Mano pirmoji autostopo vieta Kirgizstane, su įrodymais [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Kad tik Alacho pasekėjų užtektų tokios apimties šventovei Abu Dbio pašonėje [Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Vaizdas pro švyturio stiklą (Reykjanes pusiasalio smaigalys) [Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė, 2015] Korinthos kanalas, Graikija [Albanija ir Graikija, 2005]
Naujienos
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 3 Spausdinti

        Buvo pabėgimas - įžūlus, kvailas, juokingas, šaltos žiemos vidury. Ir kad man dabar taip pažiūrėt ir sužinot su kuo tada išsiruošiau į kelią ir kuo nusprendžiau rizikuot. Sniegas užpustys, šaltis sukaustys, tamsa paslėps. Du keliautojus, juos, amžinus žiemos sargybinius sugalvojusius įveikt. Ne tam, kad čia labai nesigyvenę būtų, ar ko trūkę, ar kad kažką įrodyt sau ir kitiems. Ne tam ir jie saugojo savo paslaptį - šiaurės pašvaistę kažkur šiaurės toliuose. Mes pas ją. Sausio vidurys, ankstyvos vakaro sutemos, kiek žvaigždžių danguje, girgždantis sniegas po kojom, palapinė sniege, vos deganti ir šildanti ugnelė, miegmaišių ir kilimėlių bandymai, stipresnis gėrimas, karšta kava, lašiniai, duona, degtukai. Ryte bundant, kylant, žingsniuojant. Ir kelio romano ketvirta dalis visai ne apie tai.


KELIO ROMANAS


KETVIRTA DALIS


Kitas pavasaris


500-508 puslapiai. Rygos tranzitas

       Dviems mėnesiams nuo aukščiau minimų dienų praėjus, pas mus kovo vidury nei tai dar žiema, nei tai ilgai lauktas pavasaris. Tokiam tarpiniam variante ir iškeliavom tą rytą link Rygos tranzito. Neilgai keliavom, nes Vilniuje ilgai laukti pakeleivingo transporto niekad nereikėjo ir nereikės, o autostradoje prie Ukmergės mus įsodino dar einančius link tinkamos vietos autostopui. Gerai toj Lietuvoj tranzuoti. Važiuodami pro pirmą Rygos tranzito tašką - miesto apvažiavimą, neprašėm ir nereikalavom, kad ten išleistų. Kaip kitaip, juk jis ilgam ir laimingam keliui į šiaurę, o tą kart ten mes nevažiavom. Užeidami į antrą Rygos tranzito tašką - jūrų uostą, norėjom tik šiltai pasėdėti ir pradžiovinti kojas po pasivaikščiojimo per po batais žlaugiančią Rygą. Niekam daugiau netiko tą kart ir jis. Kiek kartų važiavęs pro tą miestą ir kiek kartų jame buvęs, iki tol į katedrą užsukęs nebuvau. Tad kai Evelina pasiūlė ten užeiti ir žinodama mano požiūrį į tokius objektus neabejotinai tikėjosi eilinio neigiamo atsakymo, gavo teigiamą. Katedroje man didžiausią įspūdį paliko senas varinis gaidys, nukeltas nuo bokšto, ant kurio kažkada stypsodamas dairėsi į miestą ir jo apylinkes. Bėgo metai, ką ten metai, amžiai, kol pasenusį gaidį pakeitė naujas gaidys, tiksli jo kopija. Dabar nebesidairo jis į nieką, guli numestas po arkomis mažai kam reikalingas, kur visi norintys gali pasidairyti į jį. Tokia tai liūdna pagrindinio Rygos gaidžio istorija.

       Todėl sakau jums iš tiesų, vyrai, nebūkit kaip tas Rygos gaidys ir kažkada besidairę į neaprėpiamus tolius neleiskit, kad jus nuo ten kas nukeltų ir vėliau numetę į rūsį laikytų kaip eksponatą. Žvalgykitės ir dairykitės - tokios kaip Evelina aišku nerasit, bet kažką panašaus gal ir pavyks. Tada keliausit, rašysit ir žemėje nieko netrūks. Nežinau kas atsitiko ta pavakarę, ar tai mane pamačiusi katedros muziejuje, ar dar ko paveikta, bet į trečią Rygos tranzito tašką - oro uostą, man pasiūlė eiti pėsčiomis. Kiek kartų esat gavę panašų pasiūlymą iš moters, eiti virš dešimties kilometrų ir dar ne pačiu geriausiu oru? Sunku būtų buvę nesutikti, kai panašiems pasiūlymams aš visada atviras. Batai šlapo, kūnai prakaitavo, bet tuos kilometrus mes garbingai nuėjom. Taip naktį prasivartę ant suoliukų, ryte išskridę į Vokietiją, kur dar vieną naktį prasivartę irgi ant suoliukų, užverčiam keturiasdešimt devintą kelio romano skyrių. Kad atsiverstume Maroke sekančius devynis.


509-526 puslapiai. Madam ir Mesjė

       Baisoka šalis tas Marokas, bet apie viską iš eilės. Išsirikiavę eilėje norinčių patekti į tą baisuoklyną, stebėjom aplinką Agadiro oro uoste. Pasus tikrinantis pareigūnas liko labai nepatenkintas užpildytame registracijos lape neradęs viešbučio pavadinimo ir adreso kur mes apsistosime. O man irgi buvo labai gaila, kad lėktuve pildydamas blanką nesumojau parašyti "Žalias namukas, Agadir, Morocco". Ko gi vertos idėjos ateinančios tinkamam laikui praėjus. Pasišaukė jis viršininką, tas irgi labai laimingas nebuvo išvydęs priešais save tokį svetimšalių įžūlumą, bet nors žinojo ką turim toje nelemtoje viešbučio grafoje rašyti. Ir tiktais galutinai įsitikinęs, kad aš tiesiog labai gerai įsiminiau jo užrašytą pavadinimą, prieš tai dar privertęs kokius penkis kartus jį pakartoti, leido mums eiti toliau. Lauke viską užmiršau - ir niekam nereikalingo viešbučio pavadinimą, ir Lietuvoje paliktą nesibaigiančią žiemą, ir Vokietijos pavasarį tranzite. Tada dar nežinojom kas tai per šalis, joje buvo tik gera, šilta ir malonu. Po palme perkomplektavę kuprines ir atsikratę žiemiškų aprangos atributų, išėjom tranzuoti į Maroką. "Madam, mesjė", šaukė mums pavymui šaligatvio šlavėjas. Tada dar nesupratom, vėliau sužinosim, kokią prasmę tie gražiai skambantys prancūziški žodžiai įgauna tame krašte ir kuo jie įpareigoja svetimšalį būti. Vaizdas kelyje kėlė šypseną. Mes, atrodo visai nekvaili žmonės, atvykom į varganą Afriką pakeliauti autostopu. Negaliu nesijuokti pirmą kartą iškeldamas ranką Afrikos kelyje. Iki miesto ne taip ir toli, pamatysi, greitai nuvažiuosim. Pirmos sustojusios mašinos vairuotojas siūlėsi vežti tik už pinigus, tai važiavom su antra, džipu itališkais numeriais. Pro mašinos langą prabėgantys vaizdai nuteikė toli gražu ne patiems geriausiems jausmams ir įspūdžiams, bet nieko nedarysi, kai septyniolika artimiausių dienų teks taikytis su viskuo ką čia turėsim ir kuom čia būsim. Ne faktas, kad pavyks, kaip ne faktas ir tai, kad labai stengsiuos. Išleido mus prie vandenyno, laikas maudynėms. Kalendoriuose buvo kovo 13 diena.

       Vakarop Marokas man buvo įgrisęs ir atsibodęs. Nieko sau, ir tai po vienos viešnagės dienos. Lyg to dar būtų maža, saulei artėjant prie laidos visur aplinkui kur tik įmanoma marokiečių padaugėjo kokius keturis ar penkis kartus. Ir visi jie ten kažkur ėjo, važiavo, šliaužė, ropojo, dauguma be aiškaus tikslo, taip sukeldami bereikalingą triukšmą ir chaosą. Sėdėjom šalikelėj, pikti, bejėgiai ir sugniuždyti. Kas tu esi, miela mano drauge ir kodėl tiek daug nepasakai prieš išvažiuojant. Namie sugalvotas gelbėjimosi planas pasirodė besantis ne visai teisingas į jį atvažiavus. O gelbėtis tada reikėjo. Gyvenom kaip kada, kartais kas sau, kartais kartu - šilti namuose, sotūs valgiaraščiuose, užimti darbuose. Tik kiek namie tu mūsų nesaugok ir kiek nelaikyk, trūks visada to tolimo kelio, besibaigiančio ten kažkur už horizonto, žingsniais ir jausmais jame matuojamų kilometrų, dienų ir naktų, atsibundant, užmiegant šalia vienas kito ir jo. Ausyse skambėjo gražūs žodžiai, pasukdamas galvą į šoną mačiau jų autorę. Apie tai, kad viskas bus gerai, kad vakarui atėjus statysim žalią namuką kaip kad statėm visur ir visada, kad rytoj nuo ryto išsimiegojus bus pirma tikra kelionės diena. Tik gerai viskas nebuvo. Tuos žodžius trypė milžiniška ir purvina slenkančių marokų minia. Pastatyti palapinę neatrodė labai realu, ką jau ten bekalbėti apie miegą joje. Ir nebus čia taip kaip buvo visur. Nuo laukų dar sklido gaivus dvėselienos kvapas. Temo staigiai, tolumoje matėsi kaimas kurlink visi traukė kaip į pažadėtąją žemę. Patraukėm ten ir mes.

       Žingsniuojant šaligatviu marokietiškų žmonių spūstyje nė akimirkai neapleido blogas jausmas, kad tuoj, tuoj kas nors iš tų laukinių suvarys peilį į šoną. Tad ant vieno iš namų išvydęs užrašą "Hotel", skelbiantį kad bent jau šiam vakarui mes išgelbėti, pasidalinau savo atradimu su Evelina, taip be galo ir be krašto ją nudžiugindamas. Ką ir besakyti, džiaugiausi ir aš pats, savo ilgoje ir laimingoje keliautojo istorijoje pagalvot nepagalvojęs, ateisiant dienai, kai taip desperatiškai norėsiu į nakvynę po stogu. Ta diena atėjo, ir ačiū Dievui ne mano namuose Europos. Laiptai iš gatvės vedė nežinia kur, aplinkui trynėsi neaiškūs tipai, užrašas iškaboje buvo tiek nusitrynęs, kad galėjai patikėti viešbutį čia buvus prieš šimtą metų, bet ne dabar. Tačiau kito pasirinkimo tam vakarui neturėjom. Užlipus viršuje pasitiko apsirūkęs žmogysta, suprask tos įstaigos šeimininkas, su kuriuo bendrom pastangom ir šiaip ne taip užpildę registracijos blankus, gavom kambarį už dvidešimt litų dviems. Nusimetę kuprines ir ištiesę ant lovų du pavargusius kūnus, žvalgėm baltas lubas. Ne dangų ir ne žalią stogą. Ir gal tik kaip visada už vakarą protingesnis rytas duos daugiau idėjų. Taip galvodami kaip ir kur čia reiks keliauti, užverčiam penkiasdešimtą kelio romano skyrių. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę šešiolika parų.


527-548 puslapiai. Dykumos mieste

       Ryte šeimininkas buvo neapsirūkęs arba apsirūkęs mažiau ir turbūt vargiai prisiminė ir suvokė kas mes tokie, kada ir iš kur atsiradome jo taip vadinamame "Hotel". Bet tai jau buvo ne mūsų bėdos ir padėkoję vakarykščiam savo gelbėtojui, išėjom. Ačiū šitiems namams, eisim į kitus. Ore sklandė visai pakenčiama ir kaulų nelaužanti šiluma, aplinkui dvėseliena nebesmirdėjo, o vakarykštė dauguma marokiečių tūnojo sulindę arba savo urvuose arba gatvės arbatinėse. Neblaškė ir netrukdė tranzuoti, tad dvejomis mašinomis po šimtą kilometrų atvažiavom į Guelmimą pietuose. Atmosfera kaito miesto gale pasimačius lūšnynams, keliu link kurių gausiais būriais traukė skudurais apsimuturiavusios moterys ir agresyviai atrodantys paaugliai. Svarbiausia, kad artyn mūsų nelindo ir laikydamiesi per šūvio atstumą didesnių nepatogumų nekėlė. Nepiktnaudžiaudami savo sėkme, pasilikom stabdyti prie degalinės. Taip bus ramiau. Iki vartais į dykumą vadinamo Tan-Tano trūko kiek daugiau nei šimto kilometrų. Autostopo kokybę Maroke įvertinus nereikėjo būti jokiu genijum suprasti, jog iki vakaro ten nusigausime be didesnių užlaikymų. Kiek pavažiavus, pusiaukelėje iki Tan-Tano kelias pagaliau ištuštėjo. Ir tik vėjas jame sklaidė šiukšles ir vieną marokietį, besitrinantį aplinkui apleistą pakelės užeigą ir primygtinai kažką mums siūlantį - ar tai nakvynę surasti, ar tai kokį nieką parduoti, ar tai save. Nė vieno tų dalykų nereikėjo, bet išaiškinti tai jam buvo be šansų. Asilas ir tas gal greičiau suprastų. Prancūziški madam ir mesjė skambėjo kaip keiksmažodis.

       Įvažiavimą į Tan-Taną saugo vartai iš dviejų vienas į kitą snukius atsukusių baltų kupranugarių. Rausvos dykumos fone tai atrodo gan kraupiai. Šalia, policijos poste budintys ir kaip visada paslaugūs Afrikos pareigūnai - jie ir keliautojų dokumentus patikrins, ir iš vairuotojo pinigų paimti nepamirš, o viso ko pabaigoj dar ir gero kelio palinkės. Prabangia mauritaniečio mašina tą vakarą mes galėjom važiuoti toliau apie tūkstantį kilometrų per visą Vakarų Sacharą iki pat Mauritanijos, bet atsisakėm pagalvoję ką ten veikti nuvažiavus. Žiūrėti jau ir taip nelabai buvo į ką. Už miesto išvydę kas per kelias veda į dykumos miestą Smarą ir kad juo keliauti autostopu šansų nelabai yra, bent jau tam vakarui buvom priversti ieškoti kitų variantų. O dar iš kažkur išlindę porą laukinių ir galutinai privertė atsitraukti. Bus pirma Afrikos nakvynė palapinėje? Kokia? Neklausinėk tu manęs kaip kad ir aš neklausinėsiu tavęs. Akmenų plotuose, už sienos šalia kelio, ant kuprinių susėdę, lauksim kol sutems. Gal ir visai nebūtų baisu, jei ne kalno apačioje lojantys ir užtilti nesiruošiantys benamiai šunys. Kiek jų ten - neaišku. Ar jie tik alkani, ar alkani labai? Ir belieka tikėtis, jog į kalną lipti nesugalvos, o sugalvoję neužlips. Apžvalgę bekraščius dykumos plotus ir įsižiebiančias miesto šviesas, sulindom į žalią namuką. Šunys triukšmavo dar ilgai, artyn nelįsdami. Daugiau kaip ir niekam pretenzijų tą naktį Maroke neturėjom. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę penkiolika parų.

       Grand Taxi, liaudyje vadinami "grandais" - svarbi Maroko transporto sistemos dalis, diena iš dienos tenkinanti kasdienius vietinių ir atvykėlių poreikius. Sugalvojom ir mes išbandyti. Vokiečių automobilių konstruktoriai nepatikėtų pamatę, kad galima taip ir tiek eksploatuoti senukus mersedesus. Automobiliuose paliktos tik pačios reikalingiausios dalys, tokios kaip kėbulas, variklis, vairas, akseleratoriaus pedalas, ratai, sėdynės, balta spalva ir vairuotojas marokietis. Durų rankenėlės sėkmingai pakeistos gumos gabalais, o apie tokį išradimą kaip langų atidarymas galima tik pasvajoti. Nieko nereikalingo, nes kaipgi kitaip jame sutilptų šeši žmonės be vairuotojo, o po mažiau jie ten retai kada važiuoja. Tad mums tą popietę sekėsi ir pustrečio šimto kilometrų dykumos keliu riedėjom keturiese. Per visą tą laiką nesutikom nė vienos mašinos ir tik policijos postai kaip oazės šmėstelėdavo ir vėl pradingdavo dykumos begalybėje, bet kadangi "grandų" jie nestabdo, tai negaliu pasakyti, buvo jie ten iš tiesų ar tik miražai man vaidenos. Šalikelėse besiganančios kupranugarių kaimenės nors trumpam leisdavo patikėti, kad ir čia galima gyventi. Atvykus į Smarą tebuvo likęs vienas noras - kaip galima greičiau lipti laukan iš tos pragaro mašinos ir eiti arba dar geriau bėgti neatsigręžus.

       Apgyvendinimo įstaigoje, kuri tiek savo personalu tiek ir kambariais labiau priminė durnyną, gavom du atskirus kambarius. Štai tau ir pirmas kartas nakvoti atskirai kelio romane. Visur kartu iki šiol - palapinėje, fūros kabinoje, ant grindų, ant suoliukų, statybose, dovanotame Turkijos viešbučio kambaryje, ar vietose kurių visų jau neprisimintum. Atskirai dabar - dykumos mieste. Susipyko, pagalvos man gero kelio nelinkintys. Atsibodo, jiems pritariamai linkčios kiti. Nesusipykom ir neatsibodom. Bjauri boba registratorė atskyrė, taip ir negavusi raštiško patvirtinimo, kad mes šeima. Tada ir vėl nesumojus ką daryti, tinkamas momentas buvo prarastas. Musulmoniškiau nusiteikusiame pietų Maroke tai arba svarbu, arba pastaroji buvo nepakankamai apsirūkiusi kaip kad pirmasis mūsų nakvynės suteikėjas užvakar. Kambaryje blausiai šviesdama ir musėmis aplipusi lemputė nesugebėjo paslėpti pilkos patalynės spalvos net nuo mano neįgudusių tuose klausimuose akių. Pagalvojus kiek kartų kas ten gulėjo ir ką gulėdami veikė, darėsi bloga. Vienu rankos mostu nušlavęs visą tai ant žemės ir pasitiesęs savo miegmaišį, galėjau patikėti, kad ir tokioje vietoje įmanoma miegoti. Taip išsiskirstydami miegui, prieš tai apvaikščioję miestą ir palydėję nusileidžiančią saulę už jo, užverčiam penkiasdešimt pirmą kelio romano skyrių. Labos nakties, kad ir atskirai. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę keturiolika parų.


549-555 puslapiai. Pamokslas

       Man tas Marokas kaip šuniui penkta koja, trečiai dienai besibaigiant galvojau. O dar ir mielos gyvenimo draugės Evelinos tą vakarą nebuvo šalia. Ištrauktas iš kuprinės Ilfo ir Petrovo "Aukso veršis" bus įdomiau nei tas beprasmis chaosas ir triukšmas už mano lango. Ryte norėjom išvažiuoti kaip atvažiavę. Stotyje "grando" vairuotojui ant lapelio užrašius tą kainą kuria atvažiavom vakar, tas mūsiškį pasiūlymą perbraukė šalia užrašydamas kitą, savaime suprantama ne mažesnį. Galų gale koks skirtumas, derėjimasis į bet kurią pusę yra asmeninis įžeidimas, apgaulės kitas pavadinimas. Nueinant jis dar bandė mus susigrąžinti, tempdamas už alkūnės į savo pusę ir visaip kitaip viliodamas, bet savo šansą jau buvo praradęs. Štai tu, "grando" vairuotojau, jau vyras metuose esi ir nejaugi per savo ilgą bei garbų marokietišką gyvenimą tau neteko girdėti, kad apgaudinėti kitus, o ypač svetimšalius, yra mažų mažiausiai negražu. Matai parašė žmonės tau kainą, ne iš lempos paėmę ar patys sugalvoję, o realiai tą, kuria atvažiavo vakar. Ką, ar tavo gelda kuo geresnė už aną mus vežusią skardinę, o gal joje rankenos išpjautos ne iš padangos ar sportbačio gumos, gal dar pasakysi ir spalva jos ne balta? Tai kad ne, tas pats. Tai kodėl apgaudinėji? Pasipelnyti nori? Na gerai, apmulkinsi tu šiandien užsienietį ant vieno kito euro. Ir ką? Gal tavo Alachas tave to moko ir paskutinio teismo dieną per petį už kiekvieną tokį apgautą kitatikį patapšnot pažadėjo? Sakau tau, musulmone, ne ant tų pataikei, mes šiauriečiai žmonės užgrūdinti, pas mus išgyventi neužtenka mokėti bananą nuo medžio nuskinti. Nieko viršaus to kas tau priklauso negausi. Taip palikę tą sukčių ieškoti kvailių, užverčiam penkiasdešimt antrą kelio romano skyrių. Gerai šalia besant Evelinai, nes kas jei ne ji mane ramintų, tolerancijos ir supratingumo diena iš dienos mokindama. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę šiek tiek mažiau nei keturiolika parų.


556-580 puslapiai. Šioje šalyje nėra vietos keliautojams

       Kelionė vis neprasidėjo ir neprasidėjo. Marokiečiai rinkosi vangiai, o pilno autobuso nepririnkus, niekas niekur nevažiuos. Ne biznis jei autobuse yra laisva vieta. Kažkuris dar atsigabeno miltų malimo mašiną. Nejaugi ir tą sugrūs, mąsčiau vangiai stebėdamas procesą iš šono. Sugrūdo ir dar vietos liko. Gerai, kad kupranugario kas neatvedė. Pagaliau viską sukrovę ir visus paėmę išvažiavom. Buvo praėję dvi valandos. Autobusas - ne "grandas" ir dykumos kelyje jį stabdė visi sutikti policijos postai. Mums tai kas, laiko daug ir bėgiojom paskui kiekvieną pasus nusinešantį pareigūną. Tan-Tane užsipirkę apelsinų dar kartą įsitikinom, kad tai ko gero vienintelis geras dalykas Maroke. Autostopas lengviausias iš lengvų. Kelias vienas ir vaikščioti niekur nereikia. Atėjęs keli ranką ir važiuoji. Vaikų darželio auklėtoja galėtų važinėtis tokiu keliu. Dienai baigiantis kelyje link Tiznito sustojo pirma ir paskutinė fūra Maroke. Ja atvažiavus, iškėliau vieną kuprinę ir nusisukau paimti savosios. Jau norėjau mesti ir tą, kai už durų vietoj ten turėjusios stovėti Evelinos, stovėjo marokietis su pluoštu bilietų rankoje. Tas klounas čia iš kur atsirado? Servisas. Nespėjai žmogus išlipti iš pakeleivingos mašinos, o tau jau siūlo įsigyti bilietus. Į kur, kada, su kuo? Praspyriau jį, kadangi autobusu artimiausiu laiku važiuoti niekur neketinome, o ir vakarui atėjus kur kas labiau reikėjo nakvynės. Radę už miesto visai padorią vietą palapinei, jai ir ruošėmės. Nuėjęs pasižvalgyti link netoli stūksančios mūrinės sienos, radau ten kažką begyvenant. Švietė lemputė ir kažkas atsikosėjo, taip gindamas savo teritoriją. Po velnių, šioje šalyje nėra vietos keliautojams. Nerasi vietos kur metro atstumu nebūtų žmogaus. Atsitraukėm giliau į laukus. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę trylika parų.

       Tradicinis negarbingų vairuotojų triukas, taikomas atsilikusiose šalyse, tokiose kaip Albanija, surado vietą ir Maroke. Kelionei pakeleivinga mašina artėjant iki sutartos vietos, vairuotojas užsuka į degalinę ir apsimestinai draugiškai pasiūlo eiti išgerti kavos, taip norėdamas pažiūrėti kiek pakeleivis turi pinigų. Taip atsitiko į Marakešą vežusioje mašinoje. Klasikos žanras. Mums pajutus klastą ir kavos eiti atsisakius, tas sako - "duokit pinigų". Dar ko ir susirinkę daiktus išėjom. Tas pasivijęs prie kitos degalinės griebė už alkūnės ir vėl savo - "duokit pinigų". Duokit pinigų, duokit pinigų, Dievas mato, kaip maži vaikai. Kai nekeliauji autostopu, vienas apgaudinėja ant kelių eurų, kai keliauji autostopu, kitas, veždamas visą kelią tyli kaip partizanas ir reikalauja nebūtų dalykų atvažiavus. Išrėkus, kad taip nesitarėm ir jokių pinigų jis negaus, atstojo. Nedaug iki miesto likus, senukas vežė ne pas save į svečius. Gyvena jie ten šiaip sau, susispaudę, geria skanią kavą, turi naminių alyvuogių. Nakvynei nepasilikom nei ten, nei pas tą senuką, nes niekur nesiūlė. Taip temstant dviese ir likom stovėti Marakešo pradžioje. Kur eiti ir ko ieškoti, kas pasakys? Nuėjom kur akys veda, kaip jau ne kartą buvę. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę dvylika parų.

       Ir kas negerai tame Maroke, kad vos tik sulindus palapinėn, stengiesi žmogus kaip galima greičiau užmigti. Nebus čia jokių kalbų apie praėjusią dieną ar šiaip apie kokius gražius dalykus, kad ir apie žvaigždes ar prabėgantį laiką. Tesinori tik vieno, galvą į kuprinę įkniaubus, užmigti. Nebus lengva, nes ir laikas ne toks vėlyvas, kai temsta septintą valandą vakaro. Nepadės nei aplinkui lojantys benamiai šunys, nei atrodo visada šalia ne toliau horizonto slankiojantys vietiniai. Ir kas negerai tame Maroke, kad vos tik atsikėlus ryte, stengiesi žmogus kaip galima greičiau susipakuoti. Nebus čia ir ilgų rytų su kavos virimu ar kartais beprasmišku, bet tokiu mielu kuprinės turinio tvarkymu. Šioje šalyje nėra vietos tikriems keliautojams.

       Marakeše spaudė apelsinus. Naktį išsimiegoję palapinėje beveik miesto centre, kas pasirodo ne tik Suomijoje, bet ir Maroke galima, puikios nuotaikos vedini prisistatėm į centrinę miesto aikštę, kur visa tai vyko. Išgėrėm po stiklinę to gėrio. Paskui nuėjom į mediną - miesto senamiestį, saugomą kultūros paveldo "Unesco". Kas tai sugalvojo taip pat sėkmingai galėtų saugoti ir kokį Kariotiškių sąvartyną Lietuvoje, jei jau pas kažką poreikis tokių objektų lankymui. Pasišlykštėtina ir baisu ten - pasiutusi smarvė aplinkui, lenda į akis visokie baisuokliai nesuprasi kokiais pasiūlymais, žiauriai kankinami gyvūnai. Nesilaikydami turistų gero elgesio normų pasiklysti nors vienoje medinoje, eidami į priekį kruopščiai braižėme ant lapuko linijas kaip, kiek ir kur link judame. Apie tokį išradimą kaip kompasas Evelina žinojo, bet šią kelionę jis dar leido kurioje nors parduotuvėje. Kelyje atgal planas pravertė ir nors kiek nukrypdami į šoną, bet išėjom sėkmingai. Jei ne tos linijos, ko gero būtume užtroškę toje karščio ir smarvės karalystėje. Antra stiklinė apelsinų sulčių jau nebuvo tokia skani, gal todėl, kad sukčius prekeivis jų įpylė iš butelio. Sugrįžę pas pirmąjį išgėrėm stiklinę citrinų sulčių. Degustacijoms pasibaigus laikas į Ouarzazate, kur mano naiviu įsitikinimu privalėjo būti dykuma, tokia su daug smėlio. Autostopas kaimais, kol trečias vežęs vairuotojas sugrūdo mus į autobusą, pasakęs, kad taip bus geriau. Visiems.

       Dar niekada gyvenime nebuvau matęs taip savimi pasitikinčio ir užtikrinto žmogaus kaip to autobuso vairuotojas, kelyje įspūdingais serpantinais variusio savo autobusą lyg tai būtų ne keturiasdešimties metų kokioje Europos šalyje (greičiausiai Prancūzijoje) nurašytas senukas, o ką tik nuo gamyklos konvejerio nuriedėjęs technikos stebuklas. Mes marokiečiai, mūsų daug, tai koks skirtumas jei vienas kitas tuzinas nugarmės nuo kalno, galvojo Maroko kelių tiesėjai taip ir nestatę nė vieno užtvaro nei staigiuose posūkiuose, nei šalia didžiausių nusileidimų. Pusiaukelėje autobusas stojo pietums pakelės kavinėje, kur saulės atokaitoje kaip skalbinių pridžiaustyta avių skerdienos. Pakabina jie ten po pusę avies prie kelio, kad važiuojantys matytų, taip ir ant iškabos dar sutaupo. Būdamas mėsos mėgėju, gurmanišką visų mėgstamą patiekalą iš tos trisdešimtyje laipsnių celsijaus besikaitinančios skerdienos buvau numatęs paskutinėms viešnagės šalyje dienoms, kad jeigu ką spėčiau į ligoninę. Atvažiavus į Ouarzazate jokios dykumos ten aišku nebuvo. Ten apskritai nieko nebuvo, tik miestas toks kaip ir visi kiti Maroko miestai, su tokiais pat marokiečiais, mažomis krautuvėmis ir "grandais". Taip atsibeldę kelis šimtus kilometrų neaišku ko, užverčiam penkiasdešimt trečią kelio romano skyrių. Nėra šioje šalyje vietos keliautojams, kaip nėra joje į ką ir žiūrėti. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę vienuolika parų.


581-588 puslapiai. Penki skirtumai

       Tą vakarą tuščiuose kaip reta Maroko laukuose, be šunų ir be žmonių, neskubėjom statyti palapinės, vietoj to dar ilgai dairydamiesi į žvaigždes ir ieškodami šiaurinės ar grįžulo ratų. Ar radom tada nors vieną jų žemai nusileidusiam Afrikos danguje? Galima suprasti, tą vakarą sugrįžus į kažkada pamėgtus priešnaktinius pasisėdėjimus, čia pilnai išgyvendintus baisių marokiečių. Dieną naktį slankiojantys iš kampo į kampą, visiškai neturintys kuo užsiimti, taip ir nesurandantys savo vietos žemėje, eina jie amžinu kiekvienas savo miesto ar kaimo ratu. Mums atvykėliams Marokas ne tų miestų ar kaimų gatvėse, ne viešbučiuose, ne "granduose", ne autobusuose, ne krautuvėse, kur blogiausia kas tau gali nutikti, tai tave apgaus. Marokas mums atvykėliams kiek toliau paėjus, keliuose šalia lūšnynų, likus akis į akį su jais, kai niekas nieko nebesaugo ir kas tau ten atsitiks težino tik jie.

       Sekančios dvi dienos mažai kuo skyrėsi viena nuo kitos. Gal tik vienos jų pabaigoje iki atgalinio skrydžio į Europą buvo likę dešimt parų, o kitos pabaigoje iki atgalinio skrydžio į Europą buvo likę devynios paros. Vienos pusdienį autostopu dviem užsieniečių mašinomis grįžinėjom į Marakešą, kitos pusdienį tuo pačiu autostopu ir irgi dviem tik jau marokiečių mašinomis keliavom į Kasablanką. Vienos vidudienį leipdami nuo prie žemės traukiančio karščio ir atsigaivindami apelsinais ėjom per Marakešą, kitos vidudienį sėdėjom apniukusioje Kasablankoje prie mečetės šalia vandenyno, besižvalgydami į Atlanto tolius. Vienos vakare statėm palapinę šalia kelio prie golfo laukų, kitos vakare desperatiškai bandėm išeiti iš baisių, smirdinčių ir atrodytų niekad nesibaigiančių Kasablankos priemiesčių lūšnynų, pilnų klijais apsiuosčiusių paauglių. Vienos naktį miegojom, kad ir slysdami nuo kalniuko, kitos naktį priemiesčiuose laukėm ryto, sėdėdami šalia civilių apsaugos tarnybos su dviem mikimauzais už vartų, turinčių mus ginti jei kas puls, bet neginančių. Taip neaiškių ketinimų dėdės įsodinti į "grandą", atvežusio mus į geležinkelio stotį, užverčiam penkiasdešimt ketvirtą kelio romano skyrių. Naktį kaip nors, o rytoj bus atostogos. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę šiek tiek mažiau nei devynios paros.


589-600 puslapiai. Atostogos

       Rabatą, Maroko sostinę pravažiavę be didesnių emocijų, išlipom jau sekančiam kaime už jo. Kiti važiuos pro Rabatą, gal jame ir išlips, o mes ne. Užteks ir nusibodo tas pats per tą patį. Toliau beveik kaip dainoj, buvo vasara, jūra ir saulė. Vandenyno pakrantėje radom viską ko tik begalėtų norėti pavargę keliautojai po aštuonių dienų triukšmo ir smarvės. Besižvalgant į Atlanto tolius ir klausantis jo bangų, aš tada kaip niekad aiškiai suvokiau, kad pasaulis man sumažėjo kokiais dviem trečdaliais, o gal ir daugiau. Pasaulio atlase nuo šiol matysiu ne kiek daug vietų kur nebuvau, o kiek daug vietų kur žmogui tiesiog nereikia būti. Už tai ačiū ne taip ir tolimam nuo mūsų kraštų Marokui, jo žmonėms, jo šiukšlėms, jo smarvei, jo betvarkei, jo sukčiams. Ačiū už tai, kad nereikėjo trenktis dar kur toliau, kad tai suprasti. O vandenynas ramino, vėdino, gaivino, palikdamas tik būtiniausius pojūčius ir jausmus, saugančius mus šitam gyvenime ir laikančius kartu. Pirmosios atostogų dienos vakare, mažai saulei leidžiantis, Evelina jau pliuškenosi Atlanto bangose, tai griūdama į jas, tai bėgdama nuo jų, tai griūdama ir vėl atgal. Saugojau jos maudynes. Besidairydamas išvydau kiek aukštesnėje vietoje iš lentų suręstą buveinę, kurioje neabejotinai irgi kas nors gyveno. Dabar supratau, kodėl vakar ryte prie golfo laukų radę mūsų palapinę, apsaugos darbuotojai patikėti nepatikėjo, kad mes ten buvom apsistoję tik vienai nakčiai. Kur jau patikės, kai šioje šalyje pilna piliečių, pratusių apsigyventi bet kur visą gyvenimą, ar tai prie bėgių, ar tai vidury lauko, ar vandenyno pakrantėj, ar dar velnias žino kur. Maudynėms pasibaigus, apsigyvenom ir mes pakrantėje, palapinėje ir tik vienai arba dviems naktims. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę aštuonios paros.

       Antrąją atostogų dieną maudžiausi ir deginausi. Tą patį ką ir šalia gulinti Evelina. O ką dar veikti paskutinę atostogų dieną? Nebūdamas specialistu šiuo klausimu, atostogavau kaip mokėdamas. Gaila tai idilei netrukus ilgai. Nuo kalnų nusileido akmenimis ginkluoti vaikai ir kaip beįmanydami trukdė, slankiodami aplinkui, užstodami vaizdą ir maldaudami pinigų. Tokių smulkių nelaikėm, o ir turėję nebūtume dalinęsi nė vienu jų su badaujančiais šiaurės Afrikos vaikais. Pasiuntus juos kur toliau, atlėks akmenys, kaip kad atlėks jie ir bet kuriuo kitu atveju. Ar esu minėjęs, kad šioje šalyje nėra vietos keliautojams? Sugrįžus į vakarykštį paplūdimį ten dar vienas vietinis Atlanto žinovas siūlė velniai žino ką, o man jau taip atsibodę visą savaitę kiekvienam tokiam pristojančiam aiškinti, kad mes tik paprasti turistai iš Tadžikistano, kalbantys tik lietuviškai ir nieko iš jų nenorintys. Tadžikistaną sugalvojau trečią kelionės dieną, pirmas dvi tai mes dar bandėm ten būti turistais iš Lietuvos, bet kelis kartus ištarta Lithuania asocijavosi jiems su kur kas geriau žinoma Italia. Atsibodo aiškinti, o Tadžikistanas jiems girdėtas bent jau kol kas nebuvo, mažai čia turistų iš tos šalies. Taip prisiminę Portugalijos Cabo da Roca, labai panašioje Atlanto pakrantėje, užverčiam penkiasdešimt penktą kelio romano skyrių. Palapinė tarp akmenų po nupiepusiu medžiu, vandenynas po kojomis, o galvose ramybė. Trumpos atostogos baigėsi. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę septynios paros.


601-619 puslapiai. Angelas Gabrielius

       Šiauriniame Maroke iki atgalinio reiso į Europą buvo likę šešios paros, kai temstant kelyje už Tetuvano ieškojom taip ir nerasdami tinkančios vietos nakvynei. Porą taškų ant kalno nusižiūrėję ten eidavom, bet nuėjus užtekdavo dešimties minučių kol neaišku iš kur ir ko būtinai išdygdavo koks žmogysta. Kaip iš niekur atsiradęs taip į niekur ir pradingdavo, tačiau nakvynei tokia vieta jau netiko. Nemiegoti gi ant marokiečių migracijos takų. Priešais kelyje išdygęs policijos postas galutinai sunervino ir taip jau piktą mane. Sustabdys, tikrins pasus, klausinės visokių nesąmonių, paskui į viešbutį pasiųs. Todėl palapinę pastatėm ant marokiečių migracijos takų. Ne pats geriausias variantas, bet tiek to. Pamečiau kepurę. Prieš užmigdamas pagalvojau, kad besibaigianti diena nebuvo blogiausia mano gyvenime. Ryte pirmoje mašinoje ir lažybose spėjau sudalyvauti, patardamas marokiečiui kuri Ispanijos futbolo komanda laimės, o kuri nelabai, paskui jau kitų mus vežančių buvom pavaišinti tradiciniais mėsos patiekalais tradicinėje pakelės užeigoje su pakabintomis avimis visiems ant akių vietoj reklaminės iškabos. Ko man pykti - yra kas šalia, aplinkui geras oras ir puikus klimatas, keliuose puikus autostopas, greitai namo. Nėra ko pykti, bet piktas užmigau. Ryte kepurę suradom. Labai toli ji ir nesislėpė, matyt irgi norėjo grįžti namo. Kaip gera būtų vienu tų keltų išplaukti Europon, svajojau šalia Evelinos Tandžerio paplūdimy.

       Už nugarų lyg niekur nieko ganėsi kaimenė kupranugarių. Ir tai miesto pliaže. Aš aišku buvau skaitęs, kad Maroke rūpinamasi turistais, bet kad iki tokio lygio, nepatikėčiau pats nepamatęs. Iš kur šiose platumose kupranugaris, kuomet iki artimiausios dykumos tūkstantis kilometrų? Atgynė iš dykumos, atskraidino malūnsparniais, o gal tiesiog atvežė "grandais"? Nenustebčiau. Ar ne paprasčiau būtų buvę atvesti kelis asilus? Ir ne taip toli gyvuliams eiti, ir labiau tos šalies natūrą atitiktų. Atplaukia sau žmogus iš Europos keltu, pamato asilų kaimenę pliaže su paskui vaikščiojančiais marokiečiais, ir atgal į keltą. Apie asilus. Ryte kalvose ieškodami pradingusios kepurės, sutikom asilų šeimyną. Keista buvo matyti juos ramiai besiganančius, nes iki šiol mano akyse jie tempė ant kuprų kokį tingų apsmurgusį marokietį, iš paskos vilkdami visokių niekų prikrautą jo vežimą ir už visą tai vietoj padėkos gaudami tuntą rykščių. Baisūs sutvėrimai, ne asilai aišku. Vis dar norėjosi išplaukti, bet išplaukti mes negalėjom. Sukirtom po picą lauko užeigoje. Už miesto kelyje sutiktas paauglys žinojo mano sugalvotą Tadžikistaną. Tai negalėjo neraminti. Autostopu nuvažiavom iki Asilaho, kur traukinių stoty likom laukti naktinio traukinio į Fezą.

       Dienos pabaiga buvo kaip ir aiški - kelias valandas sėdim stotyje, skaitom knygas, geriam vandenį ir sulaukę naktinio traukinio išvažiuojam į Fezą. Kas būtų toliau, tai jau kitos dienos istorija. Taip nebuvo. Jeigu būtų buvę, šis skyrius taip nesivadintų. Saulei nusileidus, vakarui atėjus, stotyje vis dar buvom vieninteliai keleiviai. Išlindęs prižiūrėtojas pranešė, kad traukinio nebus, nieko daugiau taip ir nesugebėdamas dorai paaiškinti. Nebus šiandien, nebus rytoj, apskritai nebus? Neturėjo nuomonės šiuo klausimu ir stoties aplinkoje budėję keturi šunys. Iš jų agresyvaus elgesio buvo nesunku suprasti, kad ko jau ko, bet keleivių ši stotis seniai nėra mačiusi. Daugiau paklausti nebuvo ko. Ką gi, lauksim ryto. Du bandymai surasti nakvynę baigėsi visišku fiasko, nežiūrint į tai, kad anoje kelio pusėje vandenynas. Kituose kraštuose keliaudamas ten ir miegotum, tik ne Maroke, šalyje, kurioje nėra vietos keliautojams. Kilusių minčių miegoti šalia kelio, atsisakėm.

       Grįžus nakvynės į stotį nužengė JIS, angelas Gabrielius. Musulmonai tiki, kad Dievas per Arkangelą Gabrielių Mahometui apreiškė švenčiausią Islamo knygą - koraną. Mums jis, stoties apsauginio pavidale, apreiškė nakvynę. Sako jis mums, nužengęs: "Dėl potvynio traukiniai nevažinėja jau kelios savaitės ir gal rytoj pagaliau važiuos pirmas". Sunku patikėti tokiu sutapimu, bet tiek to, tegul kalba toliau. Pasakojo jis mums tada toliau: "Stotis nakčiai užrakinama ir čia nepamiegosit, o viešbutis Asilahe kainuoja po penkiolika eurų nuo galvos". O čia jau įdomiau, tęsk angele ir eik prie reikalo, laikas vėlyvas. Gerai, mielieji jūs mano keliautojai, ne jūs pirmi, ne jūs paskutiniai: "Galim eiti pas mane, namas už tų laukų, bus jums nakvynė po penkis eurus". Nebuvo lengva viskuo ką jis pasakojo tikėti, ypač prie kaimo tokiu pavadinimu, bet mes tikėjom. Ir ne euruose esmė. Įveikdami šunų užkardas, ėjom su nepažįstamu marokiečiu per tamsius laukus link tolumoj šviečiančio žiburėlio. Taip, jis buvo angelas ir taip, jis buvo su stoties apsauginio uniforma, bet meluočiau sakydamas, kad visai nebijojom eiti per laukus velnias žino kur ir velnias žino su kuo. Bet gal velniai neima angelų, o su jais kartu neims ir mūsų. Taip vėlyvą vakarą dar atsigėrę mėtų arbatos, suskaičiavę Maroke autostopu nuvažiuotus kilometrus, kurių čia daugiau nebus, pavalgę makaronų ir pasiklausę šalies istorijos, užverčiam penkiasdešimt šeštą kelio romano skyrių. Palikęs mus miegoti užrakintus savo namuose, pats grįžo į tarnybą. Net ir angelai privalo dirbti, norėdami išgyventi Maroke. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę penkios paros.


620-631 puslapiai. Altorių šešėliuose

       Angelas iš darbo grįžo kaip ir žadėjęs, apie dešimtą. Iškepė naminės kiaušinienės, atnešė naminio sviesto, pagirdė namine mėtų arbata. Išeidami atsiskaitėme su angelu grynais, dešimčia eurų kaip sutarę. Maroke beveik visiems reikia mokėti, net ir angelams. Kovo 25-oji tikrai buvo ta diena, kai po dviejų savaičių potvynių traukiniai ir vėl pajudėjo Fezo kryptimi. Malonu kažką sutikti, kas nemeluoja ir neapgaudinėja šioje šalyje, nors tai ir tebūtų angelas. Du šimtai kilometrų pro traukinio langą man atrodė turbūt kaip ir daugumai čia atvažiuojančių keliautojų. Vėl būriais traukiančios moterys, būriais sliūkinantys vaikai, pakampėmis besitrinantys suaugę vyrai, šalia bėgių iš atliekų suręstose pašiūrėse gyvenantys neaišku kas, nuo lūšnynų atsklindantys dvokas ir smarvė. Visa tai matyti pro traukinio langą nebuvo tas pats kas būti visame tame. Nereikia man tokio "užlanginio" Maroko, iš kurio grįžus liktų nors kokių iliuzijų, kad ten visai pakenčiama ir kad tiesiog kitokie žmonių gyvenimo ypatumai. Turizmo sektoriui paliksiu tokias antraštes naudoti. Feze tiesiu taikymu ieškojom kokio nors viešbučio, radę vieną tokį karališku pavadinimu "Hotel Royal" ir supratę kad tai apie mus, numetėm jame savo kuprines ir kūnus. Tam vakarui ir ateinančioms dviems dienoms. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę keturios paros.

       Vietinėje medinoje vietinis prekeivis vietiniam gaidžiui vietiniu kirviu nukirtęs vietinę galvą, numes ją vietiniam šuniui suėsti. Ir visa tai tik tada, kai kažkokie turistai fotografuos jo parduotuvę. Tokias ar panašias "tradicijas" turbūt ir saugo kultūros paveldas, skelbdamas vieną po kitos Maroko medinas saugomais kultūros objektais. Jau neminint visur tvyrančios smarvės ar kaip papuola sudėlioto maisto, kurį ne tai kad valgyti baisu būtų, prie jo baisu prisiliesti. Ir teatleis man mano draugė Evelina, bet į būtiną šiame mieste kiekvienam turistui aplankyti odos raugyklą aš neisiu. Čia aplinkui viena didelė ir nesibaigianti odos raugykla, pavadinimu Marokas.

       Kita Fezo pusė - gražus ir tvarkingas miestas. Gerai, jog būtent toje pusėje mes ir gyvenom, nors man miestai ir nelabai. Ten mes turėjom namus į kuriuos buvo galima grįžti kada panorėjus. Dienomis vaikščiojom po miestą, o nusibodus ar pavargus, sugrįždavom popiečio miego. Vakarais sėdėjom lauko kavinėse, gerdami kavą ir mėtų arbatą. Kiek mes jų ten išgėrėm. Pamanyk tu man, daug kas taip keliauja. Gal kartais ir visai nieko, bet tai ne man. Man patinka žingsniais neišmatuojami ir žvilgsniu neaprėpiami laukai bei kalnai, ilgos jūrų ir vandenynų pakrantės, žali miškai ir mažas namukas juose. Neklausiau ar taip ir yra, kaip ir neklausiau, kai sakei ne. Dar tuo laiku daug skaičiau ir perskaičiau beveik visą vieną tokią knygą iš lietuvių klasikos. Ten aprašyta išgalvoto kunigo istorija atrodė tokia tikroviška ir artima čia, toli nuo namų. Taip pagyvenę kaip negyvenę niekad anksčiau, užverčiam penkiasdešimt septintą kelio romano skyrių. Iki atgalinio reiso į Europą pradžioj buvo likę keturios paros, paskui trys, dar vėliau dvi. Per daug, bet kas kaltas, kai ruošdamiesi kelionei nemokėjom skaičiuoti.


632-643 puslapiai. Vokietijos tranzitas

       Su kuo dar jei ne su manim tu ir į oro uostą važiuotum ne pagrindiniu keliu, o šunkeliais. "Grandai" į tą objektą, esantį penki kilometrai už miesto, siūlėsi vežti už žvėrišką kaip Marokui kainą. Mažesnieji jų pusbroliai "petitai" ten nevažiavo, nes tai jau ne jų zona. Stebuklingas miestas tas Fezas, kai pagalvoji, kur penki kilometrai važiavimo "grandu" į oro uostą kaina prilyginami dviems šimtams kilometrų važiavimo "grandu" per dykumą. Ir vėl tranzuoti, prieš tai išėjus iš ne tokio jau ir didelio miesto. Ne Kasablanka gi, ir ne Paryžius. Evelina sutiko, o vėliau sugalvojo iš miesto išvažiuoti neišbandytu "petitu", bet man taip ir nesupratus kur važiuoti ir ką sakyti, nevažiavom. Miesto pabaigoje mūsų laukė ne visai tas kelias kurio reikėjo. Kaip kitaip, kai oro uosto kryptis buvo tik pirmuose ir tik arčiau miesto centro esančiuose ženkluose, paskui paslaptingai pradingdama iš visų sekančių. Reikia ir vietinio transporto atstovams palikti duonai užsidirbti. Kelyje pirmas sustojęs gudruolis siūlėsi vežti septynis kilometrus už dvidešimt eurų. Turi gi žmonės ten fantazijos iš dyko buvimo. Net trimis mašinomis, paskutine iš jų totaliais kaimo keliais per laukus, vidudienį mes šiaip ne taip pasiekėm oro uostą. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likusi para.

       Maroke tebuvo viena gera diena - ta, kurią iš jo išskridom. Pernakvoję palapinėje šalia oro uosto, tą paskutinę dieną turėjom daug gražaus laiko. Po palme skaičiau knygą, o Evelina vaikščiojo kažkur apylinkėse. Likus kelioms valandoms iki skrydžio man visai netyčia pavyko tai, kas mažai kam iš užsieniečių yra pavykę toje šalyje. Apgauti marokietį. Ne, ne kad tave apgautų, tas tai kasdien prašom, kad ir vakar, kai neturėdami vandens nuėjom jo nusipirkti vietinių valgykloje. Pardavė vieną už trijų kainą, bet tiek to, Alachas su jais, ne tame apgaulė. Etiketėje ant butelio parašyta, kad skirtas jis Maroko avialinijų darbuotojams, o ne jokiems pardavimams su pasipelnymo elementais. Taigi, apgauti marokietį, kai toje pačioje valgykloje mėgavomės dvejomis mėtų arbatomis. Nuėjus atsiskaityti, keitėsi padavėjai ir paėmė kaip už vieną. Smulkmena, bet vis tiek malonu. Arba jau greičiau vaikų žaidimai. Ir ko norėti per dvi savaites prisižiūrėjus žmonių, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas yra apgauti vienas kitą. Pats laikas buvo dingti iš ten, kai kelio romane tiek vietos tokiems dalykams. Iki atgalinio reiso į Europą nebuvo likę nieko.

       Pakilę saulei leidžiantis ir praskridę virš temstančios ir žiburius įjungiančios Europos, leidomės oro uoste prie Diuseldorfo. Kai kas ir lėktuve per tris valandas taip ir nesupratę kur beskrendantys, elgėsi kaip "grande" ar autobuse pas save namie. Tai vienoj vietoj dviese susėda, tai tašes pastoviai kiloja kažko ten ieškodami ir nerasdami, tai šūkauja per visą lėktuvą vienas kitą kviesdami ar susipažindinami. Kaip gerai bus, kai viso to neliks. Kaip ir šalia sėdėjusio ir visą laiką triukšmavusio senio klausimo, kurio sudarymui panaudojęs visus sau žinomus anglų kalbos žodžius, neabejotinai tikėjosi išgirsti širdžiai mielą ir įprastą atsakymą - "Morocco good". Nė velnio tas tavo Marokas ne "gud". Taip vieną naktį, vieną dieną ir dar vieną naktį praleidę Vokietijos tranzite, užverčiam penkiasdešimt aštuntą kelio romano skyrių. Yra vietų, kurias užmiršti būtina. Marokas man antra tokia.


644-645 puslapiai. Sugrįžtantys reikalingi

       Aplinkui ir vėl viskas buvo sava, miela ir gražu. Virš Rygos praskrendantys būriai iš šiltų kraštų grįžtančių paukščių rodė ir mums keliautojams kelią namo. Praeis visai nedaug laiko ir kelio romanas sugrįš, jei dar bus kam toks reikalingas, penkta dalimi. O pirmomis to kito pavasario balandžio dienomis šiaurės Lietuvoje nuo karščio ir įdegio gydė geras lietus Lietuvos. Man to užteko, kad būčiau laimingas. Tik gaila, kad taip neilgam, užteks.


Donatas, 2010.05.24
[Positive edition]

Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Dviese paliekant Maroką
02. Asilas dykumos kelyje
03. Kasablankos mečetė ir vandenynas
04. Važiuoti į Kasablanką
05. Saulėlydis dykumos mieste - II
06. Miesto sargybiniai
07. Evelina Guelmime
08. Į kelią
09. Grandų parkas Tan Tane
10. Dykumos keliu - I
11. Kasablankos mečetė, vandenynas ir a...
12. Scena iš siaubo filmo
13. Gulemimo apdžiuvusi upė
14. Senasis Rygos gaidys
15. Vakar autostopu nuvažiavom tiek
16. Log Off Morocco
17. Gulemimo gatvė
18. Kelyje į Tan Taną - II
19. Saulėlydis Maroke - III
20. Mano autostopas Maroke
21. Išsilaipinęs Maroke
22. Dviese kelyje iš Ouarzazate
23. Vis dar ledonešis Rygoje
24. Vienas iš Ispanijos miestų
25. Vokietijos tranzitas
26. Krantinė Kasablankoje
27. Retas gyvūnas mūsų kraštuose
28. Nakvynė dykumos mieste
29. Europos kraštas
30. Kelyje į Tan Taną - I
Visos nuotraukos>