Labas pirmas rytas iš Kazachstano [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Vanduo, visur vanduo (Mano apartamentuose, JAE) [Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Jeruzalėje senamiesčio namų stogai ir mėlynas dangus virš visko ir visų [Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais, 2015] Link paslaptingųjų Tingveliro namukų einant [Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė, 2015]
Naujienos
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

        Ne man tau pasakoti ir byloti, ne tau manęs klausytis ir manim tikėti, apie manąją priklausomybę nuo jos. Kaip morfinistas nuo morfijaus, kaip menininkas nuo kavos su cigarete, kaip lošėjas nuo besikeičiančių kortų paveiksliukų, taip aš priklausomas nuo jos, nuo šiaurės. Kur atrodytų tiek kartų jau būta ir viskas ten matyta, girdėta bei žinoma, bet aš vėl ir vėl į ją važiuoju. Ir dar ne vienas, o grįžęs apie ją byloju. Kai nebereikia Kelyje nieko nei siekti, nei įrodyti, nei nugalėti, tada ateina autostopininko atostogos. Laikas mums iškeliauti. Savaime suprantama ir aišku, kad autostopu, nes kitaip nebūna.


KELIO ROMANAS


DEŠIMTA DALIS


Lengvi keliai


1336-1361 puslapiai. Seni prisiminimai ir naujos idėjos

       "Mana mašin yra ger, ji greit važioj ir yra tvarking" - taip būtų kalbėjęs pirmasis nuo Vilniaus link Panevėžio mus vežęs vairuotojas, jei būtų iš tų kraštų į kuriuos vežė. Aš nežinau, gal taip ir buvo ir jis iš tų kraštų, tačiau tą rytą kalbėjo jis kitaip, taisyklingai ir man, kaip berniokui iš šiaurės Aukštaitijos lygumų, beliko tik mintyse versti jo kalbą į man priimtinesnę ir mano ausiai mielesnę. Nemėtė jis savo žodžių vėjais ir jo mašina važiavo tikrai ir greitai ir komfortabiliai, o pakeliui dėl kokių kliūčių ar kelio ženklų greičiui nukritus atrodydavo, kad mes visi vos velkamės, spidometro rodyklei kaip užsispyrusiai besitrinant aplinkui šimto kilometrų atžymą. Mano nuotaika skaidrėjo su kiekvienu pranykstančiu Vilniaus bokštu, atsisukus atgal ar žvelgiant į galinio vaizdo veidrodėlius. Paskutiniams jų galutinai išnykus horizonte, kai atgal atsisukęs ten pamačiau tik patogiai įsitaisiusią Eveliną ir skaičiuojančią kilometrus autostradą, aš jau žinojau bei supratau - bus gerai. Kaip sakė kažkas protingo, žmogus amžinai gali žiūrėti į tekantį vandenį, degančią liepsną, išmokamą atlyginimą, besiparkuojančią moterį ir nutolstantį Vilnių. Kad kas žinotų kaip aš nemėgstu to miesto. Ir jo nebeliko. Išlipome Panevėžio apvažiavime, šalia žalių augančios ir bręstančios duonos laukų. Ne sezonas rinkti, sezonas augti. Ne sezonas sėdėti namie, sezonas važiuoti.

       Ta vieta kelyje nėra gera autostopui, kadangi kelias ten siauras ir jame reguliariai nuvažiuoja viena kita mašina į laukus. Tik aš juk ne koks naujokas visame šitame reikale ir žinau geresnę vietą, iki kurios pasiūlau nueiti kelis kilometrus. Ten nuėję nepuolame akis išdegę tranzuoti, o prieš tai griūvame vasaros žolėje šalia kelio. Evelina prisnūsta, o aš tuo tarpu užkandžiauju naminio rūkymo lašiniais. Norėčiau juos nusivežti kur toliau ir suvalgyti ten, tačiau negailestinga birželio vidurio saulė daro savo ir dar tik kelias valandas kaip išėję iš šaldytuvo, lašiniai kuprinėje jau tirpsta. Reikia valgyti, negerai juk būtų, jei toks dalykas prapultų. Šaldytuvo su savimi nevežame. Paskui kas miegojo prabunda, lašiniai keliauja atgal į kuprinę, o mes į kelią. Du jaunuoliai sustoja netrukus ir nė vieno bereikalingo žodžio per visą kelionę mums neištarę, išleidžia kelyje prie Pasvalio. Kartais juk taip jau būna, kai vairuotojui nereikia visiškai nieko žinoti apie jo pavežtus keliautojus. Ten vieta ir vėl ne kokia, ten vėl žinau vietą geresnę, tačiau iki jos ne keli kilometrai, o visi aštuoni ir tiek toli niekas neis, o ir nelabai reikia. Sustoja į gimtadienį matyt pas panas Biržuose važiuojantis jaunuolis, kuris nelabai žino kur yra mums reikalinga sankryža, bet tai jam nesutrukdo iki jos pavežti. Labai pagelbėjo, nes ten kur stovėjome užtrukti nesinorėjo, o ten kur atvežė - ir galima ir reikia - stebuklinga, daug menanti vieta. O kaip atsidėkoti mus į ją atvežusiam jaunuoliui nesugalvojau nieko kito geriau, kaip mintyse palinkėdamas, kad gimtadienyje į kurį jis skubėjo, visos Biržų panos jam duotų.

       Biržuose - namai, Vilniuje - gyvenimas, šiaurėje - medžioklės plotai ir poilsis. Visos šios trys kryptys ir susitiko birželio vidurio popietėje Raubonių sankryžoje, degalinėje prie didelio kelio į Rygą, kur atsirėmęs į kuprinę lūkuriavau kaip visada kažkur ir kaip visada trumpam išbėgusios Evelinos. Prisiminimai praplaukia ir juose aš dar vaikas, susiruošęs dviračiu iš Biržų pasiekti Latvijos sieną. Viskas tada klojosi puikiai ir sieną aš beveik pasiekiau, kai nedaug iki jos likus, nutrūko dviračio grandinė. Teko tada virš dvidešimties kilometrų pareiti pačiam ir persistumti savo transporto priemonę, kad ir ne pro čia, o artimesniu žvyrkeliu, vedančiu nuo Saločių į Biržus. Ėjo pirmieji atkurtos nepriklausomos Lietuvos metai. Evelina vis dar negrįžta, nors ir buvo sakiusi išeinanti trumpam. Prisiminimai praplaukia vėl ir juose aš jau jaunas vyras, susiruošęs autostopu pasiekti Nordkapą. Tada šioje vietoje irgi taip sėdėjau, atsirėmęs į tą pačią kuprinę, tada irgi buvo vasara, o šitą degalinę dar tik buvo pradėję statyti. Jokio Nordkapo tada aš taip ir nepasiekiau ir net arti jo neprivažiavau, tačiau šitą vietą, iš tos trumpos ir nepavykusios kelionės, menu. Ėjo du tūkstančiai septintieji mūsų eros metai. Štai ir Evelina sugrįžta, bet ši vieta tokia jau yra, kad ir dviese mums prisiminimų netrūksta. Praplaukia jie dar kartą ir dar kiti - juose aš jau nebe toks jaunas vyras, bet užtat ir ne vienas, šaltos žiemos vidury anksti sutemus, sniege beieškantis vietos palapinei ir nakvynei šalia esančiame miške. Nakvynę tada mes suradome ir nesušalome, nors minusas sukiojosi arti dvidešimties, o ilga žiemos naktis truko bemaž keturiolika valandų. Ėjo tai metai du tūkstantis dešimtieji. Sugrįžus į dabartinius laikus, laikas išvažiuoti, naujus prisiminimus šioje vietoje sukūrus. Stebuklinga vieta.

