einam į laukus miegot. Iš paskos mus bėga būrelis vaikinų – reikia trauktis iš tų laukų, gal užėjom kokią kontrabandos slėptuvę. Traukiamės. Gulam šalia fūrų aikštelės – mes ten miegosim.


Trylikta

       Paryčiais krenta rasa ir viskas sušlampa, ir miegmaišiai ir mes juose. Pakilus saulei ir miegmaišiai ir mes juose išdžiūname ir nuskubame tranzuoti. Prie mūsų prieina senis ir pradeda skiesti, kaip mums čia niekas nestos, nes Bulgarijoje per dieną užmušami 2-3 vairuotojai, kurie sustoja juos stabdantiems žmonėms. Todėl jis mus gali išgelbėti, už tam tikrą sumą pinigų nuveždamas su savo žiguliais į Sofiją. Senis mane sunervina, siunčiu jį toliau. Nueinam valgyti. Nespėjam pradėti, kaip matau važiuojančią vakarykštę fūrą. Lekiu į kelią, fūra pravažiuoja. Ar vairuotojas mane matė, ar nematė, lieka paslaptis. Daugiau niekur neinam ir sustabdom turko fūrą, kuri veža per pusę Bulgarijos, iki miesto Plovdiv. Ten tranzuojam. Ateina žmogus, stabdantis tik fūras. Tai fūristas, tranzuojantis su iškelta šaiba. Jam sustoja pirma fūra. Pavažiavusi kelis metrus už mūsų ji dar kartą sustoja ir pasikviečia mus. Važiuojam: mes, turkas, kieno fūra, ir bulgaras fūristas, kuris tą fūrą sustabdė. Viename kaimų bulgaras mus palieka ir mes turko valioje. Tas mus nusiveža į pakelės užeigą ir garantuoja, kad money-no problem, tad mes normaliai pavalgom. Važiuojant link sienos, turkas per dažnai “netyčia” prisilietinėja prie Astos rankos, o privažiavus sieną išvis išnaglėja ir sako man eiti nupirkti sau ir Astai vizas, o pastaroji tegul palaukia manęs grįžtančio pas jį fūroje. Aišku, išlipam abu. Kaip ir tikėjausi, ten vizomis neprekiaujama, reikia eiti kur važiuoja paprastos mašinos. Grįžtam į fūrą, prieš tai sutikę abu ankstesnius fūristus: bulgarą, atvežusį mus iki Turkijos ir nesustojusį ryte ir turką, pravežusį pusę Bulgarijos. Tiesiog susitikimo vietos pakeisti negalima, gaunas. Turkas, pas kurį grįžtam, iki mūsų išėjimo buvęs toks draugiškas ir geranoriškas, dabar piktas ir nieko nekalba. Viskas aišku su juo, susirenkam daiktus ir einam per sieną, nors jis dar kažką kalba apie tai, kad veš mus į Antaliją. Suprantam, kad iki Antalijos kokios 2 naktys, per kurias mes, aišku, galėsime miegoti jo fūroje. Tokie tad tie turkų fūristai. Bulgarų pasienietis įdomiai dirba su mūsų pasais – pradžioj juos varto, tada deda antspaudą ir numeta ant stalo, tik spėk gaudyti. To dar niekur nebuvau matęs. Perkam Turkijos vizą, išsikeičiam pinigų ir sveika Turkija. Tualeto prižiūrėtojas nori milijono už pasinaudojimą jo prižiūrimu objektu. Pasiūlau ketvirtadalį, bet jis nori milijono, tad negauna nieko. Stabdant prieina kažkoks nesveikas tipas, rodo savo varganus milijonus ir kartoja frazę: madam, sex. Tenka jį primušti. Temstant sustoja fūra. Vairuotojas – normalus. Su juo atvažiuojam į Stambulą. Pamirštu visus miestus, kuriuos mačiau iki šiol, nes šito dydis nerealus. Ilgai važiuojam, pravažiuojam Bosforo sąsiaurį ir mes Azijoje. Nuvažiuojam su juo į firmos terminalą. Ten vakarienė su juo ir firmos darbuotojais. Nakvynei mums išskiria po atskirą fūrą, kur mes ramiai nakvojame.


