Tadžikistano kelyje per kalnus vietos užteko visiems [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Gatvė Jerevane [Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos), 2016] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 150 900 km. 
Fotogeniškoji Islandija Vatnajokull ledyno pakraštyje (Kalnai ir gyvenvietė) [Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė, 2015] Sunkūs bei pilki lietaus debesys Gruzijoje, tik į ją atvykus iš Armėnijos [Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos), 2016]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti


2014 metų liepos 18 d.

       Šiandien, kai pradedu rašyti šios kelionės istoriją, žinau, kad tai jau ne kelio romanas ir niekas be manęs jos jums nepapasakos. Man būtų labai gaila, jei tai pradingtų, kai to pradanginti negalima. Tik nuo manęs dabar priklauso - būti tam ar nebūti, žinoti kitiems apie tai ar nežinoti. Renkuosi būti ir žinoti. Nebent kas paskui pravažiuotų tuo pačiu maršrutu, bandydamas surasti tuos penkiasdešimt keturis liudininkus, kurie matė mane ar girdėjo bei kažką spėjo apie mane sužinoti birželio antroje pusėje, metų tų pačių, man važiuojant su jais jų automobiliuose. Ne visus jų surasti ar prakalbinti lengva būtų - kai kurie ne vietiniai, kai kurie dėmesio didesnio neatkreipė ir pamiršo mane tą pačią akimirką man iš jų mašinų išlipus, dar kiti tuo savo gyvenimo periodu apskritai kalbėti nemokėjo ir buvo per maži kažką suprasti. Bet gerai paieškojus gal atsirastų ir tų, kurie prisiminę kažką papasakotų.

       Taip iš detalių ir nuotrupų dėliotumėte istoriją, kad sudėlioti nors kiek tiesai artimą paveikslą, kaip dabar istorijas dėlioja istorikai apie Mindaugo karūnavimą, sumanius jam karunuotis ir tapti karaliumi ar šventojo svetimšalio Brunono nužudymą, užnešus jam į Lietuvą eurą, atsiprašau - krikščionybę. Niekas nežino buvo visa tai ar nebuvo ir jei buvo, tai kada, kaip ir kodėl. O juk galėjo ir jie rašyti pasakojimus, kaip kad aš rašau, nors jų ir neleidžia leidyklos bei niekas už juos po keturiasdešimt litų knygynuose nemoka. Neišliko senos ir matyt niekur neužrašytos jų istorijos, laiko klausimas kada pradings tos popierinės parduotos, nežinia kiek gyvens ir manosios. Kad ir artėjant į nebūtį, čia eilinė jų.


Šiaurė


Vienos kelionės istorija


54 liudininkai


Prologas. Dingusi gatvė

       Tą rytą Ukmergės gatvė Vilniuje buvo pervadinta į Entuziastų plentą, koks yra Maskvoje. Miesto gyventojai sunerimę dairėsi į gatvės pavadinimo lenteles ant namų ir vienas kito klausinėjo - "O tai kas dabar bus?". Atsakymų nei į tai kas bus, nei kas ir kodėl pakeitė jų gatvės pavadinimą, niekas aplinkui nežinojo, o ko paklausti nebuvo. Greitosios medicinos pagalbos brigados negalėjo nuvažiuoti pas ligonius ir mirštančiuosius, telefonų skambučiais buvo užverstos visos policijos nuovados, mieste liepsnojo niekieno negesinami namai, aplinkui sproginėjo dujų vamzdžiai, žmonės įstrigo liftuose, dingo elektra ir vanduo. Visuose iškvietimuose į atsakingas tarnybas buvo minimas kažkoks paslaptingas Entuziastų plentas, apie kurį niekas toliau jo žinoti nieko nežinojo ir vieningos pagalbos sistemos operatorės tik kraipė galvas, tačiau pagalbos nesiuntė, nes nebuvo kur siųsti. O visa šita sumaištis kilo dėl žmogaus su mėlyna kuprine. Atsimenate, dešimtos kelio romano dalies pabaigoje skaitėte, kad jis dingo ir niekas nežino kur. Ir štai dešimčiai dienų iki pirmųjų jo dingimo metinių belikus, jis atsirado. O kadangi tokių entuziastų ir dar tokio amžiaus šiais laikais mūsų šalyje rasti sunku, o gal ir neįmanoma, tai ir gatvę ta proga pervadino naujuoju vardu. Tiesa - neilgam, kol keliautojui - entuziastui sustos pirma mašina, kad išvežtų jį iš jo apdairiai užimtos pozicijos plento gale. Parodyk man tą, kuris važiuos į Taliną autostopu, kai autobuso bilietas kainuoja tiek kiek kainuoja ir aš tau parodysiu entuziastą. Girdint šį reikalavimą, visų pravažiuojančių žvilgsniai krypo į mane ir visą tai lyg žinodami, ar nujausdami, kad paprasčiausiai reikia gelbėti miestą, jie ilgai nelaukė. Taip per kelias minutes keliautojas ir išvažiavo, o gatvė atgavo senąjį savo pavadinimą. Nuvažiuodamas aš dar mačiau kaip tame mieste visi vėl gyvena ilgai, laimingai ir gražiai man iš to miesto pasišalinus.

       ...Atvažiavusi policija operatyviai pakavo vagį, įlipusį pro langą, kai namas dar stovėjo niekam nežinomame Entuziastų plente ir bandžiusį išlipti pro tą patį langą, kai namas vėl stovėjo visiems seniai pažįstamoje Ukmergės gatvėje. Kaimynai pranešė, policininkai be problemų rado nurodytą adresą, kai viskas vėl grįžo į savo vietas. Negalavę sulaukė pagalbos, tie kurie nenumirė - irgi, gaisrai buvo užgesinti, dujos sutvarkytos, vandens ir elektros tiekimas atnaujintas. Žmonės, užstrigę liftuose pažadėjo jais daugiau niekada nesinaudoti. Taip viskas ir baigėsi, kai niekas nenorėjo pradanginti vieno miesto vienos gatvės vieną ankstyvą birželio rytą.


Pirmieji trys

       Šalto prakaito išpiltas, prabundu. Laikas ankstyvas ir šiandien ta diena, kai išvažiuoju autostopu į šiaurę. Šį kartą vienas, nes su manimi sunku keliauti. Čia mano nuomonė, kurią reikia gerbti. Paskutiniai kuprinės patikrinimai, į kurią dar sudedu kuklias maisto atsargas bei vandenį. Vietos nedaug, bet kažkaip telpa. Pastarąją savaitę vaikštinėjau po miestą kaip tikras pižonas, nusipirkęs brangų laikrodį, naujus drabužius, kojines ir batus. Kas žino, gal daugiau nebeteks? O dabar viso to nebereikia. Apsirengęs kelioninius drabužėlius, apsiavęs kiek pavargusius kelioninius batus ir vildamasis, kad jie mane ir mano sunkią kuprinę atlaikys, išeinu. Atgal grįžti kažką pamiršus nereikia, nes sėkmę nešantis mėlynas megztinis irgi ant manęs. Dvidešimta, jubiliejinė šita kelionė bus jam.

       Ukmergės gatvę Vilniuje, iš kur prasideda kelias į šiaurę, randu besivadinančią taip pat kaip ir anksčiau. Ir nors niekas apie jokius entuziastus jos gale nežino, mašinos laukti nereikia ilgiau dešimties minučių. Su pirmais rankos pakėlimais dingsta visas nerimas, kad kaip čia bus ir ar man dar tinka keliauti autostopu. Tinka, tinka. Saugiai, greitai ir patogiai pasiekiu geriausią Panevėžio apvažiavimo vietą, kokia tik gali būti kelyje į Rygą. Atvykus patogumus kiek sugriauna prasidėjęs lietus, bet nuo to tik lengvėja kuprinė, kai iš ten išsitraukęs striukę, užsimetu ją ant savęs. Neišgąsdinsi keliautojo, dangau. Naujoje vietoje irgi nereikia ilgai laukti, o išvežamas iš ten dar spėju nužvelgti pievelę šalia kelio, kur beveik prieš metus (rytoj sukaktų lygiai) valgiau naminio rūkymo kumpį, mūsų kelionės į tą pačią šiaurę metu. Dabar neturiu nei kumpio, nei su kuo jį valgyti. Taip tik dviems valandoms nuo išvykimo iš sostinės praėjus, aš jau senojoje gerojoje sankryžoje prie Raubonių, Pasvalio rajone, kur skiriasi keliai į Biržus ir į Rygą. Ir nors abu tie keliai man gerai pažįstami, šį kartą monetos mesti kuriuo jų važiuoti nereikia, kai į mano kuprinę pažiūrėjus visiems ir taip viskas aišku kuriuo iš jų man šį kartą.

       Savaime suprantama, kad toks mano pasiektas geras atvykimo rezultatas iki čia negalėjo likti nepastebėtas dangaus (ten, kur dalina sėkmę) ir be pasekmių visa tai man praeiti neturėjo. Gyvenimo ir autostopininko patirtis kužda, kad būsiu už tai nubaustas. Taip ir nutinka, toje vietoje užtrunkant keturioms valandoms, neįskaičiavus pietų pertraukos. O žinant, kad valgau aš nedaug, tai dar plius pusvalandis. Vietos stabdyti ten dvi ir viena už kitą blogesnė. Variantas pirmas - iš karto už degalinės išvažiavimo, tačiau po ženklu "Sustoti draudžiama". Bandau. Sustojęs netrukus vokietis atiduoda butelį vandens. Nesuprantu - kam jis man? Vandens man nereikia, bet jis nieko nesako, o paklausti aš nespėju, tad butelį padedu šalikelėje. Gal kam iš kaimiečių prireiks, gal vokietis apsigalvojęs grįš ir norės atsiimti. Nors čia ir ne Sachara, bet kas ten žino. Juk visai ne faktas, kad davė jis man tą vandenį išgerti ir gal tik norėjo, kad jį pasaugočiau. Nuovokesnis pasirodo už mane esantis, kai pirmas supranta, jog čia aš stovėsiu ilgai. Jau paskui tai suprantu ir aš pats bei paėjėju kiek į priekį. Vietos ten sustoti kur kas mažiau, nes šalia griovys, užtat nėra draudžiančio tai daryti ženklo. Bandau. Kas žino, gal pravažiuojančius žmones tai tikrai veikia? Niekas nuo to per daug nepasikeičia, tik rizikos prisideda, nes didelis skaičius sunkvežimių važiuoja per arti manęs. Po kiek laiko man tai pradeda visai nebepatikti, tad grįžtu į ankstesnę vietą ir bandau išvažiuoti iš ten. Neilgai bandau.

       Išmaudo stipri vasaros liūtis. Kažkas akivaizdžiai bando mane supykdyti, žinodamas kaip greitai aš tai darau, bet šiandien nieko nesigaus, nes šiandien aš esu laimingas, nes šiandien aš esu kelyje. Palaukęs po degalinės stogu kol lietus pasibaigs, grįžtu į kelią. Ant važiuojamosios dalies telkšo balos, o pravažiuojantis sunkusis transportas kaip reikiant taškosi. Visai nemalonu. Ir toliau niekas nestoja, tad mažai ką veikti turėdamas, sutikrinu laikrodžius su iš Biržų pusės atvažiuojančiu autobusu į Vilnių. Žinau tą maršrutą, pats juo dažnai naudojuosi. Dabar beveik trečia valanda po pietų. Einu vėl į vietą priešais, nes prieš tai mačiau kaip iš ten išvažiavo lengva kuprine pakrauti jaunuolis su jaunuole. Atrodo, šiame kelyje nėra vietos senukams. Kantriai stabdau toliau. Aš gi žinau, kad manęs neveža tik todėl, kad man pavydi. Pagal didelę kuprinę juk mato, kad važiuoju toli. Pagal ryžtingai iškeliamą ranką supranta, kad ir nusiteikęs aš oi kaip rimtai. Taip, kad nuo kelio šį kartą mane gali patraukti tik nelaimė. Tfu, tfu, tfu. Dabar nebe tie laikai, kai buvau silpnas dvasia ir į šiaurę važiuoti nemokėjau. Dabar laikai kiti. Tad nieko tokio, pavydėkite ir toliau, aš vis tiek iš čia išvažiuosiu ir dar šiandien vakare vakarosiu prie Baltijos jūros. O tai, kad patys taip keliauti nesugebate, tai jūsų problema - pasenę, per rimti, per švarūs, per turtingi, be fantazijos. Už tai nereikia pykti ant to, kuris sugeba ir yra ne toks. Už tai reikia pykti ant savęs, o paskui sustoti ir pavežti. Ir nebūtinai iki Rygos, nes užteks ir to kiek mums bus pakeliui. Kad tai išsiaiškinti, reikia sustoti. Sustoja autobusiukas, važiuojantis iš Kauno oro uosto į Rygos oro uostą. Kažkoks nesąmoningas maršrutas, o vežti nori už pinigus. Pinigų aš turiu, bet už transportą jų neduosiu niekam, net jeigu čia kelias dienas tektų stovėti.

       Vakarop sustoja tas, kuris ir tegalėjo sustoti tokioje vietoje. Tai suomis, vairuojantis mažą ir juokingą autobusiuką, pats prieš mėnesį keliavęs autostopu po Islandiją, o dabar važiuojantis namo iš Lenkijos. Laiminga pasirodo besanti ta vieta, kuri ne po ženklu "Sustoti draudžiama" ir kur nuo kelio kelkraščio iki griovio keli centimetrai. Nemanau, kad tai turėjo nors kokios reikšmės kur aš stovėjau tuo metu, kai jis važiavo, kadangi toks kaip jis sustotų kad ir autostrados viduryje, stovėtų ten autostopininkas kur netoli. Tokie tik ir laukia progos pavežti tokius kaip aš. Bevažiuojant sužinau, kad šiandien jis važiuos beveik iki Estijos sienos ir ten kažkur prie jūros nakvos. Tai va, kas iki šiandien man ir tinka. Važiuojame, kalbamės, pilame kurą jo sąskaita, žiūrime į Latviją. Kiek prisiminimų man tame kelyje - liūdnų ir gerų, sunkių ir laimingų, priklausomai nuo pravažiuojamo kilometro. Kelias yra juk gyvenimas ir jie abu negali praeiti vien gerais įspūdžiais ar prisiminimais. Taip nebūna, kažin ar norėčiau.

       Atvažiavus į vietą vakaras dar ne vėlyvas, o temsta čia apie vienuoliktą valandą, tad matyt galėčiau tranzuoti toliau ir ką sustabdyti, gal net iki paties Talino. Bet kam to reikia, kai šalia jūra ir laukinis jos paplūdimys. Šiam vakarui man nebereikia kelio ir aš jį palieku, žinodamas ir svajodamas apie tai kaip sugrįšiu čia rytoj, dabar nueidamas link jūros. Nusimato geras vakaras, fiksuoju išsilaipinimo vietą - tik pravažiavus Vitrupės upeliuką. O tam saulėtam pajūry... Vaikštau, plaunu rankas, kaičiu arbatą, vakarieniauju, žiūriu kaip debesys paslepia saulę, statau palapinę. Palapinėje apsigyvenęs suprantu, kad tai tik palapinė, o ne žalias namukas, nes viduje per daug tuščios vietos. Vidurnaktį galvą laukan iškišęs fiksuoju dar ne visai sutemusią aplinką. Reiškia, važiuoju teisinga kryptimi, šiaurės. Man jos ir vėl reikia. Kas vyksta likusią nakties dalį aplinkui mano namus, nežinau.

Pirma diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Du sekantys

       Ryte ilgai netrukęs pagaunu mašiną iki pirmo Estijos miesto Piarnu. Pradžioje kiek gaila, kad šį kartą neteks atsižymėti paskutiniame Latvijos miestuke Salacgrivoje. Mėgstu aš jį, kai įveikus netrumpą Rygos apvažiavimą ir sunkų autostopo prasme kelią iki čia, vietinėje mažoje krautuvėlėje galima užsipirkti maisto bei gėrimų ir nuėjus į prieplauką prie švyturio, žiūrėti į jūrą. Ne šį kartą, nes ir kelias nuo Rygos pravažiuotas labai lengvai, kai tranzuoti reikėjo vienoje vietoje šiandien ryte, o ir veža dabar iki Estijos. Gailesčio nebelieka ir jis galutinai kažkur išgaruoja prisiminus, kad būtent šita kelio atkarpa pražudė mano pačią pirmą kelionę į šiaurę, kai miestelį pasiekiau tokios nuotaikos, jog apie jokią kelionę toliau negalėjo būti nė kalbos. Ir nesvarbu, kad nuo tų laikų praėjo aštuoneri metai - pas mane atmintis gera. Nežiūrint į visą tai ką čia papasakojau, tą vietą aš mėgstu. Bet gal jau užteks apie jį. Keista, tačiau mane vežantis vairuotojas pasirenka bendrauti anglų kalba, nors pagal jo amžių aišku, kad rusiškai jis moka. Matyt, rusai jam arba jo šeimai yra padarę kažką tokio negero ir baisaus. O nuo Piarnu važiuoju su mergina, kuri slaviškai su manimi tikrai nekalbės, nes tais laikais kai mus visus to mokė, ji kažin ar buvo gimusi. Galimas ir kitas variantas, kad ji ant tiek gerai išsilaikiusi ir jos amžiaus man atspėti neduota, o klausti neklausiu. Nesvarbu, neaktualu, o be to galiu kalbėti ir angliškai. Tai jeigu norės, pasakys. Nepasako. Reiškia, nenorėjo. Taip visą Latviją ir Estiją pravažiavęs bei neištaręs nė vieno rusiško žodžio, po pietų atvykstu į Talino uostą, iš kur plaukia laivai. Vieno tokio šiam vakarui man reikės, tad nieko nelaukęs patraukiu į jo paieškas.

       Talinas ir gražus, ir tvarkingas, ir "turistų" (tiksliau - alkoholio mėgėjų) iš Suomijos jame pilna. Bet vieno dalyko mieste akivaizdžiai trūksta - prie jūrų uosto keliose ir būtinai pačiose matomiausiose vietose reiktų pastatyti stendus, o juose didelėmis raidėmis užrašyti seną anekdotą, kuris labai tiksliai ir taikliai atspindėtų tą "bezpridelą" (veiksmą ar reiškinį, peržengiantį visus rašytus ir nerašytus įstatymus). Taigi, tekstas turėtų būti daugmaž toks:

       Žydas su ukrainiečiu (chocholu) eina per dykumą. Pas žydą - lagaminas aukso, pas ukrainietį (chocholą) - lagaminas lašinių. Užsinorėjo žydas valgyti.
       - Na, chochole - darom kaip turguj!
       - Gerai, - atpjauna mažą gabaliuką lašinių, - prieik, pirk.
       - Po kiek jūsų parduodamas gabaliukas lašinių?
       - Lagaminas aukso.
       - Tu ką - išprotėjai? (Originale neverčiamas keiksmažodis). Ko taip brangiai?
       - Pavaikščiok po turgų, paieškok pigiau.

       Tas pats ir Talino jūrų uoste, kuris kaip ta dykuma iš anekdoto. Jame dirbančios ir maršrutą į Helsinkį aptarnaujančios trys laivybos kompanijos kaip tas chocholas (beje, vienas ir tas pats, nes manau kainos sutartos ir suderintos tarpusavyje). Tai man tokiu atveju belieka pabūti žydu ir atsidarius lagaminą (o kadangi tokio neturiu, tai matyt tiks ir kuprinė), ieškoti pinigų. Reikės jų nemažai. Sekmadienio popietė ir kainos ten šoka tikrų tikriausią pasiutpolkę, kai pigiausias variantas už dviejų valandų pasiplaukiojimą siekia net keturiasdešimt devynis eurus. Ne suma didelė, absurdas didelis. Kadangi tos pačios kompanijos, aptarnaujančios maršrutą iš Stokholmo, kur plaukiama septyniolika valandų, už tą pasiplaukiojimą ima tiek pat. Belieka arba plaukti šiandien, arba laukti rytojaus, kol ta pati paslauga atpigs penkiolika eurų iki normalios kainos, arba "paieškoti po turgų kur pigiau". Palyginimui brangioje Suomijoje, iš kur plaukia keltas į kitoje Botnijos įlankos pusėje esantį Švedijos miestą, kaina už trijų valandų kelionę jūra tėra trisdešimt penki eurai. Jaučiate skirtumą? Pasaulis pasidaro tik dar neteisingesnis, kai jį leidžiama valdyti sukčiams. O ką daryti paprastam darbo žmogui, kai tų sukčių ant kiekvieno kampo?

       Sukandęs dantis perku brangų bilietą. Matyt, į jo kainą įskaičiuotas ir tas alkoholio kiekio skirtumas, susidarantis tarp to kiekio, kurio negalima išgerti plaukiant dvi valandas tarp Talino ir Helsinkio, ir to, kurį galima išgerti plaukiant septyniolika valandų tarp Talino ir Stokholmo. Kitaip kaip paaiškinti tokias kainų metamorfozes? Tiesa, pažiūrėjus į kai kuriuos suomius, besistumiančius vežimus prikrautus pigaus (jiems) estiško alkoholio, atrodo, kad kai kurie ir šiame dviejų valandų reise pasiekia visai neblogų vartojimo rezultatų, kas leistų laivybos kompanijoms nors kiek atpiginti bilietus. Aš nesutinku mokėti tą pačią kainą už tą pačią paslaugą kaip ir suomis, gaunantis dvigubai didesnį eurų kiekį už savo darbą. Iš kitos pusės ko norėti, kai vienas ir tas pats pinigas vaikšto skirtingose šalyse, turėdamas skirtingą perkamąją galią jose. Tuoj ir pas mus įves eurą, tada ir mums visiems bus šakiai.