       Kelionė iki Rygos vyksta netradiciškai, kai esi įpratęs, jog nuo tos vietos bent iki Rygos apvažiavimo važiuoji viena mašina. Šį kartą viskas kitaip ir sustojusi mašina paveža iki pirmo Latvijos miesto Bauskės, kur įsiamžinę prie Memele vadinamo Nemunėlio ir atsigėrę giros, kuria Latvija garsėja nuo seno, kita mašina atvykstame į antrą Latvijos miestą - Iecavą, nuo seno garsėjančią paukštininkystės kompleksu ir kiaušiniais. Atstumai minimalūs, taisyklės sugalvotos ne mūsų - kaip veža, taip ir važiuojame. Prisimenu kažkada anksčiau šiame miestelyje esu matęs didžiulį bokštą, kurio viršuje - kiaušinis, tačiau dabar viso to neišvystu. Tikėti kad nugriovė - nenoriu, tai gal ne ten žiūrėjau, o gal ir nelabai ieškojau. Už miestelio sustabdomas prabangus džipas, vairuojamas moters, vežančios vaiką iš kažkur į Rygą. Kaip ir priklauso, aš sėdu į priekį ir sudarau kompaniją moteriai, o Evelina sėda į galą ir sudaro kompaniją vaikui. Nežinočiau apie ką kalbėti su vaiku ir dar latviškai. Priekyje gi viskas paprasčiau ir visagale rusų kalba aptariame nūdienos aktualijas, vairuotojai kartkartėmis nuogąstaujant dėl didėjančių kainų, susijusių su būsimu euro įvedimu Latvijos žemėse. Nė minutei nepamirštu, kad važiuojame ne dvidešimties metų senumo opeliu, o nauju ir prabangiu džipu. Lyg tarp kitko pakalbame ir apie jos vasarnamį prie jūros Jūrmaloje. O mes gi žinome kas tai per vieta ir kas mėgsta turėti ir turi apartamentus ten. Savuosius gi apartamentus - palapinę, randame prie Rygos apvažiavimo, prieš tai juos ten pastatę, vietoje, kur esame miegoję prieš kelis metus. Vietos nesikeičia ir kelias tas pats, ir žmonių problemos irgi tos pačios. Būtum su džipu tu, ar su palapine. Pirma kelionės diena užgęsta ir ji mus palieka.

       Blogai yra kelyje lietui lyja, o tas rytas būtent toks ir buvo - nei kur eik, nei ką daryk. Vienas iš tų rytų, kai geras šeimininkas gero šuns laukan nevaro, nebent tas pats norėtų ir prašytųsi. Mes tokie, savo noru. Svarbu, kad susipakuoti savo apartamentus spėjom, lietui prieš tai neįsismarkavus, nes pagal dangų jis žadėjo būti ir ilgas, ir šaltas. O apie tai, kad ant Rygos apvažiavimo neužtruksime, žinojau dar pradedant mums ant jo tranzuoti ir apie tai mielai papasakojau Evelinai. Nemanau, kad ji tuo patikėjo ar patikėti spėjo, kadangi laiko tam daug nebuvo, per kelias minutes sustojus latvio automobiliui. Čia, ant Rygos apvažiavimo, visada taip būna ir nors jis netrumpas, tačiau žmonės sustoja noriai pavežti keliautojus. O kadangi mes keliautojai, tai ir būti kitaip negalėjo, kaip ir nebuvo. Atvažiavus iki Siguldos kelio, lietus galutinai jau įsismarkavęs. Tokiu oru net ir savo noru į lauką išėjęs šuo, ne šeimininko išvarytas, sugrįžta namo. Mums tik pirmyn, tad tenka lipti lauk iš mašinos į tą vandenį. Labai daug teka vandens, vanduo visur - dušu iš dangaus, upeliais po kojomis. Keliame iš bagažinės laukan kuprines ir dedame jas ant šlapio asfalto kiek paėję. Bagažinę paminėjau ne veltui, kai nuotaikos praskaidrinimui pasakoju Evelinai situaciją, kurią sugalvojau važiuodamas: įsivaizduok kad sustojus mašinai ir vairuotojui atidarius bagažinę, kad į ją susidėtume savo kuprines, ten gulėtų kas nors surištas, o mes be žodžių ir klausimų susidėję daiktus įsėsdami, be žodžių ir klausimų juos pasiimtume išlipdami ir nueitume savo keliais. Evelina bara mane už tokias mintis ir turi tam teisę, nes ji moteris, o aš kartais nusišneku. Su šiuo deriniu ir keliaujame, be šio derinio nieko tokio nebūtų.

       Toliau biržietis suprato biržietį, kai prie Rygos gyvenantis latvis, kurio tėvai kilę iš Biržų, nepravažiavo pro permirkusius mus, kad pavežtų, nors ir nedaug. Matyt tik todėl, kad vienas iš mudviejų stovinčių ant kelio irgi pasirodė besantis biržietis, o toks tokį pažins bet kur, bet kada ir bet kokiu oru. Ir toliau lietui nesiliaujant, autostopui neprastėjant, gavome automobilį iki Tūja miestelio. Ten pamačiau, kad toje vietoje nebėra miško, kur jis būti turėjo. Kas jam nutiko, nežinia - ar tai jį iškirto, ar prieš tai išvertė audra ir paskui iškirto, ar dar kas, bet faktas tas, kad medžių nebėra, o be jų nėra ir miško. Seniai, seniai šiame miške ir šalia šios sankryžos pirmą kartą buvo pastatyta mano palapinė (žalias namukas) ir būtent nuo šios vietos prasidėjo jos epopėja. Kur tik ji paskui nestovėjo ir mūsų nesaugojo - šiauriausiame Europos taške ant akmenų, vakarinėse tos pačios Europos pakrantėse ant vandenyno skardžio, Artimųjų Rytų dykumose ir net Afrikos pradžioje, kaip ir begalėje kitų vietų - įsimintinų ar mažiau žinomų, bet viso to pradžia buvo čia. O dabar va to miško jau nebėra. Norėjosi kaip galima greičiau iš ten išvažiuoti, tačiau pro mus pravažiuojantys latviai, lietuviai ir estai buvo kiek kitokios nuomonės, todėl išvažiuoti niekur nepavyko, bent jau greitai. Suvalgėme lašinių likučius. Mintimis vėl sugrįžau septynis metus atgal, kai būtent pro čia keliavau (norėjau nukeliauti) autostopu į Nordkapą. Tada šitą kelią visur remontavo, palikę važiavimui vieną juostą ir apie jokį autostopą tokiame kelyje negalėjo būti net kalbos. Teko eiti daug kilometrų, o tais metais birželis buvo kaip niekad karštas. Eiti ir keiktis. Važiuoti autobusu neleido sąžinė. O nuėjus tapo aišku, kad nelikę moralinių jėgų važiuoti toliau. Dabar gi viso užtrukus gal kokias keturias valandas, neliko nieko kito, kaip panaudoti seną autostopininko triuką - nueiti nusišlapinti. Grįžęs pasakiau, kad tuoj sustos mašina ir už jos vairo bus pensininkas. Abejoju ar Evelina, prisimindama tai kaip kartais aš nusišneku, į tai atkreipė nors mažiausią dėmesį, tačiau po kelių minučių mašina sustojo. Ir spėkite kas sėdėjo už jos vairo? Taip, ten sėdėjo pats tikriausias pensininkas ir su juo mes nuvažiavome iki netoliese esančios Salacgrivos. Keli kilometrai, o tiek ilgai jų teko laukti.

       "Tramvajus - trys kapeikos, troleibusas - keturios kapeikos, autobusas - penkios kapeikos". Mena pensininkas ir veteranas tarybinius laikus ir kiek tais laikais kainavo visuomeninis transportas Rygoje. Ar verta minėti, kad šiuos laikus jis kaip įmanydamas keikė? Matyt, kad ne, tai ir taip aišku. Daugumoje savo kalbos vietų jis pasirodė besantis visiškai teisus, o tai retai išgirsi šiais laikais. Jis sakė, aš tikėjau, kad nėra bjauresnės savybės ant šios žemės už godumą ir besaikį vartojimą. Sakyk, tėvuk, o kur jūsų kaime buitinių prekių parduotuvė? Man reiktų pasikeisti savo veikiantį, bet seną mobilų telefoną į irgi veikiantį, bet naują. Ir taip trumpa kelionė su juo neprailgo. Salacgrivoje nusipirkome maisto ir gėrimų bei juos suvartoję šalia jūros esančioje prieplaukoje, išėjome į kelią. Artėjo vakaras, o dar norėjosi kur nors toliau nuvažiuoti. Man patinka šis mažas žvejų miestelis, jame ramu ir gražu, nors kažkada būtent čia ir baigėsi mano pirmasis bandymas nuvažiuoti autostopu į Nordkapą. Ar reiktų už tai pykti ant niekuo dėto miestelio Baltijos pajūry? Aišku, kad ne. Ir nepykstu. Neužilgo sustoja mašina diplomatiniais numeriais, nuvešianti mus į Piarnu, o tai jau Estija.

       Estijoje Evelina kažko pasipiktino, suabejojusi mano atmintimi, kad šiame mieste tėra vienas tiltas per upę, kur mums reikia eiti ir kelią iki jo aš žinau atmintinai, kadangi per Piarnu vaikščiojau dar tais laikais, kai apie tokį miestą ji net nežinojo. Ar aš tuo tikėčiau, būdamas jos vietoje? Matyt, kad ne. Todėl ir man pykti ant jos labai nereikėtų. Nakvynę radome jau už miesto, šalia miškelio, uodų apsuptyje. Kai vasarą važiuoji į šiaurę, temsta vėliau ir vėliau, tad Piarnu mieste ir artėjant vidurnakčiui iki galo sutemę dar nebuvo. Taip prieš miegą palapinėje dar prisiminęs kaip mėgstu tokiais giedrais vasaros vakarais žiūrėti į dangų šiaurės kryptimi, kuris matosi pro mamos buto langus Biržuose, nors ir retai man ten būnant, užverčiam šimtas dvyliktą kelio romano skyrių. Miegojau ramiai, uodai netrukdė. Miegojau ir žinojau, kad kada jau kada, bet dabar tikrai esu tame kelyje kur ir būti turiu tokiu laiku, per tą trumpą langą, kurį mums sukuria metų laikai, kad nuvažiuoti į šiaurę ir ten pamedžioti - saulę nakties danguje. Todėl ten ir yra mano medžioklės plotai.


1362-1380 puslapiai. Lengviausias kelias

       Talino priemiesčius pasiekėme su ūkininku ir gydytoja. Įlipęs į miesto transportą labai apsidžiaugiau, kad su mumis nėra to pensininko iš Salacgrivos miestelio, nes jam sužinojus kiek šiais nepriklausomybės nuo TSRS ir priklausomybės nuo EU laikais kainuoja pravažiavimas visuomeniniu transportu, be aukų nebūtų apsiėję. Mokėti daugiau negu pusantro euro už pravažiavimą rytų Europos šalyje - amoralu ir pasityčiojimas. Tačiau mokėjome, nes nebuvo kas daryti. Vienas tai aš laisvai nueičiau iki Talino centro, iki kurio apie dešimt kilometrų, bet Evelina tiek neis, du kartus prieš tai iš šio miesto išėjusi šia kryptimi. Važiuodamas galvojau kada čia estai taip spėjo praturtėti ir prakusti, jog moka už miesto transportą tokius pinigus, kadangi besidairant aplinkui nebuvo panašu, jog miesto gyventojai kaip geriau apsirengę už mus ar skaniau ir daugiau pavalgę. Jeigu anksčiau pravažiavimas miesto transportu kainavo trečdalį batono, tai dabar - visus du. Stebėjausi tokia tvarka kaip pensininkas. Talino prieplaukoje suradę kiek padoriau atrodantį laivą, juo pasišalinome iš pabrangusios Estijos į dar brangesnę Suomiją. Suomija turi teisę tokia būti brangesnė, kadangi ji buržujiško pasaulio valstybė. Estija - niekaip.

       Helsinkyje laukė tradicinis kelias nuo jūrų uosto iki rotušės, kur tradiciškai pasėdėję ant laiptų ir pašėrę jūrinius paukščius, išėjome iš miesto. Kelias dviems valandoms, juo aš einu ketvirtą kartą, kiekvienas akmenėlis man ten žinomas. Vidurnaktį pasiekiame miesto pabaigą žymintį autostrados pradžios ženklą ir įsikuriame nakvynei šalia akmenų. Gera, rami vieta, kurioje aš nakvoju trečią kartą, o mes - antrą. Ryte stojame į kelią, o šioje vietoje būna taip arba išvažiuosi per pirmą valandą, arba neišvažiuosi iki vakaro. Prisiminimai ir vėl praplaukia, juose aš vis dar jaunas vyras, antrą kartą išsiruošęs autostopu į Nordkapą, metams nuo pirmo nepavykusio bandymo praėjus. Tada kaip peilis sviestu pravažiavau Latviją ir Estiją, ir pirmą kartą įkėlęs koją į Suomiją, pasirodymą baigiau būtent šioje vietoje, kai visą dieną stabdęs mašinas ir nieko už tai negavęs, nusprendžiau, kad keliauti autostopu nebenoriu. Ėjo metai du tūkstantis septintieji. Šešiems metams praėjus, kartojasi ta pati istorija. Taip beviltiški ir desperatiški bandymai išvažiuoti neduoda jokių rezultatų visą dieną. Kaip tyčia vienas iš penkių į kelionę pasiimtų konservų subliukšta, paskleisdamas po kuprinę gundantį aliejaus kvapą. Konservą tenka suvalgyti, o kvapą - maskuoti. Po penkių valandų trypčiojimo vietoje einame į priemiesčio krautuvę ir joje nusipirkę kažko neypatingo, bet valgomo, pasistipriname kieme ant sūpynių.

       Grįžę į kelią ir dar kiek palaukę, išvažiuojame iki už šimto kilometrų esančio Lahti. Mus vežęs malonus vyriškis sako nepatikėjęs, kad vakare grįždamas namo iš sostinės, rado mus toje pat vietoje, kur matė ryte į sostinę atvažiuodamas. Atsiprašydamas už visus pro mus tą dieną pravažiavusius suomius, siūlosi nuveža į Hesburgerį bei pakviečia į namus pas save. Atsisakę nuo viešnagės bet ne nuo maisto, už Lahti tranzuojame autostradoje. Nėra kur daugiau ten to daryti. Žinodamas iš patirties, kad tai nėra geras ir sveikintinas dalykas Suomijoje, viliuosi, kad atsiras koks pravažiuojantis suomis, greitesnis už policiją. Policijos vis nėra ir nėra, kitų mašinų irgi ne per daugiausiai. Dar autostrada vadinasi ir ne bet kokia, o kurioje tranzuoti negalima. Trūksta tiek nedaug - keturių dešimčių kilometrų, kai autostrados šone palikęs miestelį Heinola, mums reikalingas kelias nuo jos nusiims ir mes vėl galėsime keliauti lengvai ir paprastai. Svarstau, kokia tikimybė, kad sustos automobilis, važiuojantis būtent ta kryptimi ir nereikės derinti, jog išleistų autostradoje. Ir kad tas automobilis bus ne policijos. Ir kad apskritai kas sustos. Daug klausimų, keldami rankas, lūkuriuojame atsakymų. Keista, tačiau šioje vietoje pasiseka ir sustoja dvi merginos, važiuojančios ten kur reikia. Mašinai dar nepajudėjus iš vietos, viena iš jų atrodo grynai per savo žioplumą sudaužo lėkštę. Šukės pabyra ant asfalto, sako jos laimę neša. Ir nors aš laimingas, bet tos lėkštės tai man gaila, galėjo ji jos ir nesudaužyti. Vakarop suomius lyg kažkas pakeitę ir pakviečia jos mus nakvynės į savo vasarnamį. Viešai pagalvoju, kad taip žiemą visi visur kviestų ir mes taip keliautume. Slapta pagalvoju, kad taip vienas būčiau ir dvi panos kviestų. Pasukęs galvą į Eveliną, pastarosios minties skubiai atsisakau. Atvažiavę ir visko atsisakę, liekame kelyje. Kokia prasmė vasarą važiuoti pas svetimus žmones.

       Nuo čia prasideda lengviausias Europos kelias. Mašinų jame praktiškai nelieka, kadangi ir vakaras kaip ne kaip, ir dieną per daug jų nebūna. Autostopui jame tai netrukdo, jam daug ir nereikia. Patvirtindama tai visai netrukus sustojusi dar viena moteris paveža beveik iki Jyvaskylos. Neįtikėtinas rezultatas, įvertinant tai kaip įvykiai klostėsi visą dieną. Pasakoja ji apie didžiausią Suomijoje braškių auginimo plantaciją, kurioje dirba aišku ne suomiai, o ji jiems visiems vadovaujanti. Sunku matyt jai ten su visais tais estais, rusais ir ukrainiečiais susitvarkyti, bet susitvarko. Duoda po braškę. Nakvynei įsikuriame dviese jau be jos, šalia miško, tarp tvoros ir kalvos. Tvora saugos nuo miško gyvūnų, kalva - nuo pašalinių dėmesio ir rūpesčio, palapinė - nuo lietaus, jeigu kartais jo būtų, kas mažai tikėtina pagal vakaro dangų. Saulei čia leidžiantis apie vienuoliktą, stebime kaip ji tai daro, pasislėpdama už miškų. Jeigu normaliai seksis, rytoj niekur jau nepasislėps - nei už horizonto, nei už miškų. Kaip niekas kitas gerai mes tai žinome, ne pirmą kartą šiaurės kryptimi vasarą keliaudami. Jeigu seksis ne taip gerai, tai bent danguje prasilaikys ilgiau. Bet kuriuo atveju, rytoj bus geriau, rytojus ir parodys kur jai būti. Dabar mūsų laukia naktis, nors naktimi to nepavadinsi, kai šis paros metas čia visai šviesus, be tų Helsinkio prietemų, kurios nesuprasi yra ten ar nėra. Evelinai kaip visada pirmai užmigus, jaučiuosi nereikalingas. Vietos čia ne tos, kur vienam miegant, kitam reiktų saugoti miegančiojo sapnus. Reiškia, ir reikalingas būsiu tik ryte, jai nubudus ir iki to laiko galima miegoti. O tas vietas, kuriose saugoti reikia, į miegančią ją žiūrėdamas, aš jas dar menu.

       Penktą kelionės dieną man labai patiko važiuoti per vidurio Suomiją. Ir kur nepatiks - geras oras ir kompanija, draugiški nepažįstami žmonės. Toks lengvas kelias. Kad ir pirmas tą dieną mus pavežti sustojęs vairuotojas, ne tik kad nuvežęs į Jyvaskylą, iki kur jam buvo pakeliui, bet ir pravežęs visą miestą bei palikęs vietoje, tinkančioje autostopui, nors jam tai visai nepakeliui. Aš žinau, jis pats tai sakė. Kodėl jis tai padarė? Kažin ar tik todėl, kad metalistas. Arba antras - jaunuolis, važiavęs į kaimą pas mamą. Galėjo ir visai nesustoti ir niekur nevežti kaip kad dauguma daro, bet sustojo, tik tam, kad pavežtų. Koks skirtumas, kad netoli, iki degalinės priešas Anekoski. Ten dviese pietavome. Visą laiką įdėmiai stebėjau, kad Evelina irgi pavalgytų. Paskui vežė suomis, traukęs rusų liaudies dainą. Suomišku akcentu ta daina nušvito visai kitomis spalvomis. Kadangi su juo važiavome netoli, tai ir visos dainos jis nespėjo sudainuoti arba žodžius pamiršo. Nelabai prisiminiau ir aš. Užtat jau netrukus galėjome juos pasitikslinti pas kitą vairuotoją - rusą, dirbantį Rusijoje Petrozavodske įsikūrusioje taksi paslaugų įmonėje, besirūpinančia Suomijoje dirbančių ar gyvenančių tėvynainių ir jų daiktų reguliariais pervežimais į didžiąją tėvynę. Jų ten daug. Atidarius mašinos dureles ir puolant sveikintis, pirmas įspūdis šokiruoja, išvydus vairuotoją kaip du vandens lašai panašų į "Naša Raša" serialo aktorių, vaidinantį Sergejų Jurevičių Beliakovą iš Taganrogo miesto, mėgstantį bendrauti su televizoriumi ir pirmąjį pasaulyje netradicinės seksualinės orientacijos frezuotoją Ivaną Duliną, mėgstantį Michalyčių. Kiek ilgesnė kelionė su juo, nei su visais trimis prieš tai, neprailgo. Apie Rusiją ką pakalbėti yra ir kalba žinoma, liežuvio nenusilauši. Suomijoje mažai ja kas šneka, tik dainas dainuoja.

       Šitas toks lengvas ir mielas kelias turi vieną niekšišką dalyką - tai beveik keturiasdešimties kilometrų autostradinis ruožas, prasidedantis prieš didžiausią tų platumų miestą Oulu ir pasibaigiantis už jo. Mašinų ten daug, greičiai dideli, policija dažna. Šis ruožas laisvai gali sugadinti visus gerus prisiminimus apie visą E75 kelią ir kaip tu jį įveiksi, tokius prisiminimus apie tą kelią ir turėsi - arba labai gerus, arba labai blogus. Tą dieną mums mažų mažiausiai sekėsi, kai išsiskyrę su rusu ant sankryžos į Keitele, netrukome sustabdyti suomį, nuvežusį mus iki sankryžos į Rovaniemį, o tai ne tik trys su puse šimto kilometrų į šiaurę, bet ir pravežtas visas baisusis Oulu ruožas ir autostrada toliau. Nors ji ir nėra tokia apkrauta, kaip miesto apylinkėse, bet vis tiek nemalonu ten atsidurti. Yra jau taip buvę, kam kartoti. Taip išsilaipinę šalia pievos ir nusprendę toliau tą pavakarę niekur nevažiuoti, nors metas dar ir nebuvo vėlyvas, užverčiam šimtas tryliktą kelio romano skyrių. Evelina prieš tai dar iš kažkur sugalvojo, kad mus pavežęs vairuotojas prašys pinigų. O dar sako, kad aš nusišneku. Pinigų jis aišku neprašė, užtat po Oulu prieš tai pavežiojo, o paskui atvežęs iki mums reikalingos sankryžos ir radęs kur mus išlaipinti, pats grįžo kelis kilometrus atgal, kad pratęstų savo kelią link Suomijos - Švedijos sienos, esančios už penkiolikos kilometrų nuo tų vietų. Jam ten, o mums - atostogos. Jos prasideda čia.


1381-1393 puslapiai. Atostogos arba kol dar lagaminų išvažiuojant susikrauti nereikia

       Tai, kad mūsų atostogos prasidėjo niekuo neišskiriančioje pievoje, kad ir šimtas kilometrų iki poliarinio rato, visai dar nereiškia, kad jos visos čia ir prabėgs. Tikrai ne, bet tam vakarui - taip. Vos radę vietą namams, iš karto papuolame į negailestingų uodų apsuptį ir nesibaigiančias jų atakas. Puola jie be perstojo, purškiu aš viską aplinkui purškalu nuo jų, bet juos matyt labiau išgąsdintų paveiksliukas ant to purškalo talpos, kur pavaizduotas krentantis ir bejėgis uodas, negu pats jo kvapas. Galvoju, neturėtų būti kitaip? Namus pastatę, mikliai lendame vidun, kad ten sulaukti vidurnakčio ir pamedžioti vidurnakčio saulę vasaros danguje. O kodėl ne? Ir dangus giedras, ir metų laikas pats tas, ir čia mūsų medžioklės plotai. Evelina vidurnakčio nesulaukia, užmigdama dar iki jo, o aš viską ką norėjęs pamatau, jam atėjus. Uodų atakos nesiliauja, saulė keliauja savo ratą nakties dangumi. Tenka pakovoti su tais parazitais, kad tai pamatyti. Bet kada mano atostogos buvo lengvos? Neatsimenu tokių, reiškia nebuvo. Kaip ir vakar, saulė pasislepia už miškų. Skirtumas tik tas, kad tai ji daro jau po vidurnakčio, pusantros valandos vėliau nei vakar. Rytoj jai tai jau nepavyks - bus arba blogas oras kaip kad visada Rovaniemyje būna ir jos nesimatys, arba oras bus geras ir ji nukeliaus dangumi visą ratą. Už poliarinio rato birželio vidury kitaip ir nebūna. Ten, kur rytoj būsime mes. Ne miegančiai Evelinai ir ne puolantiems uodams man apie tai pasakoti, tad užmiegu iki geresnių laikų.

       Kai paskutinį kartą viešėjome Rovaniemyje, jis buvo baltas ir šaltas. Dabar jis žalias ir nešiltas. Trūkusius šimtą kilometrų iki jo autostopu atkeliavome nesunkiai, viso labo viena mašina. Tai kas kad tik iki miesto prieigų, taip dar net geriau, nes kelis kilometrus einant būtinai atsiras parduotuvė, kur bus galima įsigyti maisto ir gaiviųjų gėrimų. Tai ir padarėme pakeliui pasipainiojusiame Lidle. Nors miesto gatvės man niekaip nepriminė žiemos, bet tik jos vaizdai stovėjo akyse tą kartą einam per jį. Atėję, išsiskalbę upėje, į tą pačią upę ir jos tiltus pažiūrėję, ėjome pavalgyti McDonalde, kad paskui keliauti toliau. Eveliną ten dar atsimena, kai šaltos žiemos vidury ji buvo vienintelė restorano, kuriame valgoma rankomis, klientė, pusryčiavusi lauke. Matyt geras ir įsimintinas buvo tai laikas, jei to nepamiršo nei suomiai, nei aš. Nuėjus į kelią, kaip visada vasarą Rovaniemyje būna, ėmė pilti šaltas lietus. Niekam iš mūsų jis nepatiko, bet slėptis nelabai matėsi kur, tad teko tranzuoti. Čia ir dabar. Suomiai tuo nesidomėjo, automobilių buvo daug, o aš galvojau ir kalbėjau apie tai, kad ateis laikas ir stovės visi. Tikėjau, kad tas laikas kiekvienam jų truks pakankamai ilgai ir jo užteks prisiminti kiek patys kartų nesustojo. Evelinai tos mano kalbos nepatiko, tad beliko galvoti. To niekas neuždraus. Sustojo rytietiškai atrodantys jaunuoliai ir nuvežė į už šimto kilometrų esančią Sodankyla. Pakeliui dar peržiūrėjome Kalėdų Senio rezidenciją, kur vasarą jokių lempučių ir triukšmo. Rytiečiai pasirodė esantys Irako kurdai, gyvenantys šiuose kraštuose ne pirmus metus ir spėjo prasitarti, kad suomiai besantys rasistai. Nei mes su jais ginčijomės, nei jiems pritarėme, kadangi nei to žinojome, nei mums tai kiek rūpėtų. Patys apie tai pasakė, paklausus kaip čia gyvenasi. Mažiau kalbų ir daugiau džiaugsmo, kad išvežė iš to šalto ir nesvetingo lietaus, užklupusio mus tą popietę tame svetingame šiaurės mieste.

       Atvažiavus į Sodankylą iš lietaus ir šalčio liko tik šaltis, be lietaus ir be ir. Kažkada prieš tris metus Evelinai čia švenčiant gimtadienį, pakeleivingo transporto miestelio gale šiaurės kryptimi laukėme visą dieną. Šį kartą nusprendžiame rytojaus nelaukti ir išvažiuoti dar šiandien, kadangi nelabai įdomu švęsti gimtadienį toje pačioje vietoje. Net jei ta vieta ir būtų už poliarinio rato. Pasilikus rytojui, tai nutiktų. Pasidalinau su ja turėtu ir kuprinėje užsigulėjusiu megztiniu - jai bus šilčiau, o man nešti lengviau. Taip ne kartą jau yra buvę ir aš prisiminiau pavasarį Rusijoje. Kaip neseniai visa tai buvo. Čia per penkiolika minučių sustabdėme transportą ir dar ne bet kokį, o sunkvežimį, vykstantį į šiaurės Norvegiją pasikrauti žuvies, kad vėliau ją nuvežti į pietų Švediją. Taigi, važiavo jis ne kilometrą ir ne du, o visą pusantro šimto mums tinkantį, iki šiaurės miestuko Ivalo. Ir tai apskritai pirmas kartas Suomijoje, kai sustoja sunkvežimis. Šiaurei tai yra daug ir laikoma nemaža sėkme. Vairuotojas estas domėjosi mūsų keliavimo būdu ir kur važiuojame, kodėl važiuojame ir ką ten veiksime nuvažiavę. Kuo stebėjosi ir ko nesuprato, tai visai ne todėl, kad nors vienas iš mūsų būtų blogai kalbėjęs rusiškai, o tik todėl, kad pats to niekad nedaręs, Daryti to nerekomendavau, nors amžiaus jam kur kas labiau užtektų nei manojo. Ivalo pasitiko apsiniaukusiu dangumi ir be nė vieno kvadratinio metro sausos žolės palapinei. Jo reikėjo, metas kad ir šviesus, bet vėlyvas. Kiek paklaidžioję ir išpeikę pirmą surastą vietą šlapiuose brūzgynuose, radome gerą vietą ant upės kranto, kur vietos buvo lygiai tiek kiek reikia palapinei, su trupučiu mums aplinkui ją. Išsiskalbę kojines, pabraidžioję šaltame vandenyje, pakovoję su uodais, užsidarome savo apartamentuose - ant upės kranto, su vaizdu į upę. Taip užtraukę užtrauktuką, užverčiam šimtas keturioliktą kelio romano skyrių. Uodai desperatiškai bando patekti į vidų, bet nieko jiems nesigauna. Norėčiau jiems patarti ką daryti, kad pavyktų - surinkti visą būrį iš apylinkių ir visiems iš karto debesiu griūti ant palapinės. Pagal skaičių kiek jų matyti dabar, tokios sunkio jėgos joks stogas neatlaikytų. Bet nepatariu, kadangi savo sveikata ir ramybė brangiau už kažkieno pramogą ir alkį. Zzz...


1394-1414 puslapiai. Atostogos arba kol dar lagaminų atvažiavus išsikrauti nereikia

       Ne kartą šioje kelionėje ir ne vienoje kelionėje prieš tai mus pavežantys vairuotojai klausinėdavo - "Ar žvejojate, medžiojate, laužą kuriate?". Ir visiems jiems tekdavo atsakyti, kad ne - ne turistai ir nėra reikalo. O va tą vasaros dieną Sodankyloje ėmėmės pasikeitimų, kai parduotuvėje apsirūpinę būtiniausiais žvejybos reikmenimis bei nusilaužę šakas paupyje, užmetėme jauką upę. Skaidriame šaltos šiaurės upės vandenyje plaukiojo visokia gyvastis, tačiau atskiro jos individo apimtis buvo ne ką didesnė už batono trupinį ant kabliuko. Pakeitę kelias vietas abiejose upės pusėse, paspoksoję į raudonai baltas plūdes, bet nieko taip ir nepagavę, meškeres išmetėme. Valą su plūde, švinu ir kabliuku susivyniojome kas sau. Ateis laikas, gulės jie namie ir primins man tuos laikus. O kadangi šautuvais miestelio parduotuvėje neprekiavo, tai ir medžioklės atsisakėme. Tuose miškuose žvėrių garantuotai bėgiotų, tik nei aš į juos šaučiau. Laužo irgi nekūrėme - nei šalta, nei tamsu, nei turistai. Tuose miškuose medienos garantuotai užtektų, bet nei aš ją deginčiau. Jau gerokai po pietų grįžę į kelią ir jame valandą, o tai ir ilgiau nesėkmingai pabandėme rasti pakeleivingą transportą, kuris mus nuvežtų iki už keturiasdešimties kilometrų esančio Inari ežero. Nieko nepagavę ir ten, išėjome į parduotuvę - gal maisto, gal gėrimų, gal dar ko nors. Gimtadienis kaip ne kaip. Eidamas spėjau dar pagalvoti - kad kai jau nekimba, tai nekimba.

       Man su kuprinėmis prie kasų belaukiant grįžtančios jubiliatės, pastebėjau vaikiną ir merginą, ėjusius laukan ir stabtelėjusius prie išėjimo bei apie kažką besikalbančius. Per toli, kad išgirsčiau apie ką, o ir suomių kalbos nemoku. Matyt kažką pamiršo, tegul kalbasi. Ale tikrai pamiršo, kadangi apsisuko eiti atgal. Tik ne produktą kokį ar grąžą, o du svetimšalius autostopininkus, kuriuos prieš tai matė bandančius išvažiuoti šiaurės kryptimi. Taip, ten buvome mes. Mes ir esame tie svetimšaliai autostopininkai, sukorę ilgą kelią iki čia, kad pailsėti. Su jais išsiaiškinę, jog mums reikia ten kur jie ir važiuoja, bei sulaukę Evelinos, išvažiavome kur mums ir jiems reikia. O kadangi automobilyje važiavo nemenkų gabaritų juodas šuo, tai gavau progą atsisėsti ant galinės sėdynės, kas itin retai pasitaiko. Kad ir kaip keista būtų, šį kartą įkalbinėti Evelinos sėsti priekyje neteko. Šuo pasirodė besantis draugiškas ir po kelių minučių jau laižė mano rankas. Besiklausydami šiaurės istorijų ir pakeliui dar užvežti ant aukšto kalno, nuo kurio turėjome galimybę apžvelgti didingo Inario ežero tolius, atvykome į to paties pavadinimo kaimą. Gyventojų jame kažin ar gyvena, užtat yra kelias - atvažiuoti, parduotuvė - nusipirkti, viešbutis - turtingiems, bažnyčia - religingiems, kempingas - mažiau turtingiems ir be fantazijos, ežeras - visiems kitiems ir su fantazija. Apsirūpinę maistu, gaiviaisiais gėrimais ir tortais, to ežero pakrante nuskubėjome. Nors takelis netolimas, bet veda ne namo ir kadangi šalia stūkso vasarnamiai, tai einant būtų buvę gerai prisidengti vakaro prietema. Tačiau šiuo metų laiku šiose platumose tokios nebūna ir tenka einant būti visiems matomiems. Blogiausi atveju kas nutiks - užmuš.

       Suomijos šiaurėje telkšo didžiulis ežeras. Tai Inaris. Iki jo mums tik koks vienas metras. Pas jį mes ir atvažiavome.
Tribute to: Kelio romanas, pirma dalis, R.K., devintas skyrius, 73 puslapis

       Buvau beveik tikras, kad to ežero vandenį galima gerti. Ir nuo tos minties galėjo atbaidyti visai ne retkarčiais praplaukiantys turistiniai laiveliai ar Evelinos abejonės, o piknikaujančių suomių atžalos, triukšmaujančios ežero pakrantėje ir kaip tik toje vietoje, kur mes įsikūrę. Laiveliai? O ką tie laiveliai. Jie plaukdami ne tik kad dūmų į orą nemeta, bet ir paskui save nepalieka jokios žymės, apart sukeltų bangų. Varomi elektros varikliais, jokios žalos ežero vandens kokybei padaryti negali. Nebent koks turistas nusispjautų ežero viduryje, bet iki kranto tai kažin ar atplauktų, o ir ką vienas kitas skreplys reiškia tokioje vandens masėje. Evelina? O ką ta Evelina - su geografija jai sunkokai ir iš kur jai žinoti, geriamas tas vanduo ar ne. Tik va dėl vaikyščių nebuvau toks tikras, kadangi ore sklandė nemaža tikimybė ir baimė, kad kuris jų vandenin šalia kranto galėjo primyžti. Kas norėtų tai gerti? Ir dar gimtadienio šventėje. Trauktis mums kur kitur nelabai buvo kur, kadangi surasta vieta ir fotogeniška, ir ežeras iš jos kaip ant delno, ir saulė matyti puikiai, ir greitai ji taps vidurnakčio. Gimtadieniui pažadėta, mes nepamiršime. Užvalgėme torto, atsigėrėme arbatos, žiūrėjome į ežerą. Žiūrėjome ir žiūrėjome. Ką dar veikti per gimtadienį? Vaikėzai triukšmavo, sukurdami gimtadienio šurmulį ir bandė visokius dalykus, į kuriuos žiūrint dažnai kildavo klausimas - kada bus pirmų aukų? Ne juokas gi, kai vos nuo žemės paaugęs pyplys šveičia spiningą, o aplinkui jį stovi būrelis draugų ir draugių. Tėvai mažai rūpinosi visu tuo kas vyksta, jie kepė dešreles ir vartojo svaigalus kieme už kalvos, kiek tolėliau nuo ežero. O atėjus laikui statyti palapinę, kilo klausimas kur tai padaryti. Bet kaip atsirado, taip ir išsisprendė - greitai ir be papildomų klausimų, čia juk šiaurė ir viskas čia daug paprasčiau. Dar besėdint ir nieko nestatant atėjo šeimininkas sodybos ir pasakė, jog mes privačioje teritorijoje. Turtingas žmogus, pagalvojau. Ne juokas, kai toks ežeras, dvyliktas pagal dydį Europoje, privati tavo teritorija. O dar sako pas mus taip būna. Tai, kad šeimininkas pasakė mandagiai ir lyg ir niekur neliepė eiti, nesumenkina jo kaltės. Iki vidurnakčio jau visai netoli, saulė sukiojasi danguje, o mums reikia išeiti, nes ta vieta nebe mūsų. Nueidamas viliuosi ir šventai tikiu, kad vieną gražią dieną jo nuosavybę apvogs ir ežeras vėl bus mūsų visų.

       Nakvynės vietos ieškome kaimo ribose. Prieš tai aptinkame šiaurės elnių bandą, tačiau pašerti iš rankų man jų nepavyksta ir palieku tą reikalą kitam kartui. Vidurnaktį vaikštinėdamas keliu ir žvelgdamas į ežerą, mėgaujuosi vidurnakčio saulės voniomis. Nors ridenasi ji aukštai, bet medžiai aplinkui miškuose irgi ne iš žemiausių. Prie ežero tai nebūtų trukdę, o čia jaučiasi. Vidurnakčiui užtenka. Po vidurnakčio saulė lieka, gimtadienis baigiasi. Kada dar kitą kartą čia atvažiuosi. Kaime nieko tinkamo neradę, einame į paskutinę vietą kur galima sugalvoti miegoti šiaurėje - miškan. Miškas kaip miškas, nakvynė neprailgsta, o ryte atsikėlus šiaurė pasirodo besanti karšta. Nepatogu, kadangi daug aprangos tenka krauti atgal į kuprinę. Tai ir papildomas svoris, o ir pati kuprinė ne guminė. Geriau jau tu liktum šalta. Inaryje viešėjome iki vėlyvos popietės. Paskui ant suoliuko susėdę vartėme žemėlapį ir sprendėme kur važiuoti toliau ir su siaubu supratę, kad visur tuose kraštuose jau buvę, pasirinkome teisingą kelią - atgal. Kaimo bažnyčioje šalia ežero niekas nesimeldė, bet pro atviras duris užsukome. Paskui kelyje mašinos laukėme ilgai, o per tą laiką mumis mėgavosi visokie skraidantys gyviai. Nors apie uodus jie ir nieko nežinojo, tačiau buvo aišku, kad be pasekmių tai nepraeis. Pagaliau sustojusios mašinos vairuotoja važiavo kiek toliau nei Ivalo, į slidinėjimo kurortą Saariselką. Ir nors dabar ne sezonas, tačiau ten esantis kalnas niekur nebus dingęs. Labai apsidžiaugiau tuo. Pakeliui dar sustojome Ivalo parduotuvėje. Ten žiūrėdamas kaip Evelina žaidžia su originaliais suomiškais peiliais, jaučiausi panašiai kaip vakar stebėdamas bamblius, mėtančius spiningą. Iki nelaimės buvo netoli ir aš užuodžiau jos kvapą ore. Atvažiavus į Saariselką, mano planai panaudoti aukščiausią tų apylinkių kalną viso saulės kelio nakties dangumi stebėjimui, sudužo į pilkus debesis. "Saulės šią naktį nebus" - ištariau pasipiktinęs. Kitoje vietoje už tokią frazę žmonės pagalvotų, kad durnas. Čia - kad nesiseka. Išsikrovė fotoaparatas, o triukas, kurį naudojau vakar jam įkrauti Inaryje, čia neveikė, kadangi visos slidinėjimo bazės pastato rozetės, buvusios lauke, elektros nedavė. Beliko nusivilti pakartotinai, nes vaizdai aplinkui tai įspūdingi. Gal ryte pasiseks ką sugalvoti. Pasikrauti reikia, nepasikrauti negalima.

       Tačiau ryto dar reikėjo sulaukti. Ant kalno vyraujantys vėjai nevertė iš kojų ir tai mus stipriai suklaidino bei apgavo, kai nusprendėme palapinę statyti tiesiog ten ant plyno lauko, be jokios užuovėjos. Ne be vargo, bet pastatėme. Ir net visą pusvalandį joje pagyvenome. Paskui ar tai pasidarė baisu, ar tai palapinės pagailo, bet buvo aišku, kad reikia kaip galima greičiau iš tos vietos nešdintis. Vėjas kaip įmanydamas iš visų pusių daužė palapinę ir glaudė jos sienas prie mūsų. Nejauku, lyg kokia audra siaustų. Nors laukan galvas iškišus taip ir nėra. Tad nieko nelaukę, susipakavę ir nunešę visą savo mantą į kiek žemiau esantį miškelį, pastatėme ten antrą tos nakties nakvynės versiją. Taip besiklausydamas šiaurės vėjo, aš ir užmigau. Ant kalno grįžome jau ryte. Pasikrovęs fotoaparatą turistų centre bei nusipirkęs suvenyrinį raktų pakabuką - briedį, išėjau į medžioklės plotus. Apie tai kokie ten vaizdai, man geriau patylėti. Užburiantis šiaurės grožis. Vietiniai netgi sako, kad geru oru matyti rytuose už keturiasdešimties kilometrų esančios rusų žemės, Karelija. Kad apie tai jau užrašę, galima jais tikėti. Ant kalno užklysta šiaurės elnių banda ir aš prisiminęs savo pažadą juos pašerti iš rankų, artinuosi link jų. Tačiau manęs jie nesupranta ir pasišalina į vietas kur daugiau medžių ir mažiau tokių kaip aš. Vilties nepraradęs, lauksiu kitos bandos. Taip atostogoms baigiantis, užverčiam šimtas penkioliktą kelio romano skyrių. Neskubėdami leidžiamės nuo to grožio ir einame į kelią. Iki Rovaniemio lieka trys šimtai kilometrų, o Rovaniemyje - civilizacija, su savo trūkumais ir privalumais. Ar mums jų reikia ir ar mes negalime be jų? O jeigu nereikia, tai ko ten važiuojame? Kodėl negalima čia pasilikti, gal net visiems laikams ir viską pamiršus. Ne Evelinos to klausinėjau, savęs. Bet tas arba nežino, arba nesako, arba apsimeta nežinantis. Ant tuščio šiaurės kelio lyja.


1415-1429 puslapiai. Atostogos arba kol dar lagaminų grįžtant susikrauti nereikia

       Su vienu automobiliu pavažiavę iki Vuotso vietovės, esančios pusiaukelėje tarp Ivalo ir Sodankylos, ten pasiėmėme pietų pertrauką ir degalinėje šildėmės konservus, o paskui juos dar ir valgėme. Mums bepietaujant užklydo šiaurės elnių būrys, o kai kurie atskiri būrio individai pasirodė esantys mažiau laukiniai ir man atsirado realus šansas pašerti vieną jų iš savo rankų. Pagaliau, aš juk taip ilgai to laukiau. Dar mums nebaigus gerti arbatos, Evelina susisiekusi su namais sužinojo, kad jai reikia kuo skubiau ten grįžti. Mes ir taip važiavome namo, bet dabar tapo aišku, kad teks dar ir paskubėti. Tad mano noras važiuoti kitu keliu per Švediją, kad pamatyti vasarą gražuolį miestą Lulea, žiemos metu mano pamėgtą, dingo. Kad nebus problemų su pakeleivingu transportu nuo Rovaniemio, tai faktas ir civilizacijos privalumas. Bet kaip paskubėti iki ten, iki kur dar visi du šimtai kilometrų tuščiais šiaurės keliais. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. Kelias tokiais atvejais visada viską išsprendžia pats. Taip buvo visada, taip atsitiko ir tą kartą, kai per pusvalandį sustojo moteris, važiuojanti iki Sodankylos. Šiaurės keliuose laukti mašinos pusvalandį šimtui kilometrų - didelė sėkmė. Sutiko pavežti ir mus. Be jokių graudžių istorijų apie tai kaip "mums reikia". Nuo to miestelio jau kiek paprasčiau, nors laukimo laikas ten ir panašus. Užtat mašinų pravažiuoja daugiau, o skubant tai veikia raminančiai. Ir štai vakare mes Rovaniemyje. Išsiblaivęs dangus, tam miestui visai nebūdingas, mums nors ir skubantiems duoda idėją kur šią naktį miegosime - ant kalno šalia miesto. Pažiūrėsime į vidurnakčio saulę ir su ja atsisveikinsime, o rytoj anksti atsikėlę, spausime toliau. Na, o jeigu kartais nesisektų ir kelias kažko neišspręstų, Evelina grįš traukiniu. Esame tai jau darę žiemą. Tai kas, kad į kitą pusę.

       Vidurnakčio saulė tą naktį su mumis atsisveikino kaip priklauso ir aš pirmą kartą kiek keliauju po šiuos kraštus mačiau visą jos kelią nakties dangumi. Kai nė vienas susmirdęs debesiūkštis nedrįso tą naktį jos uždengti, o kalnas, ant kurio mes buvome įsikūrę, stūksojo aukščiau už visus miškus, supančius miestą. Prieš pat vidurnaktį dar stebėjome neįprastą vaizdą, kai mėnulis ir saulė atsistojo vienas prieš kitą. Kuris kurį? Į vieną jų gali žiūrėti kiek nori, į kitą - tik su akiniais ir neilgai. Tai daug ko verti vaizdai. Virėme arbatą, kovojome su uodais ir mes ne vieni tokie ten buvome. Vietiniai pankai gėrė alų, negausūs turistai fotografavo. Vandeniu prieš tai neapsirūpinus, ėjau į šalia esantį viešbutį, o vandens kaina ten - penki eurai. Parodykite man tą kas mokės tiek už vandenį ir aš parodysiu jums arba kvailį, arba afrikietį iš Sacharos dykumos vidurio. Nieko neklausęs iš baro paėmiau puodelį mėlynais krašteliais ir nuėjęs į tualetą prisipyliau tiek vandens kiek tilpo į butelį. Taip niekam nieko nesakęs puodelį ir grąžinau iš kur jį paėmęs. Kadangi jis liko tais pačiais mėlynais krašteliais kaip ir prieš tai, reiškia niekas nenukentėjo, o vyras aprūpino save ir savo moterį vandeniu. Vandenį po penkis eurus palikau tiems kam jo reikia labiau. Neabejoju, tokių atsiras. Vidurnakčiui praėjus, ant to paties kalno pastatėme palapinę. Nemiegojau ir laukiau kaip saulė baigs leistis žemyn ir pradės kilti aukštyn. Sulaukiau. Buvo tai trečia valanda nakties. Dabar galėjau miegoti. Keltis rytoj, t.y. šiandien teks anksti.

       Žinai, o vasara baigiasi visai ne rudenį, kaip kad sakė vienam žinomam lietuviškam filme tuo pačiu pavadinimu. Vasara baigiasi, kai užsidaro mums dovanotas gamtos langas, leidžiantis pamatyti įspūdingiausią vasaros reiškinį - vidurnakčio saulę. Ir nors šiandien mums iš čia išvažiuojant jis dar neužsidaręs, bet jau pradeda, ir greitai net aukščiausiose Europos platumose liks tik mažytis plyšelis jame, o paskui ir visai užsitrenks. Kad vėl metus reiktų laukti ir spėlioti ar dar kada tą grožį pamatysi.

       Ryte anksti atsikelta, Rovaniemis pereitas, šalia kelio pavalgyta ir jokių kliūčių važiuoti namo. Iškeitę autostopo vietą mieste į vietą kiek toliau už miesto, ten gauname mašiną šimtui kilometrų iki autostrados. Kaip tyčia vairuotojas toliau važiuoja ne žemyn į Suomiją, kur mums reikia, o į Švediją, kur mums būtų reikėję, jei neskubėtume. Autostrada tuščia, bet kadangi ir į tokią eiti negalima, tai tenkinamės keliomis mašinomis ant įvažiavimo į ją. Labai ilgai laukti nereikia, kai sustoja suomių šeimyna, važuojanti iš atostogų. Nesutrukdo jiems sustoti nei didelis daiktų kiekis mašinoje, nei vaikas ten pat. Neišvengiamai artėja Oulu ir visos problemos, žinomos ir laukiančios, jeigu to miesto nepraveš. Nuo autostrados nusukame jau už miesto centro, bet tai vis tiek yra autostrada. Beprasmis autostopas ant įvažiavimo degina valandas vieną po kitos. Nueiname į autostradą - mašinų ten daug, o jų greičiai nepadorūs. Įsitikinę, kad jėgos nelygios, grįžtame atgal. Žinau apie seną kelią, kuriuo galima pasiekti autostrados pabaigą. Pasitikslinę žemėlapyje, išeiname jo ieškoti, o radę kažkas panašaus - juo ir nueiname. Pakeliui tikslinamės maršrutą trijuose kaimiečių kiemuose, tačiau nė viename jų sutikti suomiai nekalba angliškai. Keliaujant autostopu - kalba visi sutikti. Mistika. Nuėjome kokius tris kilometrus ir vėl pamatę autostradą, grįžome į ją. Mašinų toje jos atkarpoje važiavo mažiau, tai gal kas ir pavyks. Pavyko, kai per penkias minutes sustojo moteris, važiuojanti į Helsinkį, kas yra šeši šimtai kilometrų. Juokinga, bet kiek pakankinęs, jis vėl viską išsprendė. Laukė ilga kelionė per pusę Suomijos.

       Geras... Geras vaistas šiaurė. Tik žinai man atrodo, mielasis... Vieną dieną iš jos mes negrįšime. Kvailystės, brangioji... Tai aukščiausias keliautojo sielos stiprybės apsireiškimas. Tau reikia važiuoti. Reikia... Važiuoti.
Tribute to: Rusų režisierius A. Balabanovas, filmas "Morfijus", 2008 m.

       Lėkė E75 kelias, o su juo ir mano mintys bei prisiminimai - apie tai kiek visko jame patirta, sužinota ir pamatyta. Jis toks lengvas man ir malonus, mėgstu aš jį. Artėjant vidurnakčiui ir jau deja sutemstant, atvažiavome į Helsinkį. Niekada nemaniau šį miestą esant tokiu megapoliu ir tai matyt todėl, kad dažniausiai trindavausi jo šiaurės rytinėje dalyje, kurioje nei apvažiavimų, nei ypatingų mašinų srautų nepamatysi. Dabar gi, važiuojant į vakarinę miesto pusę, viskas aplinkui mirgėjo, triukšmavo ir gaudė. Labai piktinausi tuo. Ir kam kalbėti apie tai, kad žmonės turėtų važinėti visuomeniniu transportu, o daryti viską atvirkščiai? Gerinant bei plečiant miesto infrastruktūrą, statant naujus kelius ir aplinkelius aiškiai sakoma - kiekvienas kas tik išgali, važiuokite savo automobiliu, nes miesto valdžia pasirūpino, kad jums būtų patogu ir visur nuvažiuotumėte greitai. Parodykite man tą, kas po tokio pareiškimo važiuos autobusu, ir aš jums parodysiu asilą. Nakvynei mus atvežė prie jūros, į vakarinė Helsinkio pusę, Espoo priemiestį. Klykė žuvėdros, triukšmavo jaunimas, bet mūsų niekas kitkas nedomino, kaip tik pastatyti žalią palapinę ir ten išsimiegoti. Pageidautina kokybiškai. Mes ne pasaulio galingieji, skaičiuojantys laiką ir kiekvieną papildomai pramiegotą valandą vertinantys kaip nuostolį. Mūsų keltasi ryte anksti, o prieš tai miegoti nueita vėlai, tad dabar pats tas laikas užversti šimtas šešioliktą kelio romano skyrių ir eiti miegoti. Laiko tiek daug, jis neprailgo, jo užteko viskam. Tik kvailiai atranda, kad laiko jiems trūksta, kai su turimomis jo sąnaudomis nespėja kažko padaryti. Viskas juk ne taip blogai ir jeigu tu kažko nepadarei, reiškia tau to ir nereikėjo padaryti. Gerai, kad tarp mūsų nėra tų kvailių. Visai paryčiais užmigdamas žinojau, jog viską spėjau padaryti. Reiškia, ir atostogos baigėsi, ir namai jau visai netoli.


1430-1434 puslapiai. Balti laivai

       Helsinkio centrą pasiekę visuomeniniu transportu, einame į uostą ir niekur daugiau. Laivas į Taliną plaukia kaip ne kartą jau yra plaukęs, su mumis ar be mūsų, o kapitonas man duotų prirūkyti, jei aš rūkyčiau. Bet aš nerūkau ir jis tik pasisveikina. Seniai mane čia visi jau pažįsta ir gerbia. Nuobodų plaukimą įvairinu nuėjęs į "Duty Free" parduotuvę, kai pasiimu butelį kažkokio gėralo, su kuriuo rankose pavaikštinėju ir kurį paskui padedu atgal. Tada einu prie kito gėralo ir žiūriu kaip paskui mane jau sekioja apsauga. Pramogaujant laikas neprailgsta, jo daug ir man viskam jo užtenka. Paskui grįžęs į denį dar patvarkau konservą ir visur aplinkui pakvimpa pomidorų padažu. Taline nusiperkame bilietus ir palaukę vakarinio autobuso, juo išvažiuojame į Vilnių. Jau rytoj anksti ryte Evelina bus namie, kur jai reikia greitai. Už tai dėkoti keliui ir vyrui, kad pasirūpino. Važiuodamas autobuse matau kaip kai kurie keleiviai kankinasi, niekaip negalėdami įsitaisyti - ir taip gula, ir anaip, ir kojas vos ne ant lubų kelia ar dar ką sugalvoja. Man kyla humaniškas noras iš bagažinės pasiimti savo kuprinę ir paieškoti ten šautuvo, o tokį radus atiduoti jiems, kad nebesikankintų. Juk tokioje didelėje ir sunkioje kuprinėje turėtų būti šautuvas. Žinotų jie ką su juo reikia daryti. Kas per ištižėlių karta parėjo. Paryčiais privažiuojame jo didenybę Vilnių ir horizonte pamatęs jo bokštų mūrus, suprantu - viskas baigta.

       Tą rytą žmogų su mėlyna kuprine dar buvo galima pamatyti Vilniaus stoties rajone, begeriantį pigią kavą iš automato už litą penkiasdešimt, vėliau Vokiečių gatvėje, prisėdusį ant suoliuko, visai nepavargusį, apie kažką mąstantį ir galvojantį. O paskui žmogus su mėlyna kuprine dingo ir niekas nežino kur jis pasidėjo - ar tai įtraukė jį miestas į savo žabtus, ar rutina pasiglemžė, ar keliauti jam kas nebeleidžia. Kad ir kaip ten bebūtų, kas benutiko ar benutiktų, žmogų tą su mėlyna kuprine mena daug Europos vietų ir visuose jos galuose. Ir ne vieną, o su jo drauge, Evelina.

       Nuo čia kelio romanas išplauks, baltais popieriniais laiveliais. Rašalas ištirps tokiam pačiam kaip jis mėlynam vandeny ir mažai kas iš viso to beliks. Bet vis tiek. Aš mačiau, aš buvau, aš girdėjau ir net pats parašiau kažin ką. Kurią kelio romano dalį prisiminsi tu, šalia vieškelio plataus? Ar romantišką ir rudeniu dvelkiančią pirmą, ar sunkią ir perkrautą antrą, ar poilsiaujančią ir nerūpestingą trečią, ar smirdinčią ketvirtą su balta ir švaria žiemos įžanga, ar užkariaujančią ir besiveržiančią penktą, ar važiuojančią į niekur šeštą, ar tolimą ir paslaptingą septintą, ar buržujišką ir nepaprasto grožio aštuntą, ar nostalgišką ir tokią artimą devintą, ar lengvą ir atostogaujančią dešimtą? Jų tiek per penkis metus mes nukeliavome, o aš dar ir aprašiau. Kiti to nepadaro ir per visus šešis.


Donatas, 2013.09.16
[Easy edition]

Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Evelinos gimtadienis prie Inario ež...
02. Evelinos gimtadienio tortas prie In...
03. 23:08 val. virš Inario ežero Suomij...
04. Žuvies ar dar ko? Jei žuvies, tai e...
05. Pusvalandis iki vidurnakčio šalia I...
06. 22:32 val. virš Inario ežero Suomij...
07. 22:33 val. virš Inario ežero Suomij...
08. Fotografas prie Inario ežero Suomij...
09. Valanda ir dešimt minučių iki vidur...
10. Degalų?
11. Nebelikę nė valandos iki vidurnakči...
12. Dar buržujiškesnis transportas Inar...
13. Tipiniai Inario miestelio gyventoja...
14. Inario miestelyje galima sutikti da...
15. Penkiolika minučių iki vidurnakčio ...
16. Dar vienas gyvūnas šioje kelionėje ...
17. Evelinos gimtadienio tortas Inario ...
18. Išsivirti arbatos prie Inario ežero...
19. Evelinos gimtadienio stalas prie In...
20. Buržujų pasiplaukiojimas Inario eže...
21. 22:11 val. virš Inario ežero Suomij...
22. Šis gimtadienis nėra gausus svečiai...
23. Inaris – trečiasis pagal dydį Suomi...
24. Inario miestelio gyventojai
25. Inario miestelio gyventojai iš arči...
26. Inario ežeras dieną
27. Saariselka...
28. Neįsivaizduoju iš kur ji tą apelsin...
29. Gyvūnas Rovaniemyje (Ne elnias ir n...
30. Į gimtadienio šventimą šalia užpoli...
Visos nuotraukos>