Keturiolikta

       Ryte nusimaudom duše. Mums paskiriamas atsakingas asmuo, kuriam patikėta palydėti mus į miestą. Vėl važiuojam per Bosforo sąsiaurį, ir vėl sveika Europa. Valkiojamės po Stambulą. Karšta. Daug rūmų, viskas užtverta. Begalės mašinų ir nerealus triukšmas. Vakarop perkam žemėlapį, keliamės su keltu už 2 milijonus abiems. Gražus Bosforo sąsiauris saulei leidžiantis. Mes vėl Azijoje. Sulipam į autobusą, važiuojantį į priemiestį Tuzla. Kaina vėl po milijoną. To autobuso pavadinti miestiniu neapsiverčia liežuvis, nes jis važiuoja į priemiestį pusantros valandos. Miestas vis nesibaigia. Žmonės vis nesibaigia. Triukšmas irgi nesibaigia. Autobusas nuveža į karinę jūreivių mokyklą. Prie vartų mus išlaipina, draudžiama zona, kaip mums paaiškina kareiviai. Bet jie randa transportą, nuvežantį mus atgal į Tuzla centrą. Kaip supratau, tai Marmaro jūros kurortas. Nepasiliekam jame, einam link kelio, pakeliui pilna aptvertų karinių zonų. Pasiekiam kelią ir nakvojam šalia jo.


Penkiolikta

       Tranzuoti Turkijoje reikia turėti geležinius nervus, nes stovint kelyje, kas 30 sekundžių pro šalį pravažiuoja autobusas, kuris ne tik pravažiuoja, bet ir pypsina. Ir taip kiekvienas. Vėliau prie to pripranti, bet pradžioj tai žaloja nervus. Turkijos autostopas be problemų. Pirmas vairuotojas veža mus iki Kocaeli, nusiveda į kavinę ir girdo arbata, kažką užrašo ant savo vizitinės kortelės. Reiks kada išsiversti. Kita mašina iki Sakarya. Dar kita, fūra, iki Duzce, pakeliui turkiškas patiekalas ir arbata kavinėje. Tai jau tampa tradicija, gera tradicija. Toliau sukam link Juodosios jūros, miestas Eregli ir graži, bet tuščia Juodosios jūros pakrantė. Aš pirmą kartą prie Juodosios jūros. Tada mašina į Zonguldak, kurios vairuotojas, sužinojęs, kad mums reikia į pliažą, nuveža iki jo ir paklausia, kiek mes būsim pliaže. Pasakom, kad kokias 2 valandas. Jis pažada, kad atvažiuos mūsų pasiimti ir nuveš į Zonguldak. Maudytis ten sunku, dugne didžiuliai akmenys. Atėjus laikui, turkas neatvažiuoja, einam į kelią ir sutranzuojam mašiną, nuvežančią į Zonguldak. Pakeliui pravažiuoja mašina, važiuojanti paimti mūsų iš pliažo. Jis pavėlavo kokią valandą, bet vistiek nejauku, kad jo nesulaukėm. Zonguldake sustoja vaikinas, kuris mus veža iki savo kaimo. Tada jis veža mus į Devrek, apie 30 km., sugalvojęs, kad mums reikia į autobusą. Mums nereikia į stotį, bet kaip jam paaiškinti, kai jis nekalba jokia kita kalba, apart savosios. Tokie tad tie turkai. Einam miegoti į krūmus, miesto gale.


Šešiolikta

       Šeštadienis ir vėl autostopas puikus. Viena mašina, kita, kol sustabdom fūrą, vežančią kamuolius. Vairuotojas unikalus, puola liesti Astos ranką be jokių žodžių. Ir važiuoja 30 km/h greičiu, kad galėtų ilgiau liesti. Su juo važiuojam kokis 2 km. ir išlipam. Tada vėl sustabdom fūrą, kurios vairuotojas - normalus. Važiuodami matom tą su kamuoliais – dabar tas senis važiuoja ne 30 km/h, o skuodžia kur kas greičiau, kad net nepavysi. Tokie tad tie turkai. Geriam vėl arbatą kavinėje ir vidudienį būnam Ankaroje, Turkijos sostinėje. Parke į akis lenda batų valytojas. Miestas gražus ir erdvus – man patinka. Paminklas ožiams, graži mečetė, erdvios gatvės, aukšti namai. Už milijoną važiuojam į priemiestį Etimesgut. Paklausus kelio, susirenka dar kokie 6 turkai ir nubraižo kelią ne tik iš to priemiesčio, bet iki pat Antalijos. Tokie tad tie turkai. Einam į kelią, aplinkui vėl aptvertos karinės zonos. Tada sustabdom senioką, kuris dorai negali paaiškinti, kur važiuoja, nes pats nežino. Duoda pavairuoti savo Toyotą, pats nori sėsti ne šalia manęs priekyje, o ant galinės sėdynės, šalia Astos. Atsisėda, Asta tarp savęs ir jo laiko kuprinę. Kai seniokas sužino, kad mes vyras ir žmona(taip visur reikia sakyti Turkijoje), staigiai ir nieko nesakęs šoka nuo galinės sėdynės ant priekinės. Toyota susimėto. Dar vėliau jis perima vairavimą iš manęs. Kažkuriame mieste paimame jo brolį ir visi važiuojam. Kavinėje geriam, ir vėl arbatą. Seniokas parodo savo teises, kuriose parašyta, kad jis gimęs tokių tai metų, tokio tai mėnesio, tokią 00 dieną. Mane ima isteriškas juokas, bet šiaip ne taip valdausi. Iki šiol įdomu, kodėl jis gimęs 00 dieną. Visą kelią tie broliai apie kažką rėkauja ir ginčyjasi tarpusavyje. Taip mus atveža į Afyon ir paleidžia ant kelio į Antaliją, nes patys važiuoja į Izmirą. Atsisveikindamas seniokas ištraukia iš bagažinės vieną ten buvusį persiką ir atiduoda Astai. Mus vėl ima isteriškas juokas. Brolis su mumis atsisveikina sparnuota fraze: my friend. Kai jie nuvažiuoja, sekančias 5 minutes juokiamės taip, kaip neatsimenu kada juokiaus, iš visų bajerių, kuriuos seniokas krėtė kelionės metu, to nežinodamas. Miegam po medžiais, šalia degalinės ir šalia kelio į Antalya.


