Ne šį kartą [Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą!, 2017] Jautis ir šventoji Tbilisyje [Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Pietų Islandijoje yra net pievų, kuriose kaip ir priklauso ganosi arkliai [Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė, 2015] Stokholmo gatvėse [Aktyvus poilsis Norvegijoje, 2005]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

       Mintys apie tai kaip viskas ten atrodo žiemą, mane ir vėl susirado. Dėkingas aš joms esu už tai, kad kraunuosi kuprinę žiemą. O jeigu tuo pat metu kitą kuprinę kraunasi Evelina, reiškia visas gerai, reiškia išvažiuosim. Otas fon Bismarkas kažkada yra pasakęs - "Tie statiniai lengviausiai visų pastatomi, bet sunkiausiai sugriaunami. Saugokitės statyti svajonių pilis". Mes savo pilių nesugriovėme ir laikas jų nesunaikino, o tą žiemą į jas nuvažiavome.


KELIO ROMANAS


AŠTUNTA DALIS


Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą
(Buržujiška kelionė)


1051-1058 puslapiai. Nubudimas

       Kūčių rytą mane pažadino neįprastas triukšmas palapinės prieangyje. Kadangi šalta žiemos naktis su į antrą dešimtį nukritusiu minusu ir taip nepasirodė esanti tinkamiausia nerūpestingam bei saldžiam miegui, kad ir šiltuose mūsų miegmaišiuose, nusprendžiau ilgai nesivartęs keltis ir pažiūrėti kas ten vyksta. Prieš tai kumštelėjau Eveliną - mažą kas ten vaikštinėja su tamsa, bus drąsiau ir man ir jiems. Evelina jau nemiegojo. Laikrodžiuose mušant šeštą valandą ryto ne pats tinkamiausias metas priiminėti svečius, tačiau anie, kad ir nekviesti, šaltyje laukti nenusiteikę ir bet kokį mandagumą pamiršę, jau brovėsi į vidų. Ne iki mandagumo, kai šalta. Prieangyje pasigirdo tarpusavio sveikinimaisi, sniego nuo batų daužymas ir neramus šurmuliavimas. Kas ten tokie galėtų būti? Taip tą rytą Panevėžio pakraštyje, tarp medžių sniege pastatytuose mūsų namuose, susirinko jos visos septynios - mano kelio romano kelionės. Ir ne su Kūčiomis mus pasveikinti ar prisiminimais pasidalinti jos čia tokį rytą ankstyvą ir šaltą atkako. Jos čia tam, kad pasiimti aštuntąją savo draugę, šiandien besibaigiančią ir nuo šiandien mums nepriklausančią. Dar pasiūliau mums visiems dešimtyje išgerti ar tai kavos ar tai arbatos, bet jos atsisakė ir kaip atėjusios, taip ir išėjo. Atsisveikindamos dar sumurmėjo kažkas panašaus į "Greitai susitiksime, ateisime devintos". Iškišęs galvą pro palapinės duris dar ilgai žiūrėjau joms iš paskos, žvilgsniu lydėdamas jas, ištirpstančias sniego pusnyse, mėnulio apšviestais laukais.

       Man neramu ir kartėlis gniaužė gerklę - kaip tos septynios priims tą aštuntą, kitokią negu jos. Juk ji buržujiška, suplanuota nuo pradžios iki galo, su buržujišku transportu kelyje ir su tokiomis pat nakvynės vietomis pakeliui. Aš taip ir nesuspėjau dorai nieko paaiškinti - nei kas, nei kaip, nei kodėl. Likę dviese atsigeriam kavos, lendam iš palapinės, lipam į šaltus batus, sugriaunam namus. Tada kažko pritrūksta, bet taip jau būna, kai baigiasi kelionė. Šąlančiomis rankomis vyniodamas palapinę per petį dar pažvelgiu į tą pusę kur jos visos nugužėjo, tik nieko ten jau nepamatau, išskyrus baltą sniegą ir pėdas jame. Nesmerkite labai jūs jos. Nors ji ir buržujiška, tačiau mes ją įtikinome už poliarinio rato žiemą virti kavą ar arbatą bei šildyti konservus, nesvarbu kur tai būtų - miške, jūros pakrantėje, autobusų stotelėje ar prie stalo visų pamirštoje ir nelankomoje vasaros poilsinėje. Ir miškais vaikščioti privertėme, ir į kalną lipti įkalbėjome, ir šiaurės pašvaistės naktimis danguje kartu ieškoti. Tai gal visai ne ji tokia, o tik sąlygos jai tokios, prie kurių ji taikėsi, o negalėdama pakeisti visko, keitė bent kažką. Pradžioje mūsų santykiai su ja ir atrodė esantys komplikuoti, tačiau vėliau normalizavosi. Apie visą tai ir trumpai norėjau joms, tą rytą užklydusioms, papasakoti. Kadangi jos manęs neklausė, tai pasakosiu ilgai ir visiems.

       Vėjas šuorais neša sniegą blankiai apšviestomis Panevėžio gatvėmis. Ne dirbtinės šviesos jose maža ar lempos ant stulpų būtų kur sudaužytos. Sniego aplinkui daug ir vėjo užtenka. Nuneštų ir mus pakėlęs, būtume mes be kuprinių. Akimirką sustojęs dar pagalvoju - o į kurią pusę? Ar į šiaurės, ten atgal už poliarinio rato, iš kur sugrįžtame? Ar į namų, kur dar tik važiuoti ruošiamės. Niekas nieko man neatsako ir aš pasivijęs Eveliną žingsniuoju toliau. Autobusų stotyje išdidžiai praeinu pro gražiai atrodančius ir didelius ekspresus, kurie nuvežtų mane bet kuria mano pageidaujama kryptimi ir perku bilietą į geltonai raudoną PAZ autobusiuką, iki Biržų. Sunku patikėti, kad jis dar važiuoja ir nuvažiuoti tikisi į ten kas ant lentelės, padėtos už priekinio stiklo, parašyta. Bet aš surizikuosiu, net jei ir bilietas kainuoja daugiau negu kad su ekspresu važiuotum. Jis važiuoja, keleivis jame aš vienas, pakeliui gal dar kas įlips. Važiuoja užpustytais šiaurės Lietuvos keliais, kurių vietomis net įžiūrėti neina, ir veža namo mane. Ką padarysi, kad anie užpustyti. Gruodžio pabaiga ir ne visiems lengva sugrįžti namo Kalėdoms. Aš grįžtantis ir užverčiantis devyniasdešimt ketvirtą kelio romano skyrių, geltonai raudonam autobusui įveikinėjant paskutinius kilometrus iki man mielo ir širdžiai brangaus šiaurės Lietuvos miesto. Evelina tuo metu irgi grįžta namo, tik į kitus namus ir nuo Panevėžio mums nepakeliui. Kol kas nepakeliui.


1059-1065 puslapiai. Teismo procesas

       Kaltintojo "najiezdas" (ištraukos). Aš esu buržujiška kelionė ir čia atstovauju kelionių agentūras, padavusias šį keliautoją į teismą už tai, kad būdamas garbaus amžiaus, jis ir toliau keliauja autostopu. Lengvinančių ar pateisinamų tokį jo elgesį aplinkybių galėtų būti nebent tuo atveju, jei kaltinamasis neturėtų pinigų. Tuomet įvertinus jo priklausomybę nuo kelionių dar būtų galima į visą tai užmerkti akis. Tačiau pinigų kaltinamasis turi, iš ko seka vienintelė logiška išvada, kad autostopu jis keliauja piktybiškai. O tai niekaip nesiderina su mano ideologija, kuria remdamasi aš jau daugumą jo kartos bei jo amžiaus keliautojų seniai susodinau į šeimynines mašinas, autobusus, traukinius, lėktuvus, laivus, plaustus, katamaranus. Apie autostopą aplinkiniams liepusi pasakoti tik kaip apie jaunystės prisiminimą ir nieko daugiau, niekaip nesiderinantį su dabartine jų veikla bei užimama padėtimi visuomenėje. O šis vis priešinasi. Taigi, norėčiau pabandyti dar kartą tai, kas man jau buvo beveik pavykę padaryti prieš penkis su puse metų, kai jis kaip žmogus ir į Portugaliją lėktuvu nuskrido, ir į šiaurės Europą su turistais autobusu nuvažiavo, ir tekstą "Lahti 2007.06.01 Baigta su tranzu" savo žemėlapyje rašė. Paskui ar tai netinkamų ir panašiai nusiteikusių žmonių atsirado, ar jaunystę prisiminė, ar dar kas atsitiko, kad jis ir vėl grįžo ten kur pradėjęs.

       Kaltinamojo gynyba (ištraukos). Taip, aš keliauju autostopu ir darau tai dėl tam tikrų priežasčių, ne visas kurių norėčiau minėti. Visų pirma ir svarbiausia - man taip keliauti patinka ir tik taip keliaudamas aš galiu sužinoti ar pamatyti kažką, ko nesu matęs ar žinojęs. Jeigu to nėra, kam tada keliauti? Visų antra - mūsų laikais nebuvo priimta, kad jaunimas keliautų kaip pensininkai, todėl ir aš negaliu prisiversti to daryti. Dabar apie tai kas liečia ne mane - jūs tik pažiūrėkite į jas ir atsakykite man - "Kas tai per įstaigos?" Vos ne kiekviena naujai įsikūrusi, pirma žinia apie save paskelbia, kad yra kitokia nei visos likusios ir rūpinsis tik keliaujančiųjų interesais. Nieko sau rūpestis, kai pamatęs jų užrašytas kainas, norom nenorom pradedi abejoti vienam pasaulyje su jais gyvenantis. Čia kokio įžūlumo reikia turėti, kad įtikinti žmogų atiduoti pinigus už tai, ką tas žmogus ir pats be jų pagalbos padarytų ir už kur kas mažesnes sumas? Neslėpsiu, kažkada aš pats buvau pakliuvęs į tokių pinkles ir džiaugiuosi iš ten išnešęs kailį. Arba kitas žiūrėk, pradžioje už šokoladą padeda to nesugebantiems susirasti ir nusipirkti bilietus, o paskui tiems patiems nesugebantiems atsitokėti dar nespėjus, įkuria savo agentūrą. Buvo žmonės kaip žmonės, o dabar kas? Kas turi atsitikti tavo gyvenime, kad nesugebėtum bilieto į autobusą nusipirkti, kai tam skirti kioskai ant kiekvieno kampo stotyje stovi? Yra ir tokių, visai atvirai ir įžūliai be užuolankų pripažįstančių, kad paėmę nemenką sumą nuo galvos, nuveš tos galvos savininką ant smėlio ar akmenų savaitę prie jūros pagulėti, lyg pas mus jūros nebūtų. "Kaip galima su tokiais kur važiuoti ir vadinti tai kelione, man pasakykite?" - piktintis baigdamas, salėje sėdinčių paklausiau. Gaila, kad Evelinos šalia nėra, nes ji viena temoka mane nuraminti.

       Liudininkų dalis. Į salę tebuvo atvesdinta viena moteriškos lyties liudininkė E. (vardas ir pavardė žinomi). Tačiau proceso dalyviams ją atpažinus kaip ne kartą matytą kaltinamojo draugijoje, nuo šiauriausių Europos lygiagrečių iki piečiausių ir nuo ryčiausių ilgumų iki vakariausių, o taip pat gabalėliuose Azijos ir Afrikos, tai teko iš salės ją išprašyti, jai šaukiant "Jis ne senas" ir rankomis į visas puses mosikuojant.

       Teisėjo verdiktas. Išklausius visus pateiktus kaltinimus, teisiamasis pripažįstamas kaltu ir yra įpareigojamas bent vieną kelionę keliauti kaip ir dauguma kitų - buržujiškai. Tačiau įvertinus kaltinamojo priklausomybę nuo laisvo būdo kelionių, leisti jam kelionėje naudoti kai kuriuos ne buržujiškus kelionės reikmenis, kuriuos jis naudoti yra įpratęs. Šis nuosprendis yra galutinis ir neskundžiamas, o kad jis būtų vykdomas tinkamai, į kelionę privalu paimti kaltintojo atstovą.

       Kaltinamojo juokas. Kadangi į šiaurę nuvažiuoti žiemą aš jau senokai norėjau, tačiau dėl man per šaltų oro sąlygų to padaryti niekaip nepavykdavo, tad šį teismo sprendimą laikau ne baudžiamuoju, o skatinamuoju ir mielu noru jį įvykdysiu, investuodamas reikiamą sumą pinigų. Belieka rasti kelius kaip ten nuvažiuoti ir tuo pažadu užsiimti artimiausiu metu.

       Visai mane išvargino tas pasiruošimas kelionei. Tačiau kadangi reikėjo ir vykdyti kas prisakyta, o be to šį kartą norėjosi nuvažiuoti toliau Pasvalio, kaip kad buvom nuvažiavę autostopu žiemą beveik prieš tris metus, sukandęs dantis ir kęsdamas dariau tai kas man ir neįprasta ir nepriklauso - ruošiausi kelionei. Viskas prasidėjo nuo to, kai internete užmačiau Suomijos geležinkelių bendrovės kreipimasį į tautą ir pasaulį, kviečiantį pigiai važiuoti naktiniu traukiniu į Laplandiją. Įsitikinęs, kad tai galioja ne tik suomiams, bet ir lietuviams, apie tai kažkurį vakarą papasakojau Evelinai, mums einant per Vilnių. Išklausiusi mano monologo, su konkrečiais skaičiais ir pasvarstymais, jo gale ji paklausė - "Kada išvažiuojame?". Bandžiau dar gintis, kad tik šiaip pasidomėjau, bet buvo jau per vėlu neigti, kad noriu ten nuvažiuoti. Tokiais dalykais šiaip sau nesidomima. Sau dėl visa ko pažadu ateityje atsargiau reikšti mintis balsu. Lapkričio vidurys, kai norime išvažiuoti į šiaurę, kad pažiūrėti kaip ten viskas atrodo žiemą ir kai tam jokių kliūčių nėra.

       Tada sekė nakvynės vietų paieška ir jų derinimas retai apgyvendintose Suomijos ir Švedijos vietose šalia poliarinio rato ir už jo. Lengva nebuvo ir ne visur iš pirmo karto pavyko, nes mūsų reikalavimai kaip visada dideli - pigu ir mažai patogumų. Ne visos surastos įstaigos sugebėjo tai pasiūlyti, tad tokias teko negailestingai pašalinti, uždedant juodus kryžius su užrašu "Atmesta". Jos jau neturės galimybės mūsų priimti. Transporto paieška vyko sklandžiau ir bilietais tiek nuvykimui, tiek sugrįžimui apsirūpinome. Nelabai supratau kam reikėjo iš anksto pirkti atgalinius bilietus, kadangi grįžimas buvo numatytas dieną, kurią pagal senovės majų kalendorių turi įvykti pasaulio pabaiga. O kam pasaulio pabaigos dieną reikalingi bilietai? Nors, tokią dieną ir pinigai matyt nebelabai bus reikalingi, tai pagalvojau gal nieko blogo jei tuos bilietus mes vis dėlto nusipirksime. Kas ten žino, gal pasaulio pabaigos tą dieną ir nebus, gal suklydo senovės išminčiai? Lapkričio pabaiga, kai mes dienų tikslumu žinome ką veiksime nuo gruodžio vidurio dvi savaites. O kol kas, kol tas laikas dar neatėjo, užverčiam devyniasdešimt penktą kelio romano skyrių. Lauksim, kada pažadėtoji diena ateis.


1066-1073 puslapiai. Šiaurės ekspresai

       Išvažiavome dieną, kalendoriuose užrašyta vienetais ir dvejetais bei vienu nuliu. Prieš tai žiemos nebuvus, tą vakarą dangus kaip tyčia ėmė drėbti sniegą visai jo negailėdamas. Dar kas pagalvotų - "Ko tie važiuoja iš žiemos į žiemą, ar ten sniegas kitoks?". Tačiau aš žinojau, kad viskas čia teisingai, nes mano kuprinė buvo savo vietoje kur jai ir priklauso būti - ant mano pečių. O ant Evelinos pečių buvo jos kuprinė ir jos abi žingsniavo šalia manęs. Matydama kuprines ant mūsų, mums priskirtas kažkas buržujiško neliko labai patenkintas, tačiau nieko padaryti negalėjo, nes buržujiškai keliauti mums buvo leista su tam tikromis išlygomis. Autobusų stotyje sėdome į naktinį jaunimo ekspresą ir išvažiavome į Taliną. Galima, kol dar nepradėjome senti. Pirmas rimtesnis smūgis kažkam buržujiško buvo tada, kai nuvykę paryčiais į Taliną ir apsirūpinę kelto bilietais, patraukėme ne į kavinę, o į šalia prieplaukos nusidriekusį skersgatvį, kad patikrinti ko gero yra mūsų kuprinėse. O kadangi ten pasirodė besantis standartinis keliautojo inventorius, tai nieko nelaukę juo užkaitėme vandenį, iš kurio pasigaminę karštųjų gėrimų, pusryčiavome tiesiog ant sniego, kurio Taline jau visai rimtai netrūko, o gal ir buvo kiek per daug. Kaip kad netrūko jo ir kitoje Suomių įlankos pusėje, kai už trijų valandų išsilaipinome Helsinkyje.

       Klampojome per sniego pusnis, o aš džiaugiausi, kad šioje Baltijos įlankos pusėje niekas per daug nesirūpina tokiais dalykais. Tai ne pas mus, kai iškritus pirmai snaigei visi pradeda burbuliuoti ir atitinkamos miesto tarnybos ar kelininkai yra tiesiog priversti išvaryti savo techniką į gatves ir kelius, prieš tai gerai pasikrovę druskos, kad visą tą grožį sunaikintų. Žiūrėdamas į pilkus Baltijos jūros vandenis, bandžiau prisiminti kaip viskas čia atrodo vasarą. Sustojus pailsėti miesto aikštėje, aiškinausi kam pastatytas paminklas jos centre. Sėdėdami cerkvėje apžiūrėjome ten nupaišytą grožį pravoslavų ikonose ir sušilome prie to paties. O apsilankę Kalėdinėje mugėje miesto rotušės aikštėje, nieko joje nepirkome. Galų gale atsisėdę prie tos pačios rotušės už didelės sniego pusnies, išsivirėme kavos ir papietavome. Sniego pusnis buvo didelė ir puikiai suvaidino savo užuovėjos vaidmenį, kuris jai buvo patikėtas. Kuprinės, vasaros metu naktimis tarnaujančios kaip pagalvės, žiemos metu puikiai tarnavo kaip suoliukai. Pažintis su žiemišku Helsinkiu baigėsi ir beliko jame susirasti traukinių stotį, ką ir padarėme.

       Traukinių stotyje nusimatė ilgas šešių valandų laukimas naktinio šiaurės ekspreso į Laplandiją. O kur daugiau jo laukti? Belaukdami užsiiminėjome buitiškais dalykais, kai aš pamatęs kaip Evelina kankinasi norėdami sutaisyti savo kelioninių stalo įrankių komplektą, kurį jai buvau padovanojęs kažkada ir be progos, nusprendžiau jai padėti šiame reikale - juk vyras. Nors ir buvo aišku kodėl jis neveikia ir ką reikia padaryti, kad veiktų, tačiau visi mano bandymai baigdavosi nesėkmėmis, kai sugrąžinus peilio geležtę į vietą kur jai priklauso būti, po kelių šaukšto atlenkimų, ana vėl nušokdavo į savo pamėgtą, tačiau neteisingą padėtį. Visam tam reikalui galutinai pabodus, išėjau vaikščioti po peronus. Kelionės sąlygose tai nedraudžiama, nes peronuose vaikšto ir vyrai su kostiumais. Vienoje iš platformų pro mane policininkas nusivedė juodulį, prisikabinęs jį prie savęs antrankiais. Paliko nejauku, grįžau ant suoliuko pas Eveliną. Tapo jauku. Man dažnai prie jos taip atsitinka, ant suoliuko geležinkelio stoty sėdėtų ar palapinėje nakvynei besiruoštų. Prieš vienuoliktą valandą vakaro į peroną ant lėkštutės buvo paduotas traukinys į Rovaniemį. Jame susiradę savo vagoną bei vietas, užverčiam devyniasdešimt šeštą kelio romano skyrių. Rytoj ryte būsime lygiagretėje, kuria praeina poliarinis ratas. Tai negali nedžiuginti.


1074-1098 puslapiai. Miestiečiai

       Devintą ryto mano pramerktas akis pasitinka aklina tamsa už lango, kai visą naktį važiavęs traukinys įveikinėja paskutinius jam ir mums likusius kilometrus. Mes nubundame, bunda ir mūsų mažieji draugai - kinai, japonai, korėjiečiai, etc. Jų daug ant egzotikos patraukusių. Ech tas Rovaniemis - tiek vasarų jame praleista ir taip gerai jame viskas pažįstama. Kokias pramogas pasiūlys jis mums, išrankiems keliautojams žiemą? Bažnyčios apžiūrėti ar į muziejų nueiti neužteks ir nereiktų jam tikėtis taip lengvai išsisukti. Tą savo programą tegul rodo kinams, kurių privažiavo pilnas peronas, o mums reikia daugiau. Tad iš stoties tiesiu taikymu nieko nelaukę einame prie jo vandenų ir tiltų, niekieno neprašydami kelią mums rodyti, kadangi patys jį puikiai žinome. Ilgiausia Suomijos upė Kemijokis ilgą kelio atitekėjo iki čia ir pakeliui sušalo. Prie jos prisijungia kita upė - Ounasjokis ir toliau jau abi kartu plukdo savo vandenis likusį šimtą kilometrų iki Botnijos įlankos. Mes nenorime sušalti, kaip kad ta upė sušalo ir kampe kur vasarą neužklysdavome radę medinį namelį, paskubomis ruošiame įrangą arbatos virimui. Rąstinės sienos saugos nuo vėjo, nes vėjo nereikia arbatai išvirti ir jis nepageidaujamas, kai viską tik sugadintų. Nėra labai šalta, tačiau karštieji gėrimai daro savo. O tada jau galima eiti ir nakvynės vietos paieškoti.

       Gruodžio viduryje temperatūros šiose platumose būna įvairios, tad dar prieš atvažiuodami radome kur reiks nakvoti ir kam už tai teks sumokėti. Kainos ten žiaurios ir be kelių (visai ne mažiausių) eurų kupiūrų nėra nė ko durų be reikalo varstyti ir šaltį vidun leisti. Pasiųs į lauką, nepažiūrėję, kad žiema. Sėdėdamas kuklaus hostelio priimamajame ir atseikėdamas administratoriui savo įnašo dalį (taip, aš nemoku už moterį), priekaištingai pažvelgiau į dešinę, kur šalia manęs ant minkšto fotelio sėdėjo kažkas buržujiško. "Minkšta tau čia sėdėti, ar ne? Pasakyk man, kodėl keliautojai turi mokėti už nakvynę?" - paklausiau. Ji man parodė nutartį, o kad dar labiau įtikintų jog mums čia būtina sėdėti, ir už stiklinių durų pažiūrėti patarė, kur gatvė skendėjo prietemoje ir sniege. Pamatęs tai nusiraminau ir pažiūrėjau į Eveliną, sėdinčią irgi ant to paties fotelio, tik kad man iš kairės. Ji buvo nieko prieš čia apsinakvoti. Raktus nuo kambario gavę, tą kažką buržujiško sukišome į vieną iš kuprinių, kadangi kambarys dviems. Kambaryje numetę kuprines bei pasiėmę arbatos virimo reikmenis, išėjome pas pensininką balta barzda, reziduojantį kažkur miškuose, ne daugiau dešimties kilometrų nuo miesto centro. Mums buvo liepta eiti į autobusų stotelę, bet kadangi tai neprivaloma, tai nekreipėme į tai didesnio dėmesio. Tegul žmonės be fantazijos važiuoja autobusu į ten kur nueiti galima.

       Keli metrai prieš poliarinį ratą ir keli metrai už jo - viskas apkabinėta šviečiančiomis lemputėmis ir girliandomis. Čia švenčia gyvenimo šventę. O kada dar ją švęsti, jei ne dabar, kiek daugiau nei savaitei iki Kalėdų likus? Iki šios gyvenimo šventės mes ir ėjome visus tuos kilometrus kiek būtina ir kiek jų suskaičiuota. Startavome 14:00 val. miesto centre. Trimis tiltais praėjus, 14:50 val. viskas jau skendėjo prietemoje. Toliau keliu per mišką einant, tą viską užklojo ir tamsa. Laikrodžiuose buvo laikas 15:10 val. Pas mus tokiu laiku, kad ir žiemą dar knygas lauke skaito. Ne priekaištas, o džiaugsmas, kadangi ne sniego pažiūrėti mes čia atvažiavome. Gerais metais sniego ir pas mus būna. Mes pageidavome ankstyvas žiemos sutemas išvysti ir kaip saulė atrodo pamiršti. Ko pageidavę, tą gauti pradėjome. Rovaniemio apylinkės, esančios ant poliarinio rato ribos, atidėlioti to nesiruošė. Pirmą kartą šias vietas matau tamsoje, o tai vis vasarą ir vasarą čia užbėgdavau, kai naktys baltos ir šviesios. Nepavargę 16:00 val. pasiekėme tos dienos kelionės tikslą, Kalėdų senio rezidenciją. Pašalinių žmonių nedaug, bet darbymetis vyksta. Nuotraukos su senioku brangios ir tegul naivuoliai už tai susimoka. Arbatos išsivirti irgi nepavyko, kadangi Evelina jos nenorėjo, o vienas aš jos negeriu. Atgal grįžome pėsčiųjų taku palei kelią E75 ir tam užteko septynių kilometrų. Atsigręždamas reguliariai pažiūrėdavau į tą kelią, nes aš juk autostopininkas. Ir ne šiaip sau koks autostopininkas, o ne kartą tą kelią autostopu įveikęs. Dabar jis kitoks ir aš nenorėjau juo išvažiuoti dar toliau į šiaurę, nes ten nors ir gražu, bet man matyt būtų per šalta. Jeigu ne tai, gal ir išvažiuočiau, kas ten žino. Tikiuosi, ne vienas. O septintą valandą grįžę į miestą išskyrėme, kai ne kaip besijaučianti Evelina nusprendė likti hostelio apartamentuose. Aš gi patraukiau į man jaukiausią Rovaniemio vietą - prie jo tiltų.

       Su čia vieta mane sieja kažkoks ypatingas ir nepaaiškinamas ryšys. Viskas prasidėjo dar tais laikais, kai šiaurėje nebuvęs, stebėdavau internetu per kameras kaip ta šiaurė keičiasi. Buvo tai Ravaniemio vaizdai - jo upės ir tiltų. Kaip balandį prasideda baltosios naktys ir kaip rugsėjį jos baigiasi, kaip medžiai paraudonuoja kitame upės krante ir kaip iškrinta pirmas sniegas, kaip užšąla upė ir kaip temperatūra nukrenta žemiau minus dvidešimt penkių, kaip pavasarį ledai išplaukia ir baltosios naktys sugrįžta. Apie visa tai man pasakojo, kai dar tik nuvažiuoti ruošiausi. Daug vandens nuo tų laikų Kemijokis nuplukdė. Ir kiek kartų paskui čia atvažiuodavęs, vienas prie tų tiltų taip ir nebuvau pasilikęs. Tą žiemos vakarą tokiai galimybei išpuolus, nuodėmė būtų ja nepasinaudoti. Ne keliauti vienam man patinka, man patinka kai kur vienam pasilikti, kartais ir neilgam. Radau ką ten veikti ir tą žiemos vakarą laikas ten neprailgo.

       Tada nuėjau į McDonald'ą ir tik įsitikinęs, kad jis vis dar šiauriausias pasaulyje, kol šiauresnių nepastatė, jame pasistiprinau. Sotus ir dar mieste pabanglinėjęs, grįžau ten kur grįžti turėjau žiemos naktį šaltą - miegoti šiltai. Rytui atėjus, bet jokiu būdu neišaušus, 8:30 val. gatvėms dar skendint gamtos tamsoje ir žibintų šviesoje, išėjome savo keliais. Ant apsnigto suoliuko atsisėdusi ir ant tokio paties stalo meniu susikrovusi, Evelina buvo vienintelė tos pačios mano vakar lankytos užeigos lankytoja, besistiprinanti lauke. Gal ir nepatikėsite, tačiau niekas kitas tokiu metu laiku poliarinio rato platumose lauko kavinėse nepusryčiauja. Aš pamerkiau akį kažkam buržujiško ir tariau - "Matai, ne viskas buržujiška". 9:15 val. dangus pradeda nedrąsiai dažytis šviesiai mėlyna spalva. Labas rytas. Einame, paskui už valandos jau sėdime traukinyje, išvežančiame mus vienai parai pietų kryptimi. Už poliarinio rato dar grįšime, bet tik rytoj vakare. Apžiūrėjęs keleivius išvažiuojančiame traukinyje, nei kinų nei japonų ten nepamatau ir sprendžiau, kad miestas juos pakerėjo ir jame jie pasiliko, pamiršę apie savo tolimus kraštus ir tekančios saulės šalis. Rovaniemis tai gali, jis moka. Vasarą ar žiemą čia beatvažiuotum.

       Botnijos įlankos pakrantėje pūga galutinai įsismarkavusi ir Kemi miestą randame visą skęstantį sniege - jo gatvės, šaligatviai, jais nuskubantys du keliautojai. Pasienio miestuke Tornio pūga pasibaigia, tačiau sniegas niekur nedingsta, kai jo nenaikina nei gamta, nei žmogus. Aš dairausi kur Švedija, Evelina jungia savo telefoną, mes laukiame rezultatų. "Švedija už griovio" - byloja tas, mėlyną juostą vaizduodamas. Priekaištauju jam mintyse - "Tu toliau savo mikroschemų pažiūrėk ir koks metų laikas už ekrano pamatysi. Kur mes tau rasime griovį žiemą?". Jis to nemoka ir savo kartoja - "Eikit už griovio, ten bus Švedija". Tolumoje "Ikea" sandėlių mūrus išvydęs nusiraminu ir kur toliau eiti žinau, tas vietas iš vasarų dienų prisiminęs. Klampojame pusnimis, o kai mums kelią nušviečia mėlynas užrašas "Haparanda", reiškia ir stotis surasta. Laikas virti arbatą bei pietus gaminti. Kelionė monetų žvangesiu nevirs ir niekas iš to nepasipelnys, kol mes kad žinodami kiek sąnaudų tas procesas pareikalaus, vis tiek jį darysime. Daugiau mažiau tinkamą vietą radę, statome dujinį balionėlį ir apvyniojame jį kilimėliu, kad liepsna nesiblaškytų ir savo darbą dirbtų, šildydama vandenį ir konservus, o ne Haparanda. Arbata - puiku, konservas - šiaip sau, Evelina - šalia. Visko tą temstančią žiemos popietę kažkur Skandinavijoje man užteko.

       Automobilių kolona vėžlio apsukomis slenka link miesto. Miestas traukia ir visi į jį važiuoja. Kas pramogauti, kas apsipirkti, kas dar velnias žino ką ten pamiršę, o kas pirmą kartą jį pamatyti. Mes iš tų. Čia, šiaurės Skandinavijoje vaizdas toks, lyg važiuotum grioviu, o visai ne keliu, kai važiavimui tepalikta siaura juosta tarp iš abiejų pusių pūpsančių sniego kalnų ir visiškos tamsos aplinkui. Gamta pasidarbavo ir nors švedai siunčia kelio tarnybas, tačiau viskas ką jos gali, tai tik dar labiau išryškinti to kelio - griovio kontūrus, versdamos sniegą į šonus. Aš pradedu piktintis, kad šiandien sutemo vėliau negu vakar, tačiau taip turi būti, du šimtus kilometrų į pietus pavažiavus. Nieko tokio, raminu save, rytoj atsiimsiu, rytoj grįšime už poliarinio rato. Kažkas buržujiško sėdi už mūsų, kur tarpai tarp autobuso krėslų didesni, prigludusi prie pagalvėlės ir užsiklojusi pledu. Ne ypatingai lig šiol mes ją kankinome ir išskyrus pasivaikščiojimą pas Kalėdų senį ir kelis arbatos virimus lauke, nieko virš jos jėgų daryti jai kol kas neteko. Kol kas, nes mes turime jai paruošę siurprizą ir jis jai garantuotai nepatiks. Bet tai dar bus. Mūsų užimamos vietos autobuse puikios, jo antrame aukšte ir pačios priekinės, kur lyg teatro ložėse atsisėdę stebime žiemos spektaklį. Aplinkui miškai, keli miesteliai pakeliui ir vėl balta sniego dykynė. Visą tai grūdu į filmavimo kamerą, kad grįžus namo būtų į ką pažiūrėti ir kitiems ką parodyti. Turistas.

       Lulea - vienas nedaugelio šiaurės Skandinavijos miestų, mūsų iki šiol neaplankytas. Įsikūręs Botnijos įlankos šiaurės vakariniame krante ir išraižytas Baltijos jūros įlankomis, miestas visas apie vandenį. Ne žiemą jo čia ieškoti ir jame mus pasitinka tokiais sniego kalnais, kokius gal ir esu kada regėjęs, bet tai buvo per seniai, kad dabar imčiau ir prisiminčiau. Patraukiame nepažįstamo miesto nepažįstamomis gatvėmis į užeigos namus, o kadangi prieš tai čia nebuvę, tai ir lyginti su vasara nėra ko. Slapta tikiuosi, kad kada nors ir vasarą čia atvažiuosiu, tada ir lyginti bus ką. Dar tikiuosi, irgi slapta, kad vasaros vaizdai be konkurencijos praloš šitiems žiemos vaizdams. Nuėjus ten kur, duris atidaro seniokas, pagal savo šneką užnešantis į ne visai blaivų pilietį. Nors gal ir ne, matyt kalba jo tokia. Mažam kambarėly atseikėjame jam tam tikrą sumą pinigų, nors ir kiek mažesnę nei Rovaniemyje, tačiau nemokamai neišsiskusi. O ir nereikia - yra kuo mokėti, būtų už ką. Kažkas buržujiško savo bloknote vėl pasižymi mūsų išleistas sumas. Kam jai to reikia aš nežinau, bet neuždrausi rašyti - man juk irgi niekas to neuždraudžia. Pasidėję daiktus, ilgą vakarą klajojame balto miesto gatvėmis. Jūros įlankų kitų krantų nematyti, tamsoje ir sniege. Pakrantėje sniego iki kelių, ten mūsų inicialai didelėmis raidėmis, vieno iš mūsų jame užrašyti. Picerijoje piktinamės picų kainomis ir jų neperkame, o degalinėje apsirūpinu kefyro gėrimu - reiks išmėginti. Kažko buržujiško su mumis nebuvo, jai pasilikus kambaryje ir nusprendus, kad nieko ne buržujiško per tą laiką mes neiškrėsime, kadangi ir kuprines palikome, ir karštų gėrimų virimo reikmenų su savimi neėmėme. Taip visą vakarą mieste man besidžiaugiant jo pavadinimo tarti neišmokstant, užverčiam devyniasdešimt septintą kelio romano skyrių. Matyt tik švedams tai duota, gal kuris sutiktas kada ir pamokys.


1099-1113 puslapiai. Kaimiečiai

       Ryte susipakavus daiktus man kyla noras atiduoti kambario raktą tiesiai šeimininkui į rankas, bet rytas ankstyvas ir pastarojo niekur nematyti. Evelinai prieštaraujant, baladoju į duris, kuriose vakar mačiau jį pranykstant. Po kiek laiko išlenda apsimiegojusio šeimininko apsimiegojusi galva ir sako - "In the doooor". Duryse tai duryse, bet tai kokiu balsu jis ištarė paskutinį žodį, puikiai tiktų siaubo filmo įgarsinimui, o aš net nespėjau įjungti balso įrašymo įrangos. Iš Lulėjaus (kvailai skambantis miesto pavadinimo vertimas, pateikiamas lietuviškuose žemėlapiuose) išvažiavome kitu autobusu ir tuo pačiu keliu, prieš tai apžiūrėję miestą dienos šviesoje. Sniego tiek pat daug kaip ir vakar, kitų įlankos krantų vėl nematyti. Vidurdienį išvykstame į Pajalą, pakeliui ne tik kirsdami poliarinį ratą, bet dar ir nutoldami nuo jo visą šimtą kilometrų teisinga - šiaurės kryptimi. Po trijų valandų kelionės atvykus, mūsų laukia laisvas laikas iki kito autobuso. Traukiame turistinius reikmenis ir stotelėje kaičiame arbatą, darydami tai skubiai, kadangi nėra šilta. Šilta bus ir tai tik nuo mūsų bei ugnies priklauso. Pastebiu kaip mus stebi ant stulpo pasodinta ir nustebusi didžiulė medinė pelėda. To matyt čia dar niekas nedarė, todėl ta ir nustebusi. Arbatai užvirus, prieina prie mūsų nedrąsiai kažkas buržujiško - irgi šalta ir prašo arbatos. Kodėl gi ne - arbatos daug ir jos negaila. O dar ir konservas sukiojasi aplinkui, tad jis irgi būna patvarkytas skubos tvarka. Po tokių procedūrų jaučiu, kaip mano kūnas šyla iš vidaus ir jis vėl nusiteikęs vaikščioti kaime už poliarinio rato bei laukti pažadėto autobuso. Noriu tikėti, kad autobusas bus, nes jeigu kartais jo nebūtų, tai nepasirodytų labai faina. Likti penktą valandą po pietų kaime su keliomis gatvėmis, kai šalta ir tas kaimas už poliarinio rato? Kas to norėtų? Autobusas atvažiuoja, mes išvažiuojame.

       Nebūtų šio mažo Švedijos kaimo Junosuando, matyt dar negreitai būtume atvažiavę į šiaurę žiemą. Juk nuo šios vietos viskas ir prasidėjo, kai prieš tai mums atsakius nakvynę populiariajame Abisko, ėmiau ieškoti alternatyvos kur dar galima būtų apsistoti dviems, trims dienoms ir naktims man ir Evelinai. Vieta privalėjo būti už poliarinio rato ir ne mieste, o taip pat su stogu virš galvos ir sienomis aplinkui. Tai ne patys mažiausi reikalavimai, tačiau ne į Kretą ar Maltą susiruošėme. Tokią vietą radęs labai apsidžiaugiau. Nei elnių, nei haskių safario neužsakinėjau, reikėjo tik lovų ir šilumos. Atvažiavę ką užsakę tą ir randame. Šeimininkas palydi į namą ir įsitikinęs kad nieko daugiau mums nereikia ir nieko papildomo neužsakėme, pasišalina mums nežinoma ir nerūpima kryptimi. Svarbu, kad malkų paliko. Daugiau jo nepamatysime - nei tą vakarą, nei dvi sekančias dienas. Ir jei ne malkos, rytais iš kažkur atsirandančios prie durų, tai pagalvočiau, kad gal jo apskritai nebuvo. Gerai, kai žmonės nelenda į akis. Nieko nelaukę imame su savimi turistinį inventorių bei po konservą, kad iš jų miške suruošti puotą. "Nesveiki. Yra name ir virtuvė su virykle, ir puodai, ir stalo įrankiai, o tie į mišką išėjo žiemą" - girdėjau keiksmus iš namo, priemenėje batus mums maunantis, name palikus kažką buržujiško. Į savo bloknotą apie mūsų sumokėtus pinigus nieko neužsirašė ne todėl, kad pinigų nebūtume mokėję ar rašalas būtų sušalęs, o todėl, kad už tą šilumą atsiskaitėme iš anksto, dar namie, kitoje šilumoje - namų, šiltai sėdėdami. Dokumentai ir čekiai bus pateikti.

       Miške įvyksta tas kas ir turi įvykti, dviems žmonėms atėjus į jį su dujiniu balionėliu ir konservais. Ugnis dega, taukai varva, maistas šyla. Sušilę ir mes bei pavalgę, reiškia ir patenkinti. Dairomės virš medžių ir savo galvų, šiaurės pašvaistės ten nematyti. Negerai, oi negerai, Evelina nusimins. Jai pažadėti, kad bus tų progų? Nepažadu, nes to nežinau. Sugrįžtame į vieną iš dviejų Junosuando gatvių, vedančių į bažnyčią. Metas vėlyvas ir po mišių, tačiau klebonas pasisveikina ir niekaip negalėdamas prisiminti mūsų vardų matyt nusprendžia, kad mes ne vietiniai. Turbūt sunku tokiame kaime visų nepažinoti. O sekančias dvi dienas mums čia skirtas veikiame tai, ką veiktume ir bet kuriame Lietuvos kaime su dvejomis gatvėmis. Šalia baltos ramybės, ten dar ir žavesio nepagailėta, jo vardas - tamsa. Man, kaip žiemos mėnesį gimusiam, žiemos tamsa patinka. Jos ten daugiau negu pas mus, o saulės ir išvis nebūna. Gera vieta - kažkam gyventi, o kažkam depresija susirgus - į šiltus kraštus emigruoti. Mes pasiliekame.

       Dešimtą valandą ryto Švedijos laiku (pagal mus tai vienuolikta), dar dega žibintai ant kelio stulpų. Dega jie ir antrą valandą vakaro (pagal mus tai trečią). Tos vietovės besančios identiškoje Žemės gaublio ilgumoje kaip ir Lietuva, tai ir laiko skirtumas sąlyginis vienetas - drąsiai vedu liniją žemyn nuo Junosuando į Lietuvą ir gaunu Kuršėnus. Kuršėnuose dabar vienuolikta valanda ryto, reiškia tiek pat jų yra ir Junosuando. O kodėl švedų laikas skirtingai nei suomių skiriasi nuo Lietuvos, man nerūpi ir nieko girdėti apie tai nenoriu. Taip tas dvi dienas pragyvenome mes kaime Junosuando, su jo dvejomis gatvėmis ir miškais aplinkui. Vaikščiojome dienomis, miegojome naktimis. Kartą einant keliu per mišką, Evelina sako man, kad ant kelio ji ką tik mačiusi briedį. Aš nespėju atsisukti, o atsisukęs jo jau nematau, bet ja tikiu. Kodėl netikėti? Mes čia svečiai, o briedis, ką briedis? Jis šeimininkas, tegul vaikšto. Nors ir miklus pasitaikė. Nepamiršdavome ir arbatos išsivirti ar konservą vieną kitą patvarkyti, prieš tai jį būtinai sušildę. Poilsio aikštelės šalia kelio tuščios, bet stalų ir suoliukų niekas neišnešė - reiškia galima, reiškia reikia. Paskutinės dienos vakare surandu paminklą piktam vyrui ir jo žmonai arba jų roges traukiančiam būreliui šunų arba visiems iš karo. Girliandomis apkabinėta, tuoj Kalėdos.

       Dar ten laivas ant sausumos išvilktas stovėjo ir jis buvo puikia vieta mums vakarais sėdėti ir į dangų žiūrėti. Ko ten sėdėti ir į tamsų dangų žiūrėti? Ne šiaip sau žiūrėjome, o norėdami jame kai ką pamatyti. Tik va su orais ne kas gavosi ir visada apsiniaukę - būtų tai rytas, diena, vakaras ar naktis. O pro visus tuos tirštus debesis jokia save gerbianti šiaurės pašvaistė - Aurora Borealis nesirodys ir už uodegos tu jos nepagausi. Paskutinį viešnagės vakarą danguje nušvinta žvaigždės, tačiau panašu, kad tai įvyko jau per vėlai. Taip jos ir nepagavę nei pačiame Junosuando, nei jo apylinkėse, užverčiam devyniasdešimt aštuntą kelio romano skyrių. Anksti ryte išvažiuosime į Kiruną, dar šiauriau esančią, tikėdamiesi, kad ten mums bent kiek daugiau seksis. Šansai mažėja, lieka trys naktys.


1114-1123 puslapiai. Žiemos pasaka

       Vienu iš brolių Grimų būti reikėtų, o dar geriau abiem iš karto, kad aprašytum ir parašytum tą žiemos pasaką, kurią išvydome ryte bei matėme tris dienas ir dvi naktis Kirunoje. Stebėjausi žiemos sugebėjimais ir niekaip atsistebėti jais negalėjau - kaip galima viską aplinkui taip pakeisti ir iš palyginti nuobodžiai vasarą atrodančio miesto padaryti tai, kas padaryta. Kirunoje vasarą esu buvęs tris kartus ir žinau kaip ji atrodo, galima manimi tikėti. Aš ne keliaujantis pasakorius brolis Grimas, tai pasakojimą apie tai kaip atrodo Kiruna žiemą, palieku savo nuotraukoms - paveiksliukams ir atvirukams iš ten. Jie geriau už mane tai padarys, nes aš juos apmokiau tai daryti. Paveiksliukai pridedami, jų nepažiūrėti, reiškia ten ir nebūti.

       Miesto gatvėmis eidamas suvoki, kad tas čia sniegas ne dienai ir ne dvi, kaip kad pas mus būna. Pabus jis čia ilgai - iki pavasario saulėto. Ir šaligatvių čia niekas nebarsto visokiu druskingu mėšlu. Matyt tai viena priežasčių kodėl Švedijoje tokio aukšto lygio ledo ritulys, kai čiuožinėti išmoksti to net nenorėdamas, reikia tau į parduotuvę nueiti ar mokykloje apsilankyti. Ir jeigu prieš tai temperatūros dar buvo pakenčiamos, tai Kirunoje termometro stulpeliai krenta žemyn kiek rimčiau. Neramiai laukiame registracijos hostelyje, kadangi užsakinėjant turėjome rimtų problemų ir iki šiol neaišku kaip visas susitvarkė. Savaitę iki čia važiavę, pakeliui tuo nesidomėjome. Mieste yra daug nakvynės vietų, tačiau į ne kai kurias jų nuėjus net tam kažkam buržujiško, mums šioje kelionėje priskirto, mažai nepasirodytų. Prieš tai jurtoje bandėme valgyti konservą, tačiau jis pasirodė besantis šlykštus ir pusę jo skrido į šiukšlių dėžę. Hostelyje mus registruoja, Kirunoje mes turime namus. Juose neilgai pabuvę, juos paliekame. Kažką bužujiško užrakiname viduje - tegul šildosi ir netrukdo.

       Geležinkelio stotyje keturi paminkle sustingę vyriokai vis dar neša tą patį geležinkelio bėgį. Šiame mieste mena geležinkelio statytojus, nutiesusius geležinį kelią iki Norvegijos uosto Narviko, pagrindinei miesto pragyvenimo žaliavai - geležies rūdai išvežti. Irgi geležinė pelėda stebi parką ir tą vietą, kurioje buvo iškasta ta geležis, iš kurio ji pagaminta. Antra valanda dienos Švedijos laiku, taip ir nepakilusios saulės atspindžiai dažo dangų. Saulė šiose platumose nepasirodo iš už horizonto apie mėnesį laiko ir mes tame laike esame. Geras tai laikas. Orai susitvarkė iš kaimo miškuose išvažiavus ir dangus čia jau beveik giedras, reiškia sutemus turėsime šansų išvysti tai ką norime ir ką pamatyti galima esant trims sąlygoms išpildytoms - turi būti naktis, turi būti žiema, turi būti žema temperatūra. Patikriname pro miestą praeinantį tarptautinį kelią E10. Vėlyvą vakarą aplinkui Kirunos bažnyčią vaikščiodamas ir dangų stebėdamas prisimenu, kad pamatyti šiaurės pašvaistę turi būti išpildyta dar viena sąlyga, kurios aš neturiu - tai sėkmė. Slapčia viliuosi, kad jos pasiėmė Evelina. Tada užtektų dviems vienos, jeigu dalintųsi ir pamatytume žalias ugnis danguje. Ką žiema padarė su miesto bažnyčia, nepapasakotų ir broliai Grimai, nepadarys to ir mano paveiksliukai. Belieka atvažiuoti - už poliarinio rato žiemą, į Kiruną.

       Miegojome šiltai ir saugiai, o kitą dieną mieste vaikštinėdami atkreipėme dėmesį į tolumoje stūksančią kalno viršūnę ir susižvalgę tarėme - "Reikia užkariauti". Nors ir ne iš karto radome priėjimą prie to kalno, užtat jo ieškodami fiksavome daugybę nepakartojamų vaizdų. Trynėsi su mumis tą dieną ir kažkas buržujiško, o kalną priėjus aš jos paklausiau - "Lipsi?". Ji atsakė, kad taip. Evelina irgi. Pastarąją į kalną kopiančią aš jau vejuosi. Ne tai, kad senas ar uždusęs. Tiesiog aš daugiau fotografuoju. Ji nepasiduoda. Po dešine pakimba mėnulis, aš pagaliau aplenkiu Eveliną. Tenka kelis kartus ilsėtis - ne alpinistai. Sustojęs kvapo atgauti ir visas toks suprakaitavęs, mokinuosi dar ir kvėpuoti, kadangi nesu tikras ar verta man tą ledinį orą leisti į savo plaučius pravira burna. Pakeliui suranda laiką ir vietą būti ištarta mano frazė "Kalnai yra kas? Š....". Sniegas po kojomis įtartinai sugirgžda - vietos nežinomos ir reikia atsargiai, ne didvyriai. Po dešine pamatau skardį, nuo kurio lėktumei su bilietu į vieną pusę. Gerai, kad užtvertas. Į kalno viršūnę užlipęs, joje iš karto esu ir nokautuojamas. Ne sveikatos nusiskundimai tai daro, o vaizdai, kuriuos ten išvystu. Dieną naktį rūkstantys Kirunos geležies kasyklų kaminai meta į dangų baltus dūmus, kurie įvairiomis proporcijomis praskiedžia geltoną ir vakarėjantį dangų, sukurdami apokaliptiškus vaizdinius. Skubu žiūrėti, fotografuoti, filmuoti. Brolių Grimų čia jau neužtektų, gerai dar ir Aivazovskis į kompaniją būtų. Kadangi nė vieno jų nėra, nes jie žmonės iš kitų laikų, tai ir mano fotoaparatas visai neblogai susitvarko. Atvėpsta ir kažkas buržujiško - užlipo vis dėlto. Nuo sniego sulinkusios tvoros ir apšerkšniję neaukšti tundros medžiai primena man žiemos pasaką su savo "Apšerkšnija mūsų žiemos, balta, balta kur dairais...". Šiaurės žemę ankstyvoms vakaro sutemoms užklojant, leidžiamės nuo kalno ir užverčiam devyniasdešimt devintą kelio romano skyrių. Sugrįžus į miestą, miesto šviesos danguje virš jo sugalvoja ir mums parodo dar vieną naują spalvą - violetinę. Magic Kiruna.


1124-1131 puslapiai. Saulę išvysti

       Kitos dienos popietę, Kirunos geležinkelio stotyje kažkoks tipas trypčioja perone, nesulaukdamas traukinio. Iš to kaip dažnai jis tai daro nesunku suprasti, kad su avalyne pas jį rimtos bėdos ir problemos. Tas tipas tai ne aš, o svečias iš Tolimųjų Rytų. Su maniške avalyne jokių problemų ir aš laimingas vaikštinėju perone prie minus dvidešimt penkių. Stebiu laikrodį perone ir kaip jo rodomos valandos nesiderina su dangaus spalvomis. Gaila, kad teks išvažiuoti. Traukinys, lyg su manimi susitaręs vėluoja, kadangi turi atvažiuoti iš Norvegijos miesto Narviko, kur matyt pakeliui kalnuose užvertė sniegu ir jį ir jo kelią. Tegul atkasinėja, mes čia dar pabūsime. Karts nuo karto ateinu pasišildyti į laukiamąją salę, kur laiką leidžia Evelina ir daug mūsų mažųjų draugų iš Tolimųjų Rytų. Vieno iš jų fotoaparate pamatau jo nufotografuotas žalias juostas danguje, kai jis demonstruoja nuotraukas savo draugams. Reiškia, jis matė šiaurės pašvaistę. Evelinai apie tai nesakau, vienas pats sau tyliai jo nekenčiu. Mes kiek ieškoję, jos taip ir neišvydome. Nejaugi dabar reiks dar kartą važiuoti? Į peroną įlekia garuojantis traukinys ir aš lyg nuosprendį sau ištaręs - "Išveš...", lipu į jį.

       Lauke minus dvidešimt penki, o vagone minus penkiolika bus ir vėjai kaukia. Už durų stiklo matau, kaip kitame vagone švenčia gyvenimo šventę, kur susėdę visi tokie pasipuošę, šviesoje ir šiltai. Šiandien diena, kurią pagal senovės majų kalendorių išpranašauta pasaulio pabaiga. Bandau prisiminti ar nesu matęs kokio siaubo filmo panašiu pavadinimu į "Sušalusių traukinio keleivių sugrįžimas 3". Neprisiminęs važiuoju toliau šaltai. Gera žinoti, kad bet kada panorėjus bus galima sušilti ir kad ne visą laiką sėdėti man tame vagone, kurį radau išėjęs po traukinį pasivaikščioti. Pasaulio pabaiga matyt čia ne prie ko. Tai buvo sugedęs vagonas, su užrašu lentelėje ant durų "Lulea". Nors jis ir keleivinis, su krėslais ir viskuo kas priklauso, tačiau šiame maršrute turbūt naudojamas kaip šaldytuvas. Grįžęs pakviečiu kartu eiti Eveliną, nieko prieš tai apie tai jai nesakęs - ot nustebs mergina. Vyras privalo stebinti moteris, darydamas tai reguliariai. Buržujiško pakeleivio ten nevedu, nes paskui dar ne taip supras, o ne taip supratęs pagalvos ir atraportuos kam nereikia, kad mes be bilietų važiavome ir tik tokias vietas traukinyje gavome - minus penkiolikoje žiemos vėjams siaučiant. Vakarą ir naktį važiavę, ryte pasiekiame Stokholmą. Pasaulio pabaigos nėra, temperatūra Švedijos sostinėje beveik pliusinė. Neįdomu. Kiek pavaikščioję ir arbatos gatvėje atsigėrę, vakare išplaukiame keltu į Rygą. Kol sniegas dar visai nenutirpo.

       Triukšmo ir šurmulio naktiniame kelte pagautas, mano kūnas ir mintys atsijunginėja nuo šiaurės - nuo jos ramybės, nuo ne skubėjimo, nuo baltos tylos. Čia viso to jau nelikę nė kvapo ir čia visai kitos pramogos bei poreikiai. Bandau rasti nors kokią prasmę pirkti vieną kotletą už penkių kotletų kainą, tačiau nerandu. Matyt to prasmę emigrantai težino, tuntais grįžtantys namo. Nusiperku šprotų, Evelina matau irgi. Kažkam buržujiško iki durų į denį mus palydėjus, tuos šprotus denyje ir patvarkome, Baltijos vėjams pritariant. Skanu, romantiška. Dar užsuku į lošimo sales, kur stebiu kaip pinigai keičia savininką, pradingdami mikliose krupje rankose. Jokios apgaulės ir viskas savo noru. Kažkokie latviai užkalbina ir klausia iš kur grįžtame. Reiškia, į emigrantus dar nepanašūs ir reiškia dar viskas gerai. Ryte atplaukdamas į Rygą keltas daužo ploną ledo sluoksnį, o mums į akis spigina geltonas rutulys danguje. Kas tai? Gatvėmis eidamas, tampau praeivius už rankovių ir klausinėju - kas tas geltonas rutulys danguje? Nes ten iš kur mes važiuojame, tokio nebuvo - kai švinta dešimtą ir temsta trečią, o saulė tose platumose, likus kelioms dienos iki žiemos saulėgrįžos, apie savo buvimą informuoja tenudažydama ar tai gelsvai, ar tai rausvai nedidelį plotą horizonte ir prasiridena kažkur už jo. Rygos gatvių praeiviai galvoja, kad aš durnas ir suka pirštus prie smilkinių.

       Kam yra tekę eiti iš Rygos prieplaukos centro kryptimi, tas žino, kad reikiamoje vietoje pasukus į kairę, prieisi autobusų stotį. Žinojo tą ir buržujiška mūsų palydovė, reikiamoje gatvėje kaip tik kairėn pasukti ir bandžiusi. Tačiau matydama, kad mes to nedarome, ėjo iš paskos. Ir tik į kitą Dauguvos pusę tiltu persikėlus suprato, kur ir ko mes einame. Ėmė grasinti ir visokius popierius mums po nosimis kaišioti, bet nė vienas iš mūsų į tai nekreipė jokio dėmesio, lyg jos ir nebūtų. Stovėti ant kelio ilgai neteko ir sustabdę automobilį nuvažiavome iki Rygos apvažiavimo. Vairuotojas atrodė kiek nustebęs, kad mums nešalta, o mums buvo keista iš jo sužinoti, kad lauke net minus dvylika. Manėme, kad mažiau, panašiai ir jautėmės. Nuo apvažiavimo atsirado automobilis iki Panevėžio. Būtent šiame Aukštaitijos mieste buržujiškos kelionės ir laukė didžiausias smūgis, kai išlipę degalinėje mes ir vėl nuėjome ne į stotį ir net ne į kelią, o į miškelį miesto pakraštyje. Supratusi, kad teks čia nakvoti, ji meldėsi.

       Vienas dalykas vis dėlto yra gerai žiemą miegoti lauke. Tai, jog prieš statant palapinę nereikia sėdėti ir žvilgsniu tyrinėti ar tai rami vieta. Palapinę galima statyti vos tik atėjus. Ir net jeigu kas tą palapinę pamatytų sniege, tai vis vien tuo nepatikėtų. Palapinė žiemą ir dar Panevėžyje? Na ką jūs, mažiau aukštaitiško stipraus alučio gerti reikėjo, tada ir nesirodys visokie nebūti dalykai akyse. Saulėlydžiui horizontą nudažant, statome žalią namą, kuriame mūsų taip seniai nebūta. Vakaroti arbatą geriant, o aštuntą valandą miegoti bandyti - tokia štai vakaro programa. Ir nors naktį nubundu begales kartų, tačiau nė vienu iš jų nesigailiu, kad nenuėjome nakvynės pas giminaičius, Panevėžyje gyvenančius. Paryčiais mobiliuoju internetu domiuosi kas per temperatūros už palapinės sienų vaikšto. Minus šešiolika ten. Reiškia, palapinėje ne ką daugiau, o miegmaišiuose normaliai. Gyventi galima, miegoti sunkiai. Užtat kitą naktį bus keturiasdešimties laipsnių temperatūros skirtumas, lovoje namie. Tai paguodžia. Tuoj pradės rinktis nekviesti ryto svečiai ir laikas jau užversti jubiliejinį - šimtąjį kelio romano skyrių. Va tiek daug jų mano parašytų ir mūsų nukeliautų.


1132 puslapis. Kas ir ką gavo

       Mes gavome šiaurę žiemą. Laimė paprasta, ji daug ko verta. Transporto paslaugų teikėjams buvo atlyginta už jų paslaugas, kad nuvežė, vežiojo ir parvežė. Neliko nuskriausti ir nakvynės vietų nuomotojai, kad šildė naktimis ir stogą davė. O va spekuliantai beveik nieko iš mūsų taip ir negavo, tačiau menkas jiems tai praradimas, kaip kad ir mums paguoda, nes minios be mūsų prie jų durų stovėjo ir stovės. Gerai, kad bent į šiaurę žiemą neveža.

       Ir aš dar niekad prieš tai nebuvau tokiuose vaizduose, kuriuos išvydau tą žiemą užpoliarinėje Kirunoje.


Donatas, 2013.06.13
[Half - year edition]

Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Žibintai apsnigtoje Lulea krantinėj...
02. Kiruna, 14:00 val.
03. Dviračių parkavimas žiemą šiaurės S...
04. Būtų saulėlydis, jei saulė prieš ta...
05. E10 kelias žiemą, iš Lulea šiaurės ...
06. Namelis ant kalno. Kiruna, Švedijos...
07. Tuščias pietų stalas Haparandoje
08. Mėlynas užpoliarės dangus
09. Ant kalno užkopusi keliautoja Eveli...
10. Išrikiuoti vagonėliai Kirunoje
11. Kirunos bažnyčios varpinė (magiška ...
12. Apsnigti geležinkelio statytojai Ki...
13. Tolumoj kalnas į kurį netrukus lips...
14. Kirunoje 11:27 val.
15. Magic Kiruna
16. Kirunos geležies kasyklos
17. Jurta Kirunoje, kur šildėme maistą ...
18. Keliautojas Rovaniemyje žiemą
19. Žmogus lange, o už lango minus 25 p...
20. Dviese kelte į Helsinkį
21. Helsinkis žiemą
22. Kalėdinės mugės fragmentas Helsinky...
23. Helsinkio traukinių stotyje
24. Pusryčiai Taline
25. Talinas žiemą
26. Aš prie Rovaniemio tilto žiemos vak...
27. Vagonų perkabinimas. Boden, Švedija
28. Lulea - miestas Botnijos įlankos ši...
29. Karalių rūmai su savo sargyba, Stok...
30. Tuoj išvažiuos traukinys į šiaurę i...
Visos nuotraukos>