Derinu išvažiavimą iš Sankt Peterburgo su mikroautobusų vairuotojais - miestas didelis, eiti niekas neis [Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą!, 2017] Pažintį su Bahlos miestu Omano Sultonate baigus, galima ir arbatos atsigerti, kuri čia tradiciškai su pienu [Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Pritraukta šventovė ant jūros kranto Jafoje [Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais, 2015] Pirmieji Kosovo vaizdai [Albanija ir Graikija, 2005]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 1 Spausdinti

        Keliautojo tokia dalia - pavasario laukti. Siužetas toks kelionių knygos, mano niekada neparašytos. Kiek kartų išvažiuota, kiek sugrįžta. Kas suskaičiuoti bandė? Ar kas suskaičiuos? Taip pro kambariuką N. ėjo neskubėjo pirmoji mūsų žiema, kai mes visi trys - aš, Evelina ir žiema, pavasario laukėm. Jie ištranzuos pavasarį saulėtą. Pamatysit, mano žodžius dar paminėsit. Sulauks ir ištranzuos.


KELIO ROMANAS


ANTRA DALIS


Įkalinti autobanuose


149-163 puslapiai. Mielas objektas

       Tą rytą aš buvau tiesiog laimingas ir niekas to pakeisti negalėjo. Mano džiaugsmo ir laimės priežastis - tas mielas objektas su kuprine. Tai žiūrėk žingsniuojantis čia ir šalia, tai atsiliekantis kažkur gale, tai nuskubantis tolyn į priekį, tai vėl pavejamas ir atsirandantis greta. Tai Evelina. Jos pirmasis autostopas į vakarus. O man kas? Aš lyg tas mokinukas, paliktas antriems metams kartoti kažkurios ten klasės kurso, kurioje buvo toks dalykas "Kaip nukeliauti autostopu į Portugaliją". Taip jau atsitiko, ir gal ne visai iš blogos valios, kad tų metų mano pažymių knygelėj prie jo puikavosi riebų riebiausias koks tik begalintis būti dvejetas. Neįskaityta. Teks kartoti tau kursą, mielasis. Liūdnai linguodamas galvą murmėjo sau po nosim mokytojas. Nieko nepadarysi, nieko čia nepakeisi - kursą kartoti tau teks. Jo perkalbėti bandyt nebandžiau ir galvą panarinęs tada pasitraukiau. Nuo to laiko praėjo daug metų ir aš pateikiau ne ką mažiau argumentų už save, sutriuškindamas autostopu visą Europą. Kur aš tik nebuvau ir kiek tik kilometrų nesuskaičiavau. Gal jau užteks? Gal jau gana? Grįžęs iš kiekvienos savo kelionės klausdavau jo, tikėdamasis teigiamo atsakymo ir laukdamas teigiamo įvertinimo. Rodžiau jam savo sutrintus batus ir kojas, nuspaustus pečius, gražius paveiksliukus iš kraštų tolimų artimų. Bet kur tu tau. Nepermaldaujamas ir nesukalbamas mokytojas buvo ir ant mano argumentų jam buvo nusišvilpt. Tu privalai grąžinti skolą. Kada pagaliau būsi pasiruošęs kartoti vienos iš pradinių klasių kursą? Atsakymo aš vis dar nežinojau ir galvą nuleidęs dingdavau jam iš akių. Kada ateis ta diena? Ar ji išvis ateis? Kur ta Portugalija, kurią man pasiekti? Kur ta vienintelė, su kuria man pasiekti?

       Atėjo viskas savo laiku. Kelias bus patenkintas. Ir kas jei ne jis išrinko man Eveliną. Aš myliu merginą žaliam namuke, aš noriu vadinti ją savo prasme... Niūniuodamas visiems žinomą melodiją su niekam nežinomais žodžiais, susikroviau kuprinę ir tą vakarą laukiau jos. Ji ateis ir viskas bus gerai. Vakarai.

       Taip ir patraukėm mes iš namų. Kaip mokinuko rankovės nutrintais Lietuvos ir Lenkijos keliais į vakarus. Kreida ant lentų užrašytais maršrutais. Vėl trise kaip rudenį tą. Aš, Evelina ir kelias. Vilnius. Kauno apvažiavimas. Kauno apvažiavimas dar kartą. Nuo ten fūra iki Lenkijos ir per Lenkiją. Besiklausant vairuotojo ukrainiečio pasakojimų apie stebuklus Ukrainoje ir apie Lenkijos nūdieną, pirma kelionės diena neprailgo visai. O ir nuvažiavom nemažai. Nakvojom šalia degalinės Varšuvos apvažiavime. Ryte saulėtas pavasario rytas. Pirmoji kelionės kava į pievą ir vėl viskas kaip tada kadais. Keliautojo buitis juk paprasta. Ryte išsiridenti iš palapinės. Užkaisti vandens ir paversti jį kava arba arbata. Sušilti, jei buvo tau šalta. Prabusti, jei tu dar miegojai. Kelyje stabdyti mašinas ir jomis važiuoti. Vakare statyti palapinę ir nakvoti. Kartais taip ilgai neužmigti. Kartais kristi be jėgų. Taip antros dienos vakare Lenkiją sėkmingai įveikėm standartiniu jos įveikimo laiku. Likus keliems kilometrams iki Vokietijos sienos, susėdom mudu su Evelina šalikelėj ir tiesiai šviesiai paklausiau aš jos - kur važiuojam toliau. Kelių į Portugaliją daug. Ir vienas už kitą teisingesnis, artimesnis, įdomesnis. Sėdėdami tame griovyje šalia didelio kelio, kažką išsirinkom. Geras jausmas. Taip beeidami likusius kilometrus iki paskutinio lenkiško kaimo ir besigėrėdami už plačios Oderio upės besileidžiančiu raudonu pavasarinės saulės burbulu, užverčiam dvidešimt pirmą kelio romano skyrių. Ten už Oderio Vokietija. Ten vakarai ir ten ramybei pabaiga.


164-177 puslapiai. Prisiminti, sužinoti, priprasti

       Rytų Vokietijos šunkeliais nuvažiuoti į Drezdeną reikalas pasirodė besantis komplikuotas, tad per daug nesikankinom. Ir ko mums ten reikia. Bus tų Drezdenų. Grįžę ant įvažiavimo į autobaną turėjom transportą į Berlyną. Viskas pagal atsarginį planą B. Berlyne reikėjo pamatyti du objektus - Brandenburgo vartus ir Berlyno sieną. Pirmą radom be didesnio vargo ar didesnių pastangų, o va su antruoju teko pavargti, vaikštinėjant pirmyn atgal. Viskas baigėsi sėkmingai, kai atsižymėję buvusiame Čarlio checkpointe, reikalus Berlyne baigėm. Daugiau ten kaip ir nebuvo kas veikti, tad beliko priemiestiniais traukiniais pasišalinti. Kaip tarėm taip ir padarėm. Didžiąją kelio dalį nemokamai. Tik paskutiniam etape prisistačiusi kontrolierė nubaudė dviem nebrangiais bilietais už kelis km. Kadangi su jos argumentais sutikom, tai susidūrimas baigėsi be aukų. Nakvynei įsikūrėm prie Berlyno apvažiavimo. Dešinėje gaudė ir ūžė dieną naktį nemiegantis Vokietijos greitkelis. Kairėje rymojo ir snaudė tylus kaimas. Priešais plytėjo laukas su mėnuliu virš galvų. Užnugaryje dunksojo miškas. Visame šitame atėjo laikas palapinės statyboms. Jau buvo vakaras ir šiandien įveikę visą Berlyną mes kiek pavargom. Gal tik rytojaus dienos svarbumas ramiai miegoti neleis. Sekanti diena bus diena, kai po daug metų pertraukos aš vėl tranzuosiu Vokietijos degalinėje. Evelinai tai apskritai bus pirmas kartas autostopo tokiose vietose. Tegul tą naktį palapinė persismelks neišmatuojamu beribiu nerimu.

       Tik rytas visą nerimą užbrauks. O jūs žinot, kad Vokietijos autobanuose niekas taip ir nepasikeitė per tuos šešerius metus, kol manęs juose nebuvo. Autostopas gyveno, gyvena ir gyvens ten turbūt amžinai. Užlinkti ar ilgiau užtrukti vokiško autobano ir vokiškos degalinės derinyje - neįmanoma. Nepavykdavo to padaryti anksčiau, nepavyks ir dabar. Visą dieną keliavę link Amsterdamo, dieną baigėm degalinėje už Hanoverio. Ko mes važiavom į tą Amsterdamą? Mes ten ką palikom, mums ten ko reikėjo, mūsų ten kas laukė? Nieko mums ten nereikėjo ir niekas ten mūsų aišku nelaukė. Mes važiavom tiesiu keliu į vakarus, o to kelio gale ir yra tas Amsterdamas. Tad nevažiuoti link jo mes negalėjom. Šiandien važiavom kiek nuvažiavom ir rytoj pratęsim. Prieš miegą degalinėje dar aptikom ne tokį brangų "Burger Kingą" ir pasidalinę tarpusavyje ten gautą nedidelį maisto davinį, patraukėm į pievas nakvynės ieškoti. Iš paskos patraukė ir draugelis lietus. Buvo skirta tiek mažai laiko žaliam namukui suręsti, bet mes spėjom ir beveik nesušlapom. Keliautojui tai svarbu. Nes jeigu šlapias gulsi, šlapias ir kelsi. O šlapias ryte laimingas kažin ar būsi. Jeigu būsi nelaimingas tu, nelaimingas bus ir tas su kuriuo keliauji. Kam to reikia? Nereikia. Todėl ir skubėjom abu nesušlapti. Sulindom į palapinę. Lietus barbeno kažkur už stogo ir už durų. Lyg nekviestas svečias, neramus ir pykstantis, kai jo neleidžia vidun. Kur šilta ir jauku. Žaliam namuke. Lietau, taip bus visada. Daužaisi? Daužykis, bet vidun tu nepateksi. Nori mus sulyti? Teks palaukti iki ryto, kai būsim lauke. Sekančią dieną į Amsterdamą nebevažiavom, kai sustabdėm lenko mašiną į Briuselį. Taip pusę dienos link jo važiavę, per Dortmundą Vokietijoje ir gabaliuką Olandijos, užverčiam dvidešimt antrą kelio romano skyrių. Briuselis ar Amsterdamas - koks skirtumas.


178-194 puslapiai. Du miestai

       Briuselio aikštėje nemažas žmonių sujudimas. Turistai ir vietiniai apstoję ratu kažkokį nelaimėlį, parkritusį ant istorinio miesto grindinio. Šalia voliojasi mano kuprinė. Rankomis mosikuoja ir visaip kitaip gestikuliuoja Evelina. Pasirodo, kol manęs nebuvo, tas parkritęs Briuselio gudruolis bandė nunešti mano kuprinę man nematant. Prieš tai nepasitaręs nei su gydytoju, nei su vaistininku. Ko pasekoje vargšelis neatlaikė svorio ir dabar jį jau reanimavo atvykusi medikų brigada. Tai va. Reiks užklijuoti lipduką, informuojantį apie kuprinės svorį, kad ateityje panašių problemų su sunkumų kilnojimu niekam nebekiltų. O dabar nors ir ne visai svetingai Briuselio sutikti, mudu su Evelina patraukėm per miestą, tyrinėdami jo aikštes ir pastatus. Yra ten į ką pažiūrėti ir kur pabūti. Na kokioms dviems valandoms, ne ilgiau. O tada jau out iš miesto. Pageidautina nemokamai. Pavyko. Sekanti užduotis buvo pasiekti degalinę. Reiktų eiti autostrada keturis kilometrus. Lyg ir nedaug, bet prieš tai būtina kirsti Briuselio apvažiavimo du greitkelius. Vieną kirtom be problemų. Pamatę ką reiks kirsti toliau, nusiraminom ir grįžom atgal. Labai jau gerai atrodė tas mašinų srautas, atlekiantis nuo apvažiavimo. Atsispindinčios ant šlapio asfalto lempos, pasitikėjimo savo jėgomis irgi nepridėjo. Gal tiek to. Geriau eisim miegot negu leisim statyti paminklą sau po mirties, ant kurio tebūtų parašyta "Jie tenorėjo pasiekti degalinę". Žiauru. Nesulauksit, pasakėm ir apsikabinę nuėjom ieškoti vietos palapinei. Ryte ir vėl apsiniaukę. Ko vertos vien pastangos išlįsti pro šlapios palapinės duris. Neatsargus judesys ir ant tavęs užkris nemažas kiekis vandens nuo stogo. Pridėkim desertui dar šlaput šlaputėlius batus po vakarykščio pasivaikščiojimo autobanais. Tas rytas buvo ne koks, ir be saulės ir be šilumos. Lietus mus nukankino. Galima važiuoti toliau. Tranzavom iš Briuselio prasidedančioje autostradoje. Trys mašinos, dvi degalinės. Mes Prancūzijos sostinėje.

       Paryžius mūsų nelauks amžinai. Jau ir taip ilgai laukė. Daug, daug metų. Prie jame būtų dviejų kartų aš pridėsiu sau ir trečią. Evelina čia bus pirmą kartą. Ech, Notre Dame. Kiek dainių apdainavo, kiek dailininkų piešė, kiek režisierių filmus statė apie šį miestą. O aš tik paprastas autostopininkas-fokusininkas. Kur man iki jų. Tad iš savo juodos fokusininko skrybėlės ištraukiau už ausų šešis iš aštuonių į kelionę pasiimtų baltų triušių. Notre Dame katedra, Senos upė, Luvras, Eliziejaus laukai, Triumfo arka ir Eifelio bokštas. Buvo miela. Stebėti kunigų procesiją, einančią aplink katedrą. Sėdėti Senos pakrantėje valgant jogurtą. Žingsniuoti sunkiai pakrautiems Eliziejaus laukais. Žiūrėti į besileidžiančią saulę už Luvro kupolo. Pusvalandžiui įsikurti po Triumfo arka. Gerti vyną Marso laukuose prie Eifelio. Buvo miela Paryžiuje su Evelina. Vidurnakčio lietus išvarė mus iš ten arba buvo laikas eiti iš ten. Laukė įdomiausia dalis - išėjimas iš miesto. Pradžioj jokių problemų nemokamai pasivažinėti naktiniu Paryžiaus metro. Nuo centro nutolom daug, bet nepakankamai. Tolimesnės stotys nebedirbo ir liko eiti nesibaigiančiais Paryžiaus priemiesčiais. Ilgai ėjom kol vienoj iš sankryžų nuėjom ne ten. Grįžom atgal. Vis nebuvo vietos palapinei. Ėjom toliau. Po trijų valandų kritom kiek padoresniam parkely prie ežeriuko.

       Žinojom, kad rytoj eiti reiks dar. Užmigom. Paryžių pasiekę, pamatę ir beveik nugalėję. Beveik, nes dar netranzuojam už jo. Atsikėlėm vėlai ir kas už tai galėtų mus smerkti. Rytinis skalbimas, rytinis maistas, rytinis ėjimas. Po kelių valandų pasiekus autostradą prasidėjo degalinės paieškos. Adatą šieno kupetoj turbūt lengviau rasti negu tą degalinę pamatyti. Nors pagal žemėlapį privalėjo ji ten būti. Na nieko, vis tiek mes tave atrasim. Dar ne tokias dar atrasdavom. Besibraunant per brūzgynus susidraskiau ranką. Ant delne suspausto žemėlapio užtiško keli kraujo lašai. Pirmasis kraujas. Nieko sau. Dar brūzgynuose sugadinom du jogurtus. Tas irgi nėra gerai. Daugiau aukų kaip ir nebuvo. Taip suteikę man pirmąją pagalbą, dakalę kiaurus jogurtus ir pamatę ženklą, kad iki išsvajotos degalines neliko nė kilometro, užverčiam dvidešimt trečią kelio romano skyrių. Džiaugėmės mes atradę tą nelemtą degalinę. Dabar Paryžius nugalėtas ne beveik.


195-212 puslapiai. Besibraunantys

       Jeigu tą popietę būtų rinkę gyvybingiausią Europos keliuose esantį autostopininką, tai nei aš, nei tuo labiau Evelina į prizines vietas pretendavę nebūtume. Užtat nesunkiai ir be didesnės konkurencijos būtume laimėję kitoje kategorijoje - nuėjusių 20 km. autostopininkų rinkimuose. Kartais taip atsitinka. Ėjau, einu ir eisiu. Evelina irgi atspari šiuo klausimu. Todėl ji ir čia, o ne kitur. Buvom mes pavargę ir visokio Paryžiaus paragavę. Tad likusiai dienos daliai apsiribojom vienu sustabdytu prancūzu neilgam atstumui iki sekančios degalinės. Nusiėmėm nuo trasos nakvynei miške. Rami vietelė be žmonių ir be žvėrių. Ryte šeštadienis ir nieko gero mums tai nežadėjo. Prancūzai prigrūstomis iki lubų mašinomis traukė į pietus. Vaikai, naminiai gyvūnai, įvairūs rakandai. Vietų nėra. Ką gi, lauksim kol bus. Karts nuo karto atsirasdavo. Trimis mašinomis pasiekėm Lyono apvažiavimą. Su dviem pirmaisiais vairuotojais problemų nekilo, o su trečiuoju nesklandumas gavosi. Dar gerokai prieš miestą intensyviai su juo aiškinausi, kuria puse jis planuoja apvažiuoti jį. Kelis kartus buvau patikintas, kad tai jis darys dešiniąją autostrada. Tada labai gerai. Kai atėjo laikas priimti sprendimą, jis aišku nuvažiavo kairiąja. Atsidūrėm degalinėje ant menkai naudojamo kairiojo apvažiavimo. Tiek to. Kadangi rytoj Velykos, tai aš jam atleidau. O Evelina - ne. Ji išvis ant jo nepyko. Ten ir miegojom.

       Šv. Velykų rytą kaimo keliais patraukėm mes link Lyono. Radom bažnyčią. Toliau šventinę nuotaiką praskaidrino mažas butelaitis alaus, kažkieno pamirštas ant šaligatvio. Pagalvoję, kad jam ten nėra labai jau saugu, pasirūpinom juo jį suvartodami. Galų gale eiliniam kaime supratę, kad taip paprastai kur einam nenueisim, sėdom į mokamą priemiestinį autobusą ir nemokamai atvažiavom į miesto centrą. Pabuvom mieste, jį apžiūrėjom, upėje kojas nusiplovėm, pavalgėm ir degalinės ieškoti išėjom. Autostrados, autostrados, autostrados. Ten mus ir aptiko policija. Karštligiškai aiškinau apie degalinę į kurią mums būtina patekti, ant žemėlapio rodžiau, visaip gestikuliavau prakaitą braukdamas nuo kaktos. Policininkas teištarė vieną magišką žodį - Solaize. Vienas kitą mes supratom ir netrukus jau sėdėjome policijos mašinoje, vežančioje mus į Solaize degalinę. Vakaruose nieko naujo. Prancūzų policija kaip vežė autostopininkus į degalines prieš dešimt metų, taip veža ir dabar. Tą vakarą degalinėje su autostopu buvo blogai. Blogai buvo ir kitą dieną. Niekas nenorėjo važiuoti žemyn, visi kaip susitarę suko į dešinę link St.Etienne. Netinka. Todėl mašinos laukėm ilgai. Laiko veltui aišku negaišom ir keikėmės kaip beišmanydami. Prakeikta vieta. Eiti nėra kur, nes vakaruose mes visi stoparai esam įkalinti autobanuose. Kartais pasiguodžiam vienas kitam, kartais pasiskundžiam aukščiausiajam apie savo likimą, kartais padejuojam, bet šiaip tai viskas gerai. Iš visur išvažiavom ir iš čia išvažiuosim.

       Išsinešdinom iš ten po pietų. Toliau jau kur kas neskausmingiau ir nakvynei nusiėmėm degalinėje prieš Narbonne, Prancūzijos pietuose. Sunku tą parką pavadinti degaline, bet jei jau prancūzai sugalvojo tokias megapolines degalines, tai Dievas su jais. Pasinaudosime. Daug vietos palapinei ir nepadengti staliukai vakarienei. Ką dėsim šiam vakarui ant stalo, saulei leidžiantis ir dešimtai kelionės dienai besibaigiant? Arbatą ir beveik nevalgomus sintetinius sausainius. Bet vis šis tas. Kur tu gausi kitokio maisto žmogau, kai antra diena nenueini nuo autobano. Nepirksi gi degalinėje sumuštinių po 6 eurus. Viskuo pasidalinsime ir visko mums užteks. Man juk yra skirtumas, ar tik 10 sausainių man ir Evelina šalia, ar visi 20 sausainių man ir Evelinos nėr šalia. Reikia dalintis - ir aš dalinsiuos. Tada neskanūs ir bjaurūs sausainiai taps skanesniais. Pavalgę ir arbatos atsigėrę, mes abu į žalią namuką sugužėjom. Prieš tai dar į besileidžiančią saulę pažiūrėjom. Diena sunki nebuvo, bet apsivožėm nesunkiai. Be nemigos. Iki Perpignan miesto trūko labai nedaug, bet nuo ryto degalinėje užlinkom kapitaliai. Užkniso. Išsivadavę iš autobano, tranzavom kaimų keliukais. Sprendimas teisingas. Narbonne miestelyje prisipirkę maisto ir juo pasistiprinę, dar vienos mašinos pagalba neužilgo maudėmės Viduržiemio jūroje. Ta gaiva neilgam, bet vis tiek šaunu. Taip grįždami iki kelio ir vėl suprakaitavę kaip reikiant, o ten sustabdę muzikantą ir su juo atvykę į paskutinį Prancūzijos miestą Perpignan, užverčiam dvidešimt ketvirtą kelio romano skyrių. Artimiausiomis dienomis autobanų nebus, mes laisvi.


213-228 puslapiai. Kas keliaus į Andorą

       Ech, kaip mes keliavom į Andorą. Jūs prancūzų paklauskit. Ne, jūs nuvažiuokit ir paklauskit. Miesto Perpignano matėm tik kampą. Užteko. Išeinant nebuvo nei šaligatvio, nei normalaus kelkraščio. Ėjom be jų. Kadangi kieme buvo jau vakaras, tai keliomis dešimtimis nuvažiuotų lokalių kilometrų tam kartui ir apsiribojom. Nakvynei įsikūrėm kur tranzavom - šalia kelio su nuostabiu vaizdu į snieguotus kalnus. Toli, toli tos viršūnės. Ne man ir ne tau jos ten baltuoja. Pasakyk, kad mums nereiks važiuoti per jas. Pasakyk. Tu nieko nesakai. Turbūt ir pati nežinai. Iki Andoros likę pusantro šimto kilometrų. Ir jeigu abu su Evelina nežinom kas ten mūsų laukia, tai įsivaizduokim, kad į tą šalį įvažiuojama per gražų ir erdvų kalnų slėnį. Tame slėnyje nelyja, nesninga ir šviečia saulė. O kad viskas bus kiek kitaip sužinosim tik rytoj. Šiandien mes to nežinom ir nerimauti nėra ko. Šiandien mes daug ko nežinom. Rytoj žinosim. Lietaus siena atrodo uždengusi viską. Kylam vis aukštyn ir aukštyn. Lietus virsta sniegu. Veža mus kažkiek kilometrų link Andoros, bet niekas nesakė tiksliai kiek. Išleido į sniegą drebiantį jau gabalais. Va tai tau kas keliaus į Andorą. Ir šalta, ir šlapia tiems bus. Būtų likusi valanda ar dvi iki tamsos - dairytumėmės prieglaudos ar maldautume pasigailėjimo aplinkinių. Bet kadangi vidurdienis, tai ko čia per daug nerimauti. Apsnigsim, sušlapsim, sušalsim. Debesys pamažu sklaidėsi ir krentančio sniego neliko. O tas spėjęs iškristi skubiai tirpo. Vėl giedra kaip ir ten apačioj iš kur atvažiavom. Nebuvo lemta pasilikti ilgesniam laikui, nes sustojo du ekvadorokiečiai ir nurūkom su jais į miestelį Bourg-Madame. Iki galo likau nesupratęs - tas kaimas Prancūzijos ar Ispanijos valdose. Vienas tų vaikinų užsirašė mano telefono numerį. Kuriems galams jam jo prireikė nesupratau, nes kalbėjo jis tik ispaniškai ir nieko dorai paaiškint negalėjo. Tiesa, kol kas neskambino, bet gal dar paskambins. Nenoriu nieko gąsdinti, bet kelias už kaimo buvo apytuštis. Na gerai, buvo jis tuščias. Ir ką. Į Andorą tai mums vis tiek kažkaip reikėjo važiuoti. Tai mes ir važiavom. Kaip mokėjom, taip ir važiavom.

       Sėdim visokios mantos prikrautoje mašinoje. Nosys vos kyšo iš po kuprinių. Bet nieko. Svarbiausia - važiuojam. Neegzistuoja tokia sąvoka kaip mašinoje nėra vietos. Kai šie du prancūzai mums sustojo, matydamas jų iki stogo prigrūstą mašiną niekuo gyvu nebūčiau patikėjęs, kad ten tilps dar du žmonės ir dvi ne pačios mažiausios jų kuprinės. Kaip aš klydau. Teprireikė kelių minučių, kad visame tame bardake atsirastų vietos. O dabar... Ech, kokie kalnai aplinkui. Ir kiek sniego juose. Mes kertam Andoros sieną. Sninga kaip vaikystės žiemą prieš dvidešimt metų. Pavasario nė kvapo. Desperatiškos pastangos tranzuoti. Per kelias minutes mes ir mūsų kuprinės - tai keturi balti sniego kamuoliai. Ir kaip tu patranzuosi. Besislėpdami po stogu vertinam situaciją. O ji tokia - Andoroje vienas kelias ir tuo keliu mašinų srautas minimalus. Dauguma čia prancūzai, prisipylę pigaus kuro sukantys namo. Nevažiuosim su jais į Prancūziją. Ką daryti? Eiti žemyn kalnų keliu dešimt kilometrų? Ačiū ne, gal kitą kartą. Jau vėliau kiek nutolę nuo to krautuvių ir degalinių balagano, sustabdėm mašiną. Rusė. Daug metų gyvenanti Andoroje. Pravažiuodami didelėm baimės akim žiūrėjom į iki viršaus sniegu užverstus kelio ženklus. Klausė ji mūsų kur mes miegosim. Palapinėj, sakau. Pakraupo. Pasitaisiau, kad palapinėj ne čia, o palapinėj nusileidus žemyn. Vis tiek pakraupo. Kas ne taip? Ką, argi Andora ne šalis kalnų slėnyje, kur šilta, kur nelyja ir šviečia saulė? Aš vis dar tuo tikiu. Ir jeigu yra ne taip, tada mums bus blogai. Autostopas Andoroje puikus. Nors ten ir nėra kur važiuoti, nors veža ne daugiau penkių kilometrų. Vakare buvom sostinėje Andorra la Vella. Jau be sniego. Šalta tik šlapioms kojoms. Reiks šildytis. Evelina parduotuvėje kiek suklydo ir vietoj vyno užpirko šampano. Tiks. Taip prieš miegą jį iššovę palapinėje po tiltu, užverčiam dvidešimt penktą kelio romano skyrių. Už Andorą ir už pasiekusius ją. Ne visiems tai pavyko.


229-239 puslapiai. Virš Lleida miesto ratus suko gandrai

       Į Ispaniją nuėjom. Mūsų ten laukė vienas ispanas, vienas rumunas, vienas andorietis ir dar vienas ispanas. Jie keturiese pasikeisdami ir atvežė mus į už šimto kilometrų esantį pirmą didesnį Ispanijos miestą Lleida. Gulėjom aš ir Evelina ten upės pakrantėj. Žvilgsniais bėgiojom po mėlyną dangų, kūnais ilsėjomės prieš didelį kelią per didelę šalį Ispaniją. Joje niekad nebuvo lengva autostopininkui, kažin ar bus lengva ir dabar. Na gerai, kol kas skųstis negalima, kaip ne kaip pirmąją šimtinę įveikėm stebėtinai greitai. Bet kažin ar tai tęsis ilgiau. Nuėjom patikrinti. Su autostopu ir čia viskas buvo gerai. Ir kas tiems ispanams atsitiko. Tad už dviejų dešimčių kilometrų beliko tik nuspręsti kuriuo keliu važiuosim toliau. Ar į vakarus link Madrido, ar į pietus link Valencijos. Pasirinkom pastarąjį variantą. Po dviejų valandų buvom lygiai ten pat kur buvę. Variantas pasirodė besantis neteisingas ir kelias per daug lokalus. O Portugalija man ir vėl atrodo tokia tolima, prakeikta, nepasiekiama. Žiūriu į žemėlapį ir man baisu. Mes vos pradėję važiuoti per Ispaniją. Šalis didžiulė ir visą dieną važiavę per ją, esam tik jos kamputy. Gal mums jau ir nebereikia tos Portugalijos? Gal bus gerai be jos? Kaip tai nebereikia, klausė manęs sunerimusi Evelina. Net ranką man prie kaktos dėjo, tikrindama ar nekarščiuojantis aš kartais, čia tokias nesąmones šnekėdamas. Ir supratau - neišsisuksiu aš. Už ausų mane nutemps. Prieš mokytoją raudonuoti jau neteks. Susidėk tik su Evelina, tai taip ir bus.

       Apsiniaukęs dangus prapliupo liūtimi. Aš žiūrėjau į savo draugę. Ko gero ji teisi. Rytoj pratęsim kitu keliu. Rytoj taip ir padarėm. Kelias link Zaragozos mašinų pilnas nebuvo, bet mums daug ir nereikėjo. Vienos sustojusios pilnai užteko. Aplinkui tik smėlis, akmenys ir kelias. Ispanijos dykynėmis kirtę nulinį dienovidį, atvažiavom mes į Zaragoza. Dar šimtukas Ispanijos keliais užskaitytas. Paleido miesto pradžioje, ko pasekoje turėjom labai gerą laiką bekepdami saulėje nueiti į centrą. O miestas tai koks. Saldainiukas. Visas įdomumas vėl prasidėjo paskui. Išėjom ant Zaragoza apvažiavimo. Patranzavom. Bet tranzas ant apvažiavimo ir liks tranzu ant apvažiavimo. Nieko gero. Beliko apvažiavimu eiti kol jis baigsis ir nusisuks nuo jo kelias į Madridą. Ir mes ėjom. Išsišiepę ėjom. Tris valandas ėjom. Kartais pavojingai, kartais lipom per tvoras, kartais nuo policijos slėpdamiesi. Nesiskundėm ir nedejavom, tik prakaitą kibirais sėmėm. O atėję per minutę sustabdėm mašiną trims šimtams kilometrų iki Madrido. Dievas yra. Rumunas, ne ispanas. Kalbėjo mažai ir tai buvo gerai. Taip lyg pasiėmę keturių valandų pertraukėlę tarp nesibaigiančių vaikščiojimų, sėdėdami mašinoje ir besižvalgydami į už pro lango bėgančią Ispaniją, užverčiam dvidešimt šeštą kelio romano skyrių. Šiandien savo mes jau atvaikščiojom.


240-255 puslapiai. Mišių vynas ir mišios

       Į Madridą tam vakarui neskubėjom. Ką ten veikt naktį? Ne durni gi esam. Ramiai sau išsimiegojom prie sporto kompleksų viename iš beprasidedančio Madrido priemiesčių. Vakarui atėjus kas žaidžia futbolą, kas tenisą, o du lietuviai miega. Kiekvienam savo. Nežaisim gi mes teniso, prieš tai per pietus nuėję po penkiolika kilometrų. O ir rakečių nebuvom pasiėmę. Kitą dieną Madridas įspūdžio nepaliko. Pasėdėjom vienoje aikštėj, aplankėm vieną katedrą ir apsiforminę konservais prie Karalių rūmų, miestą palikom. Lengvai, neskausmingai ir be ašarų. Kažin ar mus ten kas prisimins. Vargu bau. Kad išvažiuoti iš miesto pasirinkom metro už pigiausią bilietą. Sąmoningai važiavę toliau negu priklauso pagal bilietą, išeidami iš metro galinėje stotelėje turėjom praeiti kūno apimties testą. Nesam stambūs, prasibrovėm per jėgą. Iš Evelinos rudo paltuko išlėkė dvi sagos. Įsisiųs. Gal kelionėje, o gal tik namie. Tada buvo didesnių problemų nei dvi ištrūkusios palto sagos. Apie tranzavimo vietos atradimą galvojom. Ėjo keturių juostų autostrada ir dar dvi prisijungė iš priemiesčio. Stabdėm ant įvažiavimo. Keistai pasijutom, kai sustojo dėdė ispanas per kelias minutes. Važiavo jis aišku netoli, bet ten kur jis važiavo nors autostrados juostų skaičius sumažėjo iki dviejų. Dvi, tai jau ne šešios. Stabdėm ant įvažiavimo pabaigos. Amžinos bėdos. Iš to kaimo nevažiuoja niekas. Autostradiniai mus mato, bet sustoti nesivargina. Pasikankinom kelias valandas, kol galų gale atvažiavo policininkas su motociklu ir tranzai tam vakarui baigės. Išvaikė jis mus nuo kelio. Šiam vakarui nesvarbu, bet kaip rytoj. Kelias čia tai vienas. Ir jei norim kažkur nuvažiuoti, jame privalom likti. Neturim pasirinkimo. Lyg to dar būtų maža, karts nuo karto mus aptinka policininkai. Kai kurie jų tingi sustoti ir apsiriboja tik garsiniu paaiškinimu kas čia šeimininkas, o kam čia ne vieta. Kiti va sustoja, kviečiasi pas save ir liepia dingt. Pirmas įspėjimas neskausmingas. Kas bus gavus antrą? O trečias būna? Nuovadoj turbūt. Autostrados čia ne tokios kaip likusiuose vakaruose, kur gali keliauti nuo degalinės iki degalinės. Iš čia ir bėdos. Viskas blogai?

       Turėjom du litrus vyno pavadinimu "Mišių vynas". Vakarojom ilgai. O ryte konkrečiai apsivėmiau nuo to gėrio. Atsigavę apie vidurdienį, grįžom į tą pačią vietą iš kurios vakar mus patraukė. Mišios buvo ir kelyje. Niekas nieko nesuprato ko mes iš jų norim. Vis dažniau kildavo noras elgtis neadekvačiai, bet visa laimė tam nebuvo sveikatos. Stovėjau ar sėdėjau visas kosminis nuo vakarykščio mišių vyno. Gali būti, jis buvo prakeiktas. Aplinkui vėl zujo policija. Tie irgi prakeikti. Atrodo, jų kantrybės limitas neišvengiamai artėjo prie kritinės ribos. Ir tada galų gale atvažiavo pas mus senukas, kuris nudžiugino mus nerealiai. Važiavo jis kelis šimtukus iki Trujillo ir mes prie jo prisijungėm. Rūpestingas, nepažįstamas žmogus kelyje. O ir Ispanija visai išgražėjo, ir sveikata į vakaro pusę ėmė taisytis. Gyvenk ir norėk. Vienas kelias per smėlio ir akmenų dykynę. Išnyrančios pakelėse degalinės su geriamo vandens atsargomis ir pavėsiais. Pravažiuojančios kartkartėmis mašinos. Jų ten nedaug. Daugiau kaip ir nieko. Nieko nebuvo ir nieko mudviem su Evelina ten nereikėjo. Sėdėjom degalinės pavėsy, gėrėm vandenį, kepėm nuo karščio ir žvalgėmės po tą dykynių kraštą. Mes čia kur dar niekad nebuvom buvę. Mums čia gerai. Taip sėdėti, kepti, gerti, žiūrėti. Trimis sekančiomis mašinomis atvažiavom beveik į Merida ir į ją nuėjom, kad nebūtų beveik. Nuo autostrados vėl patraukė spėkit kas. Jo, tie patys. Ta Merida visai tokia nemaža gavos ir vėl teko prakaituoti. Pabaigoj viską atpirko lengvai paimtas lengvasis transportas iki Badajoz - paskutinio Ispanijos miesto. Badajoze nebuvom, nes vežusios moteriškės mielaširdingai mestelėjo mus iki Portugalijos sienos. Joms tai kas - sugaištos kelios minutės, mums - nenueiti penki kilometrai. Visi patenkinti. Taip Portugaliją pasilikę rytojaus rytiniam desertui, užverčiam dvidešimt septintą kelio romano skyrių. Portugalija pasiekta?


256-267 puslapiai. Svečiuose pas Cabo Rokį

       Ten kur Atlanto vandenynas skalauja vakarines Europos pakrantes, pačiam žemyno pakrašty, už laukinių ispanų ir portugalų nugrūstas, gyvena Cabo Rokis. Mielas žemės kampelis. Susipažinau su juo pernai, sugrįžau šiemet. Mėlynai žalsva - vandenyno pakrantė. Žaliai geltona - patiesti kilimai. Pilkai ruda - numestos į vandenyną uolos. Sveikas, Cabo da Roca. Gal septyniolika pavasario dienų mums praėjo kaip septyniolika pavasario akimirkų, kad mes jau čia. Gal ne taip ir toli nuo Lietuvos, kad tie mus skyrę 4300 kilometrų netapo tuo atstumu, kurio mes neįveiktume autostopu. Ar pameni dar mane? O čia va Evelina. Gerai mums susitikti dar kartą, o jums susipažinti. Matau, žali patalai mums jau patiesti? Jo, kriskit pailsėt po didelio kelio. Vonia pas tave kaip visada, ten pat? Jo, ten pat, leiskitės žemyn prie uolų. Taip ir padarysim. Cabo Rokis vėl buvo paruošęs nepakartojamą programą. Vien ko verti nusileidimai nuo uolų nukristi bijant ir už akmenų laikantis, maudynės iš kojų verčiančių bangų vandenyne, pakilimai į uolas kvapo neatgaunant. Laikas ten neprailgsta niekad ir niekam.

       O vakare šeimininkas pakvietė mus į geriausią vietą, prieš tai išvaikęs visus ten buvusius turistus. Ko čia trinatės vaizdą užstodami? Štiš. Ar nematot, pas mane draugai atvažiavo. Iš toli, per negandas ir pavojus, kai jų tiek tykančių kelyje. Prašom, mielieji, čia geriausia vieta, VIP ložė. Priedo alaus po litrinį butelaitį atkimšo. Atsigaivinkit, draugai. Tik su maistu va ne kas. Gal norit sumedžiosiu žuvėdrą? Nereikia, ne pavalgyt atvažiavom. Na, tada gerai. Taip tą vakarą mes visi trys - aš, Evelina ir Cabo Rokis, sėdėjom ant žemės krašto, gurkšnojom alutį ir besileidžiančią saulę lydėjom. Vanduo bekraštėje vonioje nusidažė geltona saulės spalva. Kai temstant vakariausiame žemyno taške tu lieki ne vienas. Buvo gerai taip sėdėti ir negalvoti apie blogus dalykus. Mums apie tai koks ilgas kelias laukia namo. Mūsų draugui apie tai, kad mums išvažiavus jam ir vėl teks likti vienam tarp tų laukinių. Nesakiau jam ir turbūt niekad pasakyti neišdrįsčiau, kad iš tiesų Europa baigiasi visai ne čia, o ties Prancūzijos-Ispanijos siena. Žinodamas tai jis į neviltį ir depresiją pultų. Ir kitą kartą atvažiavę, jau nerastume jo tokio mielo mėlynai-žalio-geltono. Taip, jis gyvena tarp laukinių, bet tegul galvoja, kad nors Europoje. Gal bus lengviau.

       Saulei nusileidus nuvedė mus šeimininkas į nakvynės vietą palapinės statyti. Prieš tai dar atsiprašė už neveikiantį švyturį - kažkokie chuliganai sugadino. O ryte atsisveikinom. Jis spaudė mūsų delnus ir gero kelio linkėjo. Jis ne iš tų kur "Gero kelio nelinkės..." Jūs tik sugrįžkit. Kada nors ir būtinai kartu, o ne po vieną. Evelina, ar aš galiu tavim tikėti? Taip gavę iš jos patvirtinimą, kad taip, užverčiam dvidešimt aštuntą kelio romano skyrių. Nebūtų išskyrimų, nebūtų ir susitikimų. Tad ko čia liūdėt.


268-276 puslapiai. Naktis Lisabonoje. Praleisti

       Ei, ar nieko nepamiršot, šaukė mums pavymui mus išlydintis draugas. O ką mes pamiršom, ar atsisveikinimo ašarą nubraukt? Na ne, to nereikia. Tiesiog klausiu, ar nieko nepraleidot? O tai kur buvot naktį prieš naktį pas mane? Apie naktį Lisabonoje ir kaip iki tos Lisabonos važiavot. Papasakokit, laiko juk yra. Neaišku kada dar susitiksim. Va tai tau, tikrai praleidom. Gerai, kaip tau, mielasis drauge. Susėdę baltoj stotelėj, kur mus visą laiką įdėmiai stebėjo kovinis šuo, vakariausio Europos taško sargas, prisiminėm dviejų dienų senumo įvykius.

       Tą rytą į Portugaliją atėjom be nuotaikos ir surūgę. Nė vienas iš mūsų apie nieką nekalbėjom. Aš mačiau teigiamą įvertinimą savo pažymių knygelėj. O autostopas nuo pirmos minutės buvo pasigailėjimo vertas. Su ispanu pasiekėm pirmą kaimą pavadinimu Elvas. Nuo ten su savivarčiu pasiekėm sekantį kaimą. Ir ten batai. Kažkur po kelių valandų, jų skaičiaus jau nepamenu, sustojo moteris, pavežusi dar iki sekančio kaimo. Ten ne batai ir sustojo pirma važiavusi mašina su geologu už vairo. Elvora, pusiaukelė iki Lisabonos. Jos priemiesčiuose vakare ir buvom, kai toje Elvoroje sustojo portugalas, pats kažkada keliavęs autostopu. Pasirodo, šiame laukinių krašte dar ir tokių žmonių besant. Geras. Lisaboną dakalėm mums nemokamu priemiestiniu traukiniu. Netikiu, kad yra gražesnių miestų Europoje už šį. Todėl atėjo laikas iš savo juodos fokusininko skrybėlės traukti už ausų dar vieną baltą triušį, priešpaskutinį. Va, Evelina, Lisabona. Temo greitai ir aš pirmą kartą gyvenime vaikščiojau Lisabonoje naktį. Nerealūs vaizdai. Buvo miela ir Lisabonoje su Evelina. Nakčiai atėjus trauktis nebebuvo kur, tad viršuje už Pombal aikštės, kažkokiuose krūmuose surentėm savo žalią namuką. Nemirtingas tas namukas, keliauja sau po Europą ir trofėjus renka. Dabar jo kolekcijoje dar ir Lisabona bus. Kas naktį vyko aplinkui palapinę aš nežinau, išsimiegojom gerai. Turbūt nieko nevyko. Ryte kavos atsigėrėm. Naktis Lisabonoje buvo baigta. Taip išėję ir išvažiavę iš Lisabonos pas tave, užverčiam dvidešimt devintą kelio romano skyrių. Kuris iš tiesų turėjo būti dvidešimt aštuntas.


277-284 puslapiai. Šventi

       Jaučiau kaip mano juodojoje fokusininko skrybėlėje nerimsta paskutinis ten likęs ir už ilgų ausų dar neištrauktas baltas triušis. Ar jam ten liūdna pasidarė, ar kas, bet labai jau blaškėsi. Aišku, galima suprasti ir jį. Keliavo sau skrybėlėj jie šešiese, gerai leisdami laiką. O čia kažkoks fokusininkas vieną paskui kitą jo draugus ištraukė ir po Europą išbarstė. Liūdna jam. Ir kadangi buvo jis šiek tiek šventas, beliko mums tranzuoti į Fatima. Portugalijos autostopas gyvybės ženklų ir toliau nerodė. Plius dar karšta. Ir niekas nestoja. Tranzuok ir norėk. Bet kai sustojo, tai buvo teisinga mašina. Vairuotojas paklausė mūsų, ar norim mes valgyti. Atsakėm, kad ne. Jis nustebo, kaip tai ne, sukdamas mašiną į degalinę. Gavom du maisto ir vieną gėrimo. Girdėjom kaip pakeliui telefonu sakė kažką panašaus į tai, kad veža du krikščionis į šventą vietą.

       Artėjant Fatimai, skrybėlėje likęs vienintelis triušis visai pašėlo ir nebesivaldė. Davėsi kaip beišmanydamas. Dar kiek ir skrybėlę sudraskys. Greičiau jau ta Fatima. Paskui kažkaip nurimo. O kai Fatimoje išlipome iš mašinos, tai ir išvis sėdėjo be garso. Gal numirė ar susirgo? Ką aš tada Evelinai rodysiu? Ne, pasirodo miega. Kelkis parazite, atvažiavom. Ir... Ištraukiau jį už ilgų ausų į dienos šviesą. Paskutinis triušis ir skrybėlė tuščia. Tikiu, kad Fatimoje Evelina rado ko norėjo ir rado ją kokią įsivaizdavo. Buvo miela. Sėdėti bažnyčioje. Gulėti išsitiesus jos pavėsyje. Stebėti maldininkus. Vaikščioti po didelę aikštę. Žiūrėti į didelį kryžių. Valgyti prie parduotuvės. Buvo miela Fatimoje man su Evelina. Taip paleidę pavėjui mano jau tuščią fokusininko skrybėlę, užverčiam trisdešimtą kelio romano skyrių. Daugiau parodyti neturiu ko, toliau viską atrasim kartu.


285-289 puslapiai. Užpirkti

       Kadangi merdintis ir mirties patale gulintis Portugalijos autostopas atrodė tikrai ne kaip, nusprendėme dar būdami šioje šventoje visiems katalikams vietoje užpirkti mišias už velionį. Evelina nuskubėjo susitarti su kunigu, o aš - su maldininkais. Tiek bažnyčioje budėjęs kunigas, tiek ir aikštėje besisukiojantys maldininkai, sužinoję reikalo esmę, mielu noru sutiko dalyvauti mišiose. Išrikiavom visus maldininkus aikštės šone priešais bažnyčią. Su didžiausiu kokį tik rado kryžiumi atėjo kunigas. Ženklas buvo duotas. Tikinčiųjų eisena lėtai pajudėjo aplink aikštę, tyliai kartodama maldą. Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte. Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte. Amen. Taip dar pavalgę gedulingus pietus už būsimą velionį, užverčiam trisdešimt pirmą kelio romano skyrių. Nežinau kaip rytoj tranzuosim likusius tris šimtus kilometrus iki Ispanijos su leisgyviu Portugalijos autostopu. Tikėkimės, nenumirs per artimiausias dienas.


290-298 puslapiai. Keturios fūros vienai dienai

       Jeigu prieš tai autostopas Portugalijoje dar kažkoks buvo, tai kylant nuo Fatima link Coimbra nebeliko ir to kažkokio. Per Portugaliją kasėmės. Pradėję ryte su fūra, Coimbra, iki kurios nėra nė 100 km. pasiekėm po pietų, dar su viena fūra. Toliau norėjom važiuoti trumpiausiu keliu link Guarda, bet kai į tą kelią atėjom ir pamatėm kiek ten mašinų, minties atsisakėm. Važiavom dar į viršų link Porto, vėl su fūra tik jau kita. Prie Aveiro sukom į rytus ir vėl su fūra pasiekėm degalinę kažkur priešais Guarda, kai iki Portugalijos pabaigos liko kelios dešimtys kilometrų. Tiksli degalinės vieta man taip ir liko nežinoma, nes žemėlapyje ne tik kad jos nebuvo pažymėtos, bet ir pats kelias pavaizduotas kaip paprastas, nors iš tiesų yra pusiau autostrada. Nesuprasi ten jų. Degalinėje mašinų nebuvo, tad tradiciškai Portugalijai ar Ispanijai nuėjom tranzuoti ant išvažiavimo pabaigos, kad mus matytų visi važiuojantys. Matyti tai gal ir matė, bet sustoti nesivargino. Pasivargino tik policija ir tranzai tam vakarui vėl buvo baigti.

       Tik tiek gerai, kad nakvynės vietą gavom normalią. Ant akmenų, be dušo ir be pusryčių, užtat su vaizdu į besileidžiančios saulės nudažomą vakarų dangų. Prisiminėm Cabo Rokį. Kaip jis ten dabar be mūsų. Likęs vienas tarp tų laukinių. O ryte košmaras tęsėsi vėl ir iš naujo. Amžinos ir nesibaigiančios istorijos su policija. Amžini klausimai be atsakymų kas išveš mus iš tos skylės. Ne, ne degalinė skylė, visa Portugalija tokia. Kažkur netoli turėjo būti tas kaimas Guarda, bet paieškoję ir neradę jokių ženklų kuriais kaimo keliais link jo eiti, grįžom atgal. Mus išgelbėjo bulgaro fūra, nuvežusi iki to pageidaujamo kaimo. Ir kai mūsų paklausė kodėl mes taip keliaujam, atsakymo tam kartui aš nežinojau. Tame laukinių krašte sutikus žmones iš Europos, pasijunti kiek geriau. Taip iš Guarda likusius trisdešimt Portugalijos kilometrų įveikę kaimo traukiniu, užverčiam trisdešimt antrą kelio romano skyrių. Į Portugaliją niekad negrįžčiau, jei ten nebūtų Cabo da Roca. Tik todėl ir tik dėl jo negaliu sakyti, kad į Portugaliją negrįšiu.


299-301 puslapiai. Pasiaiškinimas

       Kam: mokytojui Keliui

       Nuo ko: autostopininko Donato ir autostopininkės Evelinos

       Esmė: kadangi buvo dvidešimt pirma kelionės diena ir likusi viena savaitė grįžimui į Lietuvą, atgaliniame kelyje per Ispaniją nusprendėme keliauti ne autostopu, keliavimą autostopu pasiliekant likusiai savaitei ir šalyse kur tai įmanoma daryti bei neprilygsta kankynei. Tuo tikslu kirtę Portugalijos-Ispanijos sieną ir autostopu pasiekę pirmą Ispanijos kaimą, už 30 km. esantį Ciudad Rodrigo, ten laukėme naktinio traukinio į Baskų krašto miestą Irun, besiribojančio su Europa ir jos valstybe Prancūzija.

       Lengvinančios aplinkybės: A) Buvom emociškai išsisėmę po autostopo košmaro Portugalijoje ir ne ką geresnių autostopo įspūdžių prieš tai Ispanijoje kelyje į priekį. B) Šiaip ne taip šiandien pasiekę Ispaniją ir šalia Ciudad Rodrigo kaimo išvydę tuščią autostradą, beprasmiškai stabdėm retai ten pasirodančias mašinas dar apie tris valandas. Per tą laiką nesustojo nė viena. Kol galų gale atvažiavo policija ir eilinį kartą mus iš kelio patraukė. C) Ispanijoj jau esam tranzavę. D) Nėra.

       Pasekmės: Sutinkame, kad iš mūsų autostopininkų kilometražų būtų išbrauktas šis 560 km. atstumas ir jokiu pretenzijų į šiuos kilometrus ateityje neturėsime. Ir nors Portugaliją mes pasiekėm šimtaprocentiniu autostopu, nepyksiu, jei jūsų nuožiūra pažymys bus sumažintas 1-2 balais.

       Parašai: Donatas L. ir Evelina P.

       Data: 2009 balandžio 24 d.

       Taip parašę šį pasiaiškinimą ir nusimuilinę nuo Ispanijos ne autostopo, užverčiam trisdešimt trečią kelio romano skyrių. Gal labai nepyks.


302-311 puslapiai. Žalia šviesa

       Prancūzijoje lijo, bet užtat buvo autostopas. Važiavom per totalius kaimus ir niekam nekilo klausimų kas mes tokie ir ką mes ten veikiam tą šeštadienio rytą. Daug kas žinojo ir suprato ką reikia su autostopininku daryti. Nors važiavom per smirdinčius kaimus, bet po laukinių Ispanijos ir Portugalijos autostopų čia buvo kaip gaivus tyro vandens gurkšnis. Į autostradą patekom prie Pau. Mažai nuvažiavę, bet ko ir norėt važiuojant per kaimus. Rytoj jau grįšim į autostradas ir būsim įkalinti jose. Kad jūs žinotumėt kaip tą naktį lijo. Nuo vakaro iki ryto. Nešlapia buvo tik palapinėje. Panašiai kaip senoje Viktoro Cojaus dainoj, kur trečią dieną iš dangaus krenta vanduo, kur labai daug krenta vandens. Nori nenori ir sutelkus visas valios jėgas teko lįsti laukan. Sustoti autostopininkui Prancūzijoje turbūt moko jau vairuotojų rengimo kursuose, nes pirmos tą šlapią rytą sustojusios mašinos autorius buvo jaunas vyrukas, tik vakar gavęs teises ir šiandien sėdęs pirmą kartą su jomis prie vairo. Gera pradžia - pavežti keliautojus. Degalinėje prie Tarbes ir lijo, ir buvo šalta, ir nebuvo mašinų. Ir čia ne Ispanija ar Portugalija, kad eitum į autostradą stabdyti. Ne asilai gi esam. Kiek palaukę turėjom mašiną iki Toulouse. Lipom lauk prieš kelių mokėjimo punktą, nuo kur dar viena mašina pasiekėm miesto pakraštį. Patį miestą lengvai, greitai ir elegantiškai pravažiavom metro. Minimalistinis jis ten. Į viršų išlipę nebuvom. Ko ten lipt, kai lyja.

       Ilgai nesiryžom eiti link autostrados. Išėjom tik kantrybei trūkus galutinai. Lietus atrodė čia niekada taip ir nesibaigs. Tokie abu šlapi maknojom per vandenį autostrada iki už kilometro kito esančio mokėjimo už kelius punkto. Labai nesikeikėm, vandeniu tik taškėmės. Toliau lietų pakeitė šaltas vėjas nuo jūros, bet tai jau nieko. Šildėmės buljonais. Vakare buvom degalinėje priešais Montpellier. Čia autobanai ir čia dirbama greitai. Sekanti diena užlinkimų pilna. Pradžioje degalinėj, paskui ant įspūdingų apimčių Monpellier pjažo, ir galų gale vėl degalinėj jau prieš Marselį. Ten rastas tik lokalus trafikas privertė už kelių valandų eiti į degalinę kitoje autostrados pusėj. Joje per dvi valandas ir per stebuklą gavom mašiną iki Annecy, kas yra toli ir beveik Šveicarija. Taip kitą dieną kelias dešimtis kilometrų nutranzavę, plius kokią dešimtį su trupučiu nuėję ir vakarop pasiekę Šveicarijos miestą Ženevą, užverčiam trisdešimt ketvirtą kelio romano skyrių. Dėkui prancūzams už žalią šviesą autostopui.


312-323 puslapiai. Paskutiniai išbandymai

       Žalias namukas toliau rinko trofėjus ir tam vakarui eilė buvo Šveicarijos miestui Ženevai. Eilinę naktį lijo ir eilinį rytą buvo šlapia. Visur tik ne tame namuke. Jis nemirtingas. Pasiliktume ilgiau jame, bet kad reikia važiuoti. Prie Le Manso ežero sėdinčios antys šildėsi sukišę snapus tarp plunksnų. Joms irgi ne kas. Lozanoje lietus baigėsi, bet atsirado kitos bėdos - trys keliai į Bern. Čia kurį dabar rinktis? Kai kurios nuorodos atrodė mažų mažiausiai nelogiškos. Pasirinkom kaimo kelią ir atvažiavom į Fribourg. To miestelio gale jau Evelinai pasidarė bloga, panašiai kaip kad man buvo Ispanijoje prie Lleida. Ji pradėjo kliedėti nebesanti keliautojas. Skubiai sustabdžiau juodaodę iki Šveicarijos sostinės, kuri žinojo kur mums būtų geriausia tranzuoti toliau. Nieko neklausinėdama nuvežė mus į kiekvieno autostopininko svajonę - degalinę autostradoje už miesto. Iš ten su serbų emigrantu pasiekėm Ciuricho priemiestį Kloten. Per dvi durnas galvas šiek tiek materialiai nukentėjom nuo kontrolės velnias žino ko nusibeldę į Ciurichą. Nereikėjo mums ten. Miegot nėjom ilgai, sunkiai ir ilgai pasivaikščiojom link Bulach kaimo. Jo nepriėję kritom kažkur prie oro uosto. Ryte viena mašina pasiekėm Vokietiją. Bet ten toks marazmas, kad už kelių km. vėl bus Šveicarija dvidešimčiai kilometrų. Nenorėjom mes į ją grįžti, bet kito kelio nebuvo.

       Sako, Europa be sienų. Įsitikinom be kokių, kai Vokietijos-Šveicarijos riboje iškratė pagal pilną programą abu. Rasti nieko nerado, bet valandą kelionės pavogė. Netgi įlindo į tą Evelinos kuprinės skyrių, kur niekam iki tol nebuvo pavykę įlįsti ar bent akies krašteliu pamatyti jo turinio. Na, o aš nuo jų slėpti neturėjau ko. Ne pirmą kartą gi krato. Ant Prancūzijos-Šveicarijos sienos mane kratė. Ant Bulgarijos-Rumunijos sienos mane irgi kratė. Ant Čekijos-Vokietijos sienos - taipogi. Seniai. Po tokių nesąmonių dažniausiai sekasi su mašinomis. Taip buvo ir šį kartą. Viena mašina pravažiavom tuos dvidešimt kelis Šveicarijos kilometrus ir buvom vėl Vokietijoje. Prasidedant autobanui paėmiau mašiną 800 kilometrų iki Vokietijos-Lenkijos pasienio miesto Gorlitzo. Mokinkitės kol aš gyvas. Ir šiaip, ko čia smulkintis, namo gi važiuojam. Su sustojimu Chemnitze ir su nakvyne pas vairuotoją namie Gorlitze. Ryte prašom pavalgyti pusryčius, žmona paruoš. Ir prašom jums Lenkija, pavešiu iki kelio.

       Lenkija. Po vakarų čia viskas daug paprasčiau. Gal tik Wroclawą praeinant didesnis vargas. Bet čia jau kaip visada - eini ir praeini per kokias 3-4 valandas. Miegojom kažkokiam kaime prie degalinės. Ne kaime aišku miegojom, o kaip visada, palapinėje - žaliąjam namuke. Taip kitą popietę pasiekę autostopu Varšuvą ir toliau nuo jos jau netranzavę, užverčiam trisdešimt penktą kelio romano skyrių. Man gal ir gaila tų prarastų lengvų keturių šimtų kilometrų, bet tiek jau to. Bus tų kilometrų. O likę dvi atostogų dienos - poilsiui. Poilsiui po atostogų.


324-325 puslapiai. Įvertinimas

       Dalykas: Kaip nukeliauti autostopu į Portugaliją.

       Mokslo metai: 1999-2009 m.

       Įvertinimas: 10 balų.

       Pamatę šį įvertinimą ir pašokinėję iš laimės iki lubų, užverčiam trisdešimt šeštą kelio romano skyrių. Viskas teisingai.


326 puslapis. Vėl ne pabaiga

       Autostopo kelionėje tiek mažai problemų. Dažnai didžiausia jų - trečia diena neišdžiūstančios kojinės. Kokios ten daugiau gali būti problemos. Todėl ir vėl niekas dar nesibaigia. Todėl ir vėl užverčiam ne kelio romaną, o tik kelio romano dalį, šįkart antrąją.


Donatas, 2009.08.02
[Meaning what edition]

Bonus:
Daina, nepatekusi į legendinį filmą "Septyniolika pavasario akimirkų"
Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Paryžiaus Triumfo arka. Ir ką čia b...
02. Madride dviese
03. Lisabonos rytinė panorama. Wonderfu...
04. Kelionės dalyvis Nr.2 Lenkijoje
05. Pirmieji Portugalijos vaizdai
06. Kelionės dalyvis Nr.1 Lenkijoje
07. Ir aš atėjau iš Andoros į Ispaniją
08. Pirmoji Ispanijos provincija - Kata...
09. Rytinė kava kelyje link Andoros. Pi...
10. Paryžiaus Eifelio bokštas. Irgi ką ...
11. Besileidžiant nuo uolų links vanden...
12. Aš prie Brandenburgo vartų Berlyne
13. Visai neįdomi nuotrauka Madride
14. Briuselio katedra
15. Evelina ir autostopas Vokietijos de...
16. Zaragoza miesto panorama
17. Saulės kamuolys leidžiasi už Oderio
18. Kelias Andoroje aukštai kalnuose li...
19. Lleida miesto gatvė
20. Brandenburgo vartai ir Berlyno gatv...
21. Vakaras Vokietijos degalinėje prie ...
22. Po ilgos pertraukos aš ir vėl užsii...
23. Vakaras Paryžiaus Eliziejaus laukuo...
24. Tyrinėjant ir aiškinantis Briuselio...
25. Madrido katedra
26. Dabar tai ji pozuoja, bet tuoj eis ...
27. Paryžiuje dviese
28. Aš pasiekiau Andorą!
29. Pozuoju ir aš, bet tuoj irgi eisiu ...
30. Saulėlydis Portugalijai baigiantis
Visos nuotraukos>