Rytų Europa [Šiandien prieš dvidešimt metų. Po kuprine, 2019] Aš mačiau Suvos ežerą Japonijoje, nors artyn jo ir nėjau. O tu pabandyk nueiti, jei gudrus [Tolimieji (Rytai). Iš Pietų Korėjos į Japoniją, 2018] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 155 450 km. 
Kazachstano rytuose telkšo didžiulis ežeras. Tai Balchašas [Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija), 2017] Žiemos vakaras Kirunoje [Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą, 2012]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Šiandien prieš dvidešimt metų. Po kuprine Slovėnija ir kt. Rytų Europa
Artimieji (Rytai). Kitoj Jordano upės pusėj Jordanija
Tolimieji (Rytai). Iš Pietų Korėjos į Japoniją Pietų Korėja, Japonija
Malta taip pat. Vieno pasivaikščiojimo istorija Malta
Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

       Atsikėlęs ryte sugalvoju, kad reikia nuvažiuoti į Slovėniją... Ne dabar, o...


MANO GYVENIMO kelyje SAULĖLYDIS KELYJE


TREČIA DALIS


Šiandien prieš šimtą dvidešimt metų

Po kuprine


Priešistorės

       Negaliu be autostopo, man kaip tai savaime taip gaunas. Aš, patikėkit manim - nemeluoju, kol pro mane šalimais kuprinės pravažiuojančiųjų gerumas, dėmesingumas, geranoriškumas, "nepochuizmas" kelyje nesibaigia. Ir asfalto juostoje pavadinimu Kelias yra istorija, kuriai šių metų rugpjūčio pabaigoje stukteli dvi dešimtys metų - tai dienai iš mano gyvenimo, kurią būtent taip "atsikėlęs ryte ir sugalvojęs", ėmiau ir išvažiavau autostopu į Slovėniją. Ir nors dabar taip negalima - tiesiog atsikelti ir sugalvoti, bet vis dėlto... Juk kaip ne kaip tada manęs į tą šalį neįleido, tad kaip sakoma: "Za vami dolžok" (liet. "Jūs man skolingi"). Priežasties tuomet būta banalios - neturėjau pinigų, kuriuos reikėjo rodyti ant atviros Europos uždaros sienos. O kadangi tais laikais neturėjau ne tik pinigų, bet ir palapinės, tai nuo tos sienos buvau apsuktas. Tiesa, apie palapinę neklausė. Ir visa tai šiam pasauly po saule, kuriame bent jau kaip kvailiai tvirtina - ne pinigai svarbiausia. Dar ir kaip jie svarbiausi (pinigai, paskui juos ir kvailiai), nors niekam ir netrukdo (nei pinigai, nei kvailiai). Ir nors paskui toje šalyje buvau, bet vis dėlto... Tokio garbingo jubiliejaus proga ant sienos parodysiu, tik ne pinigus, kurių turiu kaip šieno, o užpakalį - lyg ir tai pačiai, nors iš tiesų jau visai kitai, bet vis dar (sako) atvirai Europai. Kad daugiau nė vieną naktį man neatrodytų, kad vis dar lyja Slovėnijoj... Nes taip negalima ir tada su manim buvo pasielgta negarbingai. Visą tai ir ne tik tai apsvarstęs paskutinį liepos savaitgalį vaikščiodamas Biržų gatvėmis bei pasitaręs su savimi, žinojau - teisingumas ne tik privalo būti atstatytas, bet atstatytas jis bus.


Pavadinimai

       "Šiandien prieš šimtą dvidešimt metų" - nes Lietuvą paliksiu lygiai tą pačią dieną kaip ir tada, o laukti šimtojo jubiliejaus neišeis, kadangi dar po aštuoniasdešimties metų nedaug kas bus belikę iš manęs, kas mokėtų-galėtų keliauti autostopu. "Gyvenimas po kuprine ir kuprinėje" - nes keliausiu ne vienas, o su Frykiu, kas yra guminė kiaulė, praskaidrinanti vienišo keliautojo dienas, kaip kitiems vienišiems (ir ne tik) vyrams guminė moteris praskaidrina naktis. Be to su savimi jį imu dar ir todėl, kad kartais atsibosta kalbėtis vien su kuprine. "Vienuolika naktų palapinėje ir viena Venecijoje" - nes mokėti pinigus už nakvynę kultūringose šalyse yra kvaila ir keliautojas, jei jis aišku keliautojas, miega palapinėje, o kai palapinės statyti nėra kur - tada Venecijoje. "Dvi kelionės, gyvenimai du" - nes kartu su manimi keliaus ir dvidešimčia metų jaunesnė mano versija, ir tai jo kelionę-maršrutą bandysiu pakartosiu kiek galima tais pačiais keliais ir tomis pačiomis dienomis, remdamasis vien skurdžiu pasakojimu, nuotraukų iš tos kelionės ir tų laikų pas jį neradęs anei vienos, absoliučiai. O kad nebūtų konflikto tarp antro ir ketvirto pavadinimų, tai mano guminė kiaulė Frykis pažadėjo (buvo mandagiai paprašytas) niekur iš kuprinės nelįsti iki pat Slovėnijos. "Niekas nenorėjo mirti" - nes nė vienas - nei dvidešimtmetis jaunuolis, nei keturiasdešimtmetis senis nesiruošė pasitraukti bei nusiimti nuo trasos - tai lenkdami vienas kitą, tai prisivydami, tai aplenkdami, tai vėl lipdami ant kulnų vienas kitam.


Trukdytojai

       Nors prognozės nieko tokio blogo nežadėjo, užbėgdamas už akių į priekį (bepigu žodžiams bėgioti, jie be kuprinės) galiu pasakyti, kad tokia Afrika, kada ne tik šilta, bet dar ir karšta - su plius trisdešimčia nuo ryto iki vakaro, laikėsi ne tik pirmą kelionės dieną, bet ir visas likusias. Net nejuokinga - juk kelionėje pasibaigs vasara ir prasidės ruduo. O gal tame ir nieko tokio labai jau keisto, bent ausies krašteliu girdėjusiems apie tai, kad pastaraisiais metais Europą užplūdus visokiems aborigenams-pabėgėliams-nigeriams iš trečiųjų, ketvirtųjų ir n-tųjų skurdo pasaulio šalių, paskui juos atslinko ir klimatas prie kurio jie pratę. Kad jiems čia šalta nebūtų, kad galėtų netrukdomi veistis ir platinti Alacho-islamo idėjas, savo pranašo senio Mahometo nepamiršdami. Lietaus bus gauta tik vienam pusdieniui, ir ne bet kur kitur, o Slovėnijoje - matomai danguje irgi skaitė mano pasakojimą iš tos dvidešimties metų senumo kelionės, pavadinimu "Kartais, naktimis man atrodo, kad vis dar lyja. Slovėnijoj...". Ir nors toks karštis keliaujant yra žudantis, visa laimė, kad tai tik dienos karštis, o nakčiai atėjus, gali atsigauti. Ačiū bent už tiek, kad ne Arabija ir kad ne kaip beveik prieš tris metus man keliaujant Emyratuose bei Omane, kur net naktį ramybės nuo jo nebūdavo.


Pranašumai

       Kad lengva nebus, suprantu jau nuo pirmų atostogų (pavadinkime visą šitą reikalą taip) valandų, nuėjęs aštuonis kilometrus nuo Vilniaus centro iki Savanorių prospekto gale esančios "Emsi" degalinės, kur ir bus mano pirmoji autostopo vieta šioje kelionėje. Ji jau yra tokia buvusi - ne kartą ir ne du, tad kaip mane ten priimti, ką su manim daryti ir ką man duoti - žinoti turėtų. O kol kas mano marškinėliai visi šlapi nuo prakaito, tad pabandau juos išgręžti. Gręžiasi, ant žemės nučiurlena prakaito srovelė. Aš, patikėkit manim - nemeluoju, man tai pirma tokia praktika. Todėl gerą pusvalandį stabdydamas meldžiuosi, kad tik niekas nesustotų ir visas tas prakaitas spėtų išdžiūti. Būtų galima ir nestabdyti kol kas, bet trintis šalikelėje be tikslo atrodo įtartina ir aš taip nepratęs - dar neduokdie kas iš pažįstamų važiuos pro šalį ir pagalvos, kad kelyje uždarbiauju ir/arba parsidavinėju. Aišku būtų galima išstatyti Frykį pardavimui, kaip kad kiti pardavinėja grybus šalimais kelio, bet juk draugas - nei išduosi, nei parduosi. Tad ir toliau džiūstu stabdydamas arba stabdau džiūdamas. Palaiminti tą dieną važiuojantys iš Vilniaus į Kauną. Autostopas Vilniuje ištikimas sau ir greičiau nei per pusvalandį nieko vežančio nepaduos, kas yra gerai. Jis taip elgtis įpratęs, o aš tai žinau, tad jokių sidabrinių svajonių ir nusivylimų joms neišsipildžius.

       Pirma sustojusi mergina netinka, kadangi tik iki Rumšiškių. Galvoju kad ne viskas taip jau blogai šiai dienai mano gyvenime, kuomet mano amžiuje dar galima rinktis kuri iš merginų tinka, o kuri - ne arba nelabai. Iš dalies aišku tiktų, tačiau nesu tikras, ar už kelias galimai žavias akimirkas su ja, vėliau esu pasiruošęs praleisti kelias garantuotai žavias valandas stabdydamas greitkelyje prie liaudies muziejaus. Be to ir prakaitas dar nei susigėręs, nei išgaravęs - ne visoms merginoms taip tinka ir patinka. Taip kad ačiū, bet ne. Ir tik prakaito marškinėliams bei man pačiam išdžiūvus, o smegenims - dar ne, pakeleivingas transportas, liaudyje dar vadinamas "poputkė" (nuo rusiško žodžio, reiškiančio "pakeliui") - yra. Dar paskui už kokios valandos - sveikas Kauno arkly su riteriu! Paminklas tai super ir iš po kuprinės, vienas kiečiausių iš to ką esu matęs, raiteliui be problemų davus prirūkyti net Murmansko Aliošai. Jau nekalbant apie arklį, kurio anas šiaurietis neturi. Kas nustebina, tai kad mane atvežę vyras ir moteris nesusipyksta vyrui parkuojant mašiną, kaip dažnai nutinka vienam vairuojant, o kitai geriausiai žinai kur vietos yra, o kur - nelabai. Žmonės malonūs, daug ką iš savo autostopinio gyvenimo spėjau papasakoti jiems, kadangi ir klausėsi, ir klausinėjo. Kai ką išgirstu bei sužinau ir pats. Taip kad nei kelionė prailgsta, nei į Kauną važiuoti bebaisu.

       Kaunas kažką švenčia, Kaunas "guliajet" - gal dėl to, kad šiandien šeštadienis, o gal dėl to, kad būti kauniečiu yra amžina ir nesibaigianti šventė. Prie rotušės rikiuojasi vestuvių ceremonija, net ne viena, o kelios. Žiūrėdamas į jaunikius suprantu, kad ne aš vienas durnas, užsidėjęs naštą ant kupros - jie durnesni, kadangi mano našta-kuprinė tik dvylikai dienų, o jų našta-žmona panašu ilgesniam laikui. Na gerai, turi jie ir pranašumą - šį vakarą mylėsis, ko nedarysiu aš, skirtingai nuo jų pakaišioti gausiantis nebent palapinės kuoliukus į žemę. Lyg aštuonių kilometrų per Vilnių pėsčiomis būtų maža, dar dešimtį jų ne tik einu, bet ir nueinu per Kauną ir Garliavą. Sunkaus ir nelengvo būta tai kelio, bet juk atostogos. O ne paprasčiau būtų tiek per Vilnių prieš tai, tiek per Kauną dabar važiuoti visuomeniniu transportu? Autobusu, troleibusu, galų gale Vilniuje Zuoko metro? Būtų, bet tada nebūtų manęs.

       Ir nors pirminės minties būta miegoti (o gal net ir atsikelti, aišku jei pasisektų) Kaune, kad pradėti kelionę lygiai tą pačią dieną kaip ir prieš dvidešimt metų, kas tada nutiko būtent iš Kauno, bet to atsisakyti. Ne atsikelti ir važiuoti atsisakyta, o atsisakyta miegoti, kadangi miegoti ten nėra kur. Be to man ne visai aiški situacija mieste su Kauno garbės piliečiu Mindaugu Mažeika - ar tai slapyvardžiu, ar tai pravarde Asilas, ilgą laiką reguliariai žudžiusiu bei terorizavusiu miestą ir tik šią vasarą pasiųstu už grotų. Bet kadangi jau ne kartą jis ten buvo siųstas ilgesniam laikui ir vis sugrįždavo po trumpo laiko, tai kur garantijos, kad taip nenutiks šiandien. Visai nenorėčiau, kad netikėtai nelauktai vienas asilas-keliautojas sutiktų kitą asilą, ir dar palapinėje, ir dar tamsiu paros metu. Na o Garliavoje to daryti (miegoti) ko gero nesiryžtų nė pats drąsiausias bei visko daug ko matęs keliautojas, bijodamas jog naktį vaidensis ir jo ateis ne per seniausiai per visą Lietuvą skambėjusios istorijos herojai - mergaitė Mergaitė, mamytė Laimutė, tėtis Drąsius, močiutė irgi Laimutė, teta Neringa, dar kokis tai neaiškus ūsuotis. Ateis vidury nakties ir ims klausinėti: "O kiek tavyje Drasiaus?"... Iš kur keliautojui žinoti tokius dalykus, apie kuriuos atsakyti gali tik ta, kurioje Drąsius buvo ir kuri viena težino kiek joje jo buvo. Ne, Garliavoje aš nenakvosiu.

       Todėl tą kaimą perėjęs ir parduotuvėje suėdęs ledų porciją bei atėjęs į kelią vedantį link Prienų bei Alytaus, nusprendžiu, kad gal niekas labai ir nesupyks, jei nuo Kauno startuosiu diena anksčiau nei kad tai dariau prieš dvidešimt metų. Užtat Lietuvą pažadu palikti lygiai tą pačią dieną - rugpjūčio dvidešimt penktąją. Skirtingai nuo autostopo vietos Vilniuje, šioje mane sutinka pirmą kartą, čia viskas naujoviškai perdaryta ir prieš dvi dešimtis metų stabdžiau ne visai čia, o kažkur aplinkui. Taip, sutinku, turėsiu dienos pranašumą prieš tą dvidešimt dviejų metų jaunuolį, prieš dvidešimtį metų išsiruošusį autostopu į Slovėniją. Bet tai manau nėra tiek jau daug, ypač įvertinus tai, kad per tiek metų visos mano kūno dalys paseno. Visos, išskyrus širdį ir kojas.


Partizanai

       Ilgiau penkiolikos minučių kelyje nestoviu nei čia - už Kauno, nei Prienų pašonėje, nei už Alytaus. Prienai manęs išvis nemato, kaip kad ir aš nematau jų, nes kaip byloja patarlė - jei kelias per miestą neina, tai ir autostopininkui tame mieste veikti nėra ko. Palaiminti nebent Alytaus pakraščių gyventojai, galintys nors kiek ilgiau matyti keliautoją, tam einant Kalniškės ir Pabalių gatvėmis, kad pasiekti autostopo vietą. Alytuje mažai esu buvęs ir orientuojuosi jame tik pagal rodykles - kur parašyta eiti, ten ir einu, paklusniai. Atrodo ne per aplinkui, o tik aplinkeliu. Nors į Seirijus pavežęs jaunuolis kviečia dzūkiško šašlyko, renkuosi šalimais kelio ant kryžiaus kabančio Jėzaus draugiją, kuris saulei leidžiantis atrodo dar labiau nukankintas. Šašlykas aišku būtų geriau, bet pirmą dieną iš namų į niekieno namus nesinori. Keturiomis mašinomis šiandien jau pavežtas, laukiu penktos. Švilpauju, mindžiukuoju. Nejau čia teks užsilaukti? Ne, nė velnio - nespės nei saulė nusileisti, nei penkiolikos minučių praeiti. Jėzus lieka kur kabaliavęs, aš išvažiuoju.

       "Kur tu joji bralali be žirga?" - dzūkiška tarme į mane kreipiasi vyriškis, ne tik sustojęs, bet dar ir padedantis įkelti kuprinę į automobilio bagažinę, prieš tai tiesa įspėtas, kad kuprinė ne iš lengvųjų. Bet kas jam tie septyniolika kilogramų, pratusiam kilnoti ir mėtyti kur kas sunkesnius bulvių maišus. Sušokę į jo metalinį žirgą, skubam aptarti keletą temų, kadangi iki Lazdijų jis sakė nevažiuoja, o pakeliui čia nelabai kur yra važiuoti. Visų pirma, tai kokio velnio reikia man trankytis po svečias šalis, kai dar tiek gimtinės ir tėviškės miškų neišvaikščiota. Kad jau prakalbom apie miškus, tai privalu ir apie partizanus šnektelti, kurių šiose apylinkėse savo laiku knibždėte turėjo knibždėti, netoliese partizanavus pačiam Adolfui Ramanauskui, slapyvardžiu Vanagas (nemaišyti su Kaune "partizanavusiu" Mindaugu Mažeika, slapyvardžiu-pravarde Asilas, apie kurį rašiau kiek anksčiau). Asmeniškai nė vieno jų pažinoti neteko, pirmu atveju nesutampant epochai, o antru - draugų ir priešų ratui, bet atsiminimus pirmojo šią vasarą skaičiau. Nupasakoja "bralalis su žirgu" man kelias trumpas istorijas, kas įdomiausia - su vardais, pavardėmis ir net sodybų vietomis - kas partizanas buvo, kas banditas, kas stribas, o kas ir tas ir tas. Kuris grįžęs namo iš miško rado savo žmoną su kitu, o kadangi tas kitas buvo ne tik svetimų moterų mėgėjas (bobos kaip visada ne prie ko, pamiršus "jei kalė nenorės - šuo neužlips"), bet dar ir Tėvynės išdavikas, tai tokį buvo galima ramiai šauti - nei kaimynai smerks tuomet, nei istorikai nuteis už pusšimčio metų. Vos spėju visą tai užsirašinėti, kad grįžęs namo perduočiau Anušauskui, tokius dalykus mėgstančiam. Tai jo knyga "Aš esu Vanagas" yra antra iš tiek pat galimų, mano šiemet perskaitytų. Ech... "Kas Tėvynę išdavė, o kas ją gynė, ir kas už nepriklausomą Tėvynę, giriose padėjo galvas lyg sakalai vanagai...".

       Man pačiam gi gėda ne tiek prisipažinti, kiek pripažinti gyvenant mieste, kuriame paryčiais slapčia nukabinėjamos lentelės tokiems tautos didvyriams kaip Jonas Noreika, slapyvardžiu Vėtra. Todėl visiems, visada ir visur sakau, kad esu iš Biržų, kas yra ne tik tiesa, bet tai dar ir užrašyta ant mano marškinėlių. Beje, ar kas žino kas bendro tarp to lentelėje įamžintojo ir ano nukabinėtojo? Ogi jų pareigos-laipsniai, abiejų prasidedantys iš "G" raidės - tik vienas Generolas, o kitas - Gaidys. Atveža mane iki Šventežerio, kur beveik tamsu. Atsisveikindamas pasakęs, kad keliauti geriausia su distancinio valdymo pulteliu priešais televizorių, nuvažiuoja. Po velnių, o jis juk teisus. Kadangi aš tokio pultelio neturiu, tai keliauju taip kaip moku ir netrukus susistabdęs dar vieną automobilį ir iš jame buvusios moters gavęs obuolių (imk kiek nori, bet čia tik apie obuolius), išlipu prie Lazdijų. "Viskas, šiai dienai užteks" - sakau ne tik pats sau, bet sako man ir Lietuvą uždengiančios sutemos, paliekančios labai nedaug laiko rasti vietą nakvynei, o gal net ir įsikurti ne su tamsa. Nors šioje kelionė tai ir nėra labai svarbu, kadangi kaip koks šachtininkas turiu žibintą ant galvos, nusižiūrėjęs nuo stalkerių. Spėju, praėjęs Lazdijus jų pašone ir nužiūrėjęs pušynėlį ne šalimais kelio į Lenkiją, o šalimais kelio į Druskininkus, jį ir panaudosiu viešbučiui. Patikrinęs kuprinės turinį ir radęs ten ne tik miegmaišį, kaip kad buvo prieš dvidešimt metų, o dar ir palapinę bei kilimėlį, kurių prieš dvidešimt metų nebuvo - žinau, naktimis nei liūdėsiu, nei kankinsiuosi. O, dar ir puodai yra, reiškia bus arbatos vakarais, kavos rytais. Tad netrukus įsikūręs ir spėjęs dar "čifirnut'" (liet. išgerti arbatos), visas atsiduodu Dzūkijos samanų minkštumui. Prieš miegą spėju dar pagalvoti ir apie dvidešimčia metų jaunesnį jaunuolį, kurio gyvenimo klaidas dabar turiu taisyti savo garbiame pensijiniame girgždančių sąnarių amžiuje. Įdomu, ką jis dabar veikia, vakarą tokį prieš dvidešimt metų? Turbūt nieko ypatingo, juk jis net žinoti nieko nežino apie tai, kad rytoj kur nors išvažiuos iš savo studentų bendrabučio kambarėlio. Rytoj atsikels, sugalvos, sužinos ir išvažiuos, cituoju: "Atsikėlęs ryte sugalvoju, kad reikia nuvažiuoti į Slovėniją.". Nors ir nenuvažiuos.