       Iki šiol dviprasmiški jausmai apima prisiminus vieną eurą, kurį nusipirkęs bilietą gavau grąžos daugiau negu priklauso. Bet kuriuo kitu atveju būčiau atidavęs atgal kaip ne kartą jau esu daręs panašiose situacijose, kelionėse būtų tai ar namie. Tačiau tik ne dabar. Aš suprantu, kad kasininkė čia niekuo dėta ir gal jai reikia išmaitinti būrį vaikų, o tas euras bus išskaičiuotas iš jos atlyginimo, bet ir mano supratingumas bei humaniškumas turi ribas, kai viduryje baltos dienos esu taip niekingai apiplėšinėjamas, reikalaujant už dviejų valandų kelionę beveik dviejų šimtų litų. Taip, atidavinėjau ir kur kas didesnes sumas, kurios man nepriklausė ir buvo man išduotos per klaidą, bet tik ne tąkart. Tad jeigu gali, tegul pamiršta ir atleidžia, kadangi man to euro tuomet reikėjo labiau, o be to aš buvau afekto būsenoje, kuri pasirodo besanti kelis kartus stipresnė už sąžinę. Bet pažadu, kad jeigu kelionėje sapnuosis kieno nors badaujantys vaikai, kitą kartą čia būdamas tą eurą, o gal ir net visus du - atiduosiu, "netyčia" pamiršęs pasiimti grąžą. Aišku, jei tai nebus Afrikos vaikai.

       Visoms paminėtoms ir nepaminėtoms peripetijoms su išvykimo bilietu pasibaigus, vaikštau po miestą, nors jame tiek būta ir viskas matyta. Nežiūrint į tai, randu ir du naujus dalykus - paminklinę lentą pirmajam Rusijos Prezidentui Jelcinui ir geležinkelio stotį. Kam geležinkelio stotis - aišku, o ką padarė gero Estijai ar Talinui rusas Borisas - nežinau. Ne mano reikalas. Pavalgęs bei nusipirkęs maisto ateičiai, grįžtu į uostą, kur laukiu kada pradės leisti į tą brangų laivą, ant kurio šono nupieštos mėlynos natos. Pradeda. Einu paskui gausų vietinių būrį, juos stebėdamas. Kiek kartų į Helsinkį iš čia beplauktum, nesikeičia tik vienas dalykas - tai suomiai ir jų traukiamo alkoholio pavadinimai bei įpakavimų dizainas. Atrodo, atplauktų vieną kartą ir užsipirktų metams sau ir savo draugams, kad jau gyventi be to negali. Bet ne, kur tau, taip negalima. Tai ir traukia kaip mulai į keltą tą patį per tą patį - ir jaunimas, ir pensininkai. Nejučia susidaro toks įspūdis, kad iš Talino grįžti namo be nors vieno bloko alkoholinių gėrimų yra prasto tono ar blogo skonio ženklas, už ką kitoje Suomių įlankos pusėje tautiečiai tave išjuoks ir niekas tuo nepatikės, o už tavo nugaros dar ilgai kuždės vienas kitam - žiūrėk, jis buvo Taline ir neatsivežė nė vieno gėrimo iš ten. Gal nesveikas koks? Ir niekas nežino kada nustos tekėjusi ta upė.

       Man kaip žinomas Talinas, taip žinomas ir Helsinkis. Valandai iki vidurnakčio likus standartinis pasėdėjimas ant laiptų prie miesto rotušės, o paskui toks pat standartinis valandos su trupučiu kelias iš miesto. Tik šį kartą jau be sustojimo poilsiui, nes su manimi sunku keliauti, o man taip patinka. Yra tik keturios šalys mūsų didelėje žemėje, kurių visoje teritorijoje būna baltosios naktys. Suomija - viena iš jų, o likusios trys arba toli, arba išvis nepasiekiamos darbo žmogui - Antarktida, Grenlandija, Islandija. Matyt galima iki nukritimo ginčytis ar tikrai nesutemsta Helsinkyje, kuris yra piečiausiose Suomijos platumose. Ir ginčydavausi, kai keliavau ne vienas ir ginčytis su kuo buvo. Šiandien ginčytis su kuo nėra, užtat galima ramiai visą tai patikrinti. Sąlygos tinkamos - metų laikas pats tas, savaitei likus iki vasaros saulėgrįžos, dangus pakankamai giedras. Gaila, bet tikslaus atsakymo neturiu ir dabar. Kol ėjau per Helsinkį - nesutemo, užtat palapinę stačiau jau prietemoje. Valandą po vidurnakčio labai šviesu ten jau nėra (na taip kad laikraštį skaityti galėtum), bet ir tamsa to nepavadinsi. Ne veltui šiauriečiai turi posakį, kad baltosios naktys Helsinkyje ar Peterburge baltos tik Vakarų Europos ar Rytų Azijos turistui. Tam kartui man, įsikūrus nakvynei ketvirtą kartą toje pačioje vietoje, užteko ir tokio nakties baltumo. Juk važiuoju į šiaurę ir kas rytojų naktys baltės ir baltės, kol galų gale ir visai taps geltonos, kai saulė niekur nebesislėps. Dėl to verta pakovoti.

Antra diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Aštuoniese

       Autostopas toje vietoje iš Helsinkio kiek įnoringas ir turi tokią savybę, kad arba iš ten išvažiuoji iki vidurdienio, arba paskui išvažiuoti gali tikėtis vakare po penktos valandos. Atskiru atveju gali ir visai neišvažiuoti tą dieną ir tam visai nebūtina pradėti tranzuoti vėlai. Tai asmeniškai patikrinti variantai ir visus juos žinant lengviau gyventi, tad ryte atsikeliu anksčiau. Pastabdžius pusantros valandos ir tiek pat iki vidurdienio likus, išvažiuoju. Šį kartą nebus taip kaip visada, kad kas vežtų iki pirmo miesto Lahti, esančio už šimto kilometrų. Ne, šį kartą veš iki nusukimo į kokį tai kaimą autostrados vidury. Na ir gerai, kodėl gi ne? Šansų iš ten išvažiuoti matyt bus daugiau, negu kad stovėti visą dieną už Helsinkio, į ką reikalas nenumaldomai krypo. Prieš tai buvo sustojęs koks tai juodas kaip smala vairuotojas ne iš mūsų kraštų, kuris pats nežinojo kur važiuoja, užtat norėjo mane vežti bet kur už pinigus. Trenkęs durimis, jam atsakiau - "Čia Europa". Nepanašu, kad būtų jis supratęs nei ką jam norėjau pasakyti, nei kurioje pasaulio vietoje jis dabar važinėjasi. Kelionės liudininku tokio aišku neužskaitau - ne todėl, kad juodas, o todėl, kad niekur neveža. Koks jis liudininkas, kai nieko apie mane nesužino, išskyrus faktą, kad aš baltaodis? Tokius jo kaime kur jis atvykęs turbūt ant iešmo pamauna. Dauguma kitų pravažiuojančių mašinų vairuotojų manimi apskritai nesidomėjo, bet kaip jau ir minėjau, šiai vietai tai įprasta. Taigi, pagaliau sustojus automobiliui, pasirenku mano nuomone mažiau rizikingą variantą. Kitos rizikos išvengti nepavyks, nes juo važiuoja dvi moterys, grįžtančios namo iš baliaus sostinėje. O kaip žinia, vienam vyrukui visada pavojinga sėsti į tokias mašinas. Ech - buvę nebuvę ir jei rizikuoti, tai rizikuoti. Taip taręs sau mintyse, nuvažiuoju su jomis. Gal nieko gero nepadarys. Pakeliui viena jų išlipa pirmame kaime - Jarvenpaa, su antra likusia važiuoju į jos kaimą, prieš tai sutaręs, kad išleis prie greitkelio. O ir važiuojant su viena moterimi, keliautojui vyriškiui rizika ženkliai sumažėja.

       Kaip ir tikėjausi, įvažiavimas į autostradą prie Mantsaala kaimo, kur ji mane išleidžia, pasirodo besantis kiek lavoninis, su mažai pageidaujančiųjų į tą autostradą įvažiuoti. Palauksiu, neskubu. Ilgai laukti nereikia, kai netrukus jau sėdžiu pensininko vairuojamame automobilyje ir dviese nuvažiuojame iki pirmojo nuvažiavimo į Lahti. Nemanau, kad tai pati geriausia vieta autostopui, bet pabandysiu niekur neidamas išvažiuoti ir iš čia. Na, o jeigu nepavyks, tada matyt teks eiti per miestą iki centrinio įvažiavimo į autostradą, o tai turbūt kokios dvi valandos kelio. Tokios ir panašios mintys sukasi galvoje, o kai vienas keliauji, tai ir susitarti nesunku. Atėjęs į vietą dar spėju nufotografuoti kelio ženklus, o paskui stabdoma sustoja pati pirma mašina. Tai pirmas netikėtumas. Antras netikėtumas tas, kad ji važiuoja ten kur reikia man - į Jyvaskylą, o kas nors kartą į ją yra važiavęs, tas žino, kad nėra taip lengva ten pataikyti, nes kelias link jos atsišakoja penki kilometrai prieš baigiantis autostradai ir vairuotojai ne itin noriai stoja autostrados viduryje, kad tu galėtum netrukdomas nueiti į tau reikalingą kelią. Trečias netikėtumas tas, kad priekinėje sėdynėje sėdėjusiai mažametei dukrai vairuotojas liepia pereiti ant galinės sėdynės. Ir ketvirtas netikėtumas tas, kad vairuotojas - rusas, o tai reiškia, kad bus mums apie ką pakalbėti tuos beveik du šimtus kilometrų, kurie mums pasirodo besantys pakeliui tą birželio vidurio popietę.

       Gyvena jis čia jau seniai, dar nuo studijų laikų. Turi čia daug draugų, kurie irgi rusai. Kas dirba, o kas puoselėja savo verslą. Sako, gyvenimu skųstis negali ir visko užtenka. Kartais grįžta į Rusiją aplankyti artimųjų, bet tik trumpam. Kažkur girdėta istorija, ar ne? Dar Jyvaskyloje gyvena daug juodžių ir babajų, kurie ten susivežę savo šeimas ir gimines nieko nedirba bei gyvena iš pašalpų, kurios Suomijoje nesunkiai kelis kartus pralenkia vidutinį Lietuvos atlyginimą. Parazituoja jie ten ir kitaip, kaip taisyklė be didesnio kriminalo, kad nedeportuotų į "bado alinamą" ar "kariaujančią" gimtinę. Sniegeliams čia patinka gyventi ir į bet kokias visuomenės pastangas nuo jų apsivalyti, jie grasina visokiomis pabėgėlių gynimo organizacijomis ir kitokiomis nesąmonėmis. Štai prie ko priveda neribota ir besaikė demokratija, todėl aš esu už absoliutinę monarchiją. Na, o aš jam kažkiek pasakoju apie Lietuvą, kas jį domina, bet daugiausia aišku apie savo keliones ir pomėgį šlaistytis autostopu.

       Kartais atsisukęs atgal jis paklausia savo mažos dukros ar jai ko netrūksta. Per veidrodėlį matau vaiką ramiai sau sėdint gale - mergaitė piešia ir į akis nelenda - nei zyzia, nei kalba kokias nesąmones, nei ką. Va čia tai kultūra. Kaip kažkada dainavo Stingas savo antikarinėje dainoje, kurią šaltojo karo metu jis sugalvojo bežiūrėdamas tarybines laidas vaikams - "Rusai irgi myli savo vaikus". Taip kelias neprailgsta ir žiūrėk jau Jyvaskyla, pasitinkanti mus sunkiais ir švininiais lietaus debesimis. Bus negerai. Šitas miestas turi tokią keistą savybę, kad kas į jį bevežtų, visi veža į miesto pabaigą, iš kur galima netrukdomai keliauti toliau. Tai yra didelė paslauga iš vairuotojo pusės, parodanti jo pagarbą tau, keliautojui, kadangi ir miestas ne pats mažiausias, o be to per visą jį eina autostrada, vaikščiojimas kuria ne visada gali pradžiuginti vietos policiją. Kažkaip prieš pat mums išsiskiriant dar užsimenu, kad esu keliavęs autostopu Turkijoje ir Irane, tačiau nebėra laiko apie tai pasakoti, nes čia mūsų bendro kelio pabaiga. Toliau vėl klasika, kai sustoja mašina, tradiciškai vežanti iki Aanekoski kaimo. Kiek kartų žmogus čia neatvažiuotum, tave visada veš iki ten. Kitaip nebūna, patikrinta tris kartus kelionėse prieš tai.

       Jau lyja, tad stoju pertraukėlei po degalinės stogu, kur baigiu sušveisti iš namų pasiimtą paštetą bei maisto atsargas, kuriomis apsirūpinau dar vakar Taline. Patikrinu burgerių kainas degalinėje veikiančioje "Scan Burger" maitinimo įstaigoje. O kainos ten tokios, kad galvoju jog apskritai reiks nebevalgyti toliau važiuojant. Lietui ar tai aprimus, ar galutinai pasibaigus, dar viena mašina pasiekiu Vitasaari ir ten ežerų apsupty, šimtas kilometrų nuo Jyvaskylos ir trys su puse šimto kilometrų nuo Helsinkio, didelis ir riebus "Stop". Iš ko jau iš ko, bet iš kelio Jyvaskyla - Oulu to tikrai nesitikėjau, kad galima jame taip beviltiškai užlinkti. Juk visą laiką kiek čia keliauju šį kelią laikiau pavyzdiniu ir lengvai praeinamu keliu, kuriame galima mokyti pradedančiuosius autostopininkus, jiems perėjus į antrą lygį ir prieš tai įveikus pirmo lygio ir paprastumo kelią Kaunas - Klaipėda, kai pradedama tranzuoti nuo IX-ojo forto.

       Atšąla jau kaip reikiant, nedaug šilumos prideda ir nuo ežero pučiantis ledinis vėjas, protarpiais lyja. Bandau rasti vietą, kur apsimauti antras kelnes ir apsivilkti papildomą megztinį. Randu, loja šunys, spėju. Aplinkos temperatūra krenta iki +4. Keikiu save, kad nepasiėmiau pirštinių, nes šąlant rankoms tenka jas slėpti po megztinio rankovėmis. Ypač kenčia dešinioji. Pagaliau sustoja padorus žmogus ir paveža iki Pihtipudas, o atsisveikinant įbruką į delną dvidešimties eurų banknotą. Kelis kartus atsisakinėju, kad man nereikia, tačiau jis mane įtikina, kad aš klystu ir man jų reikia. Paimu, nors ir turiu savo. Už juos maitinsiuosi ir gersiu sekančias tris dienas. Kelias man tuo ir patinka, kad jame tiek mažai žmogui reikia. Apžiūriu ežerą, paskui patikrinu vietą ant kelio ar ji tinkama autostopui. Taip ne ilgiau pusvalandžio tikrinęs, tą vakarą niekur jau neišvažiuoju. Nėra ir noro tam didelio, kai bent jau iš pirmo žvilgsnio vietos čia nakvynei tinkamos. Argi ne pakankama priežastis pasilikti? Apžiūriu kaimą, palydžiu saulę, šiose platumose šviečiančią dar vienuoliktą valandą vakaro ir einu prie ežero. Problema tame, kad suomiai mėgsta gyventi ežero pakrantėje ir ten prisistatę namų, o kur namų nėra, ten pelkės. Pavaikščiojęs randu nedidelį plotą šalia valčių, ten ir apsistoju. Net jeigu tai būtų pavojinga šalis, niekas manęs čia nepastebėtų, kai palapinė žalia, kaip ir vienos iš apverstų valčių dugnas. Skubu statyti palapinę, bijodamas grėsmės ir nelaimių iš dangaus, vėl gąsdinančio ir grasinančio lietumi. Daugiau jokių baimių nėra, nes pavojingose keliauti ir miegoti šalyse vidurnaktį šviesu nebūna.

Trečia diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Vienintelė

       Oi koks prastas oras - vis dar šalta ir vis dar apsiniaukę. Nesakau, kad blogai, užtat sakau, kad keista, nes tokių orų birželio mėnesį čia neatsimenu. Geriu arbatą, susipakuoju, einu tranzuoti. Kelias nepaliauja stebinęs ir šiandien, lyg kas būtų jį sugadinęs ar pakeitęs nuo mūsų paskutinio susitikimo praėjus metams, kai vėl dvi valandas iš eilės neina nieko sustabdyti. Vietos sustoti daug, tačiau už nugaros sankryža, kurioje dauguma mašinų nusuka į miestelio centrą. Kai kurie vairuotojai tai rodo, o kai kurie pravažiuoja be jokio gesto ar signalo. Bereikalingas rankos kilnojimas, kuri ir taip šąla, kad nespėju slėpti sugrubusių pirštų po megztiniu, nes kažkas iš namų nepasiėmė pirštinių. Bandau laimę paėjęs už sankryžos. Vietos sustoti ten minimaliai. Nepatinka man visa tai, pravažiuojančios fūros važiuoja pavojingai per arti manęs, o be to sukelia vėjo gūsius, pastoviai vartančius niekuo dėtą kuprinę. Žadėjau saugoti save, tad grįžtu atgal. Nieko naujo. Galutinai atšalęs ir kiek dėl to susinervinęs, patraukiu į maisto prekių parduotuvę, esančią kitoje kelio pusėje kiek į priekį paėjus.

       Būtumėte jūs matę kaip aš dorojau tą karštą vištos šlaunį, kurią nusipirkau už vieną eurą penkiasdešimt devynis centus. Liudininkais tapo kiekvienas, ėjęs į parduotuvę ar iš jos, nes tą procesą atlikau prie įėjimo, kadangi lauke buvo per šalta. Nedomino nei ką žmonės pagalvos, nei toje šlaunyje esantis konservantų kiekis. Svarbiausia - ji buvo šilta, o šilumos man trūko, jai palikus mano kūną man prieš tai tris valandas stovint ant vėjo ir po lietumi kelyje. Jaučiausi kaip koks neandartalietis iš priešistorinių laikų, tik šiandien išradęs ugnį ir išsikepęs mamuto mėsos, kurią dabar dantimis godžiai traukiau nuo kaulo. Paskui prisiminęs, kad aš esu inteligentas, servetėlėmis nusivaliau taukuotas rankas ir desertui dar suvalgiau pakelį sausainių. Nei mane čia kas pažįsta, nei žino kas aš toks ir ką čia veikiu, tai visi kas tai matė tegul ir lieka liudininkais, bet ne tais, apie kuriuos šita istorija.

       Kad ir kaip nesinorėtų iš šiltos parduotuvės eiti į šaltą Suomiją, aš išeinu. Pastabdau pusvalandį, kol suvalgytas šiltas maistas aprūpina smegenis maistingomis medžiagomis ir tie pagaliau supratę, kad čia stovėti nebereikia ir yra beprasmiška, liepia eiti toliau. Tiktai ne už sankryžos, kur jau buvau ir bandžiau, o dar toliau. Ką gi, einu. Ir ką jūs sau manote - už kokio puskilometrio randu dar vieną sankryžą ir autobusų stotelę už jos. Tai yra fantastiška vieta autostopui, nes niekas niekur už manęs nebe nusukinės, plius pro mane važiuos ir tos mašinos, važiuojančios iš miestelio centro. Galvoju, gal tikrai dažniau reiktų pavalgyti? O tada atsitinka tai, ko birželio mėnesį nesu matęs per visą savo gyvenimą - pradeda snigti. Baltais pūkeliais krenta snaigės... Tai kas, kad pasiekusios žemę, mane ar mano kuprinę, jos beveik iš karto ir tirpsta. Bet tai yra pats tikriausias sniegas. Sustoja koks tai kaimietis, kurio mašinoje pilna gyvulių mėšlo, tačiau su juo nevažiuoju. Ne todėl, kad smirdi, o todėl, kad važiuoja tik du kilometrus į priekį. Kam man jų reikia? Čia taip gražiai sninga ir kas gali garantuoti, kad ten irgi bus taip pat. Be to, čia ir vieta gera autostopui, o ten neaišku kokia bus ir tie du kilometrai tikrai nieko nepakeis, nes bent jau kol kas nesiruošiu eiti likusių dviejų šimtų kilometrų iki Oulu. Dar palauksiu.

       Man nespėjus dar kartą kaip reikiant atšalti, sustoja pana. Reiškia, dar kartą pas vištieną eiti nebereiks. Važiuoja ji į Oulu miestą, matė mane tranzuojantį ryte, kai atvažiavo iš Oulu miesto. Sako - pokalbiui dėl darbo. Matyt tas Pihtipudas ne tik vištiena įžymus, kad žmonės iš didmiesčio važiuoja čia įsidarbinti. Nesiaiškinu kas tai per darbas, nes bent jau pirmomis minutėmis tame automobilyje mane tedomina šiluma, kurios pilna viduje ir kurios taip trūko išorėje. Borto kompiuteris rodo lauke besant +1. Ne bikinių laikas, nors ir birželis. Kelionė neprailgsta, o atšilęs aš imu domėtis gyvenimu šiose vietose - užduodu klausimus, gaunu atsakymus. Pats irgi nelieku skolingas ir ją pamaloninu klausimais apie šio sezono Suomijos ledo ritulio čempionato nugalėtojus, kurie yra iš jos miesto. Ji išdidžiai pasigiria esanti iš Oulu ir ištaria tos komandos vardą taip kaip gali ištarti tik suomiai. Paskui ir aš, ir ji (mes abu) apsidžiaugiame, kad ant automobilio panelės yra pakankamas dulkių kiekis, ant kurių galima nubraižyti gan padorią miesto Oulu schemą, kad man žinoti kas ir kur tame mieste yra. Planu to aišku nepavadinsi, bet pradžiai susiorientuoti padės. Pagrindiniai orientyrai ten - viena gatvė, jūra, upė. Paskui gal ir žemėlapį kokį rasiu. Taip, tikra tiesa, kad šį kartą nusprendžiu apžiūrėti miestą, kuris tiek kartų pravažiuotas pro šalį prieš tai. Motyvuodama tuo, kad kažkur skuba ir turi ten būti pusę penkių, išleidžia mane miesto centre. Iki to laiko jai likę dešimt minučių. Man irgi taip tinka. Juk gan pavojinga vyriškiui - keliautojui vienam važinėtis su nepažįstamomis moterimis nepažįstamame mieste. Nors ir sakė, kad turi draugą, su kuriuo prieš kelias dienas plaukė iš Helsinkio į Taliną pramogauti. Dar sakė, beje man to net neklausus, kad kelte pirko tik saldainius ir jokio alkoholio. Tikiu ja, nes tais saldainiais kelionės metu vaišino ir mane patį. O draugas jos kaip supratau dabar šeši šimtai kilometrų į pietus nuo čia. Tad gal ir gerai, kad mane išleidžia centre ir niekur kitur neveža. Jūrą susirasiu pats.

       Išsigiedrija ir atšyla iki + 8. Vis dar ne bikinių metas, bet jau kiek geriau. Apžiūrėjus miesto centrą, man kyla natūralus noras pamatyti Baltijos jūros dalį, vadinamą Botnijos įlanka. Tačiau neturint miesto plano nė velnio nesigauna, o ant dulkių nubraižyta schema baigia visai išgaruoti iš galvos, kai ieškodamas pastoviai atsitrenkiu į popieriaus ir kartono gamyklos tvoras. Einu į geležinkelio stotį, ten apsirūpinu miesto žemėlapiu, ant kurio be viso kitko parašyta, kad Oulu yra šiaurės Skandinavijos sostinė. Hmmm... Įdomu ar Lulea miesto gyventojai iš Švedijos yra tos pačios nuomonės? Abu šie miestai kaip ne kaip stovi vienas prieš kitą, tik skirtingose Botnijos įlankos pusėse ir jų priešprieša neišvengiama turėtų būti. Žemėlapio rodomais keliais patraukiu prie geidžiamos jūros. Nėra labai toli ir ta vieta vadinasi Nallikari. Gal pusvalandis kelio nuo centro, gal kiek daugiau - specialiai to nematavau, bet kas gali tiek nueiti.

       Yra ir smėlėtas paplūdimys ten, kas leidžia manyti, jog nesant tokiai vėjuotai ir pilkai jūrai bei temperatūrai pakilus trigubai nei šiandien, kažkas ir išsimaudyti išdrįsta. Tik ne šiandien. Šiandien niekas nesimaudo ir visus juos galima suprasti, kai net ant kojų sunkiai eina pastovėti ir tam nereikia suomių taip mėgstamos "Koskenkorvos" degtinės prisigerti. Dėl visko čia kaltas stiprus ir itin žvarbus kaip vasarai vėjas nuo jūros. Man tai kas - nors ir sunku prieš jį eiti, tačiau baimintis, kad mane jis nupūs - nereikia. Nenupūs, kur tau, mano kuprinė daug sveria ir puikiai atlieka balasto vaidmenį. Nusigavęs iki apžvalgos bokštelio iškyšulyje, darau daug meniškų nuotraukų. Palapinės prie jūros nepastatysi, nes oro sąlygos ne tos, tad grįžtu kiek atgal keliu, kuriuo atėjau. Ant ledų vagonėlio stovintys du meškiukai lyg mojuoja nusileidžiančiai saulei, jai slepiantys debesyse. Gražus ir prasmingas vaizdas, paskui ir nuotrauka. Jeigu tų debesų prie horizonto nebūtų ar jų ten būtų mažiau, saulėlydis dar kiek užtruktų ir baigtųsi likus pusvalandžiui iki vidurnakčio. Ne šiandien. Palapinę statau po medžiais netoli pėsčiųjų tako. Nuo ten ji neabejotinai matosi, bet kam tai rūpi.

       Palapinėje tiek daug tuščios vietos ir aš bandau tuščias jos erdves užpildyti daiktais, kuriuos prieš miegą išmėtau kur pakliūva. Vakare gaunasi tokia betvarkė, o ryte viską vėl susirinkti ir supakuoti - man kaip mažas ritualas. Taip eina diena po dienos, keičiasi miestai ir žmonės, o kelias mane veda ten kur man reikia. Jis žino kur ir ko. Tai kas, kad šiandien palapinėje tiek daug tuščios vietos. Gal ateis dar diena, kai ją vėl užpildysiu ne daiktais. Labanakt.

Ketvirta diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

5 in 3

       Autostopo vietą už Oulu pasiekiu jau gerokai įdienojus. Buvo reikalų mieste... Tik atsikėlęs bei susirinkęs daiktus, dar kartą nuėjau prie jūros. Pažiūrėjau į ją, pavalgiau ne jos ir tiek. Nors vėjas jau buvo nurimęs ir vanduo nebeatrodė toks šaltas, tačiau didesnio noro maudytis nuo to neatsirado. Nesimaudžiau, kaip nesimaudė ir niekas kitas, užtat grįžęs į miestą nusiploviau kojas bei išsiploviau kojines - tam vietų ten užteko. Buvau tik vienas taip darantis, aplinkui bendraminčių nesimatė. Pasėdėjau geležinkelio stotyje, nes stotys man patinka. Apsirūpinau vandeniu, nes vandens reikės popietinei arbatai. Spontaniškai aplankiau šiųmetinių Suomijos ledo ritulio čempionų areną - viskas uždaryta, niekas nedirba, atostogos. Ir tik baltas šermuonėlis (toks gyvūnas) iš čempionų "Oulun Karpat" logotipo, patalpintas juodame fone ir apibrauktas geltona linija, mena sezono metu čia vykusias kovas ir čempionų triumfą. Nusifotografavęs su juo, nuėjau tranzuoti, ant vieno iš centrinių įvažiavimų į autostradą.

       Nors automobilių važiuoja pakankamai daug, tačiau nė vienas jų sustoti neskuba. Taip praeina valanda. Ne tai ne, kaip sau norite, o man jau laikas arbatai. Šalia kelio jos išsiverdu, o paskui atsigeriu. Jeigu nuo kelio kas mato, garantuotai pavydi. Niekuo negaliu padėti, dauguma taip galite. Diena saulėta, oro temperatūra pasiekusi kokius +11, o tai net vienuolika kartų šilčiau nei kad buvo vakar. Pats tas, geresnio oro kelionei ir nesugalvotum. Grįžus į kelią antram bandymui, ilgai laukti nebereikia ir autostrada važiuojame iki kaimo, pavadinimu Ii. Geras pavadinimas ir net nežinočiau kaip tokį ištarti, tad vairuotojas tuo pasirūpina pats. Autostrados ten nuvažiavus nebelieka ir nors už keliolikos kilometrų vėl prasidės panaši į tą kuria atvažiavome, ten man tai nerūpi, kai geroje vietoje visiems norintiems sustoti, toliau stabdau automobilius, važiuojančius šiaurės kryptimi. Pavežkite kas galite, jeigu galite ir norite. Ar yra pageidaujančių? Nemaldauju, neprašau, nereikalauju. Tik informuoju, už mane kalbant mano į kelią ištiestai rankai. Bingo, stebuklas - sustoja sunkvežimis suomiškais numeriais. Tik vieną kartą yra pavykę tokį sustabdyti Suomijoje, ir nors to numeriai irgi buvo suomiškai, tačiau vairavo jį estas. O čia variantas toks, kad ir numeriai suomiški, ir vairuotojas suomis. Važiuoja jis į Pello, esantį kiek aukščiau Rovaniemio, į kur dabar keliauju aš, tik ne tuo keliu. Spręsdamas dilemą kur važiuoti, pasirenku Rovaniemį. Būdamas vietinis, suomis "Truck draiveris" pasakoja apie gyvenimą čia (ypač mane domina gyvenimo ypatumai žiemos metu) ir stebisi kaip galiu būtų nevalgęs džiovintos elnienos ar briedienos. Aš lyg ir esu kažkada kažko panašaus valgęs, keliaujant mums šiaurės Norvegijoje, bet iš kokio tai gyvio buvo padaryta - nežinau. Tad tegul bus taip, kad nevalgęs.

       Pravažiavus Kemi ir norint pasukti link Rovaniemio, reikia, kad mane pavežęs fūristas tą patį mane išleistų tiesiog autostradoje, arba kad užvežtų ant rampos (nuvažiavimo iš autostrados), o pats apsisukęs grįžtų tuos kelis šimtus metrų atgal. Nematau didelio skirtumo tarp šių baigčių, nes autostrada čia tik vadinasi taip ir mašinų joje, pasiekusioje patį Botnijos įlankos viršų - minimaliai, o nuo ten iki man reikalingo kelio eiti - juokų darbas arba kaip du pirštus apmyžti, vaizdžiai sakant. Nieko neprašau, leisdamas jam pačiam pasirinkti kaip jam būtų patogiau manimi atsikratyti. Vairuotojas renkasi antrą variantą, veždamas mane iki kur man reikia. Ir nors apsisukti ten vietos labai mažai, bet aš juo tikiu, nes jis profesionalas. Profesionalas keliauti po šiaurę visada supras profesionalą vairuotoją. Matau kaip jam pavyksta ir žvilgsniu palydėjęs jį, nuvažiuojantį savo keliais, savo keliais ruošiuosi važiuoti ir aš pats. Spėju dar nufotografuoti kelio ženklą, kai sustoja pirma stabdyta mašina. Ja trys jaunuoliai grįžta į Rovaniemį iš Helsinkio, į kur atskrido iš atostogų kokioje tai pietų Europos saloje. Nejaugi Lietuvoje žinomas "pigių kelionių ekspertas" aptarnauja jau ir Suomiją? Reiks kada pasidomėti. Pasirodo, nuomota mašina trise važiuoti yra pigiau nei traukiniu. Keturiese būtų dar pigiau, bet aš už keliones nemoku. Bachūras vairuotojas viskuo domisi ir visą šimtą kilometrų manęs klausinėja kuo įvairiausių dalykų, susijusių su šalimi, iš kurios aš esu kilęs. Tuo tarpu dvi jo draugės maigo savo išmaniųjų (telefonų) mygtukus. Įdomiau aišku būtų, jei ir jos mane kalbintų, bet jos matyt nekalba angliškai, o aš garantuotai nekalbu suomiškai. Pokalbių ir juokų laikas baigiasi man su jais atsisveikinant jų mieste. O tai, kad žodį "Goodbye" mokėjo abi, dar ne faktas, kad mokėjo ir kitų. Bet jeigu kada nors atvažiuos į Lietuvą, pas ką kreiptis turės, adresą daviau.

       Kiek kartų į Rovaniemį ne žiemą atvažiuotum, tiek kartų čia tau bus lietaus. Šitas miestas sutikti svečių be lietaus ar tai nemoka, ar tai negali. Netampa išimtimi ir šis mano apsilankymas jame. Kur eiti mieste, kuriame tiek kartų būta prieš tai? Ir kur reiks važiuoti rytoj, kai kur važiuoju žinojau tik iki čia? Ar į McDonald'ą eiti šiandien, ar pasilikti tą malonumą rytojui? Kas galėtų mane įamžinti internetine kamera prie tiltų? Kadangi atsakymą žinau tik į paskutinį klausimą, tai sms'u susitaręs dėl tikslaus fotosesijos laiko, patraukiu prie upės fotografuotis. Sėdžiu ant suoliuko, o už pusantro tūkstančio kilometrų nuo čia kažkas mielo ir savo atlieka "Refresh" ir "Save Image As..." interneto naršyklėje. Ant suoliuko prisėda parūkyti nepažįstamas pensininkas, prieina ir vos neįkanda šuo. Gerai, kad šeimininkė laiku sudrausmina jį. Štai taip aš ir įamžintas. Susirenku žaislus ir pasišalinu link nakvynės vietos. "Refresh" ir "Save Image As..." vis dar fiksuoja. Paskui ant tilto jau nebepritraukia, o miškuose už tilto ir visai prapuolu iš kameros matomumo zonos.

       Kur eiti nakvynės žinau, kai baigus lyti iš po debesų pasirodo saulė ir kelioms valandoms iki vidurnakčio likus atsiranda vilčių, kad pamatysiu tai ko čia atvažiavęs. Palapinę statau ant to paties kalno kur ir pernai, tik strategiškai geresnėje ir tinkamesnėje vietoje vidurnakčio saulės stebėjimui. Tai kas, kad šalia tako. Šalta, nėra uodų, žmonių irgi, džiugina. Ilgai lauke nevakarojęs, lendu į palapinę. Dvyliktą valandą nakties, jau šiltame miegmaišyje gulėdamas, arbatos prigėręs, pro savo namų duris turiu vaizdą į pačią tikriausią vidurnakčio saulę. Štai aš ir sugrįžau pas tave, į tavo kraštą. Penktai kelionės dienai pasibaigus, aš dėkoju keliui už tai kad man jame sekasi ir šiandien aš esu ten kur turiu būti. Be autostopo ir tavęs viso to nebūtų. Ilgai stebėjęs saulės kelią netikros nakties dangumi, kažkurią valandą nueinu miegoti. Gražu. O priešais augantis medis galėtų būti naudojamas kaip saulės laikrodis. Aišku, tik vasarą, kai naktys čia netikros.

Penkta diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos
Rovaniemi internetinės kameros užfiksuoti vaizdai

Dvidešimtas

       Kemijarvis - vienas iš nedaugelio mano iki šiol neaplankytų Šiaurės Europos užpoliarės miestų. Bent jau taip buvo iki šiandienos popietės. Ir dabar, šeštai kelionės dienai besibaigiant ir man vakarojant savo palapinėje ant ežero kranto, galiu pasakyti - čia atvažiuota ne veltui. Ne, ne tai, kad miestas būtų gražus ar kuo nors ypatingas. Miestas kaip miestas ir jame, kaip ir visuose kituose šiaurės miestuose, žiūrėti per daug nėra į ką. Nebent į tvarką ar supančią gamtą. Esmė visai ne tame. Esmė vaizde, kurį gerai paieškojęs suradau šiam vakarui. Ne paslaptis, kad jau esu už poliarinio rato, kuo negalėjau pasigirti vakar, o už to rato būnant, nakvynei pageidautinas atviras plotas šiaurės kryptimi. Ypač tuomet, kuomet dangus toks giedras kaip kad šiandien. O juk galėjau čia ir neatvažiuoti ir viso to ką turiu šiam vakarui neturėti, jei ne vienas vairuotojas, pasitaikęs mano kelyje. Bet apie viską iš eilės.

       Taigi, ryte Rovaniemyje atsikėlęs, į miestą nusprendžiu grįžti kitu keliu nei atėjęs, tad tiesiu taikymu leidžiuosi nuo kalno. Pakeliui užsikariu į kokį tai bokštą, nuo kur žiemos metu visi norintys leidžiasi su rogutėmis ar dar kuo. Pažiūrėjęs į apačią galvoju ant kiek nesveiku reikia būti, kad taip daryti. Na, bet kiekvienam savo - kitam ir penkios dienos be dušo atrodo iššūkis. Man tai visai normaliai ir jokia ne riba. O į bokštą lipau tikėdamasis iš ten pamatyti miesto panoramą, bet tai padaryti be šansų, nes miestas kiek kitoje pusėje. Na, nėra tai nėra, bent pasportavau ir einu toliau. Kertu geležinkelį, toliau žingsniuodamas prisimenu tuo keliu mums ėjus žiemą ir kažkur šalia to kelio miegojus vieną vasaros naktį. Mieste daug reikalų neturiu ir tedomina pietūs jau nebe šiauriausiame pasaulio McDonald'e, iš kurio šį titulą praeitų metų vasarą paveržė miestas - didvyris Murmanskas. Savo laiku šis įvykis buvo aprašytas spaudoje. Pavalgęs galvoju kur važiuoti toliau, o nieko tikslaus taip ir nesumąstęs, išeinu devynis kilometrus link Kalėdų Senio rezidencijos, esančios ant poliarinio rato. Aišku tik tiek, kad iš ten dar važiuosiu į šiaurę, o kur tiksliai - bus matyti ir priklausys nuo sustojusio vairuotojo norų bei galimybių. Keliaujant vienam taip lengva susitarti, kartais net baisu darosi. Be poilsio nueinu tuos reikalingus kilometrus, nors į distancijos pabaigą kuprinė atrodo visai prispaus prie žemės. Nieko, pas senį pailsėsiu. Reikalas jaunų taip keliauti ir panašiais dalykais nesiskųsti. Gal tik prakaitą nuo kaktos nubrauksiu, kuprinę ant pečių pasitaisysiu ir vėl tolyn, tolyn. Kol kelias dar matosi ir kol dar gyvenimas jame rodomas jaunystės spalvom.

       Kalėdų Senio kieme išsiverdu arbatos, persimetu žvilgsniu su kiškiu - zuikiu (tikru) ir stebiu konkurentus - autostopininkus. Man arbatos išgerti nespėjus, matau juos (be zuikio) sulipančius į turistinį kemperį. Kažkada ir mes taip esame padarę šioje vietoje. Keista, bet apie visą tai galvojant, liūdna man nepalieka, kaip kad gal palikti turėtų. Net nesuprantu kodėl jie apskritai tranzavo šalia visų tų autobusų, kai yra puiki vieta kiek toliau paėjus. Ten nuėjęs tranzuoju, bei laukiu vairuotojų su jų pasiūlymais. Iš šunkelio prie kelio privažiuoja automobilis, ten sustoja ir pasikviečia mane. Priėjęs paklausiu kur jis važiuoja, į ką jis man atsako, kad į Kemijarvį. Puiku, ten dar nesu buvęs. Laukia nežinomas aštuoniasdešimties kilometrų kelias į šiaurės rytus. Nebūčiau pasikliovęs savo nuojauta ir stabdęs ten kur stabdė anie, šitą mašiną būčiau matęs kaip savo ausis. Ar reikia sakyti, kad jis pasirodė besantis ne vietinis, o rusas? Tai man tikrai malonu vienam keliaujant ir dar toli nuo namų sutikti žmogų, su kuriuo galima normaliai pasikalbėti nelaužant liežuvio. O ir nuveš kur reikia. Bevažiuojant iš jo, kilusio nuo Karelijos miesto Kostomukšos, sužinau ne tik apie tai kaip jis čia atsirado ir kaip jie čia visi gyvena, bet ir tai, kad nuo rytojaus Suomijoje prasideda rimta trijų dienų šventė, truksianti penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Tuo metu parduotuvės dirbs minimaliu režimu arba nedirbs visai, o visi suomiai važiuos į gamtą ir ten be saiko gers. To patvirtinimas - užgrūstos stovėjimo aikštelės prie Kemijarvio supermarketų, mums į miestą atvažiavus. Ką gi, teks apsirūpinti maistu arba nevalgyti. Dar pagalvosiu, kuris variantas man priimtinesnis.

       O Lietuvoj Joninės tuoj... Toks metas ir laikas žmonėms pasidžiaugti ilgiausia diena bei trumpiausia naktimi. Na o tie, kuriems to neužtenka, būtinai atvažiuokite čia, pas mus, į poliarinę nesibaigiančią dieną. Lauksiu. Donatas, iš Kemijarvio. (Laiškas)

       Su naujuoju pažįstamu atsisveikinęs, einu susipažinti su nepažįstamu miestu. Oras puikus, šviečia saulė, nei šalta, nei karšta. Gražu prie ežero, tuščia geležinkelio stotyje, iš kur važiuoja vienas keleivinis traukinys per tris dienas. Sekantis bus sekmadienį, šiandien ketvirtadienis. Man traukinių nereikia, man tik patinka būti jų stotyse. Šalia bėgių prikrauta medžių, skirtų matyt išvežimui, nes kažkada mieste veikęs popieriaus fabrikas prieš šešis metus buvo uždarytas. Apie tai pasakojo kas tai iš vietinių ankstesnėse kelionėse po šiaurę. Nežinau ar taip yra ir dabar, pas ką paklausti nėra. Viskas aplinkui kvepia mediena. Pagal idėją toje miesto pusėje man ir reiktų ieškotis nakvynės, nes rytoj šita kryptimi išvažiuosiu. Tačiau manęs tokia perspektyva netenkina, nes čia visur aplinkui miškas, o per medžius vidurnakčio saulės nepamatysi. Einu atgal per visą miestą į kitą jo pusę, kur ežerai ir atviros erdvės. Ir nors žmonės čia irgi mėgsta gyventi šalia vandens telkinių, tačiau kiek pasistengęs randu nedidelį plotą palapinei ant ežero kranto, vėl šalia valčių. Man daug nereikia, joms nieko blogo neatsitiks.

       Taip aš čia ir atsiradau - penkios dešimtys kilometrų virš poliarinio rato, kur vėjas kelia bangas ežere, o saulė keliauja savo kelią dangumi ir niekur nuo manęs nebepasislepia. Dar ilgai neužmiegu vakarodamas, kol apie trečią valandą nakties tas geltonai rausvas kamuolys baigia leistis ir pradeda kilti. Toks ir yra tas saulės kelias vasaros dangumi. Tada ir miegoti galima eiti, o jau ir laikas. Šiaurė suprato, kad nesustabdžiusi manęs birželio sniegu ir minusui artima temperatūra, privalo man parodyti ir atiduoti visą tai ką turinti gražiausio. Antra tokia naktis nuo jos iš eilės - jai nebūdinga, bet ačiū jai už tai.

Šešta diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Viena moteris, du ne jos vyrai ir du vieno iš jų vaikai

       Ryte chaosas ne tik palapinėje, po kurią visi daiktai išmėtyti kur kas pakliūna, ar mano galvoje, kuri miegojusi nepilnas keturias valandas, bet ir lauke. Per naktį sustiprėjęs vėjas jau kaip reikiant purto žalią namą ir grasina išskirstyti bei išmėtyti jį dalimis kilometro spinduliu. Namų prarasti aš nenoriu, ypač šitų. Apie kokį tai miegą negali būti nė kalbos, reikia skubiai rinktis daiktus. Sugrūdęs bet kokia tvarka juos į kuprinę, lendu su ja laukan. Nieko sau vėjelis, jis ant tiek įsismarkavęs, kad vietoje supakuoti palapinės neina ir nešuosi ją toliau nuo ežero už medžių. Ten jau normaliai. Paskui laukia penkiolikos minučių ėjimas iki Kemijarvio, o kadangi kelias eina tarp dviejų ežerų, tai vėjas duoda apie save žinoti su kiekvienu mano žingsniu. Nieko, prasibrausiu.

       Vertėtų kiekvienam pamatyti kaip suomiai sugeba operatyviai apsirūpinti alumi parduotuvėje. Ir perka jie ne po vieną butelį, ar penkis, o ima blokais. Alus pas juos silpnas, keturių laipsnių stiprumo, buteliai maži ir niekas ten tikrai neprasidės su kiekiu, mažesniu nei dvylika butelaičių ar skardinių. Žiūrėk eina sau žmogus kaip žmogus per prekybinę salę, nešasi rankoje produktų krepšelį ir nei iš šio nei iš to staigiai griebia bloką alaus, o kartais ir visus du, praeidamas pro vietą kur jis sudėtas. Visą tai jis daro tokiu įgudusiu ir atidirbtu judesiu, nežiūrėdamas nei į pavadinimą, nei į kainą, kad belieka tik stebėtis ir nustebti, jei alumi jis taip apsirūpintų ir esant visiškai tamsai. Yra pas juos ir stipresnio alaus bei visa galybė kitų alkoholinių gėrimų, bet tai jau ne maisto prekių parduotuvėje, o specialiuose "Alko" skyriuose, kuriuos galima rasti šalia supermarketų. Kas vyksta ten - nežinau. Kadangi šiandien parduotuvė dirba tik tris valandas, o rytoj išvis nedirbs nė viena, viduje irgi tvyro chaosas, ne ką mažesnis už tą, kurį šiandien radau atsikėlęs prie ežero. Ką darysi, atstoviu ilgoje eilėje dėl butelio vandens ir kelių maisto produktų.

       Vienas kelias grąžintų mane į Rovaniemį, kitas savo ženklais pažada nuvešiąs į šimtu kilometrų šiauriau esančią Sodankylą. Renkuosi pastarąjį. Beveik dvi valandas praleidžiu miškų apsupty, dėmesiu nelepinamas iš nedidelio kiekio pravažiuojančių automobilių vairuotojų, artėjant lietui. Sustojusi pensininkė paveža trisdešimt kilometrų iš šimto šešių, iki sekančios rimtesnės kelių sankryžos, pati nuvažiuodama link Pyha - Luosto nacionalinio parko. Kitokiu oru gal ir aš važiuočiau su ja, bet tik ne taip lyjant. Vietos ten gražios, galima pasivaikščioti kalnais, bet tik ne tokiu oru. Lietui pasidarius išvis nepertraukiamam, vėl atšąla kaip reikiant. Trečią autostopo kelionę bandantys atlaikyti batai visai nebesusidoroja su savo užduotimi ir visai peršlampa, o be to padai kiauri keliose vietose. Gerai, kad turiu kitus, nors ir vasarinius. O ką, dabar ne vasara? Vasara juk. Tai kas, kad jos čia tokios. Mašinų keliu važiuoja itin mažai, sustoja dar mažiau, tai yra nė vienos per kelias valandas. Šlapias kaip ančiukas einu po stogu į šalia kelio esančią turistų informacijos aikštelę. Šalta ir ten, be to reikia kažkaip išdžiovinti batus, o kaip tai padaryti šaltam lietui merkiant? Bingo! Šalia upės randu pavėsinę, ten laužavietę ir malkų prikrauta. Netrukus susikuriu laužą, į katiliuko vietą pakabinu batus virš jo, užtenka vietos šalia ir kojinėms. Verdu (ne ant laužo), paskui geriu karštą arbatą, žiūrėdamas į lietų, kuris atrodo niekad nesibaigs. Kiek dar tavęs liko? Ir ar visas tu man?

       Apdžiuvęs, bet neišdžiuvęs, grįžtu į kelią ir jame jau nebe taip ilgai kaip prieš tai stabdęs, gaunu transportą iki pusiaukelėje esančio ir mano nuomone didesnio miestelio Pelkosenniemi. Sustabdytas vyriškis liepia priekyje sėdėjusiam savo sūnui pereiti ant galinės sėdynės, kur sėdi jo sesutė, kad priekyje atsirastų vietos keliautojui, nors ir šlapiam. Va čia tai kultūra vairuotojų, jau antras toks atvejis šioje kelionėje. Pagarba. Važiuodamas su jais dvidešimt kilometrų kaip reikiant atšylu, tačiau paskui vėl laukia atšalimas. O kaip kitaip, lietus tai nesibaigia, o tranzuojant už kaimo šalia kelio teka plati upė, beveik nepridengta jokiais medžiais ar krūmais, kurie saugotų nuo vėjo. Mašinų čia visai nelieka ir tokio tuščio kelio seniai jau esu nematęs. Bet kaip tokiais atvejais būna, išvažiuoju gan greitai, po keturiasdešimties minučių, su trečia per tą laiką pro mane pravažiavusia mašina. Iki man gerai žinomos ir pažįstamos Sodankylos.

       Per dvi geras valandas apeinu man nepažįstamą miesto dalį, išsidėsčiusią rytinėje upės dalyje, paskui grįžtu į man gerai pažįstamą miestą, esantį vakarinėje tos pačios upės pusėje. Nepasibaigiančiai lyjant aišku, kad toks oras ne visai tinkamas pasivaikščiojimams, tad visi mieste be klausimų supranta, kad vaikštau aš čia ne šiaip sau. Tačiau nakvynės nesiūlo. Ar toks oras mane pykdo? Nepasakyčiau. Gal tik kojų kiek gaila, nes jos vėl šlaput šlaputėlės, vaikštant man su vasariniais batais po rudeninį orą. Ant laužo išdžiovintuosius saugau atskirame maišelyje ir avėti juos dabar būtų beprasmiška. Ne šiaip sau atėjau ir į šią miesto pusę, nes kažkur čia turi būti pieva, kur kažkada esame nakvoję bei šventę vieno iš mūsų gimtadienį. Matyt tik bijodamas prisiminimų nėjau ten iš karto. Ką jie man padarys? Nebent sugraudins, bet koks skirtumas, ir taip visur viskas aplinkui plaukia upeliais.

       Pievą randu nesunkiai, o joje manęs iš karto laukia iššūkis, kadangi reikia nusigauti į priešingą jos pusę per vandeniu permirkusią žolę. Ką gi, brendu. Jaučiu šalčiui skverbiantis į kojas, kelnės sušlampa iki kelių, po kojomis žliugsi vanduo. Riebiai nusikeikiu. Tačiau tai ir yra kaina, kurią moku už tai kas man patinka. Palapinę šalia upės pastatęs bei užtiesęs ant jos stogo papildomą brezentą, greitai lendu į viduje manęs laukiantį šiltą ir sausą miegmaišį. Apie jokią vidurnakčio saulę nė kalbos būti negali. Ir iš kur jai atsirasti, taip be saiko ir visą laiką mažiausiai šimto kilometrų spinduliu lyjant. Ačiū už gerą dieną. Apsiniaukęs ir pilkas dangus į tai neatsako nieko, kaip nieko ir nepažada geresnio ir šiltesnio rytojui. Tai jeigu šiąnakt saulės nebus, tai ir miegoti vakare einu anksti. Mažas ir saldainio negavęs vaikas ne toks įsižeidęs būtų.

Septinta diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Viena pora

       Iš čia toliau į šiaurę nebevažiuosiu. Ir visai ne todėl, kad oras prastas ar kad ten visur esu buvęs ir ne po kartą. Ne, nevažiuosiu todėl, kad paskui tektų grįžti tuo pačiu keliu, o tai gali imti vieną akimirką ir atsibosti. Ką tada daryčiau? Kentėti šiaurėje aš nelinkęs ir kiekviena kelionės diena čia man turi būti kaip dovana. Tad nestatysiu savęs į nepatogią padėtį. Ir kaip namie būdamas nesugalvojau pasidaryti Rusijos vizos, kad būtų galima grįžti per tą šalį (nebūtinai autostopu), prieš tai dar aplankant Murmanską, o gal ir šiauriausią pasaulio McDonald'ą, kuris per pastaruosius metus paliko Rovaniemį ir persikėlė ten. Jaučiuosi paskutiniu kvailiu. Realybėje susipakuoju daiktus ir palapinę į kuprinę. Tada per vis dar šlapią pievą brendu basas (mat koks protingas) ir tik jos pakraštyje apsiaunu sausas kojines ir sausus batus. Nelyja bent, tad atsiranda šansų sausam išlikti ilgai. Nors čia ir ne eilinės "Išlikimo" serijos filmavimas.

       Šiandien yra kaip tik ta birželio mėnesio diena, kurią švenčiamas gimtadienis (ne mano) ir kuris prieš ketverius metus būtent šioje pievoje buvo atšvęstas. Net vietą atsimenu kur tai vyko. Tik va neatsimenu ar žinojome mes tada, jog nakvojame šalia upės. Matyt, svarbu nebuvo, nes svarbius dalykus aš prisimenu. Ketveriems metams praėjus, nueinu ir į aikštelę už miesto, kur tokią dieną jubiliatei atiteko riebesnis konservas, skalsesnė duona, karštesnis vanduo kavai, ir pati kava buvo saldesnė. Kelio romanas, penkta dalis, Nordkapas, 711-726 puslapiai. Atgal grįždamas padarau šešias nuotraukas, vaizdžiai iliustruojančias kaip rasti įžymiąją pievą, skirtą nakvynei šiame mieste. Jei kada išleisiu kelionių vadovą, kaip kad daro kiti, šios nuotraukos neabejotinai pateks į jį. O kol kas jas visas galima rasti foto galerijoje, kodiniais pavadinimais nuo "Aštunta diena kelyje, 3" iki "Aštunta diena kelyje, 8".

       Iš Sodankylos pradedu išsinešdinti (tranzuoti) antrą valandą po pietų, o išsinešdinu (sustabdau mašiną) prieš penktą valandą, tos pačios dienos, irgi po pietų. Per tas tris kelyje šalia degalinės praleistas valandas stabdau mašinas, stebiu aplinką, o be to man reikia laiko ir noro priprasti prie minties, kad pirmą kartą šioje kelionėje važiuoju nebe šiaurės kryptimi, o į pietus. Patikėkite, nėra tai taip lengva sau pripažinti. Iš kitus pusės žiūrint, anksčiau ar vėliau iš visur teks išeiti - iš šiaurės, iš pavežusios mašinos, iš gyvenimo, iš proto, iš darbo. Tokia optimistine nata galima ir pakeisti judėjimo kryptį. Nors šiaurė aišku dar nesibaigia ir bent jau artimiausias dvi dienas pasiliksiu šioje poliarinio rato pusėje arba bent jau ant linijos, dalijančios Žemės rutulį į šią pusę ir ne šią. Sustojusi pensininkų pora paveža penkiasdešimt penkis kilometrus iki viduryje miškų įsikūrusios gyvenvietės Raudanjoki. Pakeliui vaišina šokoladu, o atvažiavus į vietą visą didelę plytą (kas nuo jos likę) ir apskritai atiduota asmeniniam naudojimui, plius prideda litrą sulčių, kad nepaspringčiau matyt. Ten kelių sankryžoje stovi koks tai turistų aptarnavimo centras su didžiule baidykle Martta, kokias pas mus daro per Užgavėnes. Yra ir stalai su suoliukais, kur išsiverdu bei atsigeriu arbatos. Yra ir elektros rozetė lauke, kur kiek pasikraunu pilnai visai išsikrovusias fotoaparato baterijas. Jei ne čia tai kažkur kitur fotografuoti tikrai bus ko. Dar šalia yra rogučių muziejus ir ta baidyklė Martta kiek suprantu su jomis kažkaip susijusi, nes priešais save vienas tokias dideles rogutes "stumia". Nu gražu, turistams ir keliautojams linksminti.

       Viskas, šį vakarą toliau niekur nevažiuosiu, net jeigu kas ir sugalvotų vežti. Bet jeigu nestabdysiu, tai gal ir neveš niekas. Taip taręs nueinu asfaltuotu šunkeliu į miškus, kur už keturių kilometrų turėtų būti koks tai Saarvijarvi ežeras. Tuo labiau, kad ir oras pasitaisęs, o dangus mėlynas ir giedras, iš kurio pagal debesų kiekį prognozuojami nebent trumpalaikiai lietūs. Čiki. Iki numatytos vietos nueinu, tačiau apsinakvoti ten nepavyksta, kadangi visa ežero pakrantė yra pelkė. Tad keliose vietose gerai paklimpęs, tačiau padaręs pakankamą kiekį meniškų nuotraukų, iš ten pasišalinu. Be to, šilumą pajutę suaktyvėja uodai. Ką gi, kad jau nėra nakvynės prie ežero, teks miegoti miške. Grįžtant keliu atgal kaip ir prognozuota trumpai palyja, bet su vakar diena palyginus tai zuikio ašaros. Nuspręsta - nakčiai įsikuriu miške. Tam tinkamą vietą radus (paieškos neužima daugiau sekundės laiko) ir uodams puolant kaip velniams, statau palapinę, o tai jų atveju prilygsta tankų įvažiavimui į Žalgirio mūšį. Manau, kad šioje vietoje sumušu asmeninį palapinės statymo rekordą, kuomet veikiai atsirandu jos viduje. Uodai savaime suprantama pasilieka lauke, o jeigu koks ir įskrenda per klaidą, tai greitai jam išrašomas mirties nuosprendis čia ir dabar be jokio teismo. Viskas kaip turi būti, laikas vakarienei ir arbatai. Vidurnakčiui atėjus mėgaujuosi vidurnakčio saule, kuri per medžių kamienus aišku ne taip gerai matosi kaip ant atviro ežero kranto ar ant kokio aukšto kalno, bet gerai ir taip. Nepatingiu nueiti ir kelių metrų iki kelio, iš kur viskas matyti geriau. Tuo metu namai lieka be priežiūros. Geltonas rutulys danguje nepalieka abejingu. Grįžęs į žalius namus jokių įsilaužimo žymių neaptinku.

Aštunta diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Vienas džentelmenas

       Beveik visa sekanti diena skiriama ir man, ir tau, mielas skaitytojau, iki gyvo kaulo įgrisusiam bei atsibodusiam miestui Roveniemiui bei jo apylinkėms. Programoje numatytas iškilmingas mano atvykimas į miesto centrą ir manęs sutikimas ten, iškilmingi man skirti pietūs (švediškas stalas, kiek tilps) McDonald's restorane, iškilmingas mano atsisveikinimas su vidurnakčio saule su po to sekanti iškilminga nakvynė gražiausioje ir fotogeniškiausioje miesto vietoje, ant kalno.

       Iš tikrųjų tai viskas vyksta kiek kitaip. Taigi, po nakvynės miške ryte lengvai ir greitai sustabdau automobilį, važiuojantį tas septynias dešimtis kilometrų iki Rovaniemio. Kelias kad ir apytuštis, tačiau lengvai pravažiuojamas. Ne išimtis ir šis kartas, nors pirmą kartą tenka stabdyti pusiaukelėje, o ne nuo miesto iki miesto. Sustojęs man vairuotojas - galantiškas pagyvenęs džentelmenas, grįžtantis po savaitgalio išvykos į Saariselkos kurortą. Kažkada ten esu buvęs ir aš pats (ir dar ne vienas), o tai reiškia, kad ne vien džentelmenai ar pasiturintys ponai ten poilsiauja. Na, bet šitas tikrai toks. Išlipu neprivažiavęs miesto, vėl prie Kalėdų Senelio rezidencijos, nes šiandien ten vyksta šunų paroda, o aš turiu seną svajonę pamatyti daug haskių vienoje vietoje. Taip iškilmingas mano sutikimas mieste atšaukiamas, nes nuo šitos vietos vėl teks eiti devynis kilometrus, o niekas tiek laiko manęs ten nelauks.

       Į šunų parodą patekti nepavyksta, kadangi renginys mokamas. Užtat apžiūriu į jį besirenkančius parodos dalyvius, kurių gretose matosi ir vienas kitas haskis. Vargšai, mieli gyvuliukai. Kai pagalvoji jog žiemą jie turi tempti rogėse per pusnis visokius storulius po šimtą dvidešimt kilogramų gryno (be kailinių) svorio, pasidaro gaila. Jų, ne storulių. Pas senį aišku neinu, užtat einu į oro uostą, esantį beveik pakeliui, neskaitant dviejų kilometrų nusukimo nuo kelio ir atitinkamo sugrįžimo vėliau atgal. Taigi, viso gaunasi trylika kilometrų iki miesto, kai (jei) iki jo nueisiu. Norma. Nors ne, "jei" čia nereikia ir jis ne vietoje, kai kalba ir daro jaunystė. Iš oro uosto lėktuvų skraido kiek daugiau, nei kad važiuoja traukinių iš Kemijarvio geležinkelio stoties, bet irgi ne fontanai - du, trys reisai per dieną iš Helsinkio ir atgal. Matyt, kainos žvėriškos ir tik pižonai gali tokius atstumus skraidyti lėktuvais. Tai išsiaiškinus pradeda skaudėti galvą, einu atgal. Pasitinka plakatas, kuriame pavaizduotas raudonai baltas Kalėdų Senis, šalia savęs glaudžiantis mažai ką suprantantį pyplį, o šalia parašyta "Finally we meet!", kas reiškia, kad pagaliau jie susitiko. Įdomu, kam nuo to laimės daugiau? Ar vaikui, tikinčiam pasakomis apie neegzistuojantį dalyką, ar tam neegzistuojančiam raudonai baltam dalykui, to vaiko tėvams sunešus eurus. Ai, ne mano reikalas, darykit ir tikėkit kuo norit. Kalėdų Senio nėra!

       Per dvi valandas nueinu iki miesto centro. Kadangi maisto prekių parduotuvės po išeiginių jau atidarytos, apsirūpinu maistu ir tiesiog gatvėje atsisėdęs pavalgau. Vis vien niekas čia manęs per daug nepažįsta. Pasistiprinęs prisimenu, kad šiandien buvo numatyti iškilmingi pietūs mano garbei McDonald's restorane - švediškas stalas iš BigMac'ų ir kolos kibirai. Negerai. Kadangi valgyti dabar nebenoriu, tai gal eitų susitarti, kad nukeltų į rytojų? Per daug apsunkęs, kad aiškintis ten su jais. Taip iškilmingi pietūs irgi atšaukiami, kaip kad buvo atšauktas ir iškilmingas keliautojo sutikimas prieš tai.

       Užtat mano draugę, kuri valgė pas juos žiemą prie staliuko lauke, jie dar mena. Ir kaip neprisimins, juk tai būtent jos "dėka" prarado jie šiauriausio pasaulyje McDonald'o vardą, nes koks čia gali būti šiauriausias, jei žiemos vidury žmonės pas juos BigMac'us lauke kemša. Kažkam tai pranešus kur reikia (nuotrauka kaip įrodymas paimta iš svetainės adresu www.donatokelyje.lt - Kelio romanas, aštunta dalis, kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą, 27 - a nuotrauka), tinklo tarptautinis menedžmentas gavo užduotį skubiai rasti kitą miestą, kuriame tokie dalykai nepraeitų. Taip buvo pasirinktas Murmanskas, esantis trys šimtai kilometrų į šiaurę. Kol kas ten įkurtas McDonald'as gali jaustis ramiai ir vadintis šiauriausiu, bet ne faktas, kad tokiu išliks, jeigu mano draugė kada sugalvotų ten nuvažiuoti žiemą. O kur tada reiks keltis? Nejaugi į Aliaską? Bet kažin ar ji yra nors kiek šiauriau Murmansko. Dar lieka Svalbardas, Grenlandija, Arktis ir šiaurės polius galų gale. Bet ar tose platumose užteks valgytojų? Taip, kad dabar žinote kam turite dėkoti, jog norėdami suvalgyti šiauriausią pasaulio BigMac'ą turite darytis brangią Rusijos vizą ir trenktis kažkur į pasaulio kraštą, kai anksčiau būtų užtekę nuvažiuoti iki Rovaniemio.

       Šiaip tai miestas pradeda dvelkti depresija ir melancholija, jame tiek kartų pabuvus. Gerai, kad bent nesmirdi. Pavaikštinėju centriniame "Lordi" skvere, taip beje pavadintame 2006-aisiais metais po to paties pavadinimo grupės triumfo "Eurovizijos" dainų konkurse, kadangi jos lyderis Mr. Lordi kilęs būtent iš Rovaniemio ir jaunystėje tame skvere galimai gėręs silpną 4,2 stiprumo alų. O dar Rovaniemyje bei aplinkui jį pilna rusų kalbos - čia ir informaciniai bei reklaminiai leidiniai leidžiami šia kalba, ir stendai gatvėse ar keliuose neretai siūlo pirkti namą ar butą, išsinuomoti kambarį ar kur pavalgyti. Iš turistinių brošiūrų sužinau daug naudingo, o be to jos praverčia kelyje, kai nesant mašinų ir kas veikti, galima paskaityti. Arba uždėti tokią ant puodo viršaus verdant arbatą, kad vanduo greičiau užvirtų. Pasitrinu šalia upės ir geležinkelio tilto, kur šį vakarą manęs jau niekas nebefotografuoja. Tada einu į patikrintą ir gerą nakvynės vietą ant kalno. Kelias nelengvas, skaitykite - ant kalno. Distanciją pagaliau įveikęs jaučiuosi kaip tą dieną dvidešimt kilometrų nuėjęs būčiau. Paskaičiuoju, kad panašiai tiek ir yra, o gal net daugiau. Visai galimas daiktas, kad daugiau. Septintą valandą vakaro palapinė pastatyta, pamiegu iki vienuolikos. Miestiečiai, matyt ne juokais supykę ant manęs kad nedalyvavau jų organizuotuose renginiuose, trečią numatytą renginį "Iškilmingas atsisveikinimas su vidurnakčio saule" paslepia po debesimis. Gaila, reiškia šią naktį saulės nebus. Parazitai. O kadangi daugiau kas veikti nelabai yra ką, tai bandau miegoti pakartotinai.

       Užmigti vis neužmigdamas, galvoju, kad gal ir man kaip keliems buvusiems bei žinomiems autostopininkams reiktų įsteigti savo kelionių agentūrą, kuri manuoju atveju siūlytų keliones autostopu į šiaurę. "Rovaniemis aštriai"... Neblogai skamba, ar ne? Manau, galima susigundyti. Arba kaip jums toks, jau kitos, bet irgi panašios kelionės pavadinimas - "Nordkapas kiekvienam"? Manyčiau irgi visai neblogai. O prie kiekvieno tokio pavadinimo dar pridėjus turistus magiškai bei raminančiai kaip validolis veikiančias antraštes, tokias kaip "Autorinis autostopininko Donato maršrutas" (bla, bla, bla) ar "Pas mus viskas įskaičiuota", norinčių pagaliu neatsiginčiau. Kelionės galėtų būti tiek individualios, tiek ir VIP'inės. Dalyvių skaičius grupėje - vienas, amžius - nuo aštuoniolikos iki trisdešimties. Variantai, kuomet pageidaujama keliauti autostopu, tačiau nakvynėms būtų ieškomi hosteliai ar kitokios apnakvindinimo įstaigos - netoleruojami.

       Vis dar negaliu užmigti, tai planuoju toliau. Taigi, tokios dviejų savaičių kelionės kaina, priklausomai nuo to, paprasta ji ar VIP'inė, būtų trys arba trys su puse tūkstančio litų atitinkamai. Kadangi aš ne koks sukčius, tai į šią kainą įskaičiuota viskas - tiek mano neišsemiama bei neišsenkanti patirtis kaip ir kur tranzuoti viename ar kitame kelyje, kuria dalinčiausi diena iš dienos, tiek informacija kur pakeliui galima nueiti ar kur atvykus yra geriausios vietos vidurnakčio saulės stebėjimui. Į kainą įskaičiuotas ir naudojimasis palapine bei dujine virykle. VIP'inės kelionės atveju savo kuprinėje paneščiau dalį turisto daiktų (ne visą laiką, o tik jam pavargus ir einant ilgesnius atstumus nei dešimt kilometrų), o taip pat turistas neturėtų prievolės vakare statyti, o ryte griauti palapinės. Tai padaryčiau aš pats. Sutikite, šiais laikais retas atvejis, kuomet turistinės kelionės kaina pateikiama be jokių žvaigždučių. Pas kitus žiūrėk siūloma kelionė į kitą pasaulio kraštą - už jūrų ir vandenynų, o kelionės aprašyme parašyta, kad į tą kainą neįskaičiuoti lėktuvų bilietai. Kokio velnio? Kaip man į tą jų numatytą turistavimo vietą be lėktuvo nusigauti? Jeigu jau organizuoji kelionę, tai ir kainą rašyk galutinę, be muilo. Urodai. Kitaip kam man tavo paslaugos, jei viską kas tavo aprašyme parašyta, aš ir pats galiu neblogiau tavęs susiorganizuoti ir mokėti nereiks tokiems spekuliantams. Palieku tai jiems ir jų klientams aiškintis.

       Visai jau užmiegantis pro miglą spėju dar pamatyti šviesią ir turtingą mano būsimos agentūros ateitį, kai klientų ratui išsiplėtus ir man vienam su tais jų srautais susidoroti nebespėjant, į darbą priimu kelis nusenusius, sukriošusius bei nukaršusius buvusius autostopininkus, kurie pagal savo amžių dar galėtų pravesti vieną kitą tokią kelionę ir taip savo neišmatuojama patirtimi pasidalintų su jaunąja karta. Savaime supranta, ne už dyką. Bent aš tokių žinau mažiausiai tris. Agentūra mano vadintųsi "Paskutinis autostopininkas", o padalinys, kuriame įdarbinčiau tuos sukriošėlius - "Paskutinis šansas".

Devinta diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Trys suomiai ir vienas švedas

       Susirenku daiktus, sugriaunu palapinę, viską susipakuoju, nužvelgiu miškus, užsimetu kuprinę ir tiek žinių. Laikrodžiuose kelios minutės prieš devintą valandą ryto. Naktį lyg ir bandė kiek lyti, bet lijo neilgai. Reiškia sausas aš, sausi ir mano namai. Kada ant palapinės uždėjau papildomą stogą, nebeatgaminu. Į miestą grįžtu tuo pačiu keliu kaip kad atėjęs. Eiti nuo kalno lengva, einu pasišvilpaudamas. Atsisveikinu - aš su juo, jis su manimi. Autostopo vietą pasiekiu po vienuoliktos valandos, su trumpais sustojimais tai šen, tai ten, gerokai už miesto. Nors gal ir pasikarščiavau čia besigirdamas, kad išėjau iš Rovaniemio. Reikalas tas, kad 2006-aisiais metais miesto valdžiai visus aplinkinius Laplandijos miškus įtraukus į miesto teritoriją, Rovaniemis, užimantis 8016 kvadratinių kilometrų, tapo didžiausiu pagal plotą miestu Europoje. O iš tokio sunku būtų autostopininkui išeiti, netgi tokiam kaip aš. Šį faktą netrukus patvirtina sustoję du pensininkai viename automobilyje, pavežantys mane iki už dvidešimties kilometrų esančios Muurolos. Matyt metalistų Lordi pergalė tų pačių metų "Eurovizijoje" miestelėnams kaip reikiant užtemdė protus, kad ne tik centrinę miesto gatvę pavadino jų vardu, bet ir miškus ėmė prijunginėti prie miesto. O aš su siaubu suvokiu, kad tiek dienų viešėjęs už poliarinio rato, taip ir nepamačiau nė vieno elnio ar briedžio, vaikštinėjančio keliu, ko netrūkdavo kelionėse prieš tai. Matyt nevaikštinėja jie, kai šalta, o šalta tikrai buvo. Dar su vienu suomiu važiuodamas link Švedijos miesto Lulea, kelio ženkluose dar Suomijoje matau kaip jie gražiai tą miestą vadina - Luulaja.

       Taip ir palieku aš vidurnakčio saulės žemę šią vasarą, pamatęs ir radęs čia tai ko ieškojau dar kartą. Tą patį per artimiausias penkias dienas teks padaryti ir visiems musulmonams, gyvenantiems virš poliarinio rato. Kaip žinia, šventas jų mėnuo ramadanas šiemet prasideda birželio 28-ąją. Ramadano metu musulmonui trisdešimt dienų griežtai draudžiama valgyti ir gerti nuo aušros iki saulėlydžio. Kadangi čia šiuo metų laiku nesibaigianti poliarinė diena su saule danguje visą parą ir nėra nei aušrų, nei saulėlydžių, tai laikantis pranašo Mohameto nurodymų, dešimt dienų nevalgęs ir negėręs musulmonas greičiausiai numirs, kadangi net žemiausiose poliarinio rato platumose saulė nesislėps už horizonto bent iki liepos 7-os dienos. Reiškia, mažiausiai dešimt dienų musulmonui teks nevalgyti ir negerti. Tai apsistojusiems aplinkui Rovaniemį dar galima sakyti pasisekė. O ką daryti Kirunoje, Švedijos šiaurėje gyvenantiems? Ten laukti kol bus galima pavalgyti ir atsigerti reiks iki liepos 17-os. Tačiau labiausiai nepavydėtinoje ir dviprasmiškoje situacijoje atsidūrė Tromso ar Altoje, Norvegijos šiaurėje "reziduojantys" musulmonai, kur saulė leisis ir tekės jau baigiantis ramadanui, liepos 27-ąją. Kažin ar likę ten bei tradicijų uoliai besilaikantys tikėjimo broliai bei seserys to sulauks. O jų ten tikrai yra, pats mačiau ne kartą tuose kraštuose viešėdamas.

       Neteisinga matyt dėl visko būtų čia kaltinti pranašą Mohametą. Nes kai jis visą tai sugalvojo, jog ramadano metu Alachas jam perdavė Koraną, kažin ar jis (Mohametas, ne Alachas) žinojo nors ką apie kokį tai poliarinį ratą ar vidurnakčio saulę už jo. Ir tuo labiau įsivaizduoti nebūtų įsivaizdavęs, kad jo tautiečiai bei gentainiai užsikars Žemės rutuliu taip aukštai į šiaurę. Dabar taisyklės griežtos ir visi sveiki, suaugę musulmonai ramadano metu privalo pasninkauti. Valgymas šį mėnesį be priežasčių dienos metu islame yra laikomas nuodėme. Yra ir išimčių, kada ir kam galima to nesilaikyti, tačiau jose nesibaigianti poliarinė diena su vidurnakčio saule danguje minimos nėra. Teko skaityti, kad kai kurie ne visai sąžiningi musulmonai, gyvenantys Švedijos užpoliarėje ir vietoj to, kad bent ramadano metu išsinešdintų iš šiaurės, o dar geriau ir visai negrįžtų ten jam pasibaigus, įsigudrina pasninkauti pagal pietuose esančių Švedijos miestų Stokholmo ar Malmės aušrų ir saulėlydžių laikus. Dar toliau žvelgiantys apskritai pasninkauja pagal Mekos laiką. Nerimta, ponai. Čia tas pats kaip aš gyvenčiau pagal Australijos laiką Lietuvoje ir atėjęs į parduotuvę piktinčiausi, kodėl niekas nedirba ir manęs neaptarnauja. Šiaurėje už poliarinio rato jau greitai neliks musulmonų.

       Ir ar nereiktų visuose poliarinį ratą kertančiuose keliuose sustatyti atitinkamų ženklų, informuojančių apie šį vidurnakčio saulės ir ramadano paradoksą? Kaip kad yra sustatyti ženklai, įspėjantys apie tai, kad įvažiuojama į laukinių gyvūnų, tokių kaip šiaurės elniai ar briedžiai, teritoriją. Juk ne kai kuriuose musulmoniškuose kraštuose yra kelio ženklai, apskritai draudžiantys įvažiuoti kito tikėjimo asmenims ten. Čia nieko drausti nereikia, o tik įspėti, kad eilinio atvažiuojančio musulmono noras gyventi šiuose kraštuose gali prasilenkti su Mohameto mokymu. Įvedus tokią tvarką, reiktų dar sugalvoti kaip visą tai parodyti, nes kaip žinia Dievas toje religijoje nėra vaizduojamas, angliškai ne visi atvykstantys moka, o rašyti arabiškai šiose platumose būtų mažų mažiausiai nepadoru.

       Haparanda - pirmas Švedijos miestas ir aš stoviu priešais ilgą ir sudėtingą, daugiau negu tūkstančio kilometrų, kelią, laukiantį manęs iki Stokholmo. Niekas manęs neverčia juo važiuoti ir kur kas paprastesnis variantas būtų grįžti per Suomiją, keliu kuriuo atvažiavau. Jis ir trumpesnis keturiais šimtais kilometrų, ir stabdyti jame yra kur kas paprasčiau. Ko nepasakysi apie E4 kelią, einantį per Švediją. Vieną kartą esame juo pravažiavę, tiesa kita kryptimi - iš pietų į šiaurę ir pagal tai ką tada mačiau galiu drąsiai pasakyti, kad tie, kas projektavo ir statė šį kelią, maksimaliai pasirūpino, kad jame nebūtų vietos autostopininkui. Visų pirma, šalia kelio siauri kelkraščiai, o sustojimo aikštelių daug nėra. Visų antra, dideli pravažiuojančių automobilių greičiai, o kadangi šimtą ar daugiau kilometrų gali nebūti jokios gyvenvietės ant kelio, tai tų greičių niekas nesulėtins. Visų trečia, jame pastoviai keičiamos važiavimo juostos, kai pradžioje dvi eina važiavimui viena kryptimi ir viena priešinga, o paskui už kelių kilometrų jos apsikeičia vietomis ir viena lieka važiavimui tavo kryptimi, o dvi priešingai krypčiai. Arčiau Stokholmo išvis autostrada prasideda. Nežiūrint į visą tai, aš noriu važiuoti šiuo keliu. Arba nenoriu grįžti tuo pačiu keliu kaip atvažiavęs. O dar aš noriu pamatyti miestą Lulea, kurioje prieš tai esu buvęs tik žiemą. Taigi, rankas pasipustęs, pradedu pasirodymą kitoje šalyje. Senokai čia netranzavęs, keturi metai nuo paskutinio karto praėję.

       Kažkur valandos man prireikia, kad įtikinčiau vieną iš pravažiuojančių švedų, jog čia stoviu ne šiaip sau ir man reikia važiuoti į Lulea. Būtent ten jis ir važiuoja. Va čia tai sėkmė. Kadangi Haparanda yra kokia tai supermarketų meka ir didžioji dalis pro mane pravažiuojančių automobilių vairuotojų - tai "Ikea" ir panašiuose sandėliuose apsipirkę vietiniai kaimiečiai, tai pagavęs transportą tiesiogiai ir be sustojimų į už šimto trisdešimties kilometrų esančių Lulea, mažų mažiausiai jaučiuosi pakiliai. Verta pastebėti, kad pro šalį pravažiuojantys žmonės atrodo draugiški ir bendraujantys, pastoviai rodo kažką gestais, kad važiuoja netoli ir nusuka. Jiems atrodo, kad padeda kuo gali. Nepadorių gestų nematyti.

       Lulea, Luulaja, Lulėjo, Liulėjo... Be sniego, be Evelinos, be tamsos, užtat su manimi, įgyvendinusiu savo svajonę - pamatyti kaip tas miestas atrodo vasarą. Dabar čia viskas kitaip ir ne kurių vietų atpažinti neina. Kad sektųsi geriau, prieš tai apdairiai apsirūpinu nemokamu miesto planu. Eidamas pastebiu, kad mieste ne vienas aš toks esu savo svajonę čia atvažiuoti išpildęs. Išpildė ją ir būrys čigonų, keli negrai, dar keli neaiškios tautybės bei šalies piliečiai, su kuriais prasilenkiu gatvėse. Na, bet aš tiek ilgai nebūsiu kaip jie ir savo pažįstamų bei giminaičių čia nesusivežiau. Užteks apie juos. Pagrindinis orientyras mieste ir tada žiemą, ir dabar vasarą - pietinėje prieplaukoje stovintis uosto kranas. Taip, be sniego čia viskas kitaip. O štai ir ta vieta, kur prie didžiulio pusnies sėdėdami žiūrėjome į tada užpustytą, o dabar mėlyną įlanką. Šiaurinėje prieplaukoje takas palei vandenį, ant kurio tada žiemą kažkas iš mūsų sniege užrašė mūsų vardus. Tokia ta Lulea, prisiminimų pilna, iš žiemos, kai vaikščiojom po ją dviese.

       Senamiesčių mėgėjams vertėtų žinoti, kad Lulea miesto ne visada būta ten kur jis stovi dabar, todėl senamiesčio čia nėra. Senoji miesto dalis - tai už dešimties kilometrų esantis Gammelstadenas, nuo 13-ojo amžiaus buvęs svarbia Švedijos ir Suomijos prekybos vieta. Kol 17-ojo amžiaus viduryje, dėl jūros vandens atsitraukimo, vykstančio dėl lėto vertikalaus ir horizontalaus žemės paviršiaus judėjimo teritorijose, kurios yra ar buvo apledėjusios, miestą nuspręsta perkelti dešimt kilometrų į pietryčius. Apie Skandinavijos žmonių pomėgį gyventi šalia vandens telkinių esu minėjęs ankstesnėse pasakojimo eilutėse. Ypač tai jaučiama keliautojui ieškant nakvynės ant ežero ar upės kranto. Taigi, nebelikus jūros prie miesto, miestiečiai patraukė prie jūros ir įkūrė ten kitą miestą. Kol ir tas po didelio gaisro sudegė 19-ojo amžiaus viduryje. Senamiesčio čia ieškoti tikrai nereiktų. Ko ir nedariau nei tą kartą žiemą, nei dabar. Kaip nebuvau ir Gammelstadene - senojoje Lulėjoje.

       Lulea miesto įkūrimo priežastį ir istoriją galima apibūdinti trumpai - žemei kylant iš jūros, jūros nelieka, miestiečiai susirenka daiktus bei laikomus gyvulius ir eina paskui jūrą. Šis jūros atsitraukimo reiškinys turi ir pavadinimą - glacioizostazija, nuo lotyniško žodžio "ledas" ir graikiško žodžio "būklė". Tik šio proceso dėka didelė dalis dabartinės Suomijos, esančios palei Botnijos įlanką, yra ne po vandeniu, nes tai ne kas kita kaip buvęs jūros dugnas. Tas pats pasakytina ir apie rytinę Švedijos pakrantę, kuria optimistiškai planuoju pravažiuoti autostopu iki Stokholmo. Jei jūra čia ir dabar nuspręstų susigrąžinti ką iš jos atėmė ta glacioizostazija, kaip kad Rusija vieną dieną nusprendė "susigrąžinti" Krymą, tai vargas man - neliks nė kelio, einančio palei įlanką, nei miestų, tokių kaip Lulea ar piečiau pakrantėje esančių. Bet gal neatsiims - jūra labiau prognozuojama, jūrą galima protu suvokti. Greičiau jau bus kitaip, nes į mokslininkų spėjamą žemėlapį pažiūrėjus, kaip Botnijos įlanka atrodė prieš vienuolika tūkstančių metų, tai tokiais tempais kažkur už už panašaus laiko Botnijos įlankos apskritai turėtų nelikti ir lulėjiečiai galės vandens netrukdomi važinėti pas ouliečius. Atstumas nuo Lulea iki Oulu tuomet tebus šešiasdešimt kilometrų, vietoje dabar esančių dviejų su puse šimto.

       Verta paminėti, kad Lulea, kaip ir kitoje įlankos pusėje kiek žemiau esantis Oulu, taip pat turi savo ledo ritulio komandą. Komandos logotipe įsitaisęs kitas gyvūnas - išsižiojęs ir piktas koks tai jūrų vėplys. Ir nors jie ne čempionai, jų areną nusprendžiu aplankyti taip pat. Be to, kaip ne kaip tai šiauriausia pasaulyje ledo ritulio arena, kur reguliariai žaidžiamas aukščiausio lygio ledo ritulys. Aišku, ir šiauriau yra miestų, turinčių savo komandas, o tos komandos žaidžia ne lauke, o arenose, tačiau tai jau yra žemesnio lygio čempionatai, kurie mažai kam įdomūs ir niekam nerūpi. Šiauriausia arena, kur žaidžiamas aukščiausio lygio ledo ritulys, yra būtent ši. Antra pagal šiaurumą - Oulu arena. Prie jų abiejų aš buvau ir abi jas mačiau. Valio. Tokiomis jos bus iki to laiko, kol Rusijoje nesukurs ledo ritulio komandos Murmanske, kaip kad atsitiko McDonald's atveju, aprašytu prieš tai. Gali būti, kad to nereiks ilgai laukti, nes pietuose esančiame ir mažai ką bendro su ledo rituliu turinčiame Rusijos mieste Sočyje komandą sukūrė greitai ir iš nieko, o nuo sekančio sezono ji dalyvaus KHL čempionate. Dar lieka variantas su Aliaska (komanda galėtų lošti stipriausioje pasaulyje NHL lygoje) arba Grenlandija (komanda galėtų lošti Danijos čempionate). Dar vienas variantas būtų Švedijos antros ar trečios lygos komandoms, iš tokių miestų kaip Haparanda (iš kur atvažiavau šiandien) ar Kiruna (kur buvau ne kartą anksčiau), pasiekus nerealių rezultatų ir patekus į aukščiausią lygą. Bent jau Kirunos atstovams artimiausiais metais toks kvalifikacijos pakėlimas atrodo negresia, pastaruoju metu daugiau dėmesio skiriant ne žaidimo gerinimui, o kovai už teisę pasirodyti aikštelėje apranga, nudažyta vaivorykštės spalvomis, taip pasisakant prieš homofobiją. Tuomet homofobiškai nusiteikusioms komandoms beliktų pasisakyti prieš juos, kaip reikiant pakraunant malkų "kiruniečiams" ledo ritulio aikštelėse. Būtinai sirgčiau už tas komandas. Tokia istorija apie tai, kodėl lietui lyjant ėjau iki uždarytos ir ne pakeliui esančios arenos, beveik trims mėnesiams iki sezono pradžios likus, kai apie ledo ritulį niekas nekalba ir į rungtynes bilietų nepardavinėja.

       Lulea išvaikščiojęs ir vasarišką ją pažinęs, išsiruošiu eiti laukan. Autostopo prasme šitas miestas yra durnas, kadangi kelias praeina jo šonu, aštuoni kilometrai nuo centro į vakarus. Mane pažįstant nesunku suprasti, kad tuos kilometrus pasišaunu nueiti dar tą patį vakarą. Pakeliui ir nakvynės paieškosiu. Lia, lia, lia. Su savimi susitarti ir vėl lengva. Nueinu ne visus juos ir tai ne todėl, kad būčiau kur pakeliui nukritęs. Ne, tiesiog beeidamas šalia esančiame miške pastebiu taką, o juo gilyn į mišką paėjęs randu neblogą vietą miegojimui. Mažai galvojęs ten įsikuriu - su palapine, miegmaišiu, arbata, maistu, uodais. Kaip visada. Uodus apdaužęs nuo jų slepiuosi, daugiau problemų nėra. Nebent vėjas koks uraganinis per naktį pakiltų ir vieną tų aukštų medžių ant manęs užverstų. Tikėdamasis, kad kam jau kam, bet man taip tikrai nenutiks, ganėtinai ramus ir atsipalaidavęs einu miegoti. Vidurnakčio saulės čia nėra ne todėl, kad aplinkui miškas, o todėl, kad šiose platumose jos nebūna. Nors informacijoje ir skaičiau, kad išplaukus į atvirą jūrą, ją pamatyti vis dėlto galima. Nu gal, pats netikrinsiu, esu matęs kitur, o plaukti neturiu kuo. Be to, aš jais netikiu. Rašyti galima bile ką, kad tik privilioti turistą. Kaip gali čia būti vidurnakčio saulė, jei astronomų aiškiai yra pasakyta, kad poliarinis ratas yra tolimiausia vieta nuo ašigalio, kurioje bent kartą per metus vasarą saulė nenusileidžia. Nuo čia iki poliarinio rato tiesiu taikymu yra kažkur šimtas dvidešimt kilometrų, važiuojant link šiaurės ašigalio. Kaip taip gali būti, kad saulė čia nenusileistų? Turi ji teisę čia nusileisti bei pasislėpti už horizonto, kaip turistai turi teisę būti apgauti. Ir apie tai turėdamas savo nuomonę, kad nesąmones rašo, užmiegu.

Dešimta diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Švedė ir svetimšalis

       Be didesnių pastangų ir jokio nuovargio įveikiu likusius keturis kilometrus iki kelio E4. Išmiegota mano gerai, miške nepaklydau, medžiai naktį nevirto, lietaus nebuvo, nė vienas uodas į palapinę nepateko, vandens yra, maisto irgi užtenka. Atėjus į kelią manęs laukia dvi naujienos. Geroji jų yra ta, kad ten randu aikštelę, kurioje be problemų galėtų sustoti automobilis, kurį aš sustabdysiu. Bloga naujiena yra tokia, kad toje aikštelėje jau stovi fūra, užimdama didžiąją jos dalį. O kadangi kelkraščiai tame kelyje dalykas retas, bandau aikštele dalintis su sunkvežimiu. Pageidausiantis sustoti vairuotojas turėtų pataikyti ir į sunkvežimį neatsitrenkti. Greitai taip ir atsitinka. Pagyvenusi švedė ne tik nuveža iki netoliese esančio miesto panašiu pavadinimu Pitea, bet dar ir jį aprodo pro mašinos langą bei apie jį papasakoja. Išleidžia kelių sankryžoje, stipriai už miesto. Sako, lengva nebus. Pažiūrėjęs į kelią, patikiu ja be kvailų klausimų "O tai kodėl, teta?". Dar pasiguodžia šiais laikais visai nebesutinkanti autostopininkų ir prisimena jaunystę kaip autostopu keliavo daug kas ir kaip mamos draudė tai daryti. Vieta autostopui ne pati blogiausia stabdyti greitai važiuojančias mašinas pagrindiniu E4 keliu ir visiškai niekam tikusi stabdyti mašinas, įsukančias į tą E4 kelią iš šalutinio, ateinančio iš Pitea. Kelis variantus pabandžius, rezultatas tas pats ir aš ten pat. Greitai lekiančios mašinos į mane nekreipia dėmesio, lėtai įsukančios mašinos arba netoli važiuoja, arba nesupranta, kad jeigu aš jų nestabdau, tai tik todėl, kad ten toliau nėra kur eiti, o ne todėl, kad man nepatinka jų modeliai ar vairuotojų veidai. Bet kuriuo atveju, mane jie mato. Važiuos koks supratingesnis, būtinai sustos. Iki sekančio miesto Skeleftea septyniasdešimt kilometrų. Atrodo, tik jis gali sumažinti greičius.

       Sustoja sunkvežimis. Nors numeriai ir švediški, tačiau suprasti daug proto nereikia, jog vairuotojas tikrai nebus švedas, jo dar nepamačius ir pasisveikinti nespėjus. Švedų fūristai ne tik kad nestoja autostopininkui, bet dar ir į antrą eismo juostą persirikiuoja, jei tokia juosta ir galimybė kelyje yra. Taigi, kaip atpažinti švedų sunkvežimio vairuotoją, jau žinote. Panašiai elgiasi sukriošę norvegų turistai, vairuojantys kemperius. Ir kas per padermė žmonių. Argi vairuotojas, galvojantis, kad su kuprine prie kelio stovintis keliautojas yra idiotas ir šoks po jo vairuojamos mašinos ratais, pats nuo to netampa didesniu idiotu? O sustojo man rumunas. Ten kur stabdžiau vietos nors ir buvo, tačiau tikrai ne tiek, kad sustoti fūrai. O jis ėmė ir sustojo. Ir mažai jam rūpėjo, kad tuo metu kol jis stovės, tuo keliu niekas iš paskos pravažiuoti greičiausiai negalės. Neverčiu jo ilgai stovėti, išsiaiškinus kas kur važiuoja ir mano mantą (kuprinė, 1 vnt.) sukrovus, nurūkstame tolyn. Visą kelią, kurį mes pravažiuosime kartu, o tai trys šimtai kilometrų, jis varys ir dės ant savo gimtinės, ant tvarkos joje, ant jos žmonių, ant jos valkataujančių šunų, ant čigonų, ant mafijos. Trumpai sakant - ant visko, kas joje yra. Nežinau, gal taip ir reikia, jei šalis to verta. Sako, čigonų ir pas juos Rumunijoje nemėgsta. Įdomu, kodėl? Čia gal pagal tą posakį, kad ir tarp čigonų pasitaiko vagių?

       O metų vairuotojui kiek daugiau dvidešimties. Dirba jis Švedijoje, dėdės rumuno įmonėje, dabar atlieka reisą iš Norvegijos. Uždirbtus pinigus investuoja į namą, kurį stato... Rumunijoje. Va taip va. Pravažiuojame pastarųjų dviejų metų Švedijos ledo ritulio čempionų miestą - Skeleftea. Jų arenos aplankymo mano planuose nėra. Ir kas per pavadinimų panašumas miestų, esančių kelyje vienas paskui kitą - Lulea, Pitea, Skeleftea, netrukus bus Umea. Prigalvoja žmonės. Randame ir bendrų pomėgių, t.y. ne pomėgių, kai išsiaiškiname abu nemėgstantys kemperių - namukų ant ratų ir į juos panašių. Jis už tai, kad anie nemoka važiuoti ir tik trukdo visiems kitiems eismo dalyviams. Aš už tai, kad atostogų metu žmonės negali apsieiti be patogumų ir neturi gėdos tai demonstruoti viešai. Ypač čia, kur net naktį nepasislėpsi. Abiejų mūsų nuomone, tokios transporto priemonės turi stovėti, o ne važinėti keliais. Duok penkis, brolau. Atrandame ir daugiau dominančių temų, visas jas aptariame dviem netobulomis anglų kalbomis. Kaip mokame, taip ir šnekame, taisyklingą anglų kalbą palikę anglams, amerikonams bei akademikams universitetuose. Ir nors važiuoja jis kažkur į pietų Švediją, tiek toli su juo tikrai nevažiuosiu. Atsibosim kelis kartus pakeliui, niekam to nereikia. Tai žinant bus kur kas paprasčiau gyventi.

       Privažiavus Umea miestą rumunas supranta, kad tame mieste aš noriu išlipti. Bet aš tai nelabai noriu ten išlipti ir man gerai būtų šiandien nuvažiuoti iki sekančio miesto, sunkiai ištariamu pavadinimu Ornskoldsviko, esančio dar už šimtinės su trupučiu kilometrų. Gal rimtai per skubėjimą pasakiau, kad važiuoju iki Umea? O gal jam tiesiog atsibodau? Na, ne merga aš, kad linksminčiau jį. Umea, tai Umea. Taip kelyje nuo Lulea iki Ornskoldsviko būtų buvę ne du mano šios kelionės liudininkai, o trys ar daugiau (kadangi eiti likusio atstumo nesiruošiau), jeigu nieko nesustabdęs apvažiavime, kur mane rumunas išleido, nebūčiau patraukęs link aikštelės, esančios kažkur už kilometro matomame horizonte. Nuėjęs ten sutikau tą patį fūristą, pailsėjusį ir pavalgiusį bei pasiruošusį važiuoti toliau. Nieko sau - kas tranzuoja, o kas valgo, pagalvoju. Aš irgi noriu valgyti, tik laiko šiandien va vis neužtenka. Viskas tvarkoje, sutinka jis mane pavežti ir iki to nelemto Ornskoldsviko. Valio. Bet tikrai ne aš tapau to iniciatoriumi. Aš išvis nemačiau, kad tai būtent jo sunkvežimis ir tranzavau jau už aikštelės. Tai jis pats mane pasikvietė pamatęs, kad išsiaiškinti kodėl aš čia, o ne Umea mieste. Gal pagalvojo, kad vaidenasi?

       Atsisveikinant Ornskoldsviko pradžioje, rumunas juokiasi, kad kitame šio miesto gale tikisi manęs nebeišvysiąs. Patikinu, kad taip ir bus, o šiai jo svajonei lemta išsipildyti. Tad gali ramiai sau važiuoti savo keliais toliau nebijodamas, kad aš jam vėl kelyje vaidensiuosi. Nebent važiuotų rytoj ryte, tada jau kitas reikalas ir susitarimas negaliotų. O šiandien tikrai ne - vakaras, o be to mieste turiu reikalų. Matau jį nuvažiuojantį, pats einu į parduotuvę apsirūpinti maistu ir vandeniu. Gal pavyks šiandien pagaliau ir man normaliai pavalgyti? Ne musulmonas aš, o be to dabar ir ne ramadanas dar. Pakeliui eidamas pamatau ir prisimenu vietą, kur buvo mūsų nakvota prieš penkerius metus, važiuojant Botnijos įlankos pakrante į šiaurę. Kelio romanas, trečia dalis, šiaurės pasiimti, 361-379 puslapiai.

       Turbūt nėra kito tokio nedidelio Švedijos miesto, išugdžiusio tiek žymių ledo ritulio talentų kaip Ornskoldsvikas. Bet kuris ne boba būdamas ir nors kiek ledo rituliu besidomintis žino tokius vardus kaip neseniai karjerą baigę Peteris Forsbergas ir Markusas Naslundas, ar iki šiol už Atlanto vargstantys broliai Henrikas ir Danielis Sedinai. O kur dar tokia praeities žvaigždė kaip Andersas Hedbergas. Visi jie iš čia. Ir nors pastaruoju metu vietinė komanda "Modo" laurų neskina, čempionais paskutinį kartą tapę 2006-07 metų sezone, tačiau aukščiausioje Švedijos ledo ritulio lygoje žaidžia ir džiugina tuo miestiečius iki šiol. O kur visą tai vyksta - ledo ritulio areną, stovinčią prieplaukoje ir pavadintą raudonosios lapės vardu, aplankau. Mieste viskas kompaktiška, niekur toli eiti nereikia. Šalia vandens, dabar kaip ir prieš penkerius metus, stovi du aukšti kranai. Ir jeigu nežinai ar nieko nežinojai apie iš čia kilusius žymius ledo ritulininkus, tai bent pagal šiuos kranus miestą lengvai prisiminsi, vieną kartą juos pamatęs.

       Saulė slepiasi debesyse, kažkur iki vienuoliktos valandos dar pabus, sutemti šiandien nesutems. Bet tai jau matyt paskutinė naktis man šioje kelionėje be tamsos. Nebent rytoj nesisektų keliauti autostopu. Bet tai bus rytoj. Mintis rasti nakvynės vietą ant kalno, ant to kalno laipteliais ir užveda. Kantriai, laiptelis po laiptelio, kalnas status, kuprinė vis dar sunki. Šalia yra nusileidimo trasa, nuo kurios žiemą visokio plauko nutrūktgalviai šokinėja sniego motociklais, slidėmis ar rogutėmis. Galima ir vasarą, kadangi speciali danga leidžia tai daryti stovint ant atitinkamų priemonių ir atskrendant ant jų nuo tramplino. Riedučiai nelabai būtų "Welcome". Užlipus į kalną ir pažvelgus žemyn, kyla klausimų dėl psichinės tokių būklės. Iš kitos pusės, man jų nesuprasti, nes kaip ten sakoma - "Gimęs šliaužioti, neskraidys". Palapinę statau absoliučiai matomoje vietoje. Žmonių būti neturėtų, o jeigu ir bus, gal blogo nieko nedarys. Norėčiau dar kelias dienas pakeliauti autostopu, mano kelias dar nebaigtas.

Vienuolikta diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Moteris, vyras ir miegantis jo vaikas, du jaunuoliai

       Keturių automobilių ir jų vairuotojų pagalba jau sekančios dienos vakare pasieksiu už penkių šimtų trisdešimties kilometrų esantį Stokholmą. Nors ryte situacija ir neatrodo tiek daug žadanti, kai iš miesto su viena tokia moterimi greitai išvažiavęs, paskui sėkmingai užlinkstu dviems valandoms miškų viduryje. Važiuodamas su ja dar sužinau, kad visą tą laiką liežuvį laužiau veltui, bandydamas išmokti tarti to miesto pavadinimą, kadangi jis turi kur kas paprastesnį variantą - tiesiog Ovik. Dar tai moteriai prieš atsisveikinant su ja atlikau paslaugą, atkeldamas tris rąstus, atliekančius tvoros vaidmenį ant miško keliuko, kuriuo ji važiavo į darbą kažkokioje radiolokacijos stotyje, kaip supratau. Daugiau nieko neprašė, tiek ją ir temačiau. Jei ilgai ant kelio stovėsiu, bo darbo važiuojančia dar pamatysiu. Fotografuoti noriu, fotoaparatas išsikrovęs, telefone nebėra vietos. Kantriai laukiu optimistų iš pravažiuojančiųjų, kurie lėtintų greitį, kai tą daryti priežastis visai neprivaloma - šviesoforų nėra, duobių kelyje nerasta, greitį ribojančių ženklų irgi nematyti, žvėrys po kelią nevaikšto. Kelyje tik autostopininkas ir tik jis gali tapti priežastimi sustoti, tačiau tikrai ne kiekvienam.

       Paveža iki Ullangerio. Vairuotojas mane gal prisimintų, jo mašinoje miegantis kūdikis - kažin. Per mažas, miega, kėdutė gale padėta. Nežiūrint į visą tai, kaip liudininką užskaitau ir jį. Visa kas gyva esančio man sustojusiuose automobiliuose, automatiškai tampa šios kelionės liudininkais, net jei sėdėtų ten šuo ar kalakutas. Be to juk yra sakoma, kad Kūčių naktį ir gyvuliai kalba, tai jeigu kas važiuotų tokiu šventiniu metu čia mano kelionės liudininkų apklausti, gal ir tie ką papasakotų, ne tik žmonės. Kiek sunkiau būtų su geltonsnapiais viščiukais, kurių dažnai būna daug vienoje vietoje ir juos sunku suskaičiuoti. Kol kas gyvūnų šioje kelionėje nepasitaikė. Sekančiu automobiliu, kurį stabdydamas neužtrunku tiek laiko kiek reikėjo laiko sustabdyti ankstesniam, pasieksiu Sundsvalį - miestą, apie kurį pastarąsias dvi dienas pasakoja kiekvienas ženklas su kilometrais šiame kelyje. Tada bus laikas jiems užtilti ir rodyti kažką kitko. Labai laukiu tos akimirkos, nes jau pabodo amžinas kartojimas, kad iki Sundsvalio liko tiek ir tiek kilometrų.

       Į ten vežantis jaunas vairuotojas važiuoja pasiimti šuns ir merginos. Kadangi jis žino apie savo šalies ledo ritulį, tai pokalbiui temų nepritrūksta. Pradedu aš. Pravažiuojame dar vieną ledo ritulio areną - Timros "Raudonųjų erelių" komandos, kažkada žaidusios aukščiausioje lygoje, kol prieš metus neiškrito į žemesnę. Keistas dalykas, kadangi komanda bazuojasi nedidelėje Timroje, o ne šalia esančiame ir gyventojų skaičiumi penkis kartus didesniame Sundsvalyje. Čia panašiai kaip pas mus krepšinio komanda būtų iš Grigiškių, bet ne iš Vilniaus. Matyt, viename tų miestų ledo ritulio žaisti nemoka ir nesunku suprasti kuriame. Užtat mieste daug nemūsiškai atrodančių tamsaus gymio piliečių. Ta proga iš Sundsvalio pasišalinu nieko nelaukęs ir į nieką jame nežiūrėjęs. Tuo labiau, kad esu čia buvęs anksčiau ir dar ne vienas. Pamenu jį pagal drakonų skulptūras, vieną kurių netyčia pastebiu prie geležinkelio stoties. Toks vienišas, raudonai geltonas drakonas. Įdomu, ar jo draugai dar likę mieste? Kokių tik jų tada ten nebuvo. ...Ten ir drakonas besimaudantis vonioje ir skaitantis laikraštį, švarus ir protingas. Ir drakonas milijonierius su geltona aukso moneta ant kaklo, turtingas ir išsišiepęs. Ir drakonas kalinys su sunkia girnapuse pririšta prie kojos ir dryžuota kepure ant galvos, padaręs kažką negero. Ir drakonas krepšininkas, kažkodėl ne ledo ritulininkas. Ir drakonas drakonė, pasipuošusi ir išsidažiusi... Apie tai primena mums visiems kelio romanas, trečiojoje savo dalyje, pavadinimu "Šiaurės pasiimti", 342-360 puslapiuose. Jeigu neskaitėte, tai būtinai paskaitykite ir žinosite apie Sundsvalį kiek daugiau negu kad sužinojote iš šios kelionės trumpos istorijos apie jį.

       Naują ir grandiozinį tiltą statantys statybininkai neleidžia man užsiiminėti autostopu vietoje kur juo užsiiminėčiau jiems nesant, tad kelis kilometrus einu iki darbų aikštelės pabaigos. Nepykstu labai ant jų, kadangi į žemėlapį pažiūrėjus, miestui tiltas verkiant reikalingas, kad važiuojantiems šiaurę nereiktų važiuoti aplinkui ir per centrą, o būtų galima tiesiai per įlanką. Aišku, kai tiltas bus pastatytas. Visur aplinkui vyksta statybos darbai, automobiliai važiuoja lėtai ir viena eile. Niekaip nesuprantu iš kur darbo dienos vidury gali būti tiek mašinų iš miesto, turinčio penkiasdešimt tūkstančių gyventojų. Pastoviai reikia laikyti iškeltą ranką, ji greitai nuo to pavargsta. Kaip atpildas už šiuos nepatogumus, sustoja iš šiaurės kilęs jaunuolis, važiuojantis į pietų Švediją, piečiau Stokholmo. Piečiau nereikia, iki Stokholmo pakeliui.

       Artėjant nakčiai ir Stokholmui, vieno jų bandau išvengti ir su vairuotoju sutariu, kad išleistų mane dar prieš miestą. Belieka tik nustatyti tinkamą vietą. Ir nors mano iškeltieji reikalavimai tik du, tačiau jie gali būti sunkiai suderinami tarpusavyje tokio dydžio mieste. Pirmasis jų rūpinasi šia diena ir nori, kad atsirastų saugi vieta palapinei pastatyti ir nakvynei joje. Antrasis gi žiūri į ateitį ir pageidauja, kad išlipčiau kur ne taip toli centro, į kurį rytoj teks kažkaip nusigauti savo jėgomis, o naudotis visuomeniniu transportu nesu nusiteikęs. Su kiekvienu į jį įvažiuojamu kilometru, miestas tankėja - daugėja namų, nuvažiavimų nuo autostrados, žmonių. Kažkur dešimčiai kilometrų likus pamatau degalinę, ten ir sustojame. Atsisveikinimui gaunu kolos buteliuką dovanų, nes bachūras vedė renginį kažkada, kur visiems žinoma kompanija juos rėmė savo gėrimais. To gėrimo jis turi daug ir gali juo pasidalinti su svetimšaliu. Ačiū jam už tai. Degalinėje aišku nemiegu, nes kitoje autostrados pusėje miškingos vietovės. Nuėjęs ten ir įsikuriu. Naktį jau sutemsta, bet taip ir turi būti. O, E4 keliau, aš tave nugalėjau. Ir tam man prireikė dviejų su puse dienos. Patenkintas ir rezultatu, ir tai ką jame pamačiau, pasišalinu miegoti.

Dvylikta diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Be liudininkų

       Į Stokholmo centrą eidamas visą laiką palei autostradą, savo kelyje praeinu didžiules miesto kapines, stūksančias šalia amžinai ūžiančio, gaudžiančio ir kitaip triukšmaujančio greitkelio. Nieko sau, ir kas čia per vieta tokia, kur net numirę žmonės negali normaliai ir amžinai pailsėti. Kokia gali dar būti amžinoji atilsis, kai toks triukšmas aplinkui. Praverčia miesto žemėlapis, likęs iš ankstesnių kelionių, kurį surandu kuprinėje. Kartais pasirodo ten esant naudingų ir nebūtinai su keliautojo buitimi susijusių dalykų. O kur šautuvas? Ir štai aš jūrų uoste, kuriame perku vieną bilietą į... Taliną. Ko ten, kai tokiu pat laiku išplaukia keltas į arčiau Lietuvos esančią Rygą? Atsakymas bus rytoj ten nuplaukus. Ir tai tikrai ne mano noras ar pasiryžimas grąžinti tą vieną eurą, kurį man davė grąžos daugiau negu kad priklausė. Ne, to aš ilgai nepamiršiu, kaip ten išrengė. Bilieto kaina čia visai nesupykdo, nes yra sveiko proto ribose - kažkur du šimtai litų už ilgą kelionę per jūrą. O jeigu laivybos kompanija tikisi, kad dar už tiek pat kelte pravalgysiu, pralošiu ir pragersiu, tai nieko nebus, tegul skaičiuoja iš naujo ir man numatytą kiekį maisto, žetonų ir gėrimų lai perkelia ant kitų asmenų, kad surinkti būtiną sumą ant kuro ir aptarnaujančio personalo išlaikymui. Tikiuosi, tokių atsiras pakankamai ir tris dienas nereiks laukti, kad laivas galėtų išplaukti. Šiandien ketvirtadienis, pirmadienį turiu būti darbe. Plius, dar turiu reikalų Estijoje mažiausiai vienai su puse dienos.

       Laiko iki penktos valandos vakaro daug, tad einu į Stokholmo centrą ir likusią dienos dalį leidžiu ten, mažai kuo besiskirdamas nuo kitų mieste slampinėjančių bei į jo grožybes besižvalgančių turistų. O skirtumai būtų tokie: 1) Aš turiu kuprinę, o jie neturi, arba jei ir turi, tai jų kur kas mažesnės; 2) Aš neplaukioju turistiniais laiveliais ir nevažinėju irgi turistiniais "Hop On - Hop Off" autobusais; 3) Mano kojinės seniau neplautos; 4) Aš įveikiau autostopu šiaurę, įskaitant ir ilgą bei sudėtingą E4 kelią iš jos; 5) Šiandien septinta diena kaip nevalgiau mėsos. O miestas tai gražus ir nors ne kartą jame būta, laikas neprailgsta. Tada einu į laivą, kuriam dar neišplaukus suprantu, kad išplauksime būtinai šiandien, kadangi denyje jau dabar matosi normaliai apšilusių žmonių su alkoholio talpomis rankose, nusiteikusių kaip reikiant prisidėti prie laivybos kompanijos išlaidų degalams. Gal ir gerai, nes jei visi tokie kaip aš būtų, bilietas į kitą Baltijos jūros pusę kainuotų dvigubai brangiau.

       Visi trys mano kambariokai kajutėje - iš uždarbių grįžtantys estų emigrantai. Žmonės malonūs, nors kaip suprantu irgi nevengiantys svaigalų, tačiau problemų nekyla. Nei man su jais, nei jiems su svaigalais jų padauginus. Ne veltui šie laivai, į Taliną ar Rygą atplaukiantys iš Stokholmo, mūsų jūros pusėje vadinami alkoholikų ir pijokų laivais. Švelniai tariant, yra tame tiesos. Dėl visa ko, miegodamas peilį laikau po pagalve. Čia tam atvejui, jeigu kas sugalvotų pasidalinti su manimi mano pinigais ar daiktais. Prieš tai iki vidurnakčio dar vaikštau denyje, kad palydėti saulę ir pažiūrėti į jūrą. Kaip ir planuota, saulė nusileidžia. Tačiau dabar dar daugiau žinau apie vietas kur taip nevyksta. Ar pagaliau man jau užtenka ir to ir dabar jau gana, sunku pasakyti.

Trylikta diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Šeši estai

       Talino uoste pasitinka prisišvartavęs karinis amerikiečių laivas, matyt atplaukęs visų mūsų saugoti ir gelbėti. Klounai. Nuo ko? Nejaugi nuo ruso? Kur buvote 1940-aisiais? Išlipęs iš kelto, pirmu taikymu einu į Hesburger valgyklą, kur kokybiškai bei gausiai pavalgau nekokybiško maisto. Ale kaip skanu. O į Taliną atplaukiau, nes ruošiuosi apsilankyti Estijos - Latvijos miestuose Valga - Valka, kuriuos tarpusavyje dalina valstybinė siena ir daro tai ne per upę, kas būtų aišku, paprasta ir neįdomu, o bet kaip - per gatves, kiemus, griovius, geležinkelį ir panašiai. Labai įdomu būtų tai pamatyti.

       Išėjimas iš miesto Tartu kryptimi yra lengvas, nereikalaujantis nei daug laiko, nei pastangų. Tai kaip lengvas pasivaikščiojimas saulėtoje pievelėje gražią dieną. Čia tau ne link miesto pabaigos Piarnu kryptimi eiti, atrodytų niekad nesibaigsiančia gatve, kuria beeidamas gali daug ką prakeikti bei daug ko išsižadėti. Už oro uosto ramiai sostinė baigiasi ir galima tranzuoti. Autostopas puikus, greitas ir kokybiškas, net į Tartu važiuoti nereikia, sustojus vyriškiui iki Viljandi. Ten atvežęs dar miestą aprodo pro automobilio langą, nes pats iš ten, o paskui nuveža į tinkamą tranzavimo vietą. Bendrauta rusų kalba. Tada sustoja senas sunkvežimis, kuriuo nuvažiuosiu iki už trisdešimties kilometrų esančio Karksi kaime. Geras pavadinimas kaimui. Su vairuotoju ir vėl bendraujame rusų kalba, kadangi įvertinus tiek jo amžių, tiek sunkvežimio būklę bei amžių, siūlyti persimesti keliais angliškais žodžiais būtų buvę juokinga. Skundžiasi, kad sūnui darbo nėra. Pats ne iš šitų kraštų. Žmonių čia gyvena mažai ir kad pamatytum kokį kaimą pakeliui - retas dalykas. Atvažiavus į vietą pagal žemėlapį sužinau, kad už trijų kilometrų turi būti kitas Karksis, Karksi-Nuia. Ta proga iki ten ir nueisiu. Beje, Nuia čia nereiškia "naujas" kaip kad galima būtų pagalvoti, klausiau. Vietinėje parduotuvėje patikrinu, ar ir Estijos kaimuose įvestas euras, kai kad mačiau esant Taline. Įvestas, liūdna. Reiškia toks pats ir neišvengiamas likimas laukia mūsų.

       Norint pamatyti pasvirusių pastatų, visai nereikia važiuoti į Italiją ir jos miestą Pizą. Viena tokia pasvirusi bažnyčia stovi visai šalia kelio Karksi - Karksi-Nuia. Nežinau nei jos istorijos, nei kada ir kodėl pasviro, bet atrodo gerai. Nežinau, ar nuo kelio ją būčiau pats pamatęs, bet keliavimas autostopu tuo ir yra dėkingas, kad vairuotojai kartais papasakoja naudingų dalykų. Būtent taip atsitinka šį kartą. Dar ten stovi išlikę senos viduramžių pilies griuvėsiai, menantys 1600-ųjų metų Karksi mūšį Lenkijos - Švedijos karo metu. Už Karksi-Nuia kaip reikiant sulyja, iš Karksi-Nuia išveža maloni pagyvenusių ponų pora. Atvykęs į už trisdešimties kilometrų esančią Torvą suprantu, kad viskas šiandien eina kaip per sviestą, net važiuojant taip mažai apgyvendintomis vietomis. Dar vienas entuziastingas jaunuolis pamėtėja kelis kilometrus iki sankryžos link Voru miesto, o iš ten ilgai nelaukus vietinis vyriokas veža dešimt kilometrų iki Hummuli. Čia vakarėjant nusprendžiu nusiimti nuo kelio. Ir nors Valga, į kurią važiuoju ir iki kurios belieka penkiolika kilometrų ne Stokholmas, tačiau ir į ją važiuoti ant nakties nėra jokios prasmės. Įsikūręs nakvynei po medžiais šalia vienkiemio, einu miegoti. Arbata, vakarienė - viskas kaip priklauso. Šunys neloja, laikrodžio nestatau - rytoj šeštadienis, o be to atostogos juk vis dar. Nerūpestingos, kaip Bonifacijaus iš multfilmo.

Keturiolikta diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Paskutiniai du estai, trys pirmi latviai

       Kaip vakar tranzuoti buvo lengva, taip šiandien nuo ryto sunku. Ir nors gana greitai pagaunu sunkvežimį, tačiau važiuoju su juo tik tris kilometrus. Ką daryti su likusiais dvylika, kai ir pravažiuojančių automobilių mažai, o ir tie nestoja? Atstumas toks ant ribos, tokį jau ir nueiti galima be problemų. Žiūriu, kas čia prieštarautų man. Ir nors prieštaraujančių nėra, bet vis dar svarstau. Eiti - neiti, galiu - negaliu, apsimoka - neapsimoka... Čia dabar kas, nejaugi su savim pirmą kartą kelionėje sunku susitarti? Galutinai atsibosta stovėti po dar kelių pro mane pravažiavusių ir neaišku kodėl nesustojusių mašinų, nueinu pirmus du kilometrus. Stabdau stotelėje miške, sustoja pasienietis ir atveža į seniai svajotąją Valgą. Šalia ir latviška Valka, kitoje gatvės pusėje. Randu dirbantį turistų informacijos punktą ir gavęs miesto planą, laimingas išeinu vaikščioti bei tyrinėti. Visiems su kuo čia važiavau nuo Talino pasakojau, kad važiuoju pažiūrėti kaip estai su latviais vieną miestą dalina. Dabar atėjo laikas tai pamatyti bei sužinoti.

       "Vienas miestas, dvi valstybės" - taip skelbia informacinė lenta Valgoje. Ten pat galima ir paskaityti kaip taip atsitiko, kad miestas pasidalino į dvi stovyklas. Legenda apie miesto padalijimą tarp dviejų valstybių pasakoja, kad Senojoje Lifliandijos gubernijoje, kurią sudarė Latvijos istorinis regionas Vidžemė ir Estijos pietinė dalis, miestas vystėsi kaip vienas. Kuriantis Estijos ir Latvijos respublikoms, niekaip nepavyko nuspręsti kuriai iš jų miestas turi atitekti. Kaip dažnai tokiais atvejais būna, nepavykus nuspręsti ir susitarti patiems, atėjo ir nusprendė kiti. Įvyko tai 1920-aisiais metais, įsikišus Antantės sąjungai ir sudarius komisiją, vadovaujamą anglų pulkininko Tallentso. Pastarasis pareiškė, kad didžioji miesto dalis atitenka Estijai, o mažesnioji - Latvijai. Toje pat informacinėje lentoje minima, kad nebūtai prieš tai savaitę pulkininką (ir komisijos narius bei jų patikėtinius, matomai) vaišino estai, o kitą savaitę - latviai. Po vaišių pulkininkas nebūtinai trenkęs per žemėlapį ranka (ar kardu), taip padalindamas miestą. Dabar, į valstybes skiriančią sieną pažiūrėjus galima suprasti, kad arba jo kardas buvo koks tai labai jau kreivas, arba jis pats kiek svyravo po visų tų vaišių. Aš tai manau, kad buvo kiek kitaip ir sienos "braižyti" bei žymėti ėjo jie gyvai, jau po visų vaišių. Šiomis dienomis jų keliais po miestą vaikštant galima suprasti, kuriuose namuose pulkininkas ar jo patikėtiniai buvo vaišinami gausiau, bei kuriuose grioviuose jiems paskui teko prigulti pasivaišinus stipriau. Matomos ir vietos, kuriomis jų eita lyg bijant sutikti pažįstamų ar tų, kam prieš tai kažkas buvo pažadėta ir dėl ko paskui apsigalvota. Tokiose atkarpose kaip taisyklė siena tarp valstybių eina užkaboriais bei galimai menkiau apšviestomis to meto gatvėmis. Neaišku, kuo sieną žymėjo jie tada - tuščiais buteliais, nuorūkomis, virvute, ar kaip šunys žymi savo teritoriją išvesti pasivaikščioti. Šiandien jų kelius mums mena sienos stulpai ir raudona linija žemėlapyje.

       Daugiau negu šimtui metų praėjus naivu būtų tikėtis rasti nors vieną tų laikų liudininką, menantį pulkininką ar jo kompaniją, besišlaistančius po miestą ir bežyminčius sieną. Nebent kapinėse paieškojus, šalia kurių tvoros beje irgi praeina valstybinė siena. Ją šioje vietoje žymi ne tik šiuolaikiniai juodai balti stulpai, ant kurių parašyta "Eesti Vabariik" iš vienos pusės ir "Latvijos Republika" iš kitos, tačiau ir iš akmenų padaryta linija. Na va kaip ir aišku kur pulkininko ar jo patikėtinių buvo prisėsta pavargus. Vaikščiodamas mintyse niūniuoju Maironio eilėraštį, jo ketvirtą eilutę pakeisdamas pagal situaciją, aktualią šioms vietoms:

       Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
       Iš kapų milžinų
       Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį
       Kaip anglų pulkininką latviai su estais vaišino kartu!

       Kadangi kapinėse kaip tikėtina niekas nesikelia, tad istoriją paliekame istorikams. Tik jie vieni dabar matyt težino kaip ten viskas vyko iš tiesų ir kokiais kriterijais remiantis - objektyviais ar nelabai, buvo padalintas šis miestas. Ir ar išvis buvo koks pulkininkas, o jeigu ir buvo, ar jis bent žinojo kur yra tos valstybės, tarp kurių sieną nubrėžti garbė jam atiteko. Bent kad ne Afrika tai matyt numatė, nes siena gavosi kreiva, o ne tiesi, kokios būdingos to žemyno šalims. O galutinė sutartis dėl valstybinės sienos tarp Estijos ir Latvijos, kuri apėmė ir miestų Valga - Valką padalinimą, buvo pasirašyta tik 1923-aisiais metais, po daugybės protestų, išsakytų abiejų pusių.

       Man atrodo, kad skirtumas nuo to kaip viename mieste įsiteko dvi valstybės daugiau negu prieš dvidešimt penkerius metų, abiems joms buvus vienoje sąjungoje (Tarybų socialistinių respublikų) nuo to, kaip čia jos įsitenka dabar, abiems joms esant kitoje sąjungoje (Europos) - per tą laiką atsiradę sienos žymėjimo stulpai, kurių pristatyta kas keliasdešimt metrų. Daugiau viskas tas pats ir kaip ir prieš dvidešimt penkerius metus, taip ir dabar po miestą galima vaikščioti laisvai, būtų tai estiškoji Valga ar latviškoji Valka. Tokia laisvė iškovota palyginti neseniai, 2007-aiais metais Estijai ir Latvijai prisijungus prie Šengeno sutarties. Iki tol judėjimas po miestą buvo suvaržytas, apie ką liudija stovintys dabar jau apleisti pasienio patikros punktai bei postai, didesni ar mažesni, kurių bent jau aš suskaičiavau penkis. Reiškia, Estijai ir Latvijai tik atgavus nepriklausomybę, šiais pulkininko nužymėtais takais nebūčiau taip laisvai pasivaikščiojęs, kaip kad vaikštau dabar palei griovius ar garažus. Likę seni stendai prie buvusių oficialių sienos kirtimo vietų griežtai sako - "Ruošk pasą!". Tvarka buvusi tokia, kad vietiniai gyventojai, norėdami patekti į mokyklą ar į darbą, nueiti į svečius pas draugus ar gimines, esančius kitoje sienos pusėje, turėdavo daryti tai oficialiai, nesislėpdami ir tik iš anksto tam numatytose vietose. Tai matyt nė viename Estijos ar Latvijos miestų nerastum tiek daug narystei Europos Sąjungoje ir Šengeno erdvėje pritariančių žmonių, kaip kad jų yra Valgoje ir Valkoje. Net po to, kokią kiaulystę jiems tą sąjunga iškrėtė, įvesdama eurą jų teritorijose - pradžioje Estijoje, paskui ir Latvijoje.

       Jau latviškoje miesto dalyje mane pasitinka visiškai tuščias kelias link Rygos. Šalia jo sėdėdamas geriu vandenį ir ilsinu pavargusias kojas bei kuprinės nuspaustus pečius. Diena kaip niekada karšta, prieš tai net ledų pirkau. Parduotuvėje su pykčiu ir nuoskauda įsitikinu, kad ir Latvijoje įvestas euras. Na kam jūs taip? Per dvidešimt minučių, kurias šalia kelio sėdėjau, suskaičiuoju pravažiuojančias lygiai dvi mašinas. Įdomu - čia todėl, kad šiandien šeštadienis, ar taip kasdien būna? Tranzuojant pravažiuoja dar trys mašinos, paskutinė kurių sustoja. Geranoriškai nusiteikęs rygietis važiuoja į Rygą ir pakeliui man aprodo Latvijos miestus Cesį ir Siguldą, bei Gaujos nacionalinio parko fotogeniškus peizažus. Ačiū jam už tai - nebuvau matęs, toje šalies dalyje prieš tai nekeliavęs. Dėl sostinėje gręsiančių kamščių apvažiuojame Kišezers ežerą, esantį Rygos šone ir tik tada atvažiuojame į Rygą. Visą kelią link centro pasakoja jis man apie vieną ar kitą pravažiuojamą vietą, o pateikiama informacija daugiausia susijusių su sovietiniu periodu - ana va už tvoros buvusi karinė bazė, o ten gamykla, ten dar kažkas kas buvo sugriauta ir dabar kitkas pastatyta naujo jo vietoje. Tikras rygietis, viską žino. Įdomu pažvelgti į miestą, į kurį ar pro kurį važinėju dar nuo paauglystės, naujai. Autostopas tam yra vienintelis būdas, jei neturi draugų ten.

       Rygoje pabūnu labai trumpai, ne daugiau valandos. Ne todėl, kad miestas negražus ar žiūrėti jame nėra į ką. Ne, tiesiog iki sutemų reikia išsigauti ne tik iš paties miesto, bet dar ir nuvažiuoti iki už dvidešimties kilometrų esančios Kekavos, už kurios prie žiedo yra žinoma ir patikrinta vieta nakvynei, gerai užsirekomendavusi kelionėse prieš tai. Eidamas per Rygą sugaištu daugiau laiko negu tikėjausi, tačiau ne todėl, kad pasenau, tapau kriošena ir nepasivilkčiau. Dėl to kalti latviai, sumanę remontuoti kelią ir kelis jo kilometrus kaip reikiant išdaužę, ko pasekoje visi važiuoja viena kelio puse, o ten stabdyti nestabdysi. Tinkamą vietą autostopui randu jau už miesto, kelios minutės prieš dešimtą valandą vakaro, prieš tai ėjęs pusantros valandos nuo centro. Automobilių daug, laiko mažai. Sustoja per vieną minutę dvi panos, važiuojančios į Kekavą. Sako, pačios tranzavusios kažkada. Klausia, ar žinau kur važiuoju. Atsakau, kad taip. Jei tai yra tas atsakymas, kurio jos tikėjosi, tai nuvežusios ten kur man reikia, pasijus atlikusios gerą darbą. O jei ne tas, tada nusivils, negalėjusios nuvežti kur buvo suplanavusios prieš sustodamos. Suprantate - temsta, vienas vyrukas kelyje. Kas žino ką buvo sugalvojusios. Išleidžia kur reikia, palinki sėkmės ir būti atsargiam. Kelyje man sekasi, aš esu atsargus. Nei nakvynės vietos paieškos, nei pati nakvynė nepateikia jokių siurprizų ar netikėtumų - viskas žinoma, patikrinta, patikima. Statyk palapinę, miegok ir čepsėk. Tą ir darau.

       ...Už trijų savaičių Latvija uždraus įvažiuoti į šalį trims Rusijos estrados atlikėjams - Olegui Gazmanovui (tam pačiam, skambant kurio atliekamai kultinei dainai "Gospoda oficery" apie tėvynę ginančius Rusijos armijos generolus, salėje galima nustatyti kas yra kas tarp klausytojų ir žiūrovų - rusiškai nemokantys išeina iš salės po pirmų dainos akordų, rusiškai suprantantys paklauso kartą, geriausiu atveju du, tuo tarpu kai rusai dainos gali klausytis be galo), o taip pat Josifui Kobzonui ir Valerijai. Anot Latvijos užsienio reikalų ministerijos - savo žodžiais ir veiksmais prisidėjusiems prie žalos Ukrainos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui... Per vėlu. Geriau jau jie būtų 1990-aisiais metais uždraudę įvažiuoti į Latvijos teritoriją Sovietų Sąjungos roko muzikantui, dainų autoriui bei atlikėjui Viktorui Cojui - nebūtų tas užsimušęs netoli Rygos. O čia apie tai rašau tik todėl, kad mano paskutinės šios kelionės nakvynės vieta yra ne per toliausiai tos vietos, kur tų metų rugpjūčio 15-ąją dieną Viktoras Cojus neaiškiomis aplinkybėmis žuvo automobilio avarijoje, nesuvaldęs savo Moskvich-2141 markės automobilio ir išlėkęs į priešingą eismo juostą, kur susidūrė su autobusu Ikarus. Lliūdna istorija apie nesavalaikius bei pavėluotus sprendimus.

Penkiolikta diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Du paskutiniai latviai, du pirmi ir paskutiniai baltarusiai

       Tą sekmadienio rytą namo jau neskubu, nes namai netoli. Degalinėje radęs bulvių traškučių be visokių mirtinų priedų, juos suvalgau, užgerdamas Fanta. Kelias už žiedo pasižymi siauru kelkraščiu, tačiau su padaryta specialia aikštele, gal net autostopininkams. Gaila, išsikrovęs fotoaparatas, nufotografuočiau kaip įrodymo, kad autostopas vis dar "Welcome". Sustoja vyresnės kartos latvių pora, važiuojanti į Vilnių. Kadangi kelias tolimas, o žmonės atrodo seno sukirpimo, tai kyla įtarimų, kad nepaprašytų pinigų kelio gale, o jų negavę - neatimtų. Bus matyt, bent jau iki sienos pavažiuosiu. Pasiekus Bauskę nebelieka jokių abejonių, kad su jais tikrai važiuosiu ne toliau sienos. Pinigų nepaprašė ir iš pokalbio buvo aišku man klydus ir kad jie ne tokie. Visa problema tame, kokiais kiekiais ir kaip dažnai jie rūkė. Automobilio gale sėdėdamas jaučiuosi kaip sėdėdamas prie kamino. Rūko jie abu, daro tai reguliariai ir naudoja ne pačias silpniausias cigaretes. Mano skaičiavimais, važiuodamas su jais toliau, kažkur prie Panevėžio pradėčiau dusti, o pro Ukmergę mane jau vežtų negyvą. Pamelavęs, kad važiuoju į Biržus, į kuriuos kelias nusuka keli kilometrai už sienos, pirmoje kavinėje už sienos su jais atsisveikinau. Jeigu ir būna toks dalykas, kaip šventas melas, tai čia buvo švenčiausias iš jų.

       Vis dar neskubu, dabar mintyse jau niūniuodamas Franko Sinatros dainos žodžius "And now, the end is near..." ("Dabar, kai pabaiga arti..."), iš jo dainos "My way" ("Mano kelias"). Grįžtu kilometrą atgal iki sienos, ten sėdžiu ir tuščiu žvilgsniu žiūriu į praeitį, šiaurės kryptimi. Viskas baigiasi ir tokios fantastiškos kelionės jau niekad nebebus. Tos pačios dainos žodžiai mintis drasko ir plėšo į skutelius toliau - "I've traveled each and ev'ry highway..." ("Aš keliavau kiekviename ir visuose greitkeliuose..."). Velnias, nebegalima čia daugiau būti, per liūdna. Dangumi eina lietus, tranzuoju ne ypatingai geroje vietoje, prie tos pačios pakelės užeigos kur išleido. Atrodo, išsirenku patį blogiausią laiką koks tik gali būti, nes į Rygą prieš kelias valandas iš Stokholmo atplaukus keltui, kelyje pilna mašinų norvegiškais numeriais. Mes visi suprantame, kad jose sėdi tokie patys norvegai kaip kad aš būčiau rusas ar Popiežius iš Romos. Tai "grįžtantys" "namo" "lietuviai". Viskas kabutėse, nes automobilių numeriai norvegiški. Anksčiau dar grįždavo lietuviškomis bent, dabar visai gėdą praradę. Tokių nestabdau, nes kažin ar per daiktus ir "Rema 1000" maišiukus, sukrautus savo mašinose, ką nors toliau tų mašinų ir mato. O be to, ką su tokiais kalbėti. Nejaugi apie tai, kiek stogų, seilių ar užpakalių (žmonių, karvių) teko nuvalyti per pastaruosius metus, kad tapti "norvegu" su "norvegiška" mašina.

       Lyjant sustoja baltarusiai, važiuojantys į Baltarusiją. Tai jau tikrų tikriausia kelio dovana man. Juk šį pavasarį viešint Baltarusijoje, apie tą šalį tegalėjau sužinoti tik tiek, kiek pats mačiau. Kaip kitaip? Niekas nieko nepapasakos, kai važiuoji ne autostopu. Ne parduotuvėje gi klausinėti, kur net grąžą atiduodant kartais pasiunčia toliau. Tai va dabar ir išsiaiškinsiu. Baltarusiai pasisako besantys iš Bobruisko - miesto, esančio piečiau Minsko. Vienas jų prekiauja turguje automobilių tepalais ir tepalų filtrais, kitas - mokytojas. Tuos du šimtus kilometrų važiuodamas sužinau apie visus mane dominančius dalykus Baltarusijoje, pats skolingas nelikdamas ir pasakodamas apie Lietuvos aktualijas bei nūdieną, ko jie gal nežino ir kas juos galėtų sudominti. Paliečiame ir tarptautinius klausimus.

       Klausia jie manęs ką aš manau apie situaciją Ukrainoje. Atsakau tai, ką grįžęs namo parašysiu kelionės į Baltarusiją istorijoje - jeigu jau visos šalys puola atsiiminėti kažkada buvusias savo teritorijas, tai gal ir Lietuvai su Baltarusija vertėtų įkurti bendrą valstybę? Juk ten pilna vietų kur anksčiau buvusi Lietuva, prieš vieną ar kitą šimtmetį. Galima, sako jie, jeigu tik be Lukašenkos. Ir be Grybauskaitės, antrinu aš. Juokiamės visi. O va kai kurie jų kalbinti latvių draugai, Krymo ir Sevastopolio taip vadinamą sugrįžimą "po sunkaus plaukiojimo į gimtąją prieplauką", remia. Tai arba tie latvių draugai yra rusai, arba jiems vertėtų pasidomėti savo šalies teritorija - gal ir joje atsirastų vietų, kurias Rusija norėtų "sugrąžinti į gimtąją prieplauką"? Ir visai nesvarbu kada tos vietos iš tos "gimtosios prieplaukos išplaukė" - prie amžių ar prieš dešimtį jų. Dar klausia jie manęs, ar reikia mums Lietuvoje euro. Atsakau, kad aš aišku nežinau kaip ten mums - reikia jo ar nereikia, bet man tai tikrai jo nereikia. Nachrien jis man? Kad spekuliantai eilinį kartą produktus pabrangintų? Kiek šalių pravažiavau, visose tą pačią istoriją girdėjau - euras ateina, kainos kyla. Nors kai kur protingi man kvailam aiškina, kad kiltų jos ir be euro. Netikiu. Aš kaip ir Panikovskis iš "Aukso veršio" neprivalau viskuo tikėti ką man sako. O dar sako, kad euras gerai, nes atvažiavus į kitą valstybę nereikia ieškoti kur išsikeisti pinigų. Tokiems siūlau paskaičiuoti kiek kartų per metus jie kur išvažiuoja. O ir pats pinigų keitimas sukelia tik gerus ir šiltus prisiminimus man. Juk kaip būdavo - atvažiuoji į naują šalį ir vienu pirmų dalykų joje neišvengiamai tapdavo pažintis su tos šalies pinigais. Tada ieškai kur turimus į naujus išsikeisti, o juos gavęs žiūri kas tai per pinigas - kas pavaizduota, kokių spalvų ir kiek nulių užrašyta. Ne paslaptis, kad kartais būdavo ir taip, jog kur išsikeisti nerasdavome - irgi nedidelė bėda, nes autostopininkui pinigai reikalingi tik valgiui ir gėrimams, o be to kartais galima ir visą šalį pravažiavus nenumirti. Ne paslaptis, kad kartais ir visai be pinigų keliaudavome.

       Pasakoju baltarusiams toliau, kad per Baltarusijos nacionalinę televiziją esu matęs, kaip Prezidentas Lukašenka susisodina aplinkui stalą savo pavaldinius ir sako vienam jų ar keliems - tu ar tavo vadovaujama įstaiga nepadarėte to ką turėjote padaryti ir jeigu už mėnesio nepadarysite, atleisiu. Dar prideda, kad patikrins asmeniškai. Klausiu - tai ar atleidžia nors vieną? Jie pataria man pažiūrėti tą pačią laidą už mėnesio, prieš tai atsiminus tų pavaldinių veidus - pamatysi, visi tie patys aplinkui tą patį stalą sėdės, tik kitoje jo vietoje, kad į akis taip nekristų tems kas laidą prieš mėnesį žiūrėjo ir nesiskundžia atmintimi. Aptariame Baltarusijos gamyklų darbo specifiką bei kur jos deda pagamintas ir tik Rusijai reikalingas prekes, kai vieną dieną Rusijai jų nebereikia ar ji nebeturi pinigų. Išanalizuojame Baltarusijos prekybos srities darbuotojų bendravimo kultūrą - to priežastis ir pasekmes, kai pardavėja parduotuvėje eilinį pirkėją už nieką gali pasiųsti ir pasiunčia kur toliau. Paskui atsargiai teiraujasi kas ten per stulpai styro prie "Akropolio" Vilniuje. Atsakau, kad čia taip šalis, neseniai kalbėjusi apie naujos atominės elektrinės statybos būtinybę, stato savo nacionalinį stadioną. Seniai stato. O jie matė tai, kas pavyko per dvidešimt trejus metus. Nemandagūs žmonės juoktųsi. Tai pataria iš Europos Sąjungos pinigų paprašyti, kuri kaip geroji fėja dalindama pinigus kartais visai neaišku kam, galėtų ir stadioną savo narei pastatyti, kad patys nesugeba. Nežinau - nei aš politika domiuosi, nei balsuoti už ką einu, kurie tų pinigų prašo ar juos dalina. Baigiam apie tai. Domina mane ir baltarusių kalbos likimas bei kodėl ja mažai žmonių kalba viešose vietose. Ar draudžia, ar nemoka, ar gėda, ar dar kas? Sako - visaip būna.

       Nelieka pamirštas ir vienos iš mūsų šalių Prezidento pomėgis žaisti ledo ritulį. Ir jeigu tau, mielas skaitytojau šioje vietoje kyla klausimas apie kurios šalies Prezidentą konkrečiai eina kalba, tai spaudžiu tau dešinę ir sveikinu turint lakią vaizduotę ir fantaziją, galimai kur kas lakesnę už manąją, leidžiančią tau įsivaizduoti mūsų šalies dabartinę Prezidentę ar nors vieną iki jos buvusių Prezidentų ledo ritulio aikštelėje ant pačiūžų bėgiojant paskui šaibą. Ne skaityti pasakojimus tau reiktų, o juos rašyti. Ir jeigu dar nepradėjai, tai pradėk šiandien ir nieko nelaukęs. Tiesa, kadangi mūsų Prezidentę mano naujieji baltarusiški draugai vadina tiesiog Dalia, be titulo ir pavardės, tai gal ir man jų vadinti Aleksandru Grigorijevičiumi? O tai dabar vis Lukašenka, Lukašenka.

       Net šiurpas nupurto pagalvojus apie ką būtų reikėję šnekėtis su "Rema 1000" maišiukais. Niekada nestabdykite Lietuvoje mašinų norvegiškais numeriais, o jeigu kartais nejučia ar per klaidą tokią sustabdytumėte, tai bėkite nuo jos kiek kojos neša. Nepaklausę manęs, paskui kaltinti galėsite tik patys save. Ir nesakykite, kad neįspėjau.

       Lekia kelias ir kaip išprotėjęs skaičiuoja paskutinius kelionės kilometrus - po kaire Biržai, po dešine Pasvalys, po kaire Panevėžys, po dešine Ukmergė. Paskui horizonte pasirodo Vilnius ir nuotaika sugenda. Išleidžia aikštelėje prie "Akropolio". Atsisveikinant vienas jų duoda man savo vizitinę kortelę ir ištaria - "Būsi Baltarusijoje, užeik. Nieko ypatingo nepažadu, bet žinok, kad gerų žmonių visur yra". Žmogau, kam jei ne man tai žinoti? Juk per pastarąsias šešiolika dienų tokių sutikau daug. Tik labai gaila, kad pats aš nesu toks - geras žmogus.

       Niekada dar Per Vilnių nesu ėjęs taip lėtai, kaip kad einu tą sekmadienio popietę. Viskas baigias. "And now, the end is near...". Tas tai taip. "I've traveled each and ev'ry highway...". Velnias, kaip liūdna. Teks matyt man rašyti peticiją kur aukščiau, kad uždraustų autostopą. Ir padarytų tai kaip galima greičiau, nes dar iš vienos kelionės morališkai galiu ir nebegrįžti, kai taip sunku nuo kelio nusiimti.

Šešiolikta diena kelyje baigiasi, čia jos nuotraukos

Epilogas (ne nekrologas). Viltis

       Baigęs skaičiuoti kelionės kilometrus ir šį kartą jų suskaičiavęs tris tūkstančius šešis šimtus, visus juos kelias atiduoda man. Jie visi mano ir aš juos vis dar kruopščiai renku, dėdamas į taupyklę. Dabar jų ten šimtas trisdešimt trys tūkstančiai penki šimtai. Ir jeigu po mirties yra vieta kur mes visi iškeliaujame, tai aš juos ten panaudosiu kaip argumentą, kad kad leistų man bent batus nuvalyti žymiems keliautojams, tokiems kaip Roaldas Amundsenas, Robertas F. Scottas, Kristupas Kolumbas, Amerigas Vespučis, Fernandas Magelanas, Frensis Dreikas, Džeimsas Kukas, Vitusas Beringas, Markas Polas, Abelis Tasmanas, Vaskas da Gama, Bartolomėjus Diasas, Deividas Livingstonas, Edmundas Hilaris.

       Jokiu būdu netaikau į jų gretas ir nesitikiu būti pakviestas sėdėti prie vieno bendro stalo su šiais vyrais. Ir kas aš toks? Ne, vietos man ten kažin ar atsirastų. Nei aš naujų kelių ar žemių kokių atradau, nei aplinkui pasaulį autostopu apvažiavau, nei per Afriką tuo pačiu autostopu keliavau, nei audringomis jūromis plaukiojau, nei į aukščiausius kalnus lipau. Tai ir sakau - nors batus nuvalyti... Ar galima?

       O jeigu kartais mano nukeliautų kilometrų pritrūktų, tai dar turiu rezervo iš praeities, kadangi į tą skaičių nepateko kilometrai iš pirmos kelionės į Varšuvą ir atgal tą gūdų 1997-ųjų lapkričio mėnesį, bei kilometrai, nuvažiuoti autostopu man studentaujant Kaune. Jų irgi būta nemažai, patikėkite manimi - ne vieną ir ne du tūkstančius surinkčiau reikalui esant.


2014 metų liepos 25 d.

       Šiandien baigiu rašyti dar vieną niekam nereikalingą pasakojimą. Bet jeigu kartais taip nutiktų, kad gyvensiu ilgai ir sulauksiu pensijos, kuomet sutrikus atminčiai nebežinosiu kam skirtas tualeto dangtis, tikiuosi, kad šalia manęs bus kas nors kas man parodys šiuos mano pasakojimus. Tada visos šios istorijos veiks kaip vaistas ir atmintis būtinai sugrįš į mano seną ir pavargusį kūną. Ir tada vėl prisiminsiu kam skirtas tualeto dangtis ar kur iš vakaro pasidėjau dantis. Dėl to matyt ir buvo verta ne tik keliauti, bet ir rašyti apie visą tai. Ir dar todėl, kad niekas taip nemoka kaip aš - nei keliauti, nei rašyti.

       Visą tai aš tikrai nukeliavau autostopu. Diena iš dienos gyvendamas kelyje ar šalia jo, kur sutikau daug žmonių, papasakojusių man begales įdomių dalykų ir istorijų. Į vienas jų neatkreipiau dėmesio, kitų gal net nesupratau, dar kitas užmiršau, o kas galvoje liko tą papasakojau čia - vienos kelionės istorijoje. Be autostopo viso to nebūtų, kaip kad nebūtų ir pačių mano kelionių. Ir tik tavo skaitytojau reikalas, ar tikėti manimi, kad viskas taip ir buvo kaip čia aprašyta, ar manimi netikėti ir pačiam važiuoti ieškoti tų penkiasdešimt keturių šios kelionės liudininkų. Nemanau, kad mano ir jų pasakojimas radikaliai skirtųsi. Tačiau tikrai žinau, kad manasis čia papasakotas ir užrašytas bus kur kas informatyvesnis, nes čia aš esu tas, kuris keliavo, o jie tebuvo žiūrovais.

       Pasakojime minimi istoriniai įvykiai ar jų datos yra tikri ir neišgalvoti, tačiau jų traktavimas nebūtinai turi kažką bendro su realybe ir dažnai gali būti neribotos mano fantazijos vaisiumi, kaip antai Estijos - Latvijos sienos padalijimo istorija. Šiuo atveju bet kokie sutapimai su realiai gyvenusiais asmenimis ar jų poelgiais - atsitiktiniai.

       Tas pats pasakytina ir apie mano požiūrį į nemūsiškai atrodančių žmonių gyvenimą šiaurės kraštuose. Vėlgi, tai yra tik mano nuomonė ir ji negali bei neturi niekaip įtakoti jūsų požiūrio į tuos žmones. Net jeigu jums kiltų kokių klausimų apie tai ką veikia Europoje musulmonai (aprašytas ir mano išvestas vidurnakčio saulės ir ramadano paradoksas), gėjai (aprašytas Kirunos ledo ritulio komandos noras dėvėti vaivorykštės spalvomis nudažytą aprangą) ir negrai (aprašytas atvejis, kuomet sustojęs Helsinkyje tamsaus gymio asmuo reikalauja pinigų už pavežimą) ir tais savo nuogąstavimais bei mintimis pasidalinę viešojoje erdvėje būtumėte apkaltinti rasizmu ar homofobija, pateikti nuorodos į šį pasakojimą, kaip paskatinusio jus taip reikštis ar elgtis - negalima, kadangi nė viename šio pasakojime žodyje nėra skatinamas smurtas ar agresija prieš kitus bei neapykanta kitiems.

       Dabar, kelionei jau pasibaigus ir beveik mėnesiui nuo jos praėjus, aš nežinau, ar tai vis dar mano reikalas taip keliauti, kaip kad sakė M. Bulgakovo knygos "Šuns širdis" herojus Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas (geras šuo blogo žmogaus širdimi) - "Dielo molodoje" ("Reikalas jaunų"). Nors ir sakė jis tai darydamas kas nepridera ir būdamas neblaiviame stovyje. Tokiame, kokiame aš nebūnu jau seniai - nuo tų laikų, kai man artimuose namuose nebėra šeimininko.

       Būdamas viso ir blaivaus proto, šiandien norėčiau privalau ištarti - "Reikalas jaunų. Ir man su jais dar pakeliui". Tą bandžiau įrodyti bei įrodinėjau sau diena iš dienos, savo kelionę į nesibaigiančią poliarinę dieną.


Donatas, 2014.07.25
[Šarikov edition]

Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Šešta diena kelyje, 61
02. Septinta diena kelyje, 3
03. Ketvirta diena kelyje, 21
04. Šešta diena kelyje, 79
05. Aštunta diena kelyje, 22
06. Šešta diena kelyje, 101
07. Aštunta diena kelyje, 40
08. Šešta diena kelyje, 89
09. Šešta diena kelyje, 64
10. Šešta diena kelyje, 63
11. Šešta diena kelyje, 69
12. Šešta diena kelyje, 108
13. Šešta diena kelyje, 62
14. Šešta diena kelyje, 65
15. Šešta diena kelyje, 88
16. Šešta diena kelyje, 70
17. Šešta diena kelyje, 90
18. Šešta diena kelyje, 66
19. Šešta diena kelyje, 67
20. Šešta diena kelyje, 72
21. Šešta diena kelyje, 74
22. Pirma diena kelyje, 1
23. Šešta diena kelyje, 87
24. Pirma diena kelyje, 5
25. Šešta diena kelyje, 75
26. Šešta diena kelyje, 91
27. Šešta diena kelyje, 68
28. Šešta diena kelyje, 73
29. Šešta diena kelyje, 76
30. Šešta diena kelyje, 71
Visos nuotraukos>