Pakavimasis Kazachstano stepėje [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Keliautojas ir jo kuprinė Jerevano gatvėje [Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Kiekvienam krikščioniui šventa Via Dolorosa gatvė baigiasi vaizdu į Alyvų kalną [Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais, 2015] Rio Tajo teka į Atlantą, pro Toledo [Ispanijos vynuogės II, 2003]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

Ledinis turas, 2007


Pirma dalis. Čekijos ir Slovakijos ledo ritulio aikštelėse. 2007 m. rugsėjis
Praha - Liberec - Bratislava. Nuotraukos

       Šiandien aš linksmas, geras ir laimingas. Ir ko gi man būt liūdnam, blogam ar nelaimingam, kai jau šiandien po pietų, vienoje iš Europos miestų autobusų stočių manęs laukia dar neišvažiavęs autobusas. Ir ko man būt liūdnam, blogam ar nelaimingam, kai jau rytoj po pietų aš sėdėsiu vienos iš elitinių ledo ritulio lygų rungtynėse. Tad pabaigęs darbus ir išlydėtas rūkančio kolegos, aš išvažiuoju į Čekijos ir Slovakijos ledo ritulio aikšteles. Aš aišku galėčiau važiuot į ten su tavim. Kaip galėčiau važiuot ir su kita tavim. Kaip net galėčiau važiuot su juo ar su ja. Bet aš ir vėl važiuoju vienas. Taip reikia.

       Į Prahą aš atvykstu pagal planą, jau kitos dienos ryte. Tik nenoriu nei vaikščioti to miesto senamiesčiu, nei tuo labiau nenoriu gerti jame čekiško alaus. Juk visa tai šiame mieste jau esu daręs kažkada seniau ir šiais mano laikais man tai visai neaktualu. Tad išlipęs iš autobuso ir neužsibuvęs stotyje, aš tiesiu taikymu išeinu ieškoti Sazka arenos. O iki jos gal pusvalandis kelio viena ilga Prahos gatve. Atstumą įveikiu ir modernios arenos kasoje perku bilietą į šio vakaro rungtynes. Tik iki vakaro dar oi kaip nemažai laiko, o aš tai valgyti noriu. Tad McDonaldas miesto centre - mano jaukus išsigelbėjimas. Šlamšdamas ten hamburgerį poilsiauju. O kiek daug šiltų ir gerų prisiminimų aplanko - nors vežimais vežk. Paskui išėjęs į gatves susirandu hostelį, kuris irgi miesto centre visai šalia upės. Hostelio kambary palieku kuprinę ir visas lengvas iškeliauju į ledo ritulį. Ten žiūrovai ir ledo ritulio mėgėjai prie arenos renkasi dvi valandos prieš, o aplinkui viskas aptverta ir rikiuojasi apsauga. Masinis sujudimas tokiam dideliam mieste kaip Praha. Ne juokas gi - šiandien pirmosios sezono rungtynės. Tad įveikęs visas kliūtis ir įsitaisęs savo nupirktoje vietoje, sekančias tris valandas esu nusiteikęs praleisti itin gerai bei kokybiškai. Elitinės ledo ritulio lygos rungtynėse tarp Slavia Praha ir Mountfield Budejovice - prasideda. Nerašysiu apie rungtynių eigą, neminėsiu įmuštų šaibų skaičiaus. Pasibaigus rungtynėms per sutemusią Prahą grįžinėju namo į hostelį. Ar verta sakyti, kad diena tapo įspūdinga ir už kurią privalu išgerti. Būtinai taip ir padarysiu.

       Greiti Prahos metro traukiniai kitos dienos ryte mane išveža į Prahos priemiestį. O iš ten jau ne toks greitas autobusas išveža irgi mane į Liberecą. Ko aš trenkiuosi į tą kažkur už šimto kilometrų esantį miestą manau ir taip aišku - šiandien ten bus dar vienos ledo ritulio rungtynės, kur vietos "Baltieji tigrai" savo aikštelėje priims svečius ir lygos naujokus iš kaimyninio miesto. Bet tai dar tik bus. Dabar gi aš važiuoju autobusu ir man ten gera bei patinka. Palydovė bėgioja taku ir siūlo nemokamos kavos, arbatos ar šokolado. Va čia tai servisas - beveik kaip lėktuve, o tai ir geriau. Kur tai matyta, kad vietinio susisiekimo autobuse taip rūpintųsi keleiviais. Dar ji pasiūlo skaityt laikraščius čekų kalba, kurios aš aišku nemoku. Liberece vaikščioju rudeninėmis miesto gatvėmis, bėgioju paskui tramvajų, spardau rudeninius lapus, valgau ir geriu. Laikas visai neprailgsta. Po pietų einu į miesto pakrašty esančią Tipsport areną ir pradedu laukti rungtynių. Net bilietu apsirūpinti nereikia, nes į šias rungtynes jį pirkau dar būdamas namie, prie savo draugo interneto. Laikas prailgsta. Iš neturėjimo ką veikti net nusiperku atributinį puodelį. Ne kokioms lauktuvėms, o sau. Taip šmirinėdamas tai šen tai ten, rungtynių aš vis dėlto sulaukiu. Ir vėl kaip ir vakar, sekančias tris valandas laiką leidžiu itin gerai ir kokybiškai. Elitinės ledo ritulio lygos rungtynėse tarp Bili Tygri Liberec ir Slovan Usti Lvi - prasideda. Irgi nerašysiu apie rungtynių eigą, neminėsiu įmuštų šaibų skaičiaus. Pasibaigus rungtynėms aš visai neturiu kur eiti, tad neskubėdamas išlydžiu svečių komandos autobusą. Paskui išlydžiu ir jų sirgalių autobusą. Taip pat išlydžiu paskutinius besiskirstančius ledo ritulio mėgėjus. Kai lydėti nebelieka ko, lieku vienas ir beveik tamsoje. Pasistatau palapinę šalia autostrados, išgeriu alaus ir užmiegu. Ne lauke, o palapinėj. Rytoj reiks anksti keltis, nes laukia ilga kelionė į Bratislavą - Slovakijos sostinę, į sekančias ledo ritulio rungtynes, jau visai kitos lygos.

       Atsikeliu visas kaip permuštas kažkur penktą ryte ir išeinu į Libereco autobusų stotį. Svarbiausia, kad palapinės nepamirštu. Ne juokas man taip anksti atsikelt. Visa laimė - autobuse iki Prahos vėl gaunu kavos. Kavos man reikėjo. Laikraščių autobuse ir vėl neskaičiau. Per Prahą ir vėl braunuosi greitais metro traukiniais. O toliau jau seka sunkiausia šiandienos dalis - autobusas iki Bratislavos važiuoja ilgai ir migdančiai. Keturi šimtai kilometrų prailgsta. Bratislavoje arenos paieška užtrunka kiek ilgiau, bet ne per ilgai. Apsirūpinęs bilietu niekaip nesugebu apsirūpinti maistu, nes kiek akys užmato nėra maisto prekių krautuvės. Tik po detalesnės bei nuodugnesnės paieškos pavyksta vieną tokią rast, tiesa su gan apgailėtinu asortimentu. Na, bet duonos, dešros, kefyro yra ir man to užteks šiam kartui. O suvenyrų kioske šalia arenos nusiperku atributinę šaibą su vietinio klubo Slovan Bratislava simbolika - ereliu. Penktą valandą prasideda tas laikas, nuo kada sekančias tris valandas, kaip užvakar bei vakar, aš leidžiu itin gerai ir kokybiškai. Ledo ritulio rungtynėse Slovan Bratislava - Košice. Rungtynių protokolas kaip visada - nuoroda sakinyje prieš tai, irgi spauskit drąsiai. Pasibaigus rungtynėms aš vėl išeinu namo. Šiąnakt mano namais bus traukinių stotis. Oi nelengva ten prasilaikyti net ir vieną naktį. Laukimo salėje kas pusvalandį apsilanko policija ir tikrina ar salėje esantys įtartini asmenys turi kelionės bilietą. Taip mano akyse kelis piliečius net eliminavo nuo suoliukų, išvarydami į naktinę Bratislavą. Aš tai bilieto neturėjau, bet arba buvau neįtartinas, arba visas problemas sprendė po mano galva padėta kuprinė. Tikiuosi vietiniai bomžai suprato, kad norint nakvoti stotyje reikia turėti kuprinę ir kitą kartą ateis pasiruošę, t.y. su kuprinėm.

       Tik ryto sulaukęs perku bilietą į Varšuvą. Reisas ne tiesioginis, o su traukinio keitimu kažkuriam Čekijos kaime. Slovakija, Čekija, Lenkija - dviem traukiniais. Varšuvoje aš dar su šviesa. O ten stoty kaip visada betvarkė ir niekas nieko nežino apie tai kada bus ir ar iš viso bus koks autobusas į Vilnių. Nebūtinai paskutinis. Atsiranda paskutinis ir dar po vienos beveik bemiegės nakties aš sugrįžtu namo. Pabaiga.


Antra dalis. Suomijos ledo ritulio aikštelėse. 2007 m. gruodis
Tampere - Rauma - Helsinki. Nuotraukos

       Išvažiuosiu! Nusprendžiu lygiai paskutinę lapkričio dieną. Nekyla jokių neteisingų minčių kur važiuoti ir ar reikia važiuoti. Viskas suplanuota dar namie - žinau rungtynių tvarkaraščius, žinau ledo ritulio aikštelių adresus, žinau kur praleisiu dvi iš keturių naktų, žinau net kurią valandą iš kurio miesto į kurį važiuosiu. Aš viską žinau. Darbe dieną prieš pranešu, kad artimiausioms penkioms darbo dienoms nusiimu nuo trasos. Kaip ir viskas. Išvažiuosiu!

       Pirmadienio rytas. Kolektyvas renkasi į darbą, o aš išeinu į autobusų stotį. Išvažiuoju į Rygą. Rygoje kelias valandas bimbinėju po oro uostą. Žiema kaip ne žiema, nei sniego nei šalčio. Tenka išmesti vieną megztinį. O ką daryt, kai per daug pasiėmiau ir viskas į vieną mažą kupriniuką netelpa. Daugiau bagažo nėra. Laukimo salėj svaiginuosi alum. Atėjus laikui einu į lėktuvą, tikslu išskristi į Tampere. Lėktuve atsisėdu šalia negrės. Egzotikos mėgėjas. Na ir sekas man keliaujant po šiaurę ar šiaurės kryptim - tai vienam iš šiauriausių Europos miestų Tromso sutinku negrą autobuso vairuotoją, tai skrisdamas šiaurės kryptim į Suomiją sėdžiu šalia jo sesers pagal odą ir pagal atstovaujamą žemyną turbūt irgi. Atskridus į Tampere tampa aišku, kad oro uostas yra mažesnis ko gero net už Biržų autobusų stotį, tad mano planai naktį praleisti miegant laukimo salėje - žlunga. Atsarginis planas yra važiuoti į miestą ir bandyti spėti į hostelį, kuris užsidaro 22:30 val. Užduotis tikrai ne iš lengvųjų. Neįsivaizduoju kaip man tai seksis visiškai nežinomame trečiame pagal dydį Suomijos mieste. Nepadeda tam ir autobuso vairuotojas, kažko laukiantis ir niekur neskubantis išvažiuoti. Kažkokios mergos skuba į traukinį ir ragina suomį paskubėti. Tas nuramina, kad į traukinį jos būtinai spės. Jos ramios, aš - ne. Praeina dar pusvalandis kol galų gale išvažiuojam. Tamperę pasiekiam likus penkiolikai minučių iki hostelio registratūros darbo pabaigos. Mergos į traukinį aišku nespėja ir žeria kaltinimus suomiui - mol kodėl pažadėjai, bet nespėjai. Balaganas. Pasikonsultavęs su vairuotoju ir pagal žemėlapį, aš skubiais žingsniais keliauju viena ilga Tamperės gatve. Jos gale ir turėtų būti man taip reikalingas šiai nakčiai objektas. Suradęs hostelį pabučiuoju spyną. Uždaryta. Ar tai reiškia, kad gruodžio vidury man teks nakvoti gatvėje? Na jau ne. Uždarymas įvyko tik prieš kokias tris minutes ir turi būti likę gyvų. Mane įleidžia ir štai aš dviems naktims nepažįstamam mieste turiu namus. Šešių lovų kambary už dvidešimt eurų parai. Kambary be manęs vienas gyventojas ir jo istorija itin liūdna. Jis anglas iš Liverpulio, o jo mergina - suomė iš Tamperės. Ir kadangi jie dabar susipykę, tai jis gyvena hostelyje. Pagalvojau, kad jeigu aš būčiau anglas ir turėčiau draugę suomę, su kuria gyvenčiau Tamperėje ir kuri mane vieną gražią žiemos dieną išvarytų iš namų - tai aš irgi būtinai apsigyvenčiau hostelyje. Va tokia istorija. Einu paklajot po naktinį miestą Tampere. Ramus, neskubantis, apšviestas. Einu miegot. Rytoj manęs laukia ledo ritulys.

       Tampere yra vadinama Suomijos ledo ritulio sostine. Čia net du ledo ritulio klubai, žaidžiantys elitinėje Suomijos lygoje. Tai Tappara ir Ilves. Būtent į pastarųjų rungtynes aš ir atvykau. Kadangi veiksmas tik vakare, tai laiką iki tol praleisiu ne šiltame hostelyje, o mieste, irgi visai ne šaltame. Žiemos čia nė kvapo. Vaikštinėju gatvėmis, kalniukais, paupiu. Žiūriu į bokštą, ežerą, upę, užtvanką, tiltus, žmones, seną gamyklą miesto centre. Randu net stilingą paminklą apie kažkokį paukštį, kylantį link kaminų. Nusiperku bilietą rytojaus autobusui ir ateinu prie ledo ritulio arenos. Laiko dar oi kaip daug, tad vėl valandą kitą leidžiu McDonalde. Ten labai baltaplaukės kasinininkės. Raudonomis spalvomis nusidažo dangus. Hamburgeris jau sušlamštas. Vakarėja. Prie arenos ir tylu ir ramu ir žmonės nesirenka. Rinktis pradeda likus pusantros valandos iki rungtynių. Aš linksmas, geras ir laimingas. Ir ko gi man būt liūdnam, blogam ar nelaimingam, kai jau visai netrukus pamatysiu tokias rungtynes apie kurias anksčiau galėdavau tik įsivaizduoti kaip ir kas ten vyksta per tas tris valandas. Aptinku ir autobusą, kuriuo atvažiavo svečių komanda. Laikas man į areną. Bilietas už 15 eurų įsigytas dar namie internetu, tad bilietu rūpintis nereikia. Užimu savo nusipirktą vietą tribūnoje už vartų ir žiūriu, žiūriu, žiūriu. Į apšilinėjančias komandas, į besirenkančius ledo ritulio mėgėjus suomius, į vėlevėles arenos palubėj, kurios byloja apie dviejų miesto komandų pasiekimus. Tampere - Suomijos ledo ritulio sostinė ir šis žaidimas čia ypatingas. Elitinės ledo ritulio lygos rungtynės tarp Ilves Tampere ir Assat Pori - prasideda. Lygos vidutiniokų ir lygos autsaiderių kova, grynai gynybinis žaidimas su mažai įmuštų šaibų ir puikiu vartininkų žaidimu. Sėdėjau už vartų ir viską mačiau. Vėl trys valandos itin gerai ir kokybiškai praleisto laiko. Per pertraukas suomiai masiškai palieka sėdimas vietas ir eina gerti alaus. Aš einu pirkti atributinę šaibą. Rungtynėms pasibaigus, visi salėje buvę 5008 žiūrovai eina namo, o 1 salėje buvęs žiūrovas eina į hostelį. Vakaras šaltas ir apledėjęs, bet tas 1 žiūrovas irgi turi namus, kur bus galima atsišildyti.

       Keliuosi itin anksti ir išeinu į stotį tam kad išvažiuoti. Man čia patiko, bet šiandien čia nėra rungtynių ir reikia važiuoti kitur. Suomijoj šiandien vyks tik vienos rungtynės, tai ten man ir reikia važiuoti - į pietvakarių Suomijos miestą Rauma iki kurio 150 km. Autobusas veža už vakar nusipirktą 20 eurų vertės bilietą. Nepigu, bet čia Suomija. Atvažiuoju. Aš galbūt daug ką pamiršiu gyvenime, bet niekad nepamiršiu to ryto dangaus Raumoje. Keistas dangus ir keistas jausmas. Kam man apie jį papasakot? Turistų informacijoj gaunu žemėlapį ir susirandu ledo ritulio areną. Miestas nedidelis, viskas vietoj ir kompaktiška. Einu į Raumos senamiestį, kuris yra ypatingas siauromis gatvelėmis ir daugybe senų namų. Iš centro einu link Botnijos įlankos arba Baltijos jūros. Ilgai einu. Žiemiškam paplūdimy tuščia ir ramu. Visai kaip ir mano namuos. Grįžęs į miestą McDonalde geriu arbatą ir nevalgau hamburgerio, nes ką tik baigiau valgyti lietuvišką dešrą. Hamburgerius valgysiu vakare. Vėl vakarėja ir vėl ypatingai raudonomis spalvomis nusidažo dangus. Visai kaip vakar Tamperėje. Grįžtu prie arenos. Bilietą į rungtynes nusiperku vieną iš brangiausių - už 20 eurų. Įsigyju atributinę šaibą. Rauma arena mažesnė už tą, kurioj buvau vakar. Tokia, kaip čia pasakius, labai naminė. Mano vieta šiandien už namų komandos Lukko Rauma žaidėjų. Turėtų būt įdomu. Elitinės ledo ritulio lygos rungtynės tarp Lukko Rauma ir Jokerit Helsinki - prasideda. Lygos vidutiniokų ir lygos grandų kova. Ir čia gynybinio žaidimo jau nė kvapo. Ne juokas, kai pirma šaiba įmušama pirmos atakos metu. Suomijos čempionate tokios greitos šaibos itin retas reiškinys. Per pertrauką sukemšu hotdogą. Po pertraukos ir toliau panašiai - šaibų netrūksta. Kiauras svečių komandos vartininkas ir kiaura svečių gynyba. Žaidimas ne į vienus vartus tai tikrai, bet įmušamos šaibos į vienus. Viena po kitos. Dar po vienos pertraukos šaibų ne tiek jau daug, bet žaidimas nepakartojamas. Už tai aš ir myliu ledo ritulį. Dinamika, greitis, chaosas. Taip lygos vidutiniokai namie sudoroja lygos grandus iš sostinės. Vėl trys valandos itin gerai ir kokybiškai praleisto laiko. Fanų vėliavos su lapino galva ir milžiniškas triukšmas nedidelėje arenoje. Visa tai baigias. 2900 žiūrovų eina namo, o 1 žiūrovas kur eiti nežino. Dar namie Lietuvoj informavau save, kad ši naktis bus sunkiausia. Raumoje nėra hostelio ir nakvot nebus kur, o paskutinis autobusas į Helsinkį išvažiavo dar vykstant rungtynėms. Kur praleisti 8 nakties valandas? Plano jokio. Einu į šalia stoties esantį Hesburgerį - tai McDonaldo suomiškas variantas. Ten pradžioj šildausi kava, o vėliau imu ir hamburgerį, kolą ir bulves. Hesburgeriui užsidarant dar prieš vidurnaktį, grįžtu į Raumos senamiestį. Naktį jis kiek kitoks ir visas apšviestas kalėdinėm girliandom. Toliau einu link pastato su užrašu "RAUMA". Pastatas pasirodo besantis ant kalno. O nuo to kalno atsiveria naktinio miesto panorama. Čia ir rodyklės su atstumais iki įvairiausių pasaulio miestų. Ką besakytum - gražu. Lieka penkios valandos. Ar įdomu su manim taip vaikščiot naktiniu miestu? Sutikęs išgėrusį pilietį į jo klausimą ar aš noriu būt panašios kondicijos kaip jis, atsakau kad nenoriu. Teisingas atsakymas ir pilietis suomis nueina savo girtais keliais. Stoty ant suoliuko pasitiesiu miegmaišį ir kokią valandą nusnaudžiu. Gerai skamba - gruodžio vidury Suomijoj miegojau stoty ant suoliuko. Tai kas, kad žiema kaip ne žiema, bet faktas kad ir ne vasara. Galvoju, kiek daug naujų potyrių mieste kur žiemos metu nėra hostelio ir kai neturi kuprinės ir palapinės joje. Vis mažiau beliekančiam laikui užmušti pradedu net knygą skaityt, ko nesu daręs pastaruosius septynis-aštuonis metus. O į šitą kelionę pasiėmiau vieną tokią, pavadinimu "Panelės Smilos sniego jausmas". Perskaitau dvidešimt penkis puslapius ir kišu ją atgal į kupriniuką. Ne tai kad knyga neįdomi. Taip reikia. Dar vaikštau po miestą, prisėsdamas tai šen tai ten. Laikas tai praeina ir mes tampam kitokie. Neišvengiamai. Prieš penkias ryte atvažiuoja autobusas. Net dorai nepažiūrėjęs ar ten kur reikia jis važiuoja, lipu vidun. Ant galinės sėdinės išsitiesiu ir visas užmiegu jam net nepajudėjus. Prašom į Helsinkį mane. 250 km. už 30 eurų vertės bilietą. Gero tau kelio, miegantis Donatai!

        Važiuojam beveik keturias valandas. Atsikeliu autobusui jau skrodžiant Suomijos sostinės priemiesčius. Švinta. Dar po kiek laiko aš Helsinkio centre. Trečią kartą šiemet. Hartwall arena, kur šiandien bus ledo ritulio rungtynės, yra labai toli nuo centro. Bėda, reiks daug ir toli eit. Tai einu kažkur apie valandą. O šiaip Helsinkyje yra net trys ledo ritulio klubai, žaidžiantys elitinėje Suomijos lygoje. Tai HIFK, Blues ir Jokerit. Šiandien kaip ir vakar stebėsiu Jokerit žaidimą. Tik šiandien jie jau bus ne svečiai, o ledo šeimininkai. Ar ir šiandien komanda praloš tokiu įspūdingu rezultatu kaip vakar Raumoje? O gal laimės? Bus matyt. Mano prieita arena įspūdingo dydžio. Iki tol išbandęs vietas už vartų ir už žaidėjų, šiandien renkuosi vietą arenos viršuje. Bilietas už 15 eurų. Aplinkui areną verda statybos ir atgal į centrą grįžtu kažkokiu traukiniu. Dar būdamas Lietuvoj ir besiruošdamas šiam ledinio turo etapui žinojau, kad iš Helsinkio į Taliną paskutinis keltas išplaukia prieš pat vidurnaktį. Bėda tik ta, kad pamiršau pažiūrėt iš kurios prieplaukos. Tenka apeit visas keturias. Ir jei pirmos trys yra centre, tai ta ketvirtoji yra už pusvalandžio kelio. Aišku, keltas plaukia iš tos tolimiausios ir taip besiblaškydamas aš vėl nusikalu. Perku bilietą į Taliną kažkur už 22 eurus ir žiūriu į jūrą. Vakarėja, bet dangus jau nenusidažo tokiom raudom spalvom kaip užvakar Tamperėje ar vakar Raumoje. Iki arenos virš valandos kelio, viena beveik tiesia gatve. Įveikęs du trečdalius atstumo apsistoju McDonalde ir svaiginuosi pilnu kompleksu maisto už 7 eurus. Gerai. Kelyje praeinu kitos Helsinkio komandos HIFK areną, bet ten ledo ritulio rungtynių šiandien nebus. Užtat ten vyksta masinis gotų susirinkimas. Man patinka tie juodai apsirengę žmonės. Gal aš irgi norėčiau būti gotu, bet viena bėda - mėgstu rengtis šviesiai. Nors kas ten žino, gal ir priimtu, neklausiau. Gal aš pavyzdžiui galėčiau būt šviesiu gotu? Palikim gotus ramybėj ir eikim į ledo ritulį. Tik įleistas į areną suprantu, kad čia būtent ta arena, kur vyksa tarptautiniai ledo ritulio turnyrai ir iš kurios transliacijas esu matęs. O dabar būsiu ir buvęs. Ta ir kitomis progomis vėl perku atributinę šaibą. Elitinės ledo ritulio lygos rungtynės tarp Jokerit Helsinki ir JYP Jyvaskyla - prasideda. Mano vieta pačiam arenos viršuj ir ledo ritulys atrodo kaip stalo žaidimas. Reikia ir taip pamatyt. Nors šiandien Jokeritai pradeda rungtynes kur kas geriau nei vakar, jiems tai visai nepadeda išvengti pralaimėjimo panašiu rezultatu kaip ir vakar. Vėl kiauras vartininko žaidimas, vėl akivaizdžios klaidos gynyboj, vėl neužtikrintas puolimas. Kažkas čia ne taip ir grįžus reiks pasidomėt kas ne taip, ar lošia ne pagrindiniu vartininku, ar per daug traumuotų, ar tiesiog laukia kalėdų ir naujų metų. Nes tokie rezultatai - tikrai ne apie juos. O ir fanams toje arenoje sunku - ant kiek jų daug turi būti ir ant kiek stipriai jiems reikia rėkti, kad sukurtų triukšmą. Tai ne Raumoje, kur 50 fanų ir še tau triukšmas nerealus. Pasibaigus rungtynėms vėl suprantu, kad tris pastarąsias valandas praleidau itin gerai ir kokybiškai. Rungtynėms Helsinkyje pasibaigus 6734 žiūrovai eina kur jiems reikia, o 1 žiūrovas eina į keltą.

        Prieš vidurnaktį praeinu pasų kontrolę ir išplaukiu. Keltas kažkoks nepatogus ir nėr kur prigulti. Eičiau į denį pavėpsot į jūrą, bet ir tokio nėra. Darau kaip ir kiti - guluosi ant kilimo ir dvi valandas nusnaudžiu. Atplaukęs į Estiją netikėtai tampu pirmu Lietuvos piliečiu, kertančiu tą sieną be pasų kontrolės. Taip taip, būtent šiąnakt estus kaip ir mus paėmė į Šengeną. Ta proga iš kažkokių mergų gaunu net sausainį. O gal ne ta proga. Bet kuriuo atveju, jį griauždamas einu į autobusų stotį. Ten reiks laukt geras tris valandas pirmo autobuso į Rygą. Kad man nebūtų visai liūdna ir nuobodu, stoty prie manęs prisiklijuoja kažkoks alkašas - mol duok jam 25 kronas. Tenka nuo persekiotojo slėptis lošimo automatų salone. Ten išgeriu kavos ir alaus. Autobuso sulaukiu ir standartiškai užėmęs vietą galę, atsibundu už penkių valandų jau Rygoje. O ten graži ir saulėta diena, kaip pagal užsakymą. Nusiperku bilietą į Vilniaus autobusą ir išeinu į McDonaldą. Kai pasistiprinu, tai dvi valandas vaikštau palei Dauguvą. Žiemos čia irgi nė kvapo. Atvažiavus autobusui juo išvažiuoju. Per LT/LV sieną autobusas eina kiaurai. Ausinėse skamba dainos žodžiai "nėr bobų neverk". Autobusas beveik niekur nestoja. Į Vilnių spėju kaip tik besibaigiant darbo dienai. Pabaiga.


Donatas, 2007.12.31
[NewYear edition]