Namie

       "Ir atveria senas duris į namus, kuriuose sutiks mane"... Niekaip kitaip, kaip tik savo autostopininko namais, Lenkijos pavadinti negalėčiau. Skersai-išilgai ji pertranzuota daugiau nei dvidešimt kartų, joje gera, jauku, paprasta ir lengva - kaip man patinka, ypač dabar, kai pasenau ir iššūkiai seniai jau nebedomina. Todėl ryte stovėdamas šalimais Lazdijų, sugrįžimo į tuos namus laukiu nesulaukiu. Reikia pasakyti, kad šioje vietoje kelyje jaučiuosi gan užtikrintai, žinodamas lietuvių pomėgį savaitgaliais važiuoti apsipirkti į kaimyninę šalį - važiuoju juk į apsipirkimo pusę, nepretenduodamas užimti vietos jų automobiliuose, skirtos dešroms, jogurtams ir tualetiniam popieriui. Va iš Lenkijos ko gero būtų sunkiau ir visame tame gėryje vietos autostopininkui galėtų ir neatsirasti arba visame tame jis paprasčiausiai paklystų, kuomet atvažiavus į vietą būtų neaišku ko klausia - jo ar dešros: "Kur tau reikia?". Štai ir mersedesas iki Augustavo (lenk. Augustow). Būtų ir toliau, bet toliau man ne tai, kad netinka ir ne tai, kad vairuotojas nevežtų, o tai, kad į Lenkijos pietus važiuosiu ne per centrinę šalies dalį, o per rytinę. Tas kelias man ne tik kad mielesnis, bet būtent juo važiavau ir prieš dvidešimt metų, ką dabar išsiruošiau pakartoti. Matomai todėl ir važiavau, kad mielesnis - tai nesikeičia. Lietuva complete, pinigų transportui - nulis.

       Miesto gale išlipus, užvaldo dvejopas jausmas. Toks, kuomet ilgą laiką tau nebuvus namie ir ten grįžus, supranti, kad kas tai juose be tavęs šeimininkavo, kažkas svetimas perstatė daiktus, kažką išmetė, kažką paslėpė. Juk kaip būdavo įprasta šioje Augustavo vietoje - kas nori ramybės, suka į kairę, kas nori triukšmo ir nesibaigiančio sunkvežimių srauto - važiuoja tiesiai, per visokias Lomžas ir Ostralenkas, o kas nenori nieko, išskyrus gero užlinkimo kelyje - suka į dešinę ir važiuoja per Mozūrų kraštą velniai žino kur. Aišku dar yra kryptis į viską spjovus apsisukti ir važiuoti atgal, bet apie šį variantą nieko nežinau, kadangi bent jau nuo čia tokio asmeniškai išbandęs nesu. O ir ko važiuoti namo, kai namie esi. Dabar gi šioje vietoje pastatyta estakada, pakraštys kurios nukabinėtas raudonai apibrauktais žmogeliais. Jų veidai nepanašūs į mano, reiškia ne man. Laimė, estakada užkilus ir ja nusileidus, toliau randame tą patį bei tokį širdžiai mielą lenkišką kelią. Ir nors autostopui ten vietos ne per daugiausiai (o kada ir kur Lenkijoje buvo kitaip), netrukus turiu pirmą sustabdytąjį. Tai kas, kad vežantį netoli, užtat pakeliui - man tokie nors ir ne visada, bet dažniausia tinka. Antram stabdymui Lenkijoje įsikuriu už autobusų stotelės, kur greičiai kelyje nors ir didesni nei kad buvo už Augustavo, bet ir vietos sustoti kur kas daugiau. Viskas būtų gerai, jei ne toje pat stotelėje stovintis policijos automobilis. Pagal užrašą ant durelių, tai ne kelių policija, o pasienio muitinės tarnyba, bet pravažiuojantiems to nepasakysiu ir ne vienas jų rodo pirštu į tuos mentus. Taip ir sakykit, kad sustoti nenorit. Po kokio pusvalandžio nusprendžiu paeiti į priekį, kadangi čia nei kas ruošiasi sustoti, nei saulutės atokaitoje įsikūrę mentai planuoja važiuoti kur šalčiau. Ir nors naujoji vieta kur kas prastesnė, spalvotos mašinos buvimas už kalniuko ko pasekoje nesimatymas, visus veikia raminančiai. Tad nieko keisto, kad neužilgo turiu transportą - sekantį per Lenkiją, šį kartą su čigonu iš Lietuvos nuo Šiaulių. Bus visai namie kaip namie - Lenkijos keliuose, seniai man tapusiuose namais, su kažkuo iš mamos ir tėvo gimtų kraštų - Pakruojo rajonas juk Šiaulių kraštas.


Čigonas

       Jis pats sakė, kad toks yra. Ir ne bet kaip sakė, o pabrėžtinai. Ir kad tuo didžiuojasi, ir kad žmones pagal tautybę skirsto tik kvailiai. Pritariu. "Nikogda ja ne znal nacional`nost` Timura i Danika, a Mišanju iz "b" parallel`nogo zvali vse Džanikom" (liet. "Niekada nežinojau tautybės Timūro ir Daniko, o Mišanią iš "b" paralelinės visi vadino Džaniku"). Jam manęs paklausus ar žinau bent vieną žinomą čigoną aš, atsakyti kaip ir nelabai turiu ką. Tai taip išeina, kad nežinau. Gal todėl, kad žmones pagal tautybę skirsto tik kvailiai? Nepasakosiu gi apie tai, jog vieninteliai mano žinomi čigonai yra televizorių ekranuose dainuojantis perdžiantis Radžis ir gal dar tie, kurie iš manęs neatima kuprinės, man su ja einant per Naujininkus į Vilniaus oro uostą ar iš ten grįžtant. Todėl klausausi ką išvardins mano naujasis draugas. O pasirodo (ir čia ne tas atvejis kada reikia žegnotis kuomet rodosi), čigonų kilme didžiuojasi pop atlikėja Madona, aktorius Alenas Delonas (pranc. Alain Delon), romų kraujo turėjo garsusis Čarlis Čaplinas (angl. Charlie Chaplin), net rokenrolo karalius Elvis Preslis (angl. Elvis Aron Presley) - jis irgi buvo iš čigonų. Nors, geriau pagalvojus, mes ko gero visi iš čigonų kilę. Jam pačiam važiuojant į Ukrainą pas draugą, aš ir be žemėlapio suprantu, kad su juo keliausiu ne šimtą kilometrų iki Balstogės (lenk. Bialystok), kaip kad buvo sutarta, o visus tris šimtus kilometrų iki Liublino (lenk. Lublin). Man atrodo, jis tuo tik apsidžiaugia, ir taręs: "Kaip gerai, kad mes susitikom, kraštieti", gena savo čigoniškus arklius toliau per Lenkiją. Gaila, kad ne link namų ir iš tos pusės negaliu išgirsti: "My vas ždem - toropite konej!" (liet. "Mes jūsų laukiam - skubinkit arklius!").

       Ko gero dar niekada gyvenime per vieną dieną man nespaudė ir aš nespaudžiau tiek kartų rankos, kiek tą popietę važiuojant seniai iki skausmo pažįstamu rytinės Lenkijos keliu numeris devynioliktas. Gaila, kelio numeris ne dvidešimtas ir tik vieneto pritrūko iki dar vieno šios kelionės pavadinimo, galėjusio skambėti kad ir taip: "Šiandien prie dvidešimt metų dvidešimtuoju keliu" - juk iš Kauno šiandien kelionę pradėsiantis tas kitas, dvidešimčia metų jaunesnis Donatas, vakarop šiame kelyje irgi bus, tą pačią dieną, nors ir prieš dvidešimt metų. Galėjusio, bet neskambėsiančio, kadangi pritrūko. O ranką spaudėme vienas kitam kiekvieną kartą, kai tik sutapdavo mudviejų nuomonės viena ar kita aptariama tema. Ir tai nebūta atvejo, kada "Kieno ratuose sėdi, to dainą ir dainuoji". Kas nesutiks su tuo, kad politikai yra vagys ir banditai, kad rinkimuose dalyvauja kvailiai, kad litas buvo jėga, o euras yra gaidys, kad į Černobylį "turistauti" važiuoja visiški dvasios ubagai ir invalidai, vaikščiodami po kažkieno buvusius namus, nes tai tas pats, kas vaikščioti po kaimyno namą jam (namui ir/arba kaimynui) sudegus. Aišku galima, jei kaimyno labai jau nemėgstamo būta, bet... Negražu kaip tai. Dar jis papasakoja, kad tuomet sprogus elektrinei, jie su draugu tris mėnesius gėrė, nes sklandė nuomonė šnapsui apsaugant nuo radiacijos. Niekas juk tada nežinojo kas tas yra. Radiacija, ne šnapsas. Neužilgo ir mes patys turėsim progą tai išbandyti-patikrinti, sprogus šalimais Vilniaus statomai Astravo atominei, kurią baltarusiai atrodo tik tam ir stato, kad paskui susprogdintų. O Lietuvos valdžia, vietoj planuojamų dalinti jodo tablečių, dar galėtų padalinti ir tablečių nuo trydos-viduriavimo, kad visą tą isteriją apraminti. Na ir aišku, šnapso. Dar jis užsimena, kad jaunystėje "ėjo iki dugno", bet čia jau palikęs jo žmonai bei vaikams, nesigilinu ko tai būta. Kelis kartus sustojame pakelėse - užkąsti ir "atrišti mazgų" (kiekvienas savo, o ne vienas kitam), tai yra nusilengvinti tyliai ir ramiai ošiančių Lenkijos miškų pavėsiuose. Maistu nesidaliname, kiekvienas turėdamas savo dar iš namų - ačiū mamai ir pomidorams iš jos daržo, kad tie raudonskruosčiai Biržuose užauga tokie pat dideli ir raudoni, kaip kad ir Šiaulių čigono darže.

       Liublino pašonėje išsiskyrimas kiek problematiškas, kadangi ten beveik autostrada ir ne iš karto lengva rasti vietą kur sustoti bei mane išmesti išlaipinti. Juk jis važiuoja į Ukrainą, o man ten nereikia. Nesinori kartoti įlipimo momento, kuomet sustojus mane įsimesti, už kelių sekundžių privažiavo neaišku iš kur atsiradę mentai-policajai (ne tie, nuo kurių slėpdamasis paėjau į priekį keisdamas autostopo vietą). Ir nors tada galvojau, kad bus šakės - iš vairuotojo atims mašiną ir pinigus, o iš manęs pinigus ir kuprinę, bet nieko tokio nenutiko, pareigūnams vairuotojo-čigono tepaprašius įsijungti savo arklio automobilio avarinį signalą. Pagaliau vietą radus ir su kraštiečiu atsisveikinus, einu ieškoti tolimesnių nuotykių, kurių atrodo netrūks, matant ką lenkai padarė su Liublino infrastruktūra.


Gadintojai

       Augustavo išvažiavimas nors ir buvo sugadintas, bet tikrai ne ant tiek, kiek kad sugadintas Liublinas. Per tą laiką kol manęs čia nebuvo, kažkas su manimi nepasitaręs pastatė apvažiavimą aplinkui miestą, kuris visai ne toks kaip aplinkui kokį Panevėžį pas mus, o visai toks biški ne biški autostrada. Todėl mano autostopo nuotykis ten greitai baigiasi, nespėjus net kaip reikiant įsikurti. Privažiuoja automobilis, sustoja priešais mane, fotografuoja mane telefonu, kviečia vidun, bando aiškintis kas toks ir kas mano gyvenime atsitiko, kad tokioje vietoje atsidūręs stabdau šimtuku ir daugiau lekiančius ratus. Kas įdomiausia, tai ne policijos ekipažas, o kokie tai kelininkai. Ir kadangi dokumentų neprašo, o ši mano kelionė vadinasi ne "Šiandien prieš šimtą metų", kuomet jau būtų galima pagal nuotrauką iš mobiliako nustatyti nusižengėlio tapatybę, ramiai sau sėdžiu, nebent bandydamas suprasti ką vienas jų ten derina telefonu ir kam mane pridavinėja-skundžia. Būti nuvežtas į stotį - atsisakau, kategoriškai. Todėl prasukę ratelį ta prakeikta autostrada, išleidžia jie mane Liublino pradžioje. Ten pirmu reikalu ką padarau, tai Lidl'e užsiperku lygiai tokio paties mineralinio vandens, kokio būta pas juos automobilyje ir kuris mane, visą tokį ištroškusį, įkaitusį ir su nuo karščio sukepusiomis lūpomis, nervino, kad nieko tokio panašaus neturiu ir aš. Litrą išgėrus - normul, galima gyventi toliau, ir vėl gyvenimas mielas.

       Bet ką daryti su Liublinu, kuriame nebėra kaip buvę ir vietoj nuorodų į kitus miestus, būtų tai man nereikalinga Varšuva (lenk. Warszawa) ar man reikalingas Žešuvas (lenk. Rzeszow), visos rodyklės kaip susitarusios rodo į "obvodnica" (liet. apvažiavimas). Menkai tepadeda ir mano turimas du tūkstantųjų pradžioje sudarytas žemėlapis. Nieko naujesnio neradai? Vienas lietuvis šiame mieste jau turėjo problemų, lygiai prieš keturis šimtus penkiasdešimt metų pasirašęs su lenkais Liublino uniją, ko pasekoje jų apgautas ir priverstas, prie Lenkijos prijungė beveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijos. Kitas gi lietuvis dabar negali rasti išėjimo iš to miesto. Ir kas tai per kokis tai prakeiktas miestas lietuviams tas Liublinas. Nenorėdamas būti kaip Žygimantas Augustas, nusprendžiu lenkams nepasiduoti ir šturmuoju išėjimą iš miesto savo bei praeivių jėgomis - jų informacija ir jų telefonai, mano energija ir kojų stiprumas. Miestas palaipsniui baiginėjasi, kelias platėja, greičiai didėja - ir mano, ir automobilių. Pakeliui sutinku tranzuojančius lenkus, kurie tranzuoja... už metalinio bordiūro, skiriančio kelią nuo takelio, patys stovėdami ten, į kelią atkišę lentelę su užrašu "Warszawa". Kam dabar lengva? Sėkmės nelinkėsiu, jos tokioje vietoje neprireiks, skirtingai nei sveiko proto - toks būtų ne pro šalį. Dar toliau ženklas, leidžiantis važiuoti jau iki devyniasdešimties, prieš tai buvus septyniasdešimčiai. Aišku jokio skirtumo, niekas ar taip ar taip ten to nesilaiko, spaudžia šimtą.

       Temstant pasiekiu... apvažiavimą. Tą patį kur jau buvau, tik dabar labiau į pietvakarius. Nors ir nieko gero, bet būkim nors ir biedni, užtat teisingi - nieko kito pasiekti ir nesitikėjau. Va ko tikėjausi, tai nebent normalios vietos autostopui, bet tokios nerasta. Ką daryti - spręsti rytoj, kada bus "rytas už vakarą protingesnis", po miegučio, kuriam įsikuriu neplačiame parkelyje tarp šaligatvio iš vienos pusės ir greitkelio - iš kitos. Vietos nedaug, bet užtenka, neplatus juk ir aš pats, kaip kad neplačios ir mano pačios, pažiūros, namai, piniginė. Ne visos autostopininko nakvynės būna ramiomis mintimis "rytui atėjus nebus jokių problemų iš čia išvažiuoti", kartais būna ir tokių "kaip po velnių reiks iš čia išvažiuoti". Čia būta būtent tokios. Prieš miegą guodžia mintys, kad dabar gyvenu geriau nei kad gyvenau prieš dvi dešimtis metų, tokią metų dieną tokiu laiku, cituoju: "Tad distanciją iki Bialystoko įveikiau vakarop ir naktį sutikau kažkokiame kaime. Nakvynei vietos ilgai rinktis nereikėjo - šįkart viskas paprasčiau, kai tartis nereikia su niekuo. Tai ir griūnu kažkokiuose laukuose, porą metrų nuo kelio.". Brrr...

       Nors nakvynės toje vietoje ir būta puikios, iš vienos pusės ūžiant, gaudžiant bei kitaip gyvenant keliui, o iš kitos - nevaikštant, nebėgiojant ir su dviračiais nevažinėjant vietiniams, jos rekomenduoti niekam iš keliautojų negalėčiau, bent jau šiam kelionių sezonui. Reikalas tas, kad ryte prispaudus dideliam reikalui ir esant variantams kur jį atlikti - šalia šaligatvio, šalia kelio, į kuprinę, į kelnes, į kepurę, po krūmu, pasirinkau pastarąjį variantą. Dar vienas gadintojas atsirado.


Sprendėjai

       Pavaikščiojęs aplinkui tvoromis užtvertą greitkelį tiek vienoje jo pusėje, tiek kitoje, soduose susistabdau pro mane einantį važiuojančius kokius tai du pagiringai atrodančius vyrukus, tų sodų keliukais pavežančiais mane iki įvažiavimo į tą prakeiktą apvažiavimą-greitkelį. Toliau galiu rinktis arba eiti atgal į Liubliną, arba stabdyti ant nors ir menkai, bet naudojamo įvažiavimo. Kadangi eiti ir dar atgal aš niekur neisiu, tai belieka antras variantas ir kokio pusvalandžio bėgyje esu apdovanojamas automobiliu, važiuojančiu iki dar vieno-sekančio nusukimo į Liubliną. Pakeliui vairuotojas maloniai sutinka mane pavežėti du papildomus kilometrus iki vietos, kur šitas Liublino prakeiksmas ir jo nelaimė baigiasi. Ačiū jam už tai, ką randu ten nuvažiavęs - paprastą ir tokį mielą Lenkijos kelią, su daug transporto jame ir autobuso stotelę su daug vietos tam transportui stabdyti ir ką susistabdyti. Ta proga įkalu "Pepsi" skardinę - nusipelniau. Kažin ar verta rašyti, jog ten neužsibūnu, kadangi užtrukti tokiose autostopo vietose šioje šalyje - neįmanoma. Nebent piktybiškai nestabdytum automobilių, naudodamas tą vietą pagal paskirtį, tai yra laukdamas visuomeninio transporto, ko aš nei daręs esu, nei mokėčiau tai daryti. Tad greitai turiu su kuo važiuoti sekančius šimtą, o tai ir daugiau kilometrų iki paties Žešuvo arba Rzeszowo, šalimais kurio vieno iš prekybos centrų apie vidurdienį ir išsilaipinsiu. Prieš miestą kelias vėl sugadintas, padarius iš jo greitkelį, nors man šį kartą tai ir neaktualu. Pakeliui kertami miškų ruožai (turiu nuotrauką), kas reiškia, kad lenkai nenurims ir ruošiasi sugadinti kažkurią atkarpą nuo Liublino iki Žešuvo, iš normalaus kelio padarydami velniai žino ką, kas autostopininkui netinka ir reikalinga kaip šuniui penkta koja. Na, ką aš galiu pasakyti - liūdna.