Septyniolikta

       Dar viena fūra mus veža iki Isparta. Pakeliui vaišina pusryčiais bare. Pusryčiams batonas, kiaušinis, sūris ir medus. Ir arbata, aišku ir savaime suprantama. Vėliau mes net galim pasirinkti, kaip norim važiuoti į Antalya, ar per Isparta, ar per Burdur. Pasirenkam antrą variantą ir kelių susikirtime išlipam. Karštis nerealus, gamta, kaip Ispanijoje. Ar tu buvai Ispanijoje, my friend? Vėl sustoja fūra su dviem šauniais fūristais iš Antakya. Malonūs bičiukai, tokie saviakai, paveža mus iki Burdur. Tada dar viena fūra, vėl su dviem fūristais, jau į Antalya. Turbūt, taip lemta, kad Antalya pasieksim su fūra. Arbata kavinėje. Ir gražus, beveik serpantininis kelias per kalnus. Ar tu žinai, kas yra serpantininis kelias, my friend? Miesto Antalya karštis lenkiantis prie žemės. Skubiai ieškom pliažo ir randam, leidžiamės nuo uolų. Pataikom į turkų pliažą. Vanduo šiltas, geros bangos. Saulei nurimus, einam į miestą, už milijoną perkam arbūzą, sėdim ant kalno ir stebim naktinę Antalya, gliaudom saulėgrąžas ir klausomės maldos iš mečetės. Antalya man patinka – gražus kurortas. Tada einam į penkių žvaigždučių viešbučio kiemą ir gulam po krūmais, ne penkių, o milijono žvaigždučių viešbutyje. Iš kažkur atsivelka senis, kuris turi tikslą nusišlapinti. Pamatęs mus išsigąsta ir dingsta. Greitai ateina viešbučio apsauga. Užduoda įdijotiškiausią klausimą, kokį galima sugalvoti, tipo, kur mes apsistoję Antalijoje. Nieko sau, miegam po medžiais, o jis klausia, kur mes apsistoję. Gal jis pagalvojo, kad jų viešbučio kiemą sumaišėm su pliažu. Nežinau, bet reikia ieškot kitos nakvynės vietos. Greitai tokią randam parke. Bet miegoti tą naktį buvo sunku. Karštis +25 laipsniai Celsijaus, prakaitas bėga, ir tik paryčiais atvėsta. Prisimenu 2000 m. ir Siciliją – ten būdavo tas pats su nakties temperatūra ir nakvyne tokioje temperatūroje.


Aštuoniolikta

       Nuo ryto lekiam į pliažą. 10 valandą ryto temperatūra pasiekia +30 laipsnių. Jūroje praleidi 80 procentų laiko, bet ir tai nelabai padeda. Po valandos tampa per sunku per karštus akmenis iki tos jūros nueiti. Nieko sau poilsis, galvoju. Vidudienį maunam iš ten lauk. Fūra ir išveža iš Antalijos, kaip kad fūra į ją atvežė. Dar panoraminė nuotrauka. Mašina su trimis bičais iki Denizli. Su jais kavinėje geriame turkišką pieną, labai specifinio skonio, ir valgome turkiškus blynus. Bičas liepia man juos valgyti, ta pačia fraze: my friend, man patinka šita frazė ir aš ją vis prisimenu. Iš Denizli su autobusu už tradicinį turkišką milijoną važiuojam į kaimą Pamukale, kuris yra už dvidešimties kilometrų ir kuriame yra kažkas gražaus, kaip kad kažkas mums taip sakė. Bilietas kainuoja po 5 milijonus. Pasakysiu – neverta, nieko ten ypatingo. Įsivaizduokit paprastą kalną, tik ne tradicinės spalvos, o baltos. Ir po tą baltą spalvą reikia vaikščioti be batų – batus reikia neštis maišelyje. Dar ten stovi toks senis ir švilpauja su švilpuku, jei koks turistas nueina ne ten, kur galima. Turkai visiškai neprižiūri to kalno, tik ima pinigus ir tiek. O ant lentelių esantį užrašą “Prašome nevaikščioti čia, kad išsaugoti šį unikalų gamtos paminklą kitoms kartoms”, taip ir norisi perfrazuoti į “Prašome nevaikščioti čia, kad išsaugoti šį pajamų šaltinį kitoms turkų kartoms”. Kur kas įdomesnis objektas yra senovinio miesto griuvėsiai šalia. Taigi, pabraidžiojam po tas kalkes ir nusprendžiam, kad jei jau sumokėjom pinigus, reikia čia ir nakvoti. Asta dar išsiplauna galvą ten esančiame šiltame vandenyje. Aš pastebiu saulėlydį – jis gražus. Nakvynė sunki, nes visą naktį puola vabzdžiai. Užtat yra vaizdas į naktinį ir šviečiantį Denizli.


Devyniolikta

       Nusileidžiam į kaimą ryte. Krautuvėse nerealiai užkeltos kainos. Grįžtam į Denizli. Sėdam valgyti šalia pastato. Iš kažkur ateina seniokas ir patiesia mums laikraštį, atneša stiklines, o pavalgius, ir servetėles. Tokie tad tie turkai. Nusifotkinu šalia paminklo gaidžiui – bus graži nuotrauka, kurią galima padovanoti bet kuriam draugui. Užtikrintai judam iki Izmir. Paleidžia ant apvažiavimo. Ne problema, yra “miestiniai” autobusai iš bet į bet kur ir už standartinę milijono kainą praveža visą Izmirą. Gale kelio vairuotojas klausia, iš kur mes ir ką čia veikiam. Papasakoju mūsų maršrutą Turkijoje: Istambul – Zonguldak – Ankara – Antalya – Izmir/Tranzyt. Paskutinis žodis jam sukelia juoką ir ilgai jį kartoja ir juokias. Na jo, taip ir buvo, Izmir/Tranzyt. Sėdam valgyti šalia degalinės, tai degalinės darbuotojas atneša butelį mineralinio. Paduoda ir nueina. Tokie tad tie turkai. Tranzuojant, pro mus praeina du vaikinai. Paskui juo dar du ir vienas išsitraukia beisbolo lazdą, prieš praeidamas pro mus. Galvoju, kad dabar bus negerai. Negerai ir buvo, tik ne mums, o vienam iš tų vaikinų – jie jį sudaužė ir tas nulėkė kruvinas. O mums sustojo mašina su trimis turkais. Ar tai vienas, ar tai du iš jų buvo kurdai. Ir prasideda klausimai man, kas geriau, ar kurdas, ar turkas. Iš kur aš žinau, man tas pats. Gerai, kad nors vienas iš jų kalbėjo angliškai. Nusiveda mus kaime į kavinę. Prieina padavėja ir tiesia ranką. Mes jos nesuprantam. Ji nueina. Tada turkas mūsų klausia, kodėl mes jai nepadavėm rankos, nes pas juos priimta, kai moteris sėdi kavinėje, ji turi pasisiveikinti su kita moterimi, t.y. padavėja, paspausdama jai ranka. Pas ką, pas juos, ar pas turkus, ar pas kurdus taip ir neupratome. Tiek to. Iš baro mus nuveža į kelią. Vėl fūra, iki Edremit. Ir vėl pakeliui mes pakelės užeigoje. Gal tik čia pastebime, kad Turkijoje nematėme nė vienos moters kavinėse. Asta, taip norėjusi suvenyrų iš tos šalies, pradeda jų nebenorėti, nes Turkija sunkiai bepatinka. Temstant dar sugebam sustabdyti fūrą. Vairuotojas – nenormalus, tad nesunku suprasti, apie ką jis kalba. Atveža mus į Canakkale, iki kelto ir pasako: good bye. Mes sulipam į keltą. Negaliu patikėti - jis nemokamas – pirmas dalykas Turkijoje, už kurį nereikia mokėti. Mes keliamės per Dardanelų sąsiaurį. Ir nors antra valanda nakties, turkai vis dar prekiauja – dirba daug maisto prekių krautuvių. Unikali tauta. Einam gult po medžiais, į laukus.


Dvidešimta

       Nuo čia autostopas pasidaro kažkoks sudėtingas, ne turkiškas. Bet mums vistiek reikia važiuoti. Ant kelių Canakkale-Edirne ir kelio į Graikiją stabdome fūrą vokiečių numeriais. Ji sustoja, bet ją vairuoja ne vokietis, o turkas. Su juo kertam Bulgarijos sieną. Turkija baigiasi, šiandien vėl trečiadienis, kaip ir prieš savaitę, kai į Turkiją įvažiavome. Bulgarai vėl mėto pasus. Važiuojame ne per Ruse, o per Sofija, nes anot fūristo, Bucuresti(RO) - mafija. Sustojam užeigoje ant Sofija apvažiavimo. Toje užeigoje dirba anglų kalbos mokytoja, pakalbam su ja apie Bulgarijos aktualijas. Jo, gyvenimas Bulgarijoje sunkus ir nelengvas. Prastais keliais važiuojame link Rumunijos. Pagal Dunojų. Tamsu, pagal kelio kokybę atrodo, kad sieną ruošiamės daryti nelegaliai. Atvažiuojam į Orjahovo. Ten tilto nėra, yra tik keltas. Ir nors važiuojame su fūra, mums reikia pirkti bilietus į keltą, po 3 eurus kiekvienam. Nusiperkam, pereinam bulgarų pasienio kontrolę. Ir vėl pasus mėto – va kokia Bulgarijos aktualija. Lieka 15 metrų iki kelto, bet fūra nedavažiuoja ir sugenda. Fūra Mercedes-Benz. Teks laukti ryto. Miegoti nėra kur, nes priešais Donojus, o už nugaros – bulgarų pasieniečių būdelė. Turkas vairuotojas Aly atsigula ant gulto, o mudu su Asta nakvojame ant vienos sėdynės. Kokia tai buvo nakvynė, patylėsiu.


Dvidešimt pirma

       Sunkiai ir nuo ryto taisosi fūra. Gerai, akd keltas ten kursuoja kas tris valandas, tai iki jo atvykimo spėjam. Dunojus – didinga ir plati upė ir mes per ją keliamės. Vaišinamės turko vaišėmis. Bandom įveikti rumunų sieną. Pareigūnas ilgai varto pasus, įdeda štampus. Ir atiduoda mums? Nieko panašaus – jis juos išsineša nežinoma kryptimi, o mums liepia nešti savo kuprines ant suoliuko. Aly pasako, kad lauks mūsų už sienos. Situacija tokia – fūros nebėra, antspaudai pasuose yra, bet nėra pasų, kaip ir pareigūnų. Žinau tokią situaciją – psichologinis šantažas. Laukiam. Mūsų pasus pagrobęs pareigūnas vaikšto tai šen, tai ten, į mus apvalus nulis dėmesio. Nuėjus paklausti, kas vyksta, informuoja, kad tuoj bus viskas gerai. Tada atsivelka ir paprašo dar kokio dokumento. Paduodam jam savo teises. Vėl išeina. Grįžta šiek tiek greičiau ir vėl kimba, tipo, kodėl pase parašytas miestas Biržai, o ant teisių – Vilnius. Nors jis nieko nesupranta, aiškinu angliškai. Tada ateina dar vienas ir klausia, kas kuprinėje. Pagaliau, galvoju, ir kuprines prisiminė. Traukiu iš ten megztinį, bet jam tai nelabai įdomu. Pagaliau supratę, kad nieko iš mūsų negaus, nors gal ir tikėjosi, grąžina dokumentus. Apsimestinai padėkoju. Nors ne, neapsimestinai, nes esu tikrai dėkingas, kad nepažiūrėjo į mano mažesnę kuprinę, kurioje kamera. Va tada tai būtų tikrai prikibęs – kas nufilmuota, ar nieko draudžiamo, iki vakaro nebūtų pasibaigę. Vairuotojas Aly mūsų kantriai laukia ir vėl važiuojam, dabar jau per Rumuniją. Tokia nostalgiška šalis, nemoku jos nupasakoti. Man labai patinka vežimai keliuose ir jais vežamas šienas. Ir kalnai gražūs, ir šiaip, viskas tvarkinga, visai ne taip, kaip įsivaizdavau. Pravažiuojam miestą Sibiu. Vėl turkų pakelės užeiga, vėl arbata, turkiškas kebabas ir nemokamas dušas. Dar vėliau – naminis rumuniškas vynas. Sakau – nostalgiška šalis kažkam, ką mes taip dažnai pamirštame, o būdamas Rumunijoje tai gali prisiminti. Antrą valandą nakties ima miegas, sustojam dar vienoje kavinėje ir ten duoda kavos. Po dar pusvalandžio vėl sugenda fūra - neužsiveda. Atrodo, jau minėjau, fūra vadinasi Mercedes-Benz. Vėl apie Rumunijos nostalgiją: arkliais ten važinėjama net naktimis. Vienas toks pasibaido prieš fūrą ir vos nenulekia į griovį. Aly pavyksta sustabdyti fūristus, kurie nusimano apie to tipo gedimą ir po bendrų pastangų fūra užkuriama. Švintant privažiuojam beveik Rumunijos/Vengrijos sieną, sustojam aikštelėje. Reikia eiti miegoti į laukus, bet pradeda lynoti ir einam prie namo. Pasirodo, tas namas turi laisvą įėjimą, tad įeinam ir gulam ant kilimo. Miego nebūna, nes po dviejų valandų išvykimas.


Dvidešimt antra

       Pagulėjom, bet nemiegojom, atsisėdam ir laukiam, kol atsikels Aly. Atvažiuoja jo draugas, kurį buvom sutikę besikeldami per Dunojų ir Aly atsikelia. Eidamas į restoraną pamato mus ir klausia, kaip miegojom. Pasakau, kad labai gerai. Į tai jis tik numoja ranka ir nusišypso, aš nežinau kodėl. Ir rankos judesiu kviečia mus į kavinę, žinau kodėl, kad mes pavalgytumėme. Atsisakyti maisto nepavyksta ir mes vėl valgom ir geriam arbatą. Privažiuojam Vengrijos sieną, miestelis Gyula. Rumunijos pusėje prastovime šešias valandas. Ir jeigu per Rumunijos sieną Aly mus praveža, tai per Vengrijos liepia eiti patiems, be jo, prieš tai dar nupirkęs energetinio gėrimo. Sveika, Europos Sąjunga. Deja, mus nusiveda į patalpas. Pradžioj į kitą kambarį nusiveda Astą. Tada mane. Taip, detali mūsų krovinio analizė. Nieko tokio, turėjau progą išmesti šiukšles iš kuprinės. Ilgiausiai jie tikrino vitaminų dėžutę, visaip vartė, kilojo, čiupinėjo. Ir visus kitus daiktus analizavo detaliai. Po patikrinimo nusprendė visus daiktus gražinti man ir aš juos susidėjęs ir išmetęs šiukšles, išėjau iš ten. Labas, Vengrija, dabar jau tikrai. Ir nors diena sugadinda, ant pavakarės mus atvežė į degalinę priešais Budapeštą. Čia kelionė su Aly baigiasi, o ką, jūs galvojot, kad jis mus veš iki Vilniaus? Ne, kelionė su juo baigiasi čia. Jis labai geras žmogus. Bet kelionė tęsiasi su kitais. Iš degalinės vėl fūra, pavežanti mus iki Budapešto žiedo, net nuo žiedo nusuka ir nuveža iki stotelės. Vėl geras žmogus. Kadangi autobuso stotelėje nėra, nusprendžiame miesto centrą pasiekti autostopu. Sustoja pirma mašina, bevažiuojant papasakoja apie Budapeštą, net leidžia pasirinkti, kuriame centre, ar Budos, ar Pesto mes norime išlipti. Pasirinkome Budos centrą. Na ką, Budapeštas nepakartojamo grožio miestas. Buvau jame prie 5 metus ir esu dabar. Ir nors lyja, vaikštom po jį, randu kur pakrauti kamerą. Vakaras, reikia eiti miegoti, o lyja. Randam nakvynės vietą arkoje, priešais karalių rūmus. Deja, ten nakvojame neilgai, kadangi iš šalia esančio baro ateina apsauga ir ten nakvoti neleidžia. Vėl į lietų, vėl per Budapeštą, ieškant nakvynės. Po klaidžiojimų randam tvorą, už kurios restauruojamas namas, tad ten ir pernakvojam, prieš tai perlipę tvorą.


Dvidešimt trečia

       Ryte atgal per tvorą. Vaikštom po miestą. Daug ten gražių vietų. Po pietų traukiam lauk. Buvau įsitikinęs, kad iš jo išeisime greitai, kaip tai buvo prieš 5 metus. Visa bėda, kad neatsimenu, kaip ten buvo. Todėl dabar tenka eiti ilgas tris valandas, kol išeinam ir randam vietą autostopui. Viskas beveik gerai ir dar tą patį vakarą būnam pirmame Slovakijos kaime. Ten vėl kaupiasi lietus, bet mes einam į kaimo kraštą ir randam statomą namą ir jame apsistojame šiai nakčiai. Na, nebus ryte vaizdo į jūrą, kaip kad Rijekos strojkėse, bet gerai, kad nesulis.


Dvidešimt ketvirta

       Kava tame kaime, kai būna šaltas rytas. Po kavos gan greit sutranzuojam vengrą, kuris praveža pusę mažos Slovakijos, iki Banska Bystrica. Miestą pereinam ir važiuojam dar su vienu. Tas mus nuveža iki turistinės bazės kelyje Banska Bystrica – Ružomberok. Kavinėje užperka alaus ir nacionalinį slovakišką patiekalą. Skanu. Sakau, patiekalas skanus. Sustoja moteriškė iki Ružomberok. Ten totalus strigimas trims valandoms, nors sekmadienis ir pilna lenkų mašinų, iš kažkur grįžtančių ir tuščių. Bet nestoja ir tiek. Galų gale, po tos kankynės, sustoja slovakas ir paveža iki beveik sienos. Ten situacija panaši, kol galų gale sustabdom čekų porelę. Su jais turim galimybę važiuoti i Zakopane, bet ja nepasinaudojame. Išleidžia netoli sienos, iki kurios mes einame ir temstant būname Lenkijoje. Puoselėjau viltis nakvoti toje pašiūrėje, kurioje nakvojome, kai važiavome į priekį. Deja, tokioms mano viltims nelemta išsipildyti, nes Asta pareiškia, kad ten nenakvos. Nakvojame šalia kelio, medžių pavėsyje.


Dvidešimt penkta

       Labai šalta ryte. Einam į tą pačią kavinę, kurioje gėrėme arbata trečią šios kelionės dieną, kai važiavome į priekį. Ir vėl ją geriame. Tada stringam trims valandoms, nes mašinos nestoja, o fūros nevažiuoja išvis. Einam iki pirmo kaimo. Stabdant tipo sustoja seniokas, bet tik sustojęs, apsigalvoja. Bet mes spėjam sulipti ir paveža kelis kilometrus. Po to dar vienas ir pagaliau taip laukta mašina į Krokuvą. Trečią kartą mes čia, šįkart jau be jokių senamiesčių – užteks. Už Krokuvos sustabdom mašiną į Lomžą – geras. Su tuo Fiatu pasiektas asmeninis mano greičio rekordas Lenkijos keliuose, 160 km/h, ant Kielce apvažiavimo. Važiuojam itin pavojingai, bet atvažiuojam. Ant vakaro būnam degalinėje už Lomžos. Kadangi lyja lietus, rasti nakvynės šalia esančiame kaime nepavyksta. Priimame sprendimą nemiegoti ir laukti ryto degalinės kavinėje. Per naktį ten išleidžiame 5 dolerius, suprantate, kava, arbata, arbata, kava. Laikas neprailgsta.


Dvidešimt šešta

       Penktą ryte, rūke tranzuojame. Už mūsų sustoja fūra, ir nors ne mums, bet nuveža iki Suvalkų. Lietuvių mašinos nestoja, stoja tik lenkai, tad su dar vienu atvažiuojam į paskutinę lenkų gyvenvietę Szypliszki. O nuo ten paimam lenkų fūrą iki Kirtimų, tai jau Vilniuje, Lietuvoje. Pirmą kartą grįžtų iš kelionės tokiu maršrutu: Marijampolė – Prienai – Trakai – Vilnius. Miškuose už Kirtimų pasipainioja miestinis autobusas, kuris mus už milijoną (tfu, už du litus) nuveža į Vilniaus autobusų stotį. Kelionė baigiasi. Baigiasi gera ir teisinga kelionė.


Pabaiga

       Pabaiga tokia. 26 dienų kaip nebūta ir viskas lieka kelyje, į kurį galima ir reikia grįžti. Aišku, tik kada nors. Ir jeigu tu kada nors važiuosi į Balkanus, pasiimk ir mane kartu. Nes aš taip noriu, kad mane dar kartą ištiktų Balkanai – toks pats teisingiausias regionas Europoje.


Reziume

       Aplankytos 11 šalių, iš jų 7 mums naujos. Siena kirsta 16 kartų.

       Man taip patiko Bosnija su jos žeme ir ten gyvenančiais žmonėmis ir miestas Sarajevo, kuriame mačiau gražiausią saulėlydį savo gyvenime. Ir nuotrauka su Bosnijos vaikais. Ir lietus aplink Sarajevo, bet ne jame, ir žmogus, pasakęs mums tai, kaip ir tai, kad būti galima visur, bet gyventi - tik čia, savo namuose.

       Ir man baisiai nepatiko Turkija su savo išreklamuotomis vietomis, kuriose iš tiesų visiškai nieko nėra. Nors man labai patiko turkai, kaip atskiri žmonės. Tikiuosi, ir aš jiems patikau.

       Aš radau gražiausią miestą Europoje - Dubrovniką ir buvau ten. Aš mačiau lentas ant Dubrovniko sienų, kuriose sužymėta, kurias vietas sugriovė serbų ir juodkalniečių artilerija. Aš ėjau naktį per liūtį su žaibais keliu šalia skardžio iš Dubrovniko, o ryte gėriau arbatą pas kroatę močiutę.

       Kaip ir buvau Juodkalnijoje ir kalbėjau su serbais ir juodkalniečiais apie tai, kaip jie kariavo ir kaip karas viską ten sugadino. Ir aš girdėjau jų tikėjimą, kad kada nors viskas grįš taip, kaip buvo. Aš tuo tikiu, nes man ten nerealiai patiko, nes Juodkalnijoje mačiau gražiausią vaizdą, kai pakyli į kalnus ir tau atsiveria fantastiškas grožis, dar nematytas niekur iki šiol.

       Aš važiavau įspūdingu Juodkalnijos/Serbijos keliu per kalnus, kuriame atrodo, kad tave suspaus kelią supantys aukščiausi kalnai. Ir vėliau pakylęs į tuos kalnus, aš labai bijojau nuo ten nukristi.

       Aš radau Aziją Europoje, kur jos neturėjo būti - Belgradą, su ten pateikiama skiesta kava ir vandeniu užsigėrimui iš šalia tekančios upės Dravos.

       Aš mačiau kelią ant Serbijos/Bulgarijos sienos, kurį fūristai vadina sunkiausiu Europoje. Kodėl- nuvažiuokit, pamatysit.

       Aš buvau šalyje, buvimą kurioje norisi kaip galima greičiau pamiršti. Šalyje, kurios pasienietis tau pasą ne paduoda, o meta, o tu spėk gaudyt. Šalyje, kurioje jautiesi niekam nereikalingas. Bulgarijoj aš buvau.

       Aš kėliausi iš Bulgarijos į Rumuniją per Dunojų. Ir man patiko nostalgija, kurią jauti važiuodamas per Rumuniją. Nostalgiją kažkam, ką gal norėtum matyti kiekvieną dieną, bet tik pro langą.

       Man patiko nemirtinga diskusija su bosnių pasieniečiu ant Kroatijos/Bosnijos sienos. Ir man jokio įspūdžio nepaliko Slovėnija ir jos sostinė Ljubljana. Nors man labai patiko Kroatijos kelias pagal Adrijos jūrą. Aš nesupratau, kodėl važiuojant link Kroatijos, Bosnijoje kelyje visur kabo kroatų vėliavos.


Donatas, 2004.07.19


Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Čia ne Vilniaus Lietuvos viešbutis ...
02. Maudausi Adrijos jūroje
03. Aš ir Asta važiuojam į Dubrovniką
04. Juodkalnijos vaizdai - ten gražu
05. Kažkur Lenkijoje
06. Opatija - Rijeka, Kroatija
07. Slovakija, kaime
08. Opatijos uostas
09. Sarajevo gyventojai
10. Krokuvos centrinė aikštė
11. Opatijos simbolis
12. Maudausi Dubrovnike
13. Pamukkale, ne Antarktida
14. Paminklas Krokuvoje
15. Podgorica - Juodkalnijos sostinė
16. Nuobodus miestas Ljubljana
17. Stambulo dangoraižis
18. Sarajevo griuvėsiai
19. Antalijos palmės ir pasaka
20. Dubrovnikas
21. Ant PL/SK sienos
22. Pamukkale kaimo panorama
23. Pamukkale - kažkur čia nakvosim
24. Pilis Ljubljanoje
25. Sugriautas namas Sarajeve
26. Graži Mariboro panorama
27. Slovakija, kelyje
28. Paliekant Ljubljaną
29. Slovakija, kelyje namo
30. Senovinis miestas, šalia Pamukkale
Visos nuotraukos>