       Aptikęs proletarišką valgyklą, kur maistą parduoda pagal svorį, prisidedu kiek per daug, ko pasekoje aišku visko nesuvalgau. Kadangi maisto neišmetinėju dar nuo Leningrado blokados laikų, be to nuo vaikystės esu išauklėtas, išmokytas, įskiepytas taip, kad: "S pola hleb podnimal v vysotu, kak učil menja deduška" (liet. "Nuo grindų duoną kėliau į aukštį, kaip kad mokė mane senelis"), tai visą kas likę susidedu į kuprinę - palapinėje pravers. Tiesa, toje valgykloje valgiau kaip galima greičiau ir vis apsidairydamas per petį, kadangi Žešuvą netrukus turėtų pasiekti dvidešimčia metų jaunesnis Donatas, prieš dvidešimt metų šią dieną pradėjęs tranzuoti nuo Bialystoko, kuris tada keliavęs pusbadžiu ir be pinigų, gali ir nesuprasti tokio dabartinės savo versijos "šiko" (liet. prabangos). Tad pavalgęs ir susirinkęs daiktus bei maistą, patraukiu per kepinantį miestą. Pakeliui į trasą tenka ir pavėsiuose pasėdėti - būk prakeikta "Mama Afrika" su visa savo tokia saule. Laiko atsiranda ir į mėgstamiausią "Biedronką" (liet. "Boružėlę") užsukti - ten galima gauti ir gaunama ledų. "Čia gali stabdyti" - sakau pats sau, priėjęs vietą, kurioje garantuotai esu stabdęs. Labai jau kažkur matyta. Nuo delno pakylanti dabar jau tikra boružėlė - lyg gero kelio palinkėjimas.

       Toliau jau visai viskas paprasta ir dar trijų automobilių pagalba pasieksiu Slovakijos sieną. Tai kas, kad ji ne visai arti nuo čia, bet jei gerai stoja, tai ir paprasta. Buvę yra ir nepaprasta, čia jau kaip pasiseks. Su antru jų važiuojant kokiu tai šunkeliu (žadėjo nepaklaidinti), kad "daugiau pamatyčiau", iš dangaus nukrentantys trys lašai - tai ne lietus. Matomai viskas kas likę nuo prieš savaitę apylinkių kalnuose "debošą" (liet. skandalą su triukšmu, keiksmais ir riaušėmis) sukėlusios audros. Sako net aukų būta. Ašaros dangaus - kažką apraudančios, kažką nuo namų tolstantį guodžiančios. Bet mano Frykis čia ne prie ko, skirtingai nei praeitų metų lapkritį, panašų debošą su potvyniais nuo kalnų sukėlęs Jordanijos Petroje man tuo metu į ten važiuojant, taip atkeršydamas už tai, kad nepasiėmiau jo kartu su savimi - nei pas Petrą, nei į Jordaniją. Dabar jis čia, ramu. Štai ir senoji-geroji-pažįstamoji Lenkijos-Slovakijos siena, iki kurios slenksčio atveža. "Sveikas, Barvinekai!" ir "Dzien dobry, Barwinek!". Linksmų akimirkų praeity čia būta, įrodinėjant lenkų pareigūnams savo teisę iš Lenkijos išleistam būti ar į ją įleistam. Kol neatėjo dėdė Šengenas ir visų neišvaikė. Paprasta iki čia atvažiuoti būta. Bet gal taip ir turi būti važiuojant savo jaunystės keliais ir dar per tokią šalį kaip Lenkija. Ačiū jai už tai, kad ji likusi tokia autostopinė. Pasiilgsiu.

       Ir jau visai paskutiniai reikalai Lenkijoje, tai dar kartelį atsigaivinti ledais bei apsirūpinti vandeniu, kadangi nemanau šiandien pasieksiantis bent pirmą Slovakijos kaimą. Autostopas čia, Slovakijoje, ir tuo labiau ant sienos, niekada nebuvo lengvas dalykas ir kažin ar tokiu tapo. Bet ach ir och, tačiau krautuvėje ant sienos ledų neturi, kurių vis dar norint, tenka grįžti puskilometrį atgal iki degalinės, kurioje... Jobtararaj, ledų nėra ir ten. Visko yra, tik ne ledų. Tada vėl į parduotuvę atgal, pas ten prekiaujančią čigonę - vandens, sulčių ir alaus (nealkoholinio). O tada jau į Slovakiją. Lenkija complete, nė vieno grašio transportui, kas turbūt nėra labai svarbu, bet kad malonu - tai faktas. O kai taip ne pirmą kartą ir net ne dešimtą, tai jau stažas.


Antra

       Antroji mano, kaip autostopininko šalis, neabejotinai buvo, yra ir bus Slovakija. Ir nors joje kilometrų nuvažiuota mažiau nei pirmojoje - Lenkijoje, tačiau jie sunkesni, nes tranzas čia ne visada būdavo lengvas, reiškia ir laiko jos keliuose praleista nemažai. O kur daug laiko praeityje, ten ir prisiminimų daug, ir emocijų. Todėl ji buvo, yra ir bus antraisiais autostopininko Donato namais, kuriuose jam taria: "Sveikas sugrįžęs" ir klausia jo: "Jums kaip visada?". Ji kaip ta draugė vyrui, pas kurią tu sugrįžti po daugybės metų-mėnesių-dienų nesimatymo, ir nors ir žinai, kad nei ji tau ką naujo beparodys (nes viskas jau seniai parodyta), nei tu ją kuo nors benustebinsi (nes visi jau viską matė ir girdėjo), bet vis tiek... Sugrįžti čia gera.

       Valio, turiu atskirą ir tik Slovakijos žemėlapį, kuris skirtingai nei naudotas Lenkijoje ar būsiantis naudojamas kitose šalyse, palyginti naujas - kokių penkerių metų senumo, skirtingai nuo ano, spausdinto prieš metų septyniolika. Ir mastelis šito neblogas, detalus zaraza. Seniai laukiau progos jį panaudoti ir štai ta diena atėjo. Tai ir sakau - valio! Žemėlapis Lietuvoje? Per Lietuvą aš važiuoju be žemėlapio, nors jame ji ir yra. Nebent stabdydamas laikau rankoje, jei kartais kuris pravažiuojantis bei sustoti norintis nežino ką apie žmogų išduoda šalimais jo stovinti kuprinė, o ne keliautojams jis nestoja - ar tai iš baimės, ar tai iš principo. O tas Slovakijos žemėlapis tai toks šviežias, gražus, baisu net liestis. Nieko, nebeilgai tokiu jam būti. Ant pačios sienos netranzuoju, darau tai paėjęs iki pirmo kaimo, išsidėsčiusio abiejuose kelio pusėse - Vyšny Komarnik vadinasi. Apie buvusią šio sienos perėjimo punkto galybę-didybę niekas nieko nebeatsimena - pasieniečių būdelės uždarytos, o patys pasieniečiai išvaikyti, kilometrinės fūrų eilės išsiskirstę, pakelės užeigos, apie kurias dar primena reklaminiai stendai šalimais kelio - uždarytos, sugriautos. Ramu šiais laikais šitam kaime šalimais didelio kelio, kurio kitoje pusėje nuo manęs karts nuo karto varpais paskambina bažnyčia. Pats kaimas dauboje, jo trobų beveik nematyti. Mano pusėje keli namai, kaimu to nepavadinsi. Mašinų nedaug, pagrinde sunkvežimiai, iš kurių naudos mažai, kadangi nei jiems ten vietos sustoti yra (prie bent vidutinės fūristo fantazijos aišku užtektų), nei jie sustoti nori, nei man juos mama leido stabdyti. Tad nieko keisto, kad tą vakarą niekur ir nebeišvažiuoju, o temstant ir iš viso nebenoriu niekur važiuoti, kadangi nakvynė čia nusimato būsianti puiki - nuo kelio jau nužiūrėjau vieną tokią vietelę čiki-piki ir kaip man patinka. Ten ir nueinu netrukus, dar nesutemus, stabdymo vietoje palikęs popierinį lapuką su užrašu "Reserved" (liet. "Rezervuota"), kad kas jos neužimtų - patikėkit manim, aš nemeluoja ir tai jokia ne metafora, radę kelionės nuotraukas galės tai pamatyti.


Susitikimas

       Nakvynei įsikuriu ant kalvos šalimais kelio, nuo kurios į vieną pusę lyg ant delno kelias, o kitoje - paslaptingasis kaimas, nuo tuo keliu pravažiuojančių slepiamas. Kas tikrai dėkingi Šengeno zonai ir Europai, tai šio kaimo gyventojai, anksčiau valandų valandas nužiūrinėti nuobodžiaujančių sunkvežimių vairuotojų, jiems leidžiant laiką kilometrinėse eilėse ant sienos. Pats atsimenu tokias eiles, dabar jų nei yra, nei būti gali. Aišku, jaunesnės kaimo merginos gal ir nusivylę, kad nebeliko uždarbio, bet visiems neįtiksi. Kad įsikurti nakvynei, reikia statyti palapinę. Tai užima laiko ir kaip taisyklė jo reikia daugiau nei ryte. Bet griauti visada juk lengviau nei statyti, būtų tai namas ar gyvenimas. Murmu sau po nosimi, kad prieš dvidešimt metų to nereikėjo - palapine būdavo grioviai, strojkės (liet. statybos), medžių, o kartais tik krūmų pavėsiai, nebevažiuojančios mašinos (linkėjimai Zagrebui), nebaigta įrengti JAV ambasada (linkėjimai Vienai ir koviniams šunims), bei panašios neaiškios vietos. Ne tik pats sugebėdavau tokiose vietose praleisti naktis, bet dar ir mergas įtikinti, kad galima taip ir visai nieko tokio. Tai buvo keisti, keisti laikai. Sunkiai įsivaizduoju kaip dabar galėčiau miegoti ne palapinėje. Keli judesiai, kelios minutės, keli keiksmažodžiai ir aš savo žaliame namelyje, trečiame šioje kelionėje ir velniai žino kelintame gyvenime. Aušta "čiajoček" (liet. arbatėlė), skamba bažnyčios varpai, loja Komarniko (turbūt Vyšny Komarniko, kadangi pagal žemėlapį priekyje dar yra ir jo brolis-pusbrolis Nižny Komarnikas) šunys, važiuoja nesibaigiančios fūros - aš laimingas, kokiu retai moku būti. Kad taip niekas ir daugiau niekada tos laimės iš manęs neatimtų.

       Normaliai "pasičefyrinęs" (liet. atsigėręs arbatos) ir nuo jos įkaitęs, imuosi nealkoholinio alaus. Bajeriai apie tai, kad nealkoholinis alus yra pirmas žingsnis link guminės moters - jau seniai praeityje ir jaunystėje, toks alus yra pats geriausias. Nežinau kaip dėl guminės moters. Įsijungęs šviesas (kas čia per tokia palapinė su šviesomis), skaitinėju dvidešimties metų senumo savo pasakojimą, kaip tada važiavau ten, kur važiuoju dabar. Skurdus pasakojimas, bet koks yra... Ir staiga tik... Jobtararaj. Ne, tai ne koks šuo iš Vyšny ar Nižny Komarniko atėjo. Ir visai ne fūra kokia nuo kelio ant kalvos užlėkė, vairuotojui pagalvojus čia prekiaujant alkoholiu, nes miegu šalimais degtinės reklaminio stendo. Jobtararaj dėl to ką perskaitau, cituoju: "Sieną kertu jau temstant. Jau temstant aš ir vėl Slovakijoje. Tą vakarą pagalvoju - netranzuosiu. Geriau pasivaikščiosiu. Taip ir sutemo. O aš nuvingiuoju ir taip vingiuotais ir tamsiais kalnų keliukais.". Tai dabar irgi temsta, o temsta dabar ir temsta prieš dvidešimt metų yra lygiai tas pats. Tai ne konkreti valanda, kuri dėl laikrodžių sukiojimo ar nesukiojimo gali keistis ir aštunta valanda vakaro prieš dvidešimt metų nebūtinai būtų aštunta valanda dabar. Po velniais, juk šiandien rugpjūčio 26-osios "temstant" ir tas dvidešimčia metų jaunesnis Donatas kaip tik dabar turi praeiti šiuo keliu.

       Iškišu galvą iš palapinės ir "okurat" (liet. būtent taip ir yra) - eina. Gal ir reikėjo jį pakviesti į palapinę, o gal ir ne. Visų pirma, jau seniai nemiegu palapinėse su vyrais. Visų antra, alus pas mane tik nealkoholinis, o tas ne tik tokio negers, bet dar ir savo juokelius apie iš gumos padarytą moterį laidyti pradės. Visų trečia, "manęs čia neturėtų būti" ir įsikišęs į praeitį, galiu pakeisti ateitį, kuomet rytoj pradėjęs tranzuoti nuo čia, o ne keliolika kilometrų priekyje, jis sustabdys visai kitas mašinas nei prieš dvidešimt metų, ko pasekoje Slovėnijos sieną pasieks arba anksčiau, arba vėliau, kada ten dirbs kitas pasienietis, kuriam bus vienodai kiek tas pinigų turi ir jį įleis į šalį. Visų ketvirta, jei jis pasiliks iki ryto čia, tai rytoj sudarys konkurenciją kelyje ir užkiš trasą. Visų penkta, nereikia trukdyti eiti tiems, kurie žino kur eina, o jis žino, cituoju: "Na, koks tai jausmas, kai paskendęs visiškoj tamsoj ir viską pamiršęs eini visiškai vienas. Aplinkui juk kalnai - tamsoje tik jų kontūrai, o tavo regėjimas vis tiek darosi kalnuotas, tamsoje ir kelyje sutinkami miesteliai primena apie šilumą namų - tik man jos nereikia. Pagyvensiu šiąnakt ir be jų. Kai rytas ateis - atneš ir užmiršimą visko. Nereikia skubėti. Neskubu. Ir taip trunka tris valandas. Brrr… Kalnuose tai šalta. Nakvynei randu kažkokį namą - be langų, be durų. Tad ir užmiegu ten - viduje, ant grindų.". Visų šešta, kad ir prie nealkoholinio, bet vis dėlto alaus, mums įsikalbėjus, galiu jam išduoti baisią paslaptį, kad: "Visi mes ypatingi, būdami jauni. Ir visi mes galvojame, kad viskas mums priešakyje. Tik kaip tai netikėtai suvokiame, kad tas priešakyje jau atėjo ir kas turėjo atsitikti, jau atsitiko. Ir tu plauki pasroviui kaip bukas rąstas. Gaila, kad tai suprantame tik tada, kada jau nieko nebegalima pakeisti.", taip sugriaudamas jo pasaulėžiūrą, įsitikinimus, viltis ir svajones. Visų septinta, nelabai norėčiau, kad jis sužinotų, jog viskas, kas jo laukia ateityje, tai keliavimas su gumine kiaule. Ne, palapinėje jo nebus, aš ne priešas - nei sau, nei jam, todėl ir nepakviečiu "na ogoniok" (liet. prie ugnelės), todėl ir kaip dainoje nebus: "Pasislinktumei tu, atsisėsčiau šalia, aš ir vėl išeinu su sava kuprine". Neilgai jį tematau, nueinantį keliu, keliui darant posūkį ir ištirpstant tarp kalnų, kartu su savimi nusinešant kažką keliaujančio. Nepradings ir nepasimes - ramu, aš juk tai žinau.

       Naktį sapnuoju į palapinę jį vis dėlto pasikvietęs. O kaip su septyniais išvardintais ir eile neišvardintų "ne"? Kas dėl pirmo, tai kiek atsimenu miegmaišį jis turėjo, reiškia teiginį "Naktį praleidau su vyru vienoje palapinėje" sušvelninam iki "Naktį miegojau su vyru vienoje palapinėje atskiruose miegmaišiuose" - gal ne tik mama supras, bet ir kiti. Kas dėl antro, tai metas dar nėra vėlyvas, o Europos sienos atviros, todėl kas sutrukdytų subėgioti iki už kokio kilometro esančios Slovakijos-Lenkijos sienos pirmyn-atgal, kad parnešti alaus. O gal jis jo ir turėjo, tada ir bėgioti nereiktų niekur. Tik jokių bajerių apie guminę-pripučiamą moterį, gerai? Kas dėl trečio, tai ką, pažadinsiu jį kokią antrą-trečią valandą nakties, kad tą atstumą, kurį jis ėjo iš vakaro, nueitų paryčiais ir lyg niekur nieko pradėtų tranzuoti tuo pačiu metu iš pirmo Slovakijos miesto Svidniko. Nebent pakeliui sugalvotų pamiegoti, priėjęs "kažkokį namą be langų, be durų", bet gal ne. Kas dėl ketvirto, tai žiūrėti trečią - ryte jo čia nebus, ryte jis bus Svidnike. Be to kelyje palikau lapuką "Reserved", o jis nepanašus nei į angliškai nesuprantantį, nei į pilietį be kultūros ("Ja moskovskij student, a ne Šarikov", liet. "Aš maskvietis studentas, o ne Šarikovas"). Kas dėl penkto - taip pat žiūrėti trečią, nes tą kelią jis nueis (kaip ir kiekvienas iš mūsų nueis savo kelią) - tik ne vakare, o paryčiais, bet juk vienodai tamsu būna ir jau sutemus, ir dar neprašvitus. Šeštas punktas - pats sunkiausias, bet kadangi jis jaunas, gal nesupras. Septintas - jei Frykis išsiduos, tai paaiškinsiu, jog tai nealkoholinio alaus gėrimo pasekmės, kuomet vieni vyrų po to pereina ant guminės moters savo namuose, o kiti - pradeda keliauti su irgi kažkuo guminiu. Pasislinktumei tu, atsisėsiu šalia.


Lenktynės

       Nuo ryto "kofejoček" (liet. kavutė), vakare "čiajoček" (liet. arbatėlė) - taip ir bėga-prabėga autostopininko kelionės dienos. Prasideda eilinė jų. Visai kas nepasikeitė per tiek metų, tai kaip nuo ryto kalnų slėniuose kyla rūkas, mane atsimenu visuomet tai žavėjo. Tik anksčiau visas toks sužavėtas nubusdavau permirkusiame miegmaišyje, o šiais laikais - tokioje pat permirkusioje, bet palapinėje. Palapinėje geriau. Kelyje vakar mano paliktas popierinis lapukas "Reserved" ir reiškia "reserved", tad visa ta visuomeninio transporto stotelė vėl mano. Pradžioje kavos virimui ir jos gėrimui, paskui ir autostopui - tik šį kartą ne stotelės gale, o jos priekyje. Laikas, praleistas toje vietoje, darosi nepadoriai ilgas, nors jau stabdau ir fūras, spjovęs į mamos draudimą to nedaryti. Viena sustoja, bet sako ne man, o sugedęs. Taip tau ir reikia, bus autostopininko nepavežti. Užtat labai ačiū jaunai lenkų porelei, atvežantiems mane į Svidniką. Miestas tvarkingas ir gal net gražus, bet miestuose mane jau seniai tedomina tik tai, kaip iš jų išeiti į kelią. Svidnike tai padaryti nei sunku, nei toli, kelias eina miesto šonu ir į miestą neužsuka, o aš praėjęs gatve neužsuksiu į kelią. Ko man jame, juk palyginus su srautu iš miesto, kurį gaunu dabar, ten bus nestojančios fūros ir gal viena iš trijų mašinų, kurias turi Vyšny ar Nižny Komarniko gyventojai. Ne, į kelią aš neisiu. Čia vietos stabdymui nors ne per daugiausia, bet užtenka, o ten neaišku kas bus ir kas manęs laukia. Spėju tas dvidešimčia metų jaunesnis jaunuolis jau kaip reikiant išsiveržęs į priekį, iš Svidniko tranzuoti pradėjęs toli gražu ne dešimtą valandą, kaip kad pradedu tai daryti aš.

       Neilgai stabdęs ir neilgai važiavęs, pasiekiu didesnį miestą Prešovą, kurio karaliuje Lidl'e apsirūpinęs perdžiūvusia pica, jogurtais, ledais ir mineralka, beveik visą tą gėrį karališkai ir vietoje patvarkau. Toliau yra trys kelias į Popradą - nauja autostrada, senu keliu ir kokiais tai šunkeliais. Stoviu prieš visų jų išsiskyrimą, vieta nors ir ne pati patogiausia bei dėkingiausia, bet užtat apžioju visus tris kąsnelius. Vyrai, prisiminkit jausmą, kai norėjot palaikyti intymius santykius ir su klasės drauge iš mokyklos (kada tai buvo), ir žmona kartais tam tinka (beveik garantuotai gausi), ir nauja meilužė nepamaišytų (kas dar nustebins) - tada suprasit ir mane, kodėl negalėjau pasirinkti vieno iš trijų, o rinkausi visas tris visus tris. Sustoję kokie tai bachūrai važiuoja autostrada, pakeliui dar įsimetam mergų (vieną), o šone Poprado išmetam mane. Laimė, kad tai degalinė vakariniame miesto krašte ir niekur toli eiti man neteks. Koks dar toli - iš degalinės eidamas net kelio nespėju pereiti, kad užsiimti autostopo vietą, kaip mane pašaukia iš pravažiuojančios mašinos. Ukrainietis, kurių dabar Lenkijoje ir Slovakijoje kur kas daugiau nei Vilniaus statybose ar autobusų stotyje. Stato jie ten, tapetuoja, špakliuoja, dažo. Programuoti nereikia? Gaila, o tai pasilikčiau, ir žiūrėčiau į Aukštuosius Tatrus, žiūrėčiau, žiūrėčiau. Gražu čia prie Poprado. Paveža netoli, užtat paveža - iki pirmo kaimo Svito, nuo kur kitas, tik jau slovakas veža iki irgi kaimo, bet ketvirto - Vychodna. Na ką aš galiu pasakyti, šauniai man čia keliaujas. Tada Liptovsky Gradok, kas yra kaimas, paskui ir Liptovsky Mikulaš - Šventojo Mikalojaus miestas. Šiose apylinkėse apskritai pilna vietovardžių, prie Liptovsky pridedant ką nors, nes tai Liptovo regionas.

       Miesto herbe - šventasis su kokiais tai trimis kiaušiniais, padėtais ant kaip galima spėti biblijos, miesto gale - autostopininkas, su šalia kelio padėta kuprine, besiruošiantis bei bandantis išvažiuoti ir vėl ne autostrada, o senuoju geruoju keliu. Va ką labai aiškiai atsimenu iš tokios pačios kelionės prieš dvidešimt metų, tai kad tuo metu autostradą tik statė ir visi važiuojantys važiavo dulkėdami neaišku kuo, kokiais keliais, keliukais, takais. Važiuoti keliu, kurio tuomet nebuvo - koks čia maršruto laikymasis. Todėl, nors ir ne tik todėl, toliau laikausi ne autostrados. Autostradų aš nekenčiu, čia antras kodėl-todėl. Pačio miesto mažai tematau, ir tik pro langą, nes prieš tai irgi Liptovske, tik ne Mikulaše, o Gradoke sustojusio jaunuolio praeityje būta autostopininko, kuris prieš tai pasitikslinęs kuo aš noriu važiuoti toliau - autostrada ar ne ja, žinojo kur mane palikti. Gal ir gerai - pakelėse besitrinantiems miestas nuo seno yra pavojingas, dar nuo tų laikų, kai prieš tris šimtus metu jo apylinkėse buvo sugautas ir pakartas legendinis Karpatų vietinis Robinas Hudas, pakelės plėšikų vadas Jurajus Janošikas. Gal ten jo kiaušai miesto herbe ant šventojo padėklo-biblijos? Tokiu atveju, kodėl trys? Ar jis juos turėjo tris? Tiek to - su dviem, trim ar penkiais kiaušais jo būta ir kaip jie atsirado šventojo rankose, mintimis geriau grįžtu į ne tokią tolimą praeitį. Gali būti, kad kažkur šiose apylinkėse aplenkiu tą keliaujantį prieš dvidešimtį metų, kuriam ši rugpjūčio diena ne taip gerai klojosi kaip kad klojasi man, įskaitant keturių valandų strigimą kelyje šalimais Levoča miesto, esančio dar prieš Popradą, kuriame dabar aš net nebuvau. Visko gali būti. Ir nors iki vakaro jis duos man "pizdulei" (liet. "pakraus malkų") konkrečiai, bet malonu juk senukui ne tik palenktyniauti su jaunimu, bet dar ir aplenkti. Prisiminkit kolegą pensininką darbe ir suprasit apie ką aš čia. Tik kelias - ne darbas, vietos jame užteks visiems, niekieno jos tu neužimi.

       Ir nors sekančią man skirtą autostopo vietą pusiaukelėje link sekančio miesto pasiekiu ilgai nesikankinęs, užimdamas joje poziciją pusė šešių, per likusias dvi to vakaro valandas nebepaliksiu jau jos. Transporto yra, vietos stabdymui - irgi, tačiau absoliuti dauguma automobilių važiuoja ne tiesiai, o suka į kairę - kokią tai Lubelą. Nežinau ko ten dar yra, bet tikrai yra fermos, ką išduoda pradžioj tik kvapas, o paskui ir iš jų į kalnus genamas gyvulys. Daug gyvulio vienetų. Miela ir gražu matyti, kuomet galybė karvių pasklinda kalnų šlaitais, tokie maži taškeliai žaliomis pievomis. Bent jau žinau kur miegoti neisiu. Nieko blogo, kad neišvažiuoju, nes naktis ant nosies ir ką aš veikčiau nuvažiavęs į miestą tokiu metu. O ir iki to miesto aštuoniolika kilometrų aštuonioliktu keliu, susitvarkysim rytoj. Rinkdamasis vietą nakvynei tarp ramesnės ir mažiau ramesnės, prioritetą atiduodu pastarajai, esančiai tarp kelio ir kaimo. Ne tai, kad labai į diskoteką būčiau norėjęs, bet ta ramesnė būtų aukštai šalia ganyklos - arba už tvoros jau ganykloje, arba priešais tvorą su labai mažai vietos. Na, o mano išrinktoji yra šalia žaginių. Naktį dėl savo pasirinkimo gailėsiuosi tik vieną kartą, kai kuriuo tai tamsiu paros metu kas tai aiškinsis santykius tarpusavyje. Bet kadangi kaip supratau iš balsų ir intonacijų tai būta konflikto tarp vyro ir moters, tai manęs neliečia. Turbūt nieko naujo - kažkas kažkam buvo neištikimas, kažkas fermoje mylėjosi su mechanizatoriumi, kai šėrikas tai sužinojo ir papasakojo - pradžioje karvėms, o tos - jau kam reikia. Belieka tikėtis, kad su mechanizatoriumi mylėjosi ne vyriškis, tačiau to sužinoti man neleido menkos slovakų kalbos žinios, nors rusų žinant, kai ką suprasti ėjo. Dar kaip supratau būta elektriko, bet tas tik "žvakę lemputę laikė". Tokios tad būta naktinės muilo operos šalimais kaimo, smirdinčio mėšlu.

       O tuo metu dvidešimčia metų jaunesnis jaunuolis "spaudė iki dugno", būdamas kur tai šimtu kilometrų priekyje, cituoju: "Nuvažiuoju į už Zvoleno esantį kaimą, labai ilgu pavadinimu. Ir diena jau baigias, o miego kažkaip nesinori. Tad dar pasivaikštau.". Tuo pat metu Frykis laikėsi duoto žodžio, tūnodamas kuprinėje ir į mudviejų su anuo santykius nesikišdamas. O ir jo naktinių paslaugų "Ginti. Saugoti. Padėti.", nusižiūrėtų nuo Lietuvos policijos šūkio, Slovakijoje nelabai ir reikia - šunys čia nors ir loja, bet kažkur tolumoj, o valkataujančių nėra. Kas dėl loja, tai jie todėl ir šunys, kad lotų, ką jiems be to dar veikti kaime.


Susitaikymas

       Ryte vėl sutinka kylantis rūkas kalnų slėniuose. Kada nors mane šis vaizdas išvestų iš proto. Kaip gerai, kad pas mus nėra kalnų ir man nereiks išprotėti. Tiesa, prabudau dar prieš auštant, kažkuriam iš kaimo gaidžių ar tai sumaišius laiką, ar tai praeitą pavasarį persisukus laikrodžio rodyklę į priekį tris kartus, o ne kaip priklauso - kartą. Susipakuoju. Palapinė šlapia, pievos šlapios, reiškia tokios bus ir kojos. Paskui visame tame kyla saulė, kurią sveikinu virdamas kavą ne šalimais palapinės, o šalimais kelio. Lyg koks šamanas, kaičiantis slaptą ir tik jam vienam žinomą žolelių nuovirą, norėdamas nuimti prakeiksmą, šį kartą nuo kelio, vakar jį čia sulaikiusio dviem valandom, kad šiandien jau taip nesielgtų. Ir tikrai - išgėrus kavos, paskui išsivalius dantis, išvažiuoju vos ne su pirmu automobiliu. Čia arba stebuklingas nuoviras padėjo, arba gaivus burnos kvapas, arba rytas, kuris kaip žinia visada už vakarą protingesnis. O gal ir tai, kad šį kartą stabdžiau ir mašinas iš kaimo, paėjęs už įsukimo iš jo į kelią, nors ten vieta ir ne tokia gera, kaip kad prieš. Arba tiesiog vakar nelabai tenorėjau išvažiuoti, užburtas kaimo mėšlo kvapų ir į kalnus genamų karvių vaizdo. Aš juk nedidelio miestelio vaikas, nors ir ne kaimo, ir nors kaimas negyvena manyje, bet jo pilna.

       Ir nors su pirmu pavežusiuoju miesto pasiekti dar nepavyksta, bet tai jau šalia. Jau kaip ir laikas būtų, nes kiek galima važiuoti aštuoniolika kilometrų? Pirmaujanti mano dvidešimties metų senumo versija Bratislavą tuoj pasieks, iki kurios man visai ne ranka paduoti, o du su puse šimto kilometrų, prieš tai dar išsirinkus kelią kuriuo važiuoti. Keliai yra du, ir kas blogiausia - abu vienodai blogi, einantys autostradomis. Aišku, lenktynės ar taip ar taip jau pralaimėtos. Tuo labiau, kad dabartinis aš dar ir su fora-pranašumu išvažiavęs. Bet reikia kiek savigarbos turėti ir nesileisti taip triuškinamam rūrinamam. Juk ne ledo ritulio komandos žaidėjas, vieną dieną ėmęs ir stebuklingai pamiršęs ir kaip tą ledo ritulį žaisti reikia, ir kam šaiba, ir kam lazda, ir kam priešininko vartai skirti. Degalinėje randu ožį, sukaltą iš lentų. Gražu, fotografuoju. Jo, lenktynės tai jau tikrai pralaimėtos. Bet bepigu anai mano versijai - fotoaparato neturėjo, todėl ir laiko fotografuojant visokius ožius ir ne ožius - neišmėtė. Ožys šiose apylinkėse išvis yra gerbiamas padaras, apie ką sufleruoja ne tik paminklai jam, bet kad ir jo buvimas Poprado ledo ritulio komandos logotipe. Ne karvę juk jie ten nusipiešė, o būtent ožį. Turbūt yra už ką. Nebent joje vieni ožiai lošia, tada kitas reikalas. Su tokiu pat kaip aš (ne ožiu, o programuotoju), pagaliau pasiekiu tą paslaptingąjį "sekantį miestą". Tai Ružomberokas, pavadinimo kurio specialiai neminėjau iki šiol - man tai per sunku.


Sunkiausia

       Nėra Slovakijoje, o ko gero ir visoje mano autostopininko karjeroje kito tokio miesto, kuris man keltų tiek prisiminimų. Iš kur begrįžinėtumei tu autostopu ir kuri tavo Donato versija - iš Irano prieš septynerius metus su mergina, iš Turkijų visokių prieš vienuolika metų irgi su mergina ir dar ta pačia, iš Kosovų ir Albanijų irgi visokių prieš keturiolika metų visiškai vienas, galų gale iš pirmos kelionės į vakarus prieš dvidešimt metų su būriu draugų... Nuo čia aš visada imdavau jausti, kad namai netoli. Tas, kuris namų neturi ir niekad neturėjo, gyvendamas kur kiti žmonės leidžia. Bet namai - tai ne butas, namas, kambarys, rūsys, palėpė, palapinė. Namai yra tai, kas "... gražiai mane augino - laukas, kelias, pieva, upė...". Tai žinojo poetas Justinas Marcinkevičius, taip užrašęs savo eilėraštyje, iš jo sužinojau aš, o iš manęs sužinojo visi tie, kas to nežinojo. Man pačiam gi kadais rašiusiam: "Kai danguje kažkas sugalvojo keliones, tai kiekvienos jų pabaigoje įdėjo gražiausią ir daugiausiai emocijų suteikiantį akcentą - grįžimo jausmą...", namai negali būti nesvarbu. Net jei savo stogo virš savo galvos ir neturiu namie būdamas. Skirtingai nei ne namie, kur stogą turiu - jis žalias. Matomai dėl to ir todėl šis miestas ir tapęs koks tai savas, mielas ir artimas. Sunku paaiškinti iš kur tas jausmas, kadangi iš tiesų nuo čia iki namų dar koks tūkstantis kilometrų ir mažiausia dvi dienos kelio, bet taip. Bet taip yra. O kur dar visos kelionės per čia ne link namų, o iš jų - pavasarį būtų tai, vasarą, rudenį ar beveik žiemą.

       Va kad ir Lidl'as, prie kurio surengiu pusryčius - jis irgi nesvetimas, stovėjęs čia dar tuomet, kada Lietuvoje apie tokius niekas nei žinojo, nei matęs tokių pro savo langus ar po savo langais nebuvo. Grįžęs būtinai palyginsiu, kuo šios dienos nuotrauka skiriasi nuo nuotraukos toje pačioje vietoje prieš septynerius metus. Nors tada ir nevalgyta čia, šalimais parduotuvės, bet maistas ir gėrimai, kurie bus suvalgyti šalimais tvoros - būtent iš šitos krautuvės, šalimais degalinės. Na, o šiandien dešras ir batonus doroju vietoje - matant visiems ir pavydint, užgerdamas kola. Pavydint aišku ne dešrų ir batonų, o laisvės. Pavalgęs, Ružomberoką palieku pėstute. Gaila, bet šį kartą ne namų kryptimi. Būtų ta, būtų galima ir pavaikščioti mieste. O dabar - ne, atleiskit, man per sunku.


Įsibėgėjimas

       Kelyje netikėtai greitai (o taip, šis miestas, kad ir koks būtų savas, visada garsėjo prastais šansais, suteikiamais autostopininkui) susistabdau mašiną, kurios vairuotojas - universiteto anglų kalbos dėstytojas. Tenka patempti savo anglų kalbos žinias, kurios, skirtingai nei rusų kalbos, pas mane nėra itin stiprios. Ne tai, kad "švelniai tariant nėra stiprios", bet nėra stiprios ir tiek. Nenoriu apie tai daugiau kalbėti, nieko nežinau. Važiuojant susidaro toks įspūdis, kad būtų ne anglų kalbos dėstytojas jis, o kokios matematikos. Ne tai, kad pakeliui verstų pasakyti skaičiaus Pi reikšmę bent dvidešimties skaitmenų po kablelio tikslumu ar egzaminuotų kaip išskaičiuoti skritulio plotą. Ne. Jis tiesiog bando mane iškvosti, kurioje tiksliai vietoje norėčiau būti išlaipintas (o kas sakė, kad aš apskritai to noriu iki Bratislavos). Visa tai dėl to, kadangi nuo sekančio miesto Banska Bystrica, į kurį jis ne tik važiuoja, bet dar ir vėluoja į egzaminą, šis gražus ir mielas per kalnus einantis keliukas išsigims (aš tai ir pats atsimenu), virsdamas ne tik greitkeliu-autostrada, bet dar ir einančiu per patį miestą estakadomis visokiomis ir tiltais. Tokia ten ir autostrada, esu joje net stabdęs, ir dar ne vienas, o su moterimi, bet... Ir ten siūlo, ir ten. O aš siūlau palaukti kol privažiuosim ir tada nuspręsiu - noriu aš ten išlipti ar nelabai. Gal jis bijo, kad tolimesnei vietai netikus, pareikalausiu mane vežti atgal. Gali būti ramus, aš to nedarysiu.

       Galų gale išlipu toje vietoje, kur anot jo žodžių kelias tampa nebe dviejų juostų, o trijų. Būtų tiek juostų kiekviena kryptimi - būtų bėda, o dabar čia jų tiek abejomis kryptimis. Tiek gąsdinta, tiek bauginta, o čia tokia puiki vieta, ir dar kalnų suspausty, kur prie penkiasdešimt devintojo kelio prisijungia keturioliktasis. Ant tiek gera vieta, kad pusvalandžio bėgyje sustoja sunkvežimis-fūra. Tai ne tik gerai, nes gal toliau važiuos, bet dar ir todėl, kad tai pirmoji fūra šioje kelionėje. O kokia autostopo kelionė be keliautojo sėdėjimo sunkvežimio kabinoje, kaip kad ir koks autostopininkas iš autostopininko, nesugebančio sustabdyti sunkvežimio. Ne, taip negalima, toks dalykas turi būti įskaičiuotas. O ką, Ružomberoką jau pravažiavau, paskutinis ryšys su namais nutrauktas, tai ir fūras galima stabdyti, nors to daryti ir neleido mama. Bet iš kur ji sužinos ir kas jai pasakys? Kai namų jausmas likęs už penkiasdešimties kilometrų, o patys namai - už tūkstančio, irgi kilometrų, galima ir paišdykauti. Banska Bystrica, Zvolenas, Žiaras prie Hrono (Hronas čia tokia upė) - visi jie lieka tokie mano išdidžiai nužvelgti iš aukšto - iš sunkvežimio kabinos, kurioje niekas nesikabinėja - nei moterų yra, nei Turkija. Reiks turbūt tuo keliu daugiau nebetranzuoti, kad visai nebesusitvarkau su nervais, emocijomis bei prisiminimais. O gaila, gero kelio būta, turiningo. Kaip ir gyvenimo.

       O atvykus į Žarnovicą (skamba kaip kiaulės žarna), iš aukšto jau žvelgia į mane visi tie, nenorintys sustoti ir vežti į Bratislavą. Kampas tame, kad čia kito kelio apart autostrados nėra ir viskas ką aš galiu, tai arba stabdyti ant įvažiavimo į ją, arba stabdyti žūti joje. Antrąjį variantą palikęs kaip atsarginį rytojui, kimbu į pirmą, prieš tai degalinėje atsigaivinęs vaisinių ledų porcija. Tuo labiau, kad dar tik pietūs ir iki varianto numeris du - per toli. O kam galvoti apie tai, kas per toli ir ko gal net nesulauksi. Kaupiantys pensijai manęs nesupras. Karšta. Lyg karščio dar būta maža, sustojusi karštai atrodanti mergina pasiūlo nusivežti iki sekančio miestelio, bet nesupratęs ką aš ten pats veiksiu ar ką su manimi veiks ji, nevažiuoju. Sustoja dar keli, ir nors žmonės domisi, bet nei į Bratislavą, nei arčiau esančią Nitrą - niekaip, ar tai patys nevažiuoja, ar tai manęs neveža. Ką gi, laukiam toliau, kankinamės. Kankynė aišku ne autostopas, o ta prakeikta "Mama Afrika" virš visų mūsų galvų. Pagaliau sustoja vaikinas, važiuojantis į Vokietiją, reiškia ir į Vieną, reiškia ir į Bratislavą. Jis emigrantas, dirbantis Vokietijos miesto Ingolštado apylinkėse. O dar kažkas sako, kad emigracija blogai. Nebūtų emigracijos, būčiau toje Žarnovicoje stovėjęs velniai žino kiek. Gal net iki to momento, kol ryškiai per karšta rugpjūčio pabaigos saulė būtų išleidusi visas žarnas iš manęs ir jas išdžiovinusi. Lyg karščio dar būtų maža, automobilyje neveikia nei kondicionierius, nei pučia vėjelis, nei langai atidaryti. Neatsimenu užsakinėjęs pirties artimiausiam pusantro šimto kilometrų, todėl vėjelis atsigauna, o langai atsidaro. Gaivaus oro ir vėjo dozę gavus, mintyse bėga-prabėga eilutės iš dainos - sudainuotos seniai aktoriaus-bardo, perdainuotos neseniai dainorėlės, niūniuojamos dabar keliautojo: "Pust` poputnye vetry ne b`jut, a laskajut vam spiny!" (liet. "Tegul pakeleivingi vėjai ne daužo, o glosto jums nugaras!"). Ir tikrai - tegul! Po dešine paliekame Nitrą - miestą, vaikščioti kuriame man nereikėjo, kaip kad ir galvoti kaip išsigauti iš ten į autostradą. Nesu jame buvęs, tegul taip ir lieka. Neužilgo jungiamės prie greitkelio iš Žilinos - antro varianto, turėto važiuoti į Bratislavą nuo Ružomberoko, kuriuo nevažiavau. Transporto daug, visi kaip ir priklauso važiuoja į sostinę. Ir visi keliai veda į ją, net jei tai ir ne Roma.

       Aš - Bratislavoje, laikrodžiuose - trečia valanda po pietų, kalendoriuose - rugpjūčio 28-oji 2019-ųjų. Savigarba su manimi, nepasidaviau, tą dvidešimties metų senumo savo versiją beveik pasivydamas, jei tikėti jo rašliava, cituoju: "...tad Bratislavą matau tik pro langą mašinos. Ir 13.00 val. mane mato kertantį Vengrijos sieną.". Na kaip pasiveju - iki jo pasakojime minimos sienos čia koks aštuoniolika kilometrų, iki ten vėluoju dviem valandom. Būtų galima ir toliau lipti jam ant kulnų, o iki vakaro Vengrijoje gal net aplenkti. Deja, bet stačiusiųjų lažybose už šiuolaikinį mane nudžiuginti niekuo negalėsiu, turėdamas juos nuvilti, kad ano pranašumas neužilgo taps didesnis, kadangi skirtingai nuo jo, keliavusio pusbadžiu, aš ruošiuosi šturmuoti McDonald's ir ten ne knygas skaityti, o kaip reikiant paėsti. Žodis šturmuoti čia pats tas, matant tą snarglių kiekį, apspitusį tos maitinimo įstaigos kasas. Tėvai, galvokit kur jūsų vaikai jūsų kruvinai uždirbtus pinigus deda ir kam juos atiduoda. Ypač įvertinus ne mažiau svarbų faktą, kad maistas toje užeigoje brangesnis visu euru už tą patį, už kurį mokama Lietuvoje. Neatsimenu jog būčiau girdėjęs iš ko ar skaitęs kur, kad slovakai gyventų dvidešimčia procentų geriau nei lietuviai ar kad jų pragyvenimo lygis penktadaliu aukštesnis už mūsiškį. Kam įdomi vieta - tai prekybos centras "Aupark", iki kurio mane atvežė tas emigrantas ir nuo kurio aš eisiu į Vengriją arba bent link jos. Į kitoje šalimais tekančio Dunojaus pusėje esančią Bratislavos pilį aišku neinu, kadangi toje pilyje esu buvęs prieš daug metų, o Dunojų mačiau prieš valandą jį kirsdamas.


Reportažas

       "Koks pašėlęs tempas, kokios įnirtingos ir atkaklios lenktynės, ir vis dar ne be taisyklių, ko aš taip laukiu ir nesulaukiu. Skirtumas minimalus, ir nors jaunystė bent jau kol kas duoda prirūkyti senatvei, nuvarytų arklių dar irgi niekas bent jau kol kas nešaudo, parako kvapo neužuodžiu. Užtat ore tvyro kitas kvapas - prakaito. "Starost` nužno uvažat`" (liet. "Senatvę reikia gerbti") - nė vienas apie tai nieko negirdėjęs, ar bent apsimeta tokiu esantis. Nei kas gerbia, nei kas gerbti prašo. Dar ore sklando "Dorogu molodym" (liet. "Kelią jauniems"), "Dielo molodoje" (liet. "Reikalas jaunų") ir "Ujdi staruha, ja v pečali" (liet. "Dink iš akių senute, aš liūdesy") - ar tai nuotaikos tokios, ar tai grasinimai. Bet kad darosi karšta ir be to karštame (angl. "hot in hot") - tai faktas. Turiu pastebėti, kad abu dalyviai ir toliau važiuoja tik autostopu, miega tik gamtoje - po atviru ar mažiau atviru dangumi. Tiesa, tas jaunesnysis beveik nieko nevalgo, o vyresnysis per daug fotografuoja, bet nei to, nei ano taisyklės nedraudžia. Galvoju kad tik širdies defibriliatoriaus neprireiktų - vienam iš jų, arba abiems, arba man pačiam. Priimčiau statymus ant jų, bet priiminėti statymus man uždrausta. Slovėnijos siena neišvengiamai artėja, iki kurios likę mažiau dviejų šimtų kilometrų, aistros kaista ir taip nesveikai karštame ore. Man net baisu pagalvoti apie tai, kas gali nutikti artimiausiomis dienomis, todėl apie tai negalvosiu". Reporteris Frykis, (guminis) gyvenimas iš kuprinės.


Laukai

       Iš įdomesnio kas sutinkama pėsčiųjų žygyje nuo Bratislavos rajono Petržalkos iki Vengrijos, tai šalimais gatvės-kelio sėdinti ir alų gurkšnojanti mergina. Kadangi nei alaus, nei ko nors kito ji man nesiūlo, tai prie jos ir nesustoju. Atsigręžęs matau, kad būna ir sustojančių. Kyla negeras įtarimas besant jai laisvo elgesio, o prisiminęs ežero pavadinimą, link kurio Slovėnijoje važiuoja Frykis, patikrinu kuprinės užtrauktuką to skyrelio, kuriame jis gyvena, iš kurio stebi aplinką bei reportažus iš kur veda. Dar už kokių trijų minučių prieš tai prie damos sustojusi mašina prašvilpia pro mane. Įdomu kas nutiko - ar ji gėrė ne vairuotojo mėgstamą alaus rūšį, ar dėl kainos nesutarė, ar tai būta itin greito greituko. Kai eiti ne tik pavargstu, bet ir atsibosta, stabdau tuos kas važiuoja. Realiai tai autostopas, kuriuo užsiiminėtum kokių Fabijoniškių ar Pašilaičių namams nesibaigus Vilniuje, bet tiek to - užkniso eiti, ir taip jau septynis "kilus" nuėjau, kitus tegul veža. Norinčių yra? Ne, nėra? Negali iš tokio srauto nebūti nė vieno kultūringo, nežinančio, kad senatvę reikia gerbti. Ir ką jūs sau manote - sustoja tokia visai močiutė, mane ne tik kad iki paskutinio Slovakijos kaimo nuvežanti, bet dar ir iki pirmo Vengrijos kaimo nepatinginti pavaryti savo ratus. Aišku ačiū, tačiau sakydamas "senatvę reikia gerbti", omeny turėjau save. Rojus ar Rajka - turbūt jokio skirtumo, bet aš pastarojoje. Slovakija complete, jos atveju ne nė vieno grašio, o nė vieno cento transportui, kas turbūt nėra labai svarbu, bet kad malonu - tai faktas. O kai taip ne pirmą kartą ir net ne penktą, tai jau stažas.

       Vėl tenka nuvilti už mane stačiusiuosius nelegaliame Frykio surengtame totalizatoriuje, kadangi vietoj to, kad likusią valandą iki tamsos išnaudočiau vijimuisi jaunesnio ir greitesnio, aš nieko tokio nedarau, vietoj to eidamas į kukurūzų laukus, kad šalimais tų augalų įsikurti nakvynei. Prieš tai dar užkalbinu moterį su vaiku, norėdamas sužinoti kaip pasiekti kažkur čia šalimais tekantį Dunojų. Bet kadangi Dunojus toli, o angliškai kalba vaikas, bet ne jo mama, tai suprantu, kad bus gerai man ir kukurūzai.

       Viešpatie, kokių tai būta kukurūzų, aukščiu su mano ūgiu ir aukštesnių. Ir kokio tai būta saulėlydžio, stebimo-stebėto iš po kukurūzų burbuolių. Stingai, dainuok savo tuos "Fields of gold" (liet. "Aukso laukus") - geresnės galimybės tam gali ir nebeišpulti: "You'll remember me when the west wind moves upon the fields of barley corn. You'll forget the sun in his jealous sky as we walk in fields of gold." (liet. "Tu prisiminsi mane, kai vakarų vėjas bėgs per miežių kukurūzų laukus. Tu pamirši saulę jo pavydo danguje, kai mes vaikščiosime aukso laukais."). Atsiprašau už galimai nekokybišką vertimą, kadangi kaip minėjau, su anglų kalba man nėra taip gerai kaip su rusų, o šiandien sustabdytas universiteto anglų kalbos dėstytojas jau seniai nuvažiavo, dar ryte. Už vieną pakeistą žodį irgi tegul atleidžia tie kas gali ir turi, nes laukų iš tiesų būta ne miežių, o kukurūzų. Toliau gal ir nebereikia, nes: "Will you stay with me, will you be my love among the fields of barley corn?" (liet. "Ar liksi su manimi, ar būsi mano meilė tarp miežių kukurūzų laukų?"), veda prie to, kad galiu likti ne taip suprastas, kuomet keliauju ne su moterimi, o su gumine kiaule.

       Diena baigiasi. Diena, kurią prieš dvidešimt metų mano konkurentas laiko veltui neleidžia ir linksminasi savaip bei kaip mokėdamas, cituoju: "...iki Szombathely. Ten būnu jau prietemoje. Būtų laikas miegoti, bet miego nesinori. Ir įspūdžių šiai dienai trūksta. Spendžiu, ką man daryti. Sugalvoju. Tris valandas einu apie 20 km. Sudėtingas tai dalykas, kai lekia mašinos ir tokia tamsa. Aplinkui keičiasi kontūrai - tai miško, tai begalinių laukų, tai kaimų. Viskas, kas ne kalnai. Kažkada eiti atsibosta, tad nueinu miegoti kažkokiame tai kaime, o kaimuose loja šunys.". Nu bajeristas, ką aš daugiau galiu pasakyti. Skiria mus šimtas keturiasdešimt kilometrų ir dvidešimt metų, iki Slovėnijos jam likus šešiasdešimt kilometrų. Jokių realių šansų pasivyti nebeturėdamas, užmiegu sau palapinėje kukurūzų paunksmėje. You'll remember me...


Dantys

       Kylančios saulės kukurūzai neužstoja, kaip kad užstojo ją nusileidžiančią. Iš tiesų, tai saulė nieko tokio nedaro - nei ji kyla, nei leidžiasi, ji įkalta vietoje. Čia mes su visais kukurūzais sukamės aplinkui ją lyg išprotėję. Rytinės kavos prie kukurūzų neverdu, bijodamas tą lauką padegti, o viską susipakavęs išeinu virti jos miestelyje ant suoliuko. Pilna šunų, kiekvienas kurių su pavadėliu, o to pavadėlio gale - žmogus. Nei gruzinai, nei armėnai, nei jų šunys to nesuprastų, kaip taip galima, kuomet šuo gyvena su žmogumi, o ne yra benamis ir valkataujantis. Kai kurios prabėgančios merginos neblogos, būtų galima kviesti ant kavos. Bet ar prisės šalimais, ar nepasididžiuos? Ir kaip į tai pažiūrės kiekvienos jų vaikinas šuo? Ne, nekviesiu. Be to ir kava baigiasi. Užteks pažiūrėti į jas prabėgančias, kaip ir į savo prabėgantį gyvenimą. Po miego kavos ant suoliuko, jokių problemų išvažiuojant. Čia ne Vyšny Komarnikas Slovakijoje, šiame pasienio kaime trobų daugiau.

       Man visada buvo įdomu kas, kodėl ir kokių tikslų, apart kad visi kiti nusilaužtų liežuvius, vedamas sugalvoja tokius vietovardžius kaip Mosonmagyarovar. Užrašyti tai, ištarti, atsiminti? Nebent suomiai galėtų, anie tie dar panašių pavadinimų mėgėjai. Angliškai kalbantis vairuotojas, kas Vengrijai nėra dažnas reiškinys, paaiškina iš kur toks pavadinimas - seniau tai būta dviejų atskirų gyvenviečių - Mosono (vengrų kalba reiškiančio sąmanas) ir Magyarovaro (vengriškai reiškiančio madjarų, tai yra vengrų pilį). Lygiai prieš aštuonias dešimtis metų jos susijungė į vieną miestą. Ir nors neaišku kaip nusprendė kurie iš jų bus pirmi, o kurie - paskutiniai, bet gavosi tai kas gavosi, lietuviškai skambančio kaip Mošonmadiarovaras. Jeigu tardami šį pavadinimą liežuviu išsimušite prekinius dantis, tai nieko tokio - vietoje juos ir sutaisys, Mošonmadiarovarui garsėjant dantistų gausa bei esant svarbiam odontologinio turizmo centrui, į miestą dėl mažesnių kainų atvykstant gydytis-dėti-keisti iš šalimais esančios Austrijos. Gal mieste siūloma ir dantų išmušimo paslauga - šito nežinau, tamsiu paros jame nebuvęs, neapšviestomis pakampėmis neslampinėjęs. Kas dėl pavadinimo, tai kaip žinia šalies sostinės pavadinimas sudarytas panašiu principu, ilgą laiką dabartinio Budapešto vietoje buvus trims atskiriems miestams - Peštui, Budai ir Obudai. Matomai mošonmadiaroviečiams budapeštiečių pavyzdys pasirodė ant tiek savas ir užkrečiantis, kad tie "zabili na" (liet. dėjo skersą ant) "Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui" (lot. "Quod licet Iovi, non licet bovi") ir padarė kaip anie. Romėnų dramaturgo Terencijaus (Publius Terentius Afer, 195-159 pr. kr.) komedija "Baudžiantis pats save" - turbūt ne pats populiariausias spektaklis Mošonmadiarovaro teatre. Būtent iš jos kildinama sparnuota frazė apie Jupiterį ir jautį - nelygias pretenzijas ir dvigubų standartų pateisinimą, originale skambanti kaip: "Jei leidžiama kitiems, tau neleidžiama" (lot. "immo aliis si licet, tibi non licet"). Tai ne apie mošonmadiaroviečius.


Košmaras

       Pradžioje vairuotojo suklaidintas, o paskui žemėlapio į sveiką protą atvestas, einu šiek tiek per miestą. Tai man juk nereikia važiuoti į Gyorą. Ne tik todėl, kad ten nevažiavau prieš dvidešimt metų čia važinėdamasis, bet dar ir todėl, kad iš ten paskui vis tiek grįžčiau į aštuoniasdešimt šeštą kelią, kuris jau nuo čia prasideda, taip padarydamas bereikalingą lanką. Kam man tai? Išmėginti aštuoniasdešimt penktą kelią? Apsieisiu. Valanda eiti, nes net tik per miestą iš pietinės jo dalies į vakarinę, bet dar ir už nuvažiavimo į autostradą Viena-Budapeštas, tik ten esant padoriai vietai autostopui. Jei galima padoria vieta vadinti visuomeninio transporto stotelę. Bet juk mato, kad su kuprine, tai ir suprasti turėtų ne autobuso laukiant. Visur suprasdavo, supras ir čia, niekur nedings. Nors kiek ir palaukus, toks suprantantis atsiranda, o aš atsirandu Janossomorja kaime. Čia kokius du ar tris kaimus sujungė, kad gauti tokį pavadinimą? Tiek to, ką norit darykit su savo miestais ir kaimais, geriau duokit paėst ir palakt. Šiuos du mano prigimtinius, gyvuliškus poreikius patenkins kaimo parduotuvėje. Normul, tik elektros galėtumėte ir netaupyti taip, kad gėrimas iš šaldytuvo ir būtų gėrimas iš šaldytuvo, o ne kokis tai vandenėlis, laikytas prie numirėlio užpakalio. Dar man būtinai reikia būtent gazuoto vandens, kadangi negazuotas Afrikos temperatūrose mane vimdo. Bet kas šioje šalyje, nekalbančioje ir nerašančioje angliškai, tai supras? Su vandens buteliu gali kalbėtis, ir tai daugiau informacijos gausi, nei pašnekinęs pirkėjus ar pardavėjas. "Tu gazuotas, ar ne?" - paklausiu vieno butelio, paskui kito, tik ne angliškai ir ne paukštiškai vengriškai, o kalba, kurią supranta jie - purtymo. Dar gal ir kamštelio atsukimo kalba pašnekinti vieną kitą jų, bet argi taip kultūringiems žmonėms autostopininkams elgtis dera? Atrodo randu ko man reikia. Dar ledų, šitų irgi būtinai, vaisinių. Juos laižydamas ir čiulpdamas (visada taip norėjau pasakyti), prisimenu Arabiją, o geltoni kukurūzų laukai man ima rodytis lyg bekraščiai Vahibos smėlynai. Matomai tą ryta saulės būta per daug.

       Nors ir lėtų apsukų, autostopas yra, tad šiaip ne taip mane iš ten išveža. Vežamas pamatęs, kad vengrai į Slovėnijos Mariborą nutiesė autostradą, suprantu, kad bus "kapiecas" ir jei keliu iki įvažiavimo į ją nelabai kas važiavo, tai kas važiuos po to. Čia ne Slovakijos istorija, kur transporto užtenka visiems - ir naujai autostradai, ir senam keliui, ir autostopininkui, kurį kelią jis besirinktų. Čia gi absoliutūs kaimai tarp kukurūzų laukų. Žiūrėsim, nors žiūrėti nelabai yra ir į ką, kuomet kokį pusantros valandos prastovėjęs ant sankryžos vidury nieko, patraukiu tolyn ieškoti kokio sekančio kaimo kelyje ar savo pabaigos tame karštyje. Na gerai, ne visai ten nieko nebuvo, be manęs ten dar viešpatavo ant kryžiaus pakabintas Jėzus, kaip ir priklauso - šalimais kukurūzų lauko. Juk viskas kartojas ir matomai nebuvau toks jau kvailys prieš dvidešimt metų, kuomet tame savo pasakojime miniu kokius tai mistiškus ėjimus po dvidešimt kilometrų šiuo keliu. Tai čia kuomet važiuotojai neturėjo pasirinkimo ir visi pageidaujantys naudojosi šiuo keliu ir jokiu kitu. Ir tai nėra kelias tik į Slovėniją, kol kas tai dar ir kelias į Sombathėjų (vengr. Szombathely) - nemažą vengrų miestą, o jau paskui tik į Slovėniją į niekur. Kaimą priėjęs, gyvųjų jo gatvėse nesutinku. Kol ėjau, niekas į kaimą nevažiavo, dabar matau niekas jame nevažinėja ir bandau spėti - mažai kas važiuos iš jo, tai yra - niekas. Kas važiuos, jei gyvų nėra. Ir "okurat" - kaimo gale trys privalomi atributai - kukurūzų laukas, tuščias kelias ir kryžius. Toks kelias man netinka, susinervinęs vos ne vienu mauku išgeriu puslitrį Fantos, taip beprotišku cukraus kiekiu bandydamas kompensuoti stresą. Nesveikas. Gal tu beprotis? Važiuoja sunkvežimis, jį stabdau, tas sustoja. Kokia laimė, jis ne iki sekančio kaimo, o... iki kaimo už jo. Geriau tokio, negu jokio - važiuojam. Tai netikėtumas. Toks visas laimės pilnomis kelnėmis palieku Szil gyvenvietę, gyvųjų jos pagrindinėje gatvėje nei matęs, nei sutikęs.

       Eilinio kaimo pašonė šansų daugiau kažin ar suteiks, užtat pro stabdančią dešinę ranką besimatanti autostrada panervuos, demonstruodama ką prarandu neidamas stabdyti į ją. Užtat iš kaimo pavadinimo lentelės išmetus vieną raidę - antrą, galima bent trumpam įsivaizduoti, kad atvažiavau kur važiavęs. Bet Beled - tai ne Bled, reiškia dar ne vietoj. Sustoja jaunuolis su turbūt savo mama, kurie man atrodo jau pravažiavo prieš keliolika minučių. O gal tai būta prieš keliolika dienų, tokią dieną kaip ši, pusdienis kurios man jau seniai virtęs "ilga kaip šimtmečiai diena". Gal apsigalvojo, gal ką pamiršo - pavyzdžiui mane, todėl ir sugrįžo, ratelį kaimo gatvėmis apsukę. Ačiū jiems už tai. Ir nors tevažiuoja jie iki sekančio kaimo, tai nesutrukdo jiems padaryti taip, kad iki ten važiuočiau ir aš. Antrą kartą ačiū jiems tariu atvežtas į tą kaimą. Trečią kartą - kai grįžta po kiek laiko ir tiesia man kolos buteliuką. Ir nors viso to "zero" brudo-šlamšto, kuriame gal ir ne patį švenčiausią cukrų keičia tikru nuodu - saldikliu aspartamu, negeriu, šį kartą perlipu per save - kaip ne kaip žmonės juk stengėsi ir gero norėjo. Tuo labiau, kad gėrimas šaltas, o tai reišia - gaivina. Gal nenumirsiu vieną kartą gyvenime atsigėręs to, ką kiti geria ne vieną kartą kasdien. O jei kartais numirčiau, tai kaip deklamuojama: "Kai numirsiu, man pakaskit, ant aštuoniasdešimt šešto kelio kampo...". Tenka padėkoti ir ketvirtą kartą, jiems pasiūlius mane dar kiek pavežti - iki vištų fermos, į darbą kur jie važiuoja. Savaime suprantama - atsisakau. Vištų man tik betrūko, darbe užtenka.

       Šitame Repcelako kaime "linksminuosi" oi kaip ilgai. Ar šita diena kada nors baigsis? Prieš dvidešimt metų šią dieną panašiai tokiu laiku niekšai bei padlos slovėnų pasieniečiai apsuko mane nuo Vengrijos-Slovėnijos sienos, prie kurios dabar irgi niekšai, tik jau vengrų autostradų klojėjai, nė priartėti neleidžia. Senų laikų grupė "Rondo", kuomet ji dar buvo "Brolių Tautkų vokalinis-instrumentinis ansamblis", padainuotų: "Tėvyne Vengrija dainų ir artojų, už ką tu mus šitaip baudi? Į kokį džiaugsmingą rytojų, per skausmą ir kraują vedi?". Frykis uždaro totalizatorių, senukui Donatui jaunuolio Donato taip ir nepasivijus, o vietoj to beviltiškai užlinkus tame pačiame kelyje, kuriuo tas ėjo atgal apsižliumbęs ir sugalvojęs, kad tai ne ašaros jo, o Slovėnijos lietus. "Lietus Lietuvoj Slovėnijoj Vengrijoj, lietus Lietuvoj Slovėnijoj Vengrijoj. Ar žeme verki tu, ar grįžtančius guodi?" - turėjo apie ką dainuoti ir Romas Dambrauskas. Bet ne dabar, o tada - dabar nei lietaus esant, nei namo kam nors grįžtant.

       "Geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei" - byloja liaudies išmintis. Bet ar tikrai? Ok, einu iki autostrados, kad jau taip. Joje reikalai iš tiesų neatrodo tokie jau geri ir joks ten ne transporto Eldoradas. Reikėjo kaip čigonui iš Šiaulių "spausti iki dugno" ir eiti toliau, kad tranzuoti ne ant įvažiavimo į autostradą, o joje? Kažin, ankščiau minėtai liaudies išminčiai neskambant kaip: "Geriau gailėtis to kvailo, ką padarei, nei to, ko nepadarei protingo". Tad autostradon neinu. Gal galvodamas apie pravažiuojančius, kuriems bus sunku iškviesti uberį katafalką, apibūdinant vietą kur ir kam jo prireikė. O gal ir dėl to, kad prigėręs dovanotos kolos, prisotintos ne cukrumi, o nuodu aspartamu, kuris kaip žinia sukelia hiperaktyvumą, netapčiau autostradoje per daug aktyvus, įrodinėdamas ten prigimtinę autostopininko teisę būti pavežtam. Be to ir iki tos vietos, kur įvažiavimas tampa autostrada, eiti mažiausiai kilometras, o paskui dar grįžti atgal, bet čia aišku pasisekus, kad sutems anksčiau nei kad mane ten nutrenks. Ne, neisiu. Tad pastabdęs ant autostrados įvažiavimo ir likęs nesuprastas, grįžtu į kur man ir vieta - kelią, kurio kažkada būta tarptautinio ir pagrindinio, o dabar tapusio visų pamirštu šunkeliu. Bet koks gyvenimas, toks turbūt ir kelias.

       Išsinešdinu iš ten vakarop, pavežtas iki sankryžos prieš Hegyfalu kaimą. Geriau jau pirmiau išsinešdinti iš kaimo, kad ir net ne iki sekančio irgi kaimo, nei kad iš proto. Tris valandas laukti, kad važiuoti dvylika kilometrų - šiaip sau toks sakyčiau malonumas. Aišku yra buvę ir blogiau, bet nors ne po Afrikos saule. Tokį atstumą galima nueiti, jokių trijų valandų tam nereiktų. Tik dabar ne prieš dvidešimt metų ir beprasmiškų distancijų "į niekur" kelyje neeidinėju. Ir nors laiko iki sutemų dar šiek tiek yra, bet kaip suprantu jis visas bus skirtas šiai vietai. Ei, kur mano visa diena? Kodėl visą dieną sąžiningai dirbęs kelyje, tenuvažiavau šimtą kilometrų ir vakare dar stoviu prie kažkokio "falo"? Pastaruosius trisdešimt penkis kilometrus važiavau septynias valandas. Gal bus juokinga, gal nieko baisaus, bet ar noriu to paties rytojui? Vakaras kaip visada už rytą kvailesnis, kam apie tai dabar galvoti? Tad nuo kelio nužiūrėjęs vietą tarp dviejų laukų, ten įsikursiu nakvynei. Skirtingai nuo Arabijos, čia po panašių į ten temperatūrų dienomis, ateina kitokios naktys - vėsios ir gaivios. Džiaugiuosi ir dėkoju už jas. Nuo kelio matytos pamiškėmis strikinėjančios stirnos iki manęs neina, kas reiškia, kad tušonkės vakarienei nebus. Tiks ir arbata, o paskui ir ramus miegas šalimais kelio-lavono, po karštos dienos jam atvėstant, kaip kad ir numirėlio užpakaliui atšąlant po "karšto" ir audringo jo savininko gyvenimo. Amen. Tokį mane - ne visai žinantį, bet jau įtariantį ką darysiu rytoj kad iš čia išsigauti, užmigdo įpusėjanti kelionė, šeštai jos dienai besibaigiant.


Velionis

       Todėl turbūt nieko tokio labai keisto tame ir nėra, kad kitą rytą išvažiuoju traukiniu. Ne iš karto tik atsikėlęs, o pastabdęs (automobilius, ne traukinius) kur ir vakar. Paskui nuėjęs į priešais esantį kaimą, tą lavoną perėjęs, jo gale radęs kukurūzų lauką ir paukštiškai kalbantį žolę pjaunantį pensininką, bet ne iš ten ką nors išvažiuojančio. Ženkluose paliktas kelio numeris "86", "E65" užklijuotas. Užklijuotas - tai ne nutrintas, reiškia gal kada sugrįš dar lakai, kuomet keliai buvo kaip keliai ir jokių autostradų mums nereikėjo. Grįžęs atgal, einu prie autostrados, į kurią pastabdęs vieną mašiną per dvidešimt minučių, suprantu - man traukinių stotin, kuri čia už kaimo ir vietoj. Iki traukinio valanda, dar kartą nusprendžiu suteikti tam keliui šansą, nors jis to ir nevertas. Kaip šeimoje, kuomet sutuoktinė "duoda" visiems aplinkui ir kartais sutuoktiniui, o tas grasina, kad greitai ji ir toliau galės "duoti" visiems aplinkui, tik nebereiks tų kartų, taip ir čia - žadėjęs dar vakar, šiandien kelią palieku, įveikęs jo lygiai pusę. Galės duoti kitiems, būtų tik kas ima. Dar suprasčiau - būtų savaitgalis, tai neduoda. O čia darbo dienos - ketvirtadienis vakar ir penktadienis šiandien. Atrodytų - vežk ir norėk, o čia... Mano žemyn nuleistą nykštį palaiko ir Frykis, pirmą kartą čia išlindęs iš kuprinės ir apsivožęs ant kelio, taip išreikšdamas savo nuomonę apie visą šitą reikalą, sutampančią su manąja. Prie velionio pasifotografavę ir sukalbėję maldelę už mirusius: "Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie! Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia! Tegul ilsisi ramybėje. Amen.", velionį paliekame.

       Be to iki vakaro čia pasilikti niekaip negaliu, kadangi vakarop čia pravažiuos kartu manimi keliaujanti keliavusi dvidešimties metų senumo mano paties versija - vakar prieš dvidešimt metų neįleistas į Slovėniją, o šiandien irgi prieš dvidešimt metų Vengrijoje susistabdęs automobilį iki pačios Vokietijos per Austriją. Važiuos tai jis per Šoproną (vengr. Sopron), ką aš žinau ne tik todėl, kad esu iš ateities, o kito kelio iki ten nėra, bet dar ir perskaitęs pas jį patį tai, cituoju: "Greitai Sopronas - paskutinis Vengrijos miestas. Pravažiuojam. Dar toliau...". Nenorėčiau nei jo žeminti, kad neva koks jis lopas, kad neįleido jo į Slovėniją. Kaip kad nenorėčiau ir pats būti žeminamas jo, kad neva koks lopas aš, nesugebėjęs iki tos pačios Slovėnijos nuvažiuoti autostopu. Kiekvienas iš mūsų turėjo tam priežasčių, nebūtinai vienas kitam suprantamų, pateisinamų, o tuo labiau suprantamų ar pateisinamų kitiems - "sofų keliautojams". Bet... Geriau jau mums nesusitikti. Ir ne tik todėl, kad jo svajonių šalį Slovėniją aš vienaip ar kitaip pasieksiu, ką padaryti jis antro šanso neturėjo su užrašu ant antspaudo pase "(Neįskaitoma ir susilieję)ENYTELEN". Bet ir todėl. Baltas pavydas gal ir būna, bet tik kol pildai savo svajones, o ne kitų.


Sukčius

       Pradžioj čiuku-čiuku dakalu tris dešimtis likusių kilometrų iki jau minėto Sombathėjaus. Paskui irgi traukiniu kokį pydysą (liet. penkias dešimtis) kilų iki vokiškai-austriškai skambančio Szentgotthardo. Pabaigai gerą dešimtį kilometrų vainikuodamas kaimo autobusu su vietiniais pensininkais iki dar vieno neištariamo, tik jau vengriškai - Felsoszolnoko, kas slovėniškai vadinama bei normaliai ištariama kaip Gornij Senik. Tokia mano sukčiavimo istorija. Beje, tai vakariausias Vengrijos kaimas, o mums keliautojams tokie artefaktai oi kaip patinka ir tokius mes vertinam. Visą šį kaimietišką planą sugalvoju būdamas Sombathėjaus traukinių stotyje, iš angliškai kalbančių ten sutikęs nebent bilietų pardavimo automatą. Atkreipė kaip tai mano dėmesį tablo šviečiantis vokiškas-austriškas pavadinimas, o kadangi čia viskas šalia, tai pažiūrėjus į žemėlapį tapo aišku, kad tas Szentgotthardas yra ne tik šalimais Austrijos, bet dar ir šalimais Slovėnijos. To užteko. O nuo ten iki Slovėnijos likę trylika kilometrų tuo metu nerūpėjo. Nueiti, nutranzuoti, nušliaužti... Vietoj bus matyt.

       Pasistiprinęs, išeinu į Slovėniją, iki kurios ne daugiau trijų kilometrų. Bėda daliai jų vedant į rimtą įkalnę, užtat miško pavėsiu, tad pakeliui nors ir palikęs kokius tris kibirus prakaito, įveikiu viską - ir kilometrus, ir įkalnę, ir save, ir Vengriją. Viskas, daugiau jos nebėra, o čia toks sienos perėjimo punktas, kuris senais gerais sienų laikais buvo prieinamas bei galimas tik vietiniams. Viskas, aš Slovėnijoje. Tai taip išeina ir gaunasi, kad prieš dvidešimt metų autostopu įveikiau kelią iki jos, bet jos nepasiekiau. Dabar pasiekiau ją, bet neįveikiau viso kelio autostopu iki jos. Ir nors kas tas šimtas pritrūkusių kilometrų palyginus su pusantro tūkstančio jų nepritrūkusių, bet tiesa yra tiesa ir tokia. Ką gi, tokiu atveju iki susitikimo dar po dvidešimties metų, mano nelengvame ir sunkiame kelyje maršrutu Kaunas-Redics. Trečias kartas gal nemeluos ir šešiasdešimties senis duos prirūkyti ne tik dvidešimtmečiui jaunuoliui bei keturiasdešimtmečiui vyrui, bet ir prakeiktam Vengrijos keliui numeris aštuoniasdešimt šeši.

       Ar reikėjo man ant šios sienos parodyti užpakalį, kaip kad planavau-grasinau jį parodyti laisvos Europos atvirai sienai - sunku dabar pasakyti. Slovėnija nors ir ta pati kaip prieš dvidešimt metų, bet sienos perėjimo vieta ne ta. Nesimatys iš ten kaip šoku kadrilį. Todėl apsiribojęs tuo, kad užpakalį parodė Frykis - visiems ir į visas puses, pats to nebedarau. Be to, kam jį čia ir rodyti, miško vidury? Neduokdie dar koks gėjus mėgėjas pro šalį grybaus ir nesupras mano norams buvus ne tokiems kaip jo. Užtat į valias prisifotkinu - su Frykiu, be Frykio, vietoj Frykio. Tai tik antras jo išėjimas šioje kelionėje į viešumą, prieš tai šiandien ryte sudalyvavus laidotuvėse bei įsiamžinus kartu su velioniu bendrose nuotraukose. Ir čia man vėl kaip tai ima atrodyti, apie ką jau esu rašęs ankstesnėse savo kelionių istorijose, kad gal jokio Frykio iš tiesų ir nėra, o tai kas yra - mano paties guminė kopija. Būtų gerai persižegnoti, kad jau rodosi, bet bažnyčios, ir tos čia nėra. Vengrija complete, jos atveju ne nė vieno grašio ir ne nė vieno cento transportui, bet ir ne nė vieno forinto, dviejų tūkstančių jų reikėjus. Tūkstančiai baisiai skamba tik kol Vengrijoje, "jievrais" tai būtų šeši su puse - ne šimtų, ne tūkstančių, o "jievro". Bet Vengrijoje ne kartą jau yra taip tekę daryti per savo keliones, turbūt tai jau irgi stažas. Šita šalis užknisa, ir atrodo ne kartais. Dar tokia yra Serbija, bet dabar kelionė ne apie ją ir ne joje.


Nebeskriaudžiamasis

       Nuo sienos šiek tiek vengrišku-slovėnišku keliu paėjus ir įsiliejus į tik Slovėnijos kaimų kelią bei pirmą tų kaimų įveikus pėstute, pakeleivingą mašiną susistabdau per dešimtį minučių. Būčiau turbūt ir greičiau tai padaręs, jei iki jos būtų važiavusi kokia kita. Bet apie tai kas būtų galima paklausti bobutės, kuri jeigu būtų senelis, tai ir žinotų, kas būtų jeigu būtų. Mane ir toks rezultatas daugiau negu tenkina, leidžiantis manyti, kad skirtingai nei Vengrijoje, čia autostopininkų niekas jau neskriaus. Vairuotojas sako, kad nors iki pirmo rimtesnio miesto - Murska Sobota jis nors ir važiuoja, bet pakeliui užtruks keliose vietose. Tad jeigu man tinka, tai prašom. Šalimais jo sėdint vaikui suprantu, kad pas meilužę pakeliui nevažiuos ir mašinoje laukti man tiek nereiks, kiek laiko trunka popietinis greitukas, tad važiuoti sutinku. Ir ar apskritai gali kas nors kelyje netikti po vakarykštės autostopo dienos Vengrijoje? Minėtą miestą pasiekiam lygiai už tiek laiko, kiek jo reikia automobiliui nuvažiuoti trisdešimt kilometrų, vairuotojui pakeliui nuimant dviejų klientų langų matmenis jų kaimuose. Kol jis dirba - matuoja ir derina, aš negaliu atsistebėti jo sūnaus anglų kalbos žiniomis, tam pypliui angliškai kalbant lyg man rusiškai. Temų aptariam nemažai, aišku angliškai, kadangi nors slovėnų kalba ir turi kažko iš rusų, bet tikrai ne tiek, kad aš nors ką suprasčiau, o jis - pasakytų.

       Murska Sobota manęs nemato, užtat mato iš miesto į autostradą įvažiuoti bandantys ir randantys ten mane. O kaip kitaip? Man juk reikia toliau, o toliau - Mariboras, į kurį man ir mano žemėlapiui žinomas kelias tik šis. Ir nors čia įvažiavimo plotis ne ką didesnis už Vengrijoje matytą, o pakraštyje lygiai taip pat nepalikta nė kiek vietos autostopininko saviraiškai, kelią nuo ne kelio atitvėrus metaliniu bordiūru, sustoja gan greitai. Juk ne Vengrija, tai ko laukti. Arba po vakar dienos man jau viskas atrodo greitai. Negerai yra tai, kad lipdamas į mašiną pametu Vengrijos-Slovėnijos lapą, vakar permirkusį prakaituotame mano delne ir atsiskyrusį nuo likusio žemėlapio. Man labai gaila, bet apie jo nebuvimą pastebėsiu tik važiuodamas. Gero suvenyro būtų buvę, o dabar tik nuotrauka primins apie jį. Net nežinau kada ir kur dar taip užlinksiu, kad taip sutrinčiau vieną žemėlapio lapą. Sustojęs jaunuolis gyvena visoje Europoje - prieš tai Ispanijoje, dabar - Berlyne, paskui sako gal dar kur gyvens, o dabar kelioms dienoms grįžęs pas gimines, draugus bei kitus artimuosius. Ir nors laiko turi nedaug, bet man sustoti jo atsirado. O dar sako, kad emigracija blogai. Kaip tai blogai? Vien aš per savaitę emigracijos dėka du kartus patenku į autostradą, kai vietiniai į ją užvežti ir ja vežti nenori, o užsienyje gyvenantys buvę vietiniai - visai nieko prieš.

       Maribore esu jau buvęs. Nelabai ką iš tų laikų atsimenu, todėl pabūnu dar kartą. Aikštėje skambant gražiai muzikai (turiu įrašą), ten pat pastatytame duše galima atsigaivinti. Ne pliažas, ne jūra, o dušas yra. Lendu po juo visas su abiem kuprinėm. Paskui dar kartą. Ir dar. Didelio dėdės su kuprine išsigandę, išsilaksto vaikai - kaip tie balandžiai iš bet kurios aikštės juos pabaidžius. Tik štiš! Ir nebėr. Puiki treniruotė prieš Veneciją, kurioje turbūt teks už kelių dienų pabūti - ten sako irgi vaikų balandžių kaip prišikta. Tada iš Mariboro išeinu, pakeliui identifikavęs atrodo tą miškelį, kuriame nakvojau prieš nemažai metų su moterimi. Neatsiminęs kad būtume ten užkasę būtinai kraujais pasirašytą raštelį apie amžiną meilę, apie "lauksim viens kito amžinai" ir kitokius niekus, miškelin neinu. Ko į tuos miškelius eiti, ten erkės ir lavonai - vienos įsisegančios, kiti atrandami per švarinimosi akcijas, tokias kaip "Darom" ir į jas panašias. Kaip ir ko eiti į kalnus - ten akmenys, ledas ir sniegas.

       Sunku turbūt būtų sugalvoti geresnę vietą mieste "autostopui su nakvyne", nei kad tokia sugalvota antrame pagal dydį Slovėnijos mieste Maribore. Prieš sankryžą yra Lidl'as - ten maistas ir gėrimai kaip man patinka ir "Jums kaip visada?". Už sankryžos po dešine plyti kukurūzų laukai, su Vengrija taip ir nepasibaigę - ten iš pradžių vieta palapinei, o paskui žiūrėk ir nakvynei. Už sankryžos tiesiai įrengta autobusų stotelė - ten vieta stabdymui, išmėginsim. Dar toliau turėtų būti autostrada, bet ten jau su mašina. Pirmos dvi skirtos šiam vakarui, trečia ir ketvirta - rytojaus rytui. Valgau ir geriu gausiai, miegu - ramiai. Ir nors Slovėnija man nėra nauja šalis, nauja ji yra mano palapinei, daug kur buvusiai, bet ne čia. Valio žaliam namukui-nameliui, kuris nors iš ištuštėjęs, nesiliauja naujų teritorijų užkariauti. Rytoj baigsis vasara, bet tik rytoj. Kadangi naktį čia eilinės - jau devintos amerikonų siaubo filmo dalies iš serijos "Kukurūzų vaikai" pagal to paties pavadinimo Stiveno Kingo (angl. Stephen Edwin King) romaną niekas nefilmuoja, tai nuo ryto aš visas toks sveikas, guvus, žvalus ir svarbiausia - nenužudytas. Tame romane ir tuose filmuose ne visiems taip pasisekdavo, gyvenusiems šalimais kukurūzų laukų. Ryte įšoku į kitus batus - senus ir laisvesnius, naujai prieš kelionę pirktiems per savaitę kaip reikiant iškankinus kojų pirštus.


Karas

       Taip įrengtoje stabdymo vietoje autostopas blogas būti negali, iš kurios automobilių stiklų pusės tu bežiūrėtum - jų ar mano. Labas rytas. Netrukus vienas sustos, keli iš paskos ne visai spėję persirikiuoti - pypsės ir galimai nusikeiks, o dar vienas kels sunkią savo kuprinę nuo žemės kelio į dangų mašiną. Zagrebo numeriai, kas Kroatija, važiuoja pro Liublianą (slovėn. Ljubljana), nors ne į ją. Reiškia ir ne į Zagrebą, nes pakeliui tebūtų penki kilometrai vietoj daugiau nei šimto. Nebent "pro" pas jį reiškia šimtą ir daugiau šonu, bet gal ne. Pradėjus važiuoti, neužilgo sužinau kas tas "ne į Liublianą, bet pro ją". Nuramindamas visus, kad tai nebus tie vargani penki kilometrai iki kelių išsiskyrimo, paslaptį išduosiu vėliau. Pats kol kas nespėdamas atsidžiaugti tuo, kad nei į nuobodžią Slovėnijos sostinę reiks važiuoti, kur jau esu buvęs, nei po ją nuobodžiai vaikščioti, nei paskui iš jos taip pat nuobodžiai eiti ieškant kaip išvažiuoti autostopu.

       Man retai lankantis Balkanuose, o vairuotojui kalbant angliškai, daugiausia klausinėju apie tai, kas įdomiausia - Jugoslavijos karą. Jei kam įdomiau kitkas, tegul pats keliauja autostopu po tas šalis ir klausinėja ko tik nori susistabdęs ką tik nori. Man gi įdomiausia tai, kas čia vyko nuo 1991-ųjų. Ir nors seniai to būta (papasakok tai antrojo pasaulinio karo dalyviams) - beveik prieš trisdešimt metų, bet visi viską atsimena. Apšilimui apie dešimties dienų karą, dar vadinamą Slovėnijos karu - trumpą karinį konfliktą, kuriam pasibaigus, šalis lengviausiai paliko Jugoslavijos sudėtį iš visų savo seserų ir brolių. Paskui nevengiu ir jau sunkesnių temų - mūšio už Vukovarą Kroatijoje, Srebrenicos skerdynių-žudynių Bosnijoje ir Hercegovinoje, Belgrado bombardavimų (linkėjimai NATO) Serbijoje, Kosovo albanų ir muslimanų (taip vadinamų slavų, išpažįstančių islamą). Kad to klausinėti, reikia žinoti kas, kur ir kada, o aš tai žinau - ne tik namų darbus paruošęs puikiai, bet jau klausinėjęs apie tai 2004-aisiais visame šitame Balkanų katile autostopu virdamas keliaudamas. Nusibaigimui - visa tai, kas liko iš didžiosios Serbijos mūsų dienomis. Nieko ten gero nebeliko, visiems išsiskirsčius kas sau ir pasiėmus kas geriausia. Bet serbai sako buvo pratę gyventi gerai, o kai dabar taip gerai gyventi nebeišeina - atprasti nenori. Ir nors tas katilas dabar aprimęs, daug problemų liko, kurių nei kas atšaukė, nei kas gali išspręsti. Tai vis dar "ant parako statinės".

       Kiek galima daugiau sužinoti padeda ir autostrada, kurioje praktiškai nuo paties Mariboro ten kažkoks įvykis-nelaimė (kam rūpi), todėl vairuotojui bandant "apeiti" kamščius keliais per miestelius ir kaimus, laiko atsiranda mažiausiai dvigubai daugiau skirtojo. Ir tik vienu metu jis nori mane išspirti-išmesti iš mašinos (angl. "I must kick off you out of my car"). Ne tai, kad kokį suktą-bruktą klausimą apie karą uždavęs būčiau, ar ką ne taip leptelėjau būdamas netaktiškas, įžūlus ar iš nežinojimo. Maža ką, kadangi temų tikrai rimtų būta, pavyzdžiui Srebrenicos žudynės laikomos didžiausiomis masinėmis žudynėmis Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Ir visa tai ne kažkada, o mažiau nei prieš trisdešimt metų ir ne bet kur, o Europoje, kuomet nužudyta aštuoni tūkstančiai bosnių, suguldžius visus juos į masines kapavietes. Mūšis už Vukovarą - irgi ne vaikų žaidimas, apie tai kas po to liko pasakojant, vairuotojo intonacija keliose vietose pastebimai keičiasi. Nors jis ir slovėnas, kroatų firmoje tedirbantis, bet čia pats velnias koją nusilaužtų bandydamas atskirti kas, su kuo ir už ką virė, verda ir virs šitam Balkanų katile, pastatytam ant karštos ugnies. O noro mane išmesti iš automobilio priežasties būta dykaduoniuose-krepšininkuose, kuomet pasirodo kažkuriam ten pasaulio ar Europos čempionate (kam rūpi) vieni dykaduoniai išmetė iš tolimesnės kovos kitus dykaduonius. Kadangi ta proga siūlo išspirti mane, tai matomai lietuviai tada išmetė slovėnus. Tegul eina jie po velnių. Savo gynybai galiu ir turiu pasakyti, kad šiemet pavasarį jau kiti dykaduoniai, šį kartą Lietuvos ledo ritulininkai, per klaidą žaidę aukštesniame divizione (kas juos ten įleido ir kas bei su kuo dėl to prieš tai permiegojo - to nežinau), skolą slovėnams "gražino". Ir ne bet kaip, o su kaupu, pasaulio čempionate pralaimėdami nulis-septyni, kas krepšinio terminais šnekant būtų 0-70. Pagal mane tai gana, tad 1-1 ir niekas nieko iš mašinos neišspiria - savo ar ne savo. Na bet ir dykaduoniai.

       Dar pakalbam apie slidinėjimą, apie ką aš nežinau nieko, o jis Europos slidinėjimo kurortų gurmanas. Sužinojus kiek žmonės išleidžia atostogoms, ima atrodo, kad ne toje pačioje Europoje gyvenu, o kitoje planetoje. Laimė automobilyje bent liuksemburgiečių su jų algomis nėra (sako jie iš tos pačios Europos Sąjungos kaip kad ir mes), o tai pasijusčiau ne iš kitos planetos, bet dar ir iš kitos galaktikos. Bet apie tai - kitame gyvenime skyriuje. O kol kas mano vairuotojas (skamba išdidžiai) žino, kad Rusijoje liaudis masiškai geria ir nesupranta kodėl. Klausia gal apie tai žinau ir suprantu aš - juk kaimynai, be to prasitariau ten keliavęs autostopu ne kartą. Tai aišku, kad žinau: "Umom Rossiju ne poniat" (liet. "Rusijos protu nesuvokti"). Ko čia nesuprasti. Šnektelim ir apie Slovėnijos ledo ritulį, apie kurį jo turima informacija kelių metų senumo, nes aš tai žinau, kad nei Liublianos, nei Jesenicės (slovėn. Jesenice) komandos jau kuris laikas nebežaidžia Austrijos aukščiausioje lygoje, kur žaidė. Turbūt tai nėra svarbu, bet kad malonu - faktas, svetimšaliui žinant daugiau. O į Liublianą jis nevažiuoja todėl, kad toliau važiuoja ten kur reikia ir man mums. Tokia tad ir paslaptis. Maloni paslaptis.


Nelaimė

       Slovėnija savo laiku tapo pirmoji Rytų Europos bloko šalis, įsivedusi eurą vietoj savo tolaro, skambėjusio išdidžiai kaip koks "dolaras". Nors manau ne pati įsivedė, o įvedė vokiečiai ir austrai, kad būtų jiems patogiau. Slovėnijoje austrų daug, jiems čia patinka būti kaip namie, tuo pat metu už viską mokant mažiau, bet svarbiausia - tais pačiais pinigais, būtų už slidinėjimą žiemą ar dantų protezų atnaujinimą senatvėje. Panašiai kaip ir Estija tą nelaimę įsivedė anksčiau už Lietuvą ir Latviją, kad patogiau būtų iš kitos Suomių įlankos pusės atplaukiantiems suomiams prisigerti. Nori suomis gerti, o jam dar valiutą prieš tai keistis. Kam to reikia? Todėl estai pirmieji iš Baltijos šalių ir gavo eurą. Mažai kas žino, kad prieš Lietuvai įsivedant į Lietuvą įvedant kryžiuočius eurus, iš tos nelaimingos Briuselio ponų apgautos šalies buvo apsuktas lėktuvas, atgabenęs į ją eurus. Reikalas tas, kad ar tai pinigų spaustuvės darbuotojas, ar tai jo viršininkas susimaišė ir į siuntą sudėjo pagrinde šimto, dviejų šimtų bei penkių šimtų kupiūras. Na galvojo jie taip - jei Europa viena ir pinigas vienas, tai koks skirtumas kur siunti - į Liuksemburgą, į Vokietiją, į Austriją ar į Lietuvą. Tiesą sakant apie jokią Lietuvą ten apskritai niekas nieko nežinojo. Tik vėliau išaiškėjus, kad šalis ta joks ne liuksemburgas ir kad joje penkių šimtų eurų kupiūrą pensijų išmokėjimo dieną reiks dalinti ant dviejų pensininkų, buvo susizgribta apie padarytą klaidą, į Lietuvą atsiuntus kitą lėktuvą, su tai šaliai priimtinesnėmis kupiūromis, tokiomis kaip penkių, dešimties, dvidešimties ir retiems atvejams - penkiasdešimties. Nepamiršta įdėti ir kiek daugiau raudonų monetų ubagams. Kaip gali kas nors su logika ne į skirtingas vaikštantis imti ir sugalvoti naudoti tą pačią valiutą šalyse, pragyvenimo lygis kuriose skiriasi kelis kartus. Ir kokią moralinę teisę turi liuksemburgietis valytojas, gaunantis atlyginimą tais pačiais eurais kaip ir lietuviškas jo kolega, atvažiavęs į Lietuvą jaustis plačiai ir plačiau už vietinį savo kolegą? O jei dar tas atvažiavusysis juodas, mažai kuo prie Europos gerovės prisidėjęs.


Bledės

       Prie savo svajonių ežero mano guminė kiaulė Frykis išsilaipina šeštadienio vidurdienį, praėjus lygiai savaitei nuo kelionės pradžios, paskutinio vežusio vairuotojo atvežtas tiesiai į pliažą. Aš su jais. Tai argi jis kaltas, kad jo svajonių ežeras turi tokį negražų pavadinimą bei taip negražiai jis vadinamas. Bet... Slovėnijos šiaurės vakaruose telkšo visai ne didžiulis, bet ežeras. Tai Bledas (slovėn. Blejsko jezero, angl. Lake Bled, rus. Bliadskoje ozero). Tribute to (liet. Duoklė kam): Kelio romanas. Pirma dalis. R.K. Devintas skyrius. Šalimais yra miestelis, lygiai toks pat nešvankus. Kol Frykis galvoja - moka jis plaukti, nemoka ar nelabai moka, plūduriuodamas ant šoniuko, aš išeinu "po blediam" (liet. pas bledes), tai yra pasineriu į skaidrius bei gaivius to ežero vandenis. Man ne tik kad to reikėjo, aš to dar ir nusipelniau. Pliaže net nigeris yra, neaišku iš kur, bet jam tai gerai, jis kaip namie po savo Afrikos saule, aštuntą dieną iš eilės plius trisdešimčiai ir daugiau laikantis. Būni vandenyje - viskas gerai, po dešimties minučių ant kranto - vėl Afrika. Kol Frykis braukia nuo savo kaktos guminius prakaito lašus, aš galvoju gal reiktų man tam negrui "pyzdulei atrašyti" (liet. "pakrauti malkų"), kad ne tik pats čia atsibeldė, bet ir savo Afrikos saulę atsitempė. Bet ar tai tingiu, ar tai bijau, ar abu iš karto, kad tokios minties atsisakau. Jis ne tik sportiškesnis už pavargusį keliautoją, bet dar ir su draugais, kurie nors ir balti, bet jiems matau patinka visa šita kaitra, tai gali nepažiūrėję į odos spalvą, "pyzdulei" atrašyti visai ne juoduliui, o "sniegeliui", tai yra man.

       Bled gerai "atsirefrešinau" (liet. nuploviau kelio dulkes nuo savo pavargusio keliaujančio kūno) - batų nuspaustas ir nutrintas pėdas, ėjimo išvargintas kojas, kuprinės nuspaustus pečius, saulės nudegintą sprandą ir tokias pačias rankas. Bled skanios dešrelės ant ežero kranto, su "į sveikatą" saloje stovinčiai bažnyčiai. Bled dvi su puse valandos praėjo, užteks gulėti, nepernešu buvimo vienoje vietoje, man reikia eiti - su reikalais ar nesvarbu kur, svarbiausia judėti. Bled gražus tas ežeras iš aukštai nuo gelžkelio stoties - pats kalnų apsupty, bažnyčia saloje, pilis ant uolos. Bled toliau eisiu ežero pakrante, kad pasiekčiau miestelio centrą, per kurį prieš tai tik pravežė, pačiam jame nevaikščiojus. Bled pakeliui grynai pažintiniais tikslais užeinu dar į kempingą. Bled matau vietą palapinei stumdo už keturiolika eurų su kapeikom, plius trys eurai su kapeikom turisto mokestis, plius dar vienas euras be kapeikų registracijos mokestis. Bled neatsivežiau kalkuliatoriaus, bet vienas klausimas - o ne paprasčiau būtų palapinę pasistatyti kur nors kitur, nei kad skaičiuoti čia tas kapeikas, o paskui dar "bašliuoti" (liet. mokėti)? O dabar pabandykite suskaičiuoti kiek kartų šioje pastraipoje buvo nusikeikta? Ir kas čia toks per keikūnas? Teisingas atsakymas - nė vieno. Aštuonis kartus paminėtas miestelio pavadinimas. Tik tiek. Bet ne aš jį tokį sugalvojau, tai užrašyta ant bet kurio įvažiavimo ženklo į šį miestelį. Juodomis raidėmis geltoname fone, trumpai, aiškiai ir apibraukus - "Bled". Koks dar keiksmažodis? Tad jokių keikūnų.


Trauma

       Ne galvos, o pirštų. Dviejų. Rankos. Juos kaip reikiant nusisvilinu net keturiose vietose, sugalvojęs ar tai "pobrosat` ponty" (liet. paišsidirbinėti), ar tai "šikanut`" (liet. pagyventi "plačiai"), ar tai abu iš karto, išsivirdamas kavos vidury dienos ant suoliuko šalimais ežero. O gal nei užburiantys ežero vaizdai, nei manasis "šikas" čia visai ne prie ko, kaip reikiant įsiskaudant galvai. Trumpai ir aiškiai tariant: "Kavos!". Šimtus kartų esu daręs tą veiksmų seką - surenki dujinį balionėlį, atsuki dujas, duodi ugnies, dedi rundulį su vandeniu, lauki kol užvirs, užsuki dujas, imi rundulį, pili vandenį iš jo į puodelį. Klasta tykojo žingsnyje "imi rundulį", kuris verdant vandenį ant Afrikos saulės įšyla iki visai kitų temperatūrų, su kuriomis mano minėti kairės rankos du pirštai ir susipažįsta artimiau. Juos padabina pūslės, viena rimčiausia iš kitų. Skauda. Užtat kavos atsigeriu. Va ir "šikanul", va ir "pobrosal ponty". Visą kelią ežero pakrante iki miestelio centro tiek ir tedarau, kad kaišioju delną į to ežero vandenis. Tai padeda - neskauda kol ranka vandenyje ir kokią minutę-kitą jai būnant ne ten. Pagalvoju - gerai būtų tą ežerą pasiimti su savimi, eidamas-toldamas nuo jo į miestelį. Ir ežeras gražus, ir du pirštus apmyžti aušinti reikia. Jaučiuosi kaip koks Prancūzijos imperatorius Napoleonas, kuris būdamas Vilniuje bei susižavėjęs Šv. Onos bažnyčia neva kažkam sakė, kad jei galėtų, pasiimtų tą bažnyčią su savim į Paryžių. Graži to meto provincijos miesto istorija. Realybėje gi, grįždami iš Rusijos sutriuškinti, Napoleono armijos kariai čia įrengė sandėlį, o bažnyčios suolus, klausyklas ir kitus medžio dirbinius sukūreno. Dabar jau niekas nepasakys kaip ten buvo iš tiesų ir ar reikėjo imperatoriui tos bažnyčios ar nelabai. Skirtingai nei kad neseniai lyg koks Kalanta degusiam keliautojui, kuriam ežeras su jo vandeniu oi kaip praverstų. Tai ką dabar padarysi, jog tas ežeras taip negražiai vadinasi. Būdamas Napoleonas ir negalėdamas pasiimti-gauti to ko noriu, atkeršyčiau - kad ir nusišlapindamas į ežerą, kaip kad tas keršijo degindamas bažnyčios inventorių. Bet aš ne Napoleonas, jis kitoje palatoje.


Keikūnai

       Stovi žmonės parduotuvėje eilėje ir suprasti negali - ko čia tas su kuprine miestelio vardą kas dvi minutes taria. Turbūt labai patiko, sužavėjo. O tai nieko, kad eilė visai nejuda, bled? Ir kad dirba tik viena kasa iš penkių - irgi viskas gerai, bled? Kad ne kai kurie iš bado krašto atvažiavo iki čia, į vežimą susikrovę ne tik ko reikia ir nereikia, bet dar ir pusę parduotuvės turinio įsimetė - tai irgi viskas normaliai, bled? Ir tik vienas dalykas džiugina tą keikūną ketvirtadalį valandos, o tai ir daugiau - alaus skardinė. Ji šalta, patinka jo delnui, su ja jam gera. Ypač dviems jo pirštams, ežero su savimi taip ir nepasiėmus. Sugalvoju nueiti iki autostrados, kad tai ja važiuoti likusius dešimt kilometrų iki Jesenicės. Likusius, kadangi tas miestas yra paskutinis mano kelyje, ką man būtina pasiekti. Na kaip būtina... Vežę vairuotojai sakė, kad ten nieko nėra - eilinis ir dar industrinis miestas apie nieką, kuriame nieko įdomaus, apart mano nepaaiškinamo poreikio ten apsilankyti, nėra. Durnas sumanymas - ne iki Jesenicės važiuoti, o daryti tai autostrada. Protingesnis būtų, jei eičiau rasti paprasto kelio, vedančio ten pat ir dar per kalnus. Pamatęs kad iki autostrados eiti lengva nebus, apsisuku. O ir nuėjus ką ten labai veikti. Na ne ten ėjau, ne ten, kam nepasitaiko. Grįšiu kiek atgal, surasiu tą kaimo kelią ir dairysiuos nakvynės vietos jau. Užtat prieš tai pakeliui teko surengti fotosesiją prie viso tokio geltooono ženklo, turinčio, ne - privalančio būti kiekvieno "moskovskij student" (liet. maskviečio studento) keikūno kolekcijoje. Dviejų keikūnų, Frykiui irgi sudalyvavus - ir kartu, ir atskirai, ir pasislėpus. Mažai čia mus kas pažįsta, tai gal jokių tarnybų su daugiau ar mažiau švyturėlių neiškvies, pagalvoję, kad taip turi būti. O ką, besikeikiančios guminės kiaulės nesat matę, pasipuošusios mėlyna varlyte?


Lietus

       Kelią iš Bled'o randu, kaip kad ir randu nakvynės vietą Bled'o pašonėje. Ne ežero aišku, o kaimo. Iš vienos pusės kelias, iš kitos - geležinkelis. Nuo pirmo skiria suverstų rąstų eilė, nuo antro irgi medžiai, bet dar augantys ir liūdnai žiūrintis į savo paguldytą likimą. Tame tarpe jų ir bus mano palapinė. Vietos nedaug, bet kada man daug jos reikėjo. Užtat kokie vaizdai šiaurės kryptim. Ir su kalkuliatoriumi nereikia kuistis, kad suskaičiuotum kam, kiek, už ką ir svarbiausia - kodėl privalai sumokėti, norėdamas pasinaudoti prigimtine savo kaip keliautojo teise statyti palapinę. Kelias kad ir naudojamas, bet ne pagrindinis. Kartais juo prabėga mergos (bledės?), kartais pravažiuoja mašina, dar kitais kartais - dviratis. Kitoje kelio pusėje pievos su trobomis, kurios jau toli nuo manęs. Šuo sulos - atrodys arčiau, nors iš tiesų tai toli. Todėl drauguži netriukšmauk. Geležinkelis irgi naudojamas, vienas naudotojas pravažiuoja nakvynei man dar neįsikūrus, o laukiant sutemų, kad jai kurtis. Vakare kaisdamas arbatą nenusideginu rankos. Kaip čia taip man pavyko? Taip ir baigiasi dar viena mano gyvenimo vasara.

       O pirmą rudens dieną imu ir "subėgioju" iki Jesenicės bei atgal, pakrautas vis dar ta pačia septyniolikos kilogramų kuprine. Niekur nuo manęs nedingo ir mažesnė-lengvesnė jos draugė, nebesuprasi kam skirta - ar mano paties balanso palaikymui, kad per daug nepasvirčiau atgal, ar Frykio gyvenimui, ar maisto ir gėrimų saugojimui. Nuo nakvynės vietos iki ten bus kokie dvylika kilometrų ir tiek pat atgal. Pirmyn eiti lengviau, nes rytas už vakarą ne tik protingesnis, bet dar ir mažiau pavargęs. Be to pirmyn kelio pabaigoje yra nemaža nuokalnė, kuri kelio pradžioje atgal virs nemaža įkalne. Kelias visai toks nieko, būtų galima tranzuoti, bet aš turiu per daug laiko ir nežinau kur jo dėti, todėl tapu-tapu. Devintą ryto pradėjęs, trečią po pietų atsižymėsiu ten pat. Kelyje į priekį sutikęs pievoje besiganančių avių bandą, darau meninę nuotrauką pavadinimu "Avinų armija, vadovaujama liūto, visada nugalės liūtų armiją, kuriai vadovauja avinas...". Kelyje gi atgal pamatęs ant kryžiaus kabantį Jėzų, darau jau kitą meninę nuotrauką, šį kartą pavadinimu "Du kankiniai...". Dar pakeliui mačiau automobilį lietuviškais numeriais, bet prisiminęs, kad miela mano draugė čia buvo prieš kelis mėnesius, suprantu kad vaidenasi ir paspartinęs žingsnį jungiu aukštesnę pavarą. Simboliška turbūt, kad būtent kelionės tiksle - Jesenicėje mane susirado lietus, pirmas šioje kelionėje. Stiprus, nors ir neilgas. Atėjęs iš kalnų, jiems žadant, kad bus dar ir daugiau. Todėl nuo dabar aš žinau, kad "Kartais, naktimis man atrodo, kad vis dar lyja. Slovėnijoj...". Skirtingai nei prieš dvidešimt metų, kada man tai tik atrodė.

       Pats miestas, kuriame nors ir nieko įdomaus nėra (o kuriame ten jau yra), mano smalsumą patenkina. Kartais būna taip, kad tu žinai, jog tau kažkur būtinai reikia, nors niekam to paaiškinti negali. O gal ir nereikia niekam nieko aiškinti. Tai jeigu kas klaus ko ėjau į tą Jesenicę, pasakysiu, kad į Lidl'ą, kadangi tokio Bled'e nebuvo, o aš norėjau ir gerti, ir valgyti, ir šalia Lidl'o pasėdėti.

       Pasėdėjęs prie to paties Bled'o ežero tame pačiame Bled'e, iš kalnų sulaukiu tai ką jie žadėjo - lietaus. Ir tai jau netrumpas lietus, nuo jo slėpdamasis gyvenu visuomeninio transporto stotelėje. Būtų galima statyti palapinę, nors dar kiek per anksti ir per šviesu, bet nelabai norisi jos šlapinti. Statyti palapinę stotelėje ir turėti stogą? Hmmm... Nesu bandęs ir nepažadu pabandyti. Paskui lietus baigiasi, o vakaras ateina ir anksčiau nei priklauso, statau palapinę. Vieta patikrinta. Šį vakarą, kaip ir vakarą prieš tai, į sapnų karalystę pasišalinu švento apaštalo Andriejaus genamas, šalimais esančios jo bažnyčios varpams kas valandą, o tai ir kas pusvalandį skambinant. Tas pats ir ryte, kada iš sapnų karalystės mane parsiveda ties patys garsai, kurie ten ir palydėjo. Ačiū tau šventasis Andriejau! Tiesa, naktį pas mane svečiuotasi ne tik šio apaštalo su savo muzikomis, bet dar ir kokių tai šliaužiojančių gyvių, kaip supratau ar tai nuo šalimais suverstų rąstų, ar tai iš pievos atklydusių. Keli jų net alpinistais pasirodė besantys, užsiropštę ant pačio pasaulio palapinės stogo. Mergos nuo tokių svečių imtų spygauti, kiniečiai tokius mielai išsikeptų pusryčiams, o aš tik surenku ir numetu atgal į jų gimtus namus. Stipri arbata su puikiais vaizdais į kalnus. Arba puiki arbata su stipriais vaizdais į kalnus.


Kalnai

       Kažkur netoliese čia turėtų būti Triglavas (slovėn. Triglav - "trys viršūnės", it. Tricorno, vok. Terglau) - aukščiausias Slovėnijos bei Julijos Alpių kalnas. Ir kaip kad kiekvienas save gerbiantis lietuvis per gyvenimą nors kartą turi apsilankyti Kryžių kalne, o kiekvienas Alachui Mahometui paklūstantis musulmonas bent kartą pamatyti Meką, taip ir kiekvienas slovėnas nors kartą savo gyvenime privalo užkopti į tą kalną. Bla. Kadangi aš nei slovėnas, nei noriu kad apie mane kas nors man galą gavus rašytų tokias nesąmones kaip: "Jis žuvo jaunas, bet matė daugiau už tą, kuris pragyveno iki senatvės ir praleido per daug laiko prie televizorius", tai į jokį kalną aš aišku nelipsiu. Tas kuris gyvens iki senatvės ir galimai nieko daugiau gražaus nematys, bent šansą turi, skirtingai nuo to pirmojo. O ir ką labai "daugiau" anas ten matė, apart sniego, akmenų ir dangaus. Taip kad nereikia į kalnus, kad paskui nereiktų rašinėti niekų ant vainikų ir paminklų. Ar pasakoti apie tai, kad ar taip ar taip mirsime visi, bet tas kuris mirė kalnuose, bent mirė savo stichijoje ir dėl to jis neva turėtų būti laimingas ir kad "tak lučše, čem ot vodki i ot prostud" (liet. "jau geriau, nei nuo degtinės ir peršalimų"). Bulshit. Prikelkit ir paklauskit, ar tikrai jis norėjo gauti galą snieguose ir ar tuo momentu nebūtų atidavęs visko, kad tik atsidurtų prie televizoriaus su distancinio valdymo pulteliu vienoje rankoje ir alaus - kitoje. Patys kalnai aišku man patinka ir nieko prieš juos neturiu, bet iš toli. Neveltui ir liaudies išmintis sako: "Umnyj v goru ne pojdet, umnyj goru obojdet" (liet. "Protingas į kalną neis, protingas kalną apeis"). Va ir dabar nuo čia iki paskutinio Slovėnijos miesto važiuosiu dvi valandas traukiniu, kas sugalvota dar namie, kad pasižiūrėti į kalnus (kokios ne kokios, bet Alpės) iš arčiau, bet ne iš per arti.


Baigiasi

       Frykio atostogos "po blediam" irgi baigiasi, palikti jų ežerą ir kaimą laikas atėjo. Nepažada, kad be ašarų, nors ir guminių. Pakeliui yra dar vienas ežeras - Bochinio (slovėn. Bohinjsko jezero, vok. Wocheiner See). Tačiau Frykiui pasitikslinus ar tas ežeras bledžių, ar ne, bei gavus atsakymą, kad ne bledžių, o kalnų, prie jo nei išlipame, nei sustojame. Lekia traukinys per kalnus, veždamas per juos žmogų su kiaule. Trumpos atostogos baigės...

       Slovėnija baigiasi, Nova Gorica - paskutinis jos miestas mano kelyje. Autostopo kelionė baigėsi dar užvakar, nors ir turėjusi galimybę prasitęsti vakar trisdešimčiai tų kilometrų, kuriuos aš iš jos atėmiau, visus alei vieno juos suvaikščiodamas. Niekšas, ne kaip kitaip. Toliau Italija, kiek atsimenu iš jaunystės - šlykšti šalis, kuri dabar man tik tam, kad iš jos skraido lėktuvai į Lietuvą. Kuomet vežę vairuotojai manęs klausdavo kodėl aš keliauju vienas ir ar ne nuobodu man taip vienam, išpūtęs akis stebėdavausi ir į klausimą atsakydavau klausimu: "Kaip tai vienam? O tai jūs, mielieji mano?". Žinot kiek jūsų per dieną su manim būna, čia ir norėdamas vienas nelabai pabūsi. Kad ir šioje kelionėje - trisdešimt devyni transportai, kas jei gerai atsimenu bus keturiasdešimt septyni žmonės juose. Dalinam ir dešimties dienų ir gaunam po keturis su puse draugo per dieną. O tai jau minia. Kur čia pabūsi vienas ir vienas pakeliausi. Keturi kablis septyni draugo per dieną. Kas skaičiavo mašinas ir (arba) žmones jose ir jų suskaičiavo daugiau, mažiau ar ne tiek, tegul skaičiuoja iš naujo.

       Pati Nova Gorica yra naujas miestas, kuomet po Antrojo pasaulinio karo Goricijos (it. Gorizia) miestas atiteko Italijai, tuometei Jugoslavijai tegavus kelis jo rajonus. Kad sujungti tuos rajonus į vieną visumą, socialistinė Jugoslavija iškėlė ambicingus tikslus pastatyti savo miestą ir dabar turim ką turim, kuomet išėję iš traukinių stoties ir žengę kelis žingsnius, patenkam į Italijos teritoriją. O iš ten matom geležinkelio stotį, kuri Slovėnijoje. Tai padalintas miestas, kur dviejų valstybių siena eina gatvėmis ir tvoromis. Dabar tai turbūt nėra svarbu, bet anksčiau - buvo, tvoros dar likę. Nors kokios ten tvoros, greičiau jau tvorelės. Babytė Bronė savo morkas ir kopūstus už didesnės tvoros nuo zuikių, triušių, kitų babyčių ir vagių slepia, nei kad čia slėpė valstybę nuo valstybės. Kaip žinia keliautojai mėgsta tokius artefaktus ir juos vertina. Mintimis sugrįžtu į Estijos Valgą ir Latvijos Valką - ten labai panaši vieno mano tokio pasivaikščiojimo istorija. Galima ir ne mintimis, o penkių metų senumo užrašuose. Be to Slovėnijos pusėje manęs laukia apsilankymas McDonald's, kad ten pakrauti ne tiek save, kiek jau visai pasidavusį fotoaparatą ir bebaigiantį pasiduoti telefoną. Jie ne tokie ištvermingi kaip aš - "slabakai" (liet. "ne kaip aš").

       Paskui Slovėnija liks už nugaros kuprinės. Mūsiškas užrašas "Italija" ant ženklo įspėja, kad tuoj baigsis kažkas gero, dar už kelių metrų jau nemūsiškas užrašas "Italia" ant kito ženklo reiškia, kad prasideda nieko gero. Slovėnija complete, transportui - šeši su puse euro per ją. Bet skirtingai nei Vengrijoje, kur kryptingai bei atkakliai buvau verčiamas, kol galų gale priverstas iškeitinėti autostopą, čia viskas savo noru ir žinoma kaina dar iš namų. Norėjau traukinuku per kalnus, kaip niekada iki tol dar nevažiavęs. Ir nors Slovėnija nėra jokia ten svajonių šalis, apie ką rašiau prieš dvidešimt metų, bet... Dar daugiau - jokių svajonių šalių apskritai nėra ir būti negali. Ir vis dėlto... Skirstant Europą į Rytų ir Vakarų (būkit ramūs - nei Berlyno sienos griuvimas, nei Šengenas, nei Europos Sąjunga tokio skirstymo neatšaukė), jeigu kokia Rytų Europos valstybė ir yra, kuriai šiame skirstyme vieta ne Rytų - tai Slovėnija. Lietuva? Turbūt juokaujat. O aš rimtai.

       Ir nors aš pats vis dar po kuprine, rankos į kelią Italijoje taip ir neiškelsiu. Ko norėti iš šalies, kur rašoma "No autostop" ant ženklų. Ir nors tai prieš įvažiavimus į autostradas, o paprastuose keliuose būtų nieko, bet... Nenoriu, ten kur mūsų nelaukia ir kur mes nekenčiami, Fryki. Kam man tai? Jaunystėje netrukdė, bet tai jaunystėje - pervažiuoti draudžiamomis autostradomis visą Italiją iš šiaurės į pietus iki pat Sicilijos ar atgal iš pietų į šiaurę. Pietuose atsimenu būdavo sunkiau, policija net degalinėse persekiodavo. Netrukdė ir iš rytų į vakarus - nuo Venecijos iki Genujos ir toliau, iki kur Italija baigiasi. Šiaurėje atsimenu būdavo lengviau, ir nors policija nebetrukdydavo, bet nelabai padėdavo vairuotojai. O dar jaunystėje niekas netrukdė perbėgti Vokietijos autobaną. Todėl ji ir jaunystė. ...Ryte atsikėlę ir padarę mankštą, pereidami Vokietijos autobaną - mums reikėjo į kitą pusę. Tai buvo pirmas kartas šią dieną, po kurio iš karto prisistatė policajai. Klausia: "You have change direction?" (angl. "Ką tik prieš tai buvot degalinėje kitoj autostrados pusėj?"). Atsakom: "Yes" (liet. "Aha"). Mentai: "But it is big shit, it is very big shit!" (liet. "Kokį čia šūdą darot-malat?"). Autostopininkai: Kažką murma (liet. Kažką murma)... Tribute to (liet. Duoklė kam): Danija, laikykis. Dvidešimčia metų ir mėnesiu anksčiau. Nenutrenkė, nenubaudė, ačiū už abu. O kas liečia šiandien, tai jokiu būdu nesakau, kad Italijos Goricijoje (nemaišyti su Slovėnijos Naująja Gorica, kurias abi jau palikau) taip imu ir tiesiu taikymu einu į miesto centrą. Ne, pereinu ją pašone ir pakraščiais. Ilgai einu, gal kokią valandą, kol taip per aplinkui pasiekiu centrą. Įprotis, nieko nepadarysi. O ir daryti nieko nereikia.


Naktis

       "Years ago when I was younger..." (liet. "Prieš daug metų, kai aš buvau jaunesnis...") - dainušką niūniuodamas atvažiuoju į Veneciją (it. Venezia). Suprantu ką darau, nesu (atrodo) beprotis, išsilaipindamas mieste su pirmosiomis sutemomis. Savaime suprantama, palapinės čia nepastatysiu niekur. Ne ant vandens gi man ją statyti ir ne gondoloje. Į buržujiškas nakvynės vietas savaime suprantama irgi neisiu. O jei nebus nei to, nei to, tai kur ir kas mane paguldys? Suoliukas, pakrūmė, šaligatvis, krantinė, laiptinė, nepaguldys? Bet aš jau seniai ant tokių ir tokiose nebemiegu. Tai ko tada važiavau ant nakties? "I kinda like a girl I knew. She was mine and we were sweethearts, that was then but then it's true..." (liet. "Man tipo patiko mergina, kurią pažinojau. Ji buvo mano, o mes - mieli, tai buvo tada, bet tai buvo tiesa...") - va ir atsakymas, va ir "Fairytale" (liet. "Pasaka"). Nuo tų laikų praėjo ne dvidešimt metų, o dvidešimt metų ir du mėnesiai. Kuo ne proga, kada dar tokia bepasitaikys? Nakčiai Venecijoje... "Buvo vakaras, tad paklaidžioję keletu skersgatvių, susėdome balkone virš vieno iš kanalų. Taip jau sutarėm, kad miegosi tu. Visą naktį neužmigau. Virš galvos milijonai žvaigždžių, po kojomis plaukioja valtys, tu šalia. Ir jeigu taip liksi šalia dar kažkiek laiko - rytas ateis. Jame bjauri tavo nuotaika man nepatiks, o kaip tai pakeisti net negalvosiu...". Tribute to (liet. Duoklė kam): Šeši šimtai trisdešimt trys valandos Portugalijoj ir valanda jos beieškant.

       Šį kartą Venecijoje nėra mergos, užtat yra dujinis balioniukas. Reiškia Venecijoje nebus mergų, bet bus arbatos. Dukart prieš tai esu buvęs čia, abu kartus su moterimis (skirtingomis), o va su arbata - pirmą kartą. Su arbata turbūt geriau, ji nuotaiką ne gadina, o pakelia. Paskui vaikščioti ir žiūrėti į juokdarį su kuprine veidrodžiuose ir kvailius šioje veidrodžių pusėje, apgulusius-nugulusius stalus, lyg visame šitame "vandenyne" nebūtų kur daugiau vyno išgerti, nei kad prieš tai sumokėjus už jį n-gubą kainą. "V kabakah zelionyj štof, belye salfetki. Raj dlja niščih i šutov, mne ž kak ptice v kletke..." (liet. "Kabakuose (restoranuose, baruose, valgyklose, kavinėse, makdonalduose) žalias butelis, baltos servetėlės. Rojus ubagams ir juokdariams, man gi lyg paukščiui narvelyje...". Kokia tai mergina (turbūt ne ta iš dainuškos) sveikinasi iš virš šaligatvio esančio balkono. Mato, kad "buridano asilas" tempia kuprinę, supranta kad sunku ir tyčiojasi su savo tuo "Hello". Už kiek laiko man einant tuo pačiu keliu atgal, mergos balkone jau nebėra. Turbūt dabar jau nebe iš viršaus žiūri, o iš apačios, ir ne į mane, o į kažką kitą, atidirbinėdama lovoje už vyną, baltas staltieses, servetėles ir visa kitą, ką pamatė Venecijoje iš kaimo atvežta. Tik Buridano asilas vis vaikšto ir vaikšto, kad ir be mergos, bet vis dar su kuprine, kaip kad ir prieš dvidešimt metų su kapeikom. Kas jis toks? Susipažinkime... Buridano asilas (lot. "Asinus Buridani inter duo prata", liet. "Buridano asilas tarp dviejų pievų") - žmogus, niekaip nepasirenkantis vieno iš dviejų. XIV a. prancūzų filosofas Žanas Buridanas (pranc. Jean Buridan), iliustruodamas, jog nesą pasirinkimo laisvės, savo veikale kaip pavyzdį paminėjo asilą tarp dviejų pievų - esą šis nudvėsiąs badu, nes niekaip nenuspręsiąs, į kurią eiti ėsti. Kuo ne mano CV (lot. "Curriculum Vitae") - "Gyvenimo kelias"?

       Paskui visam tam atsibosti ir aplink vidurnaktį bandyti rasti bent kokią nors kokią vietą miegui. Išbandyti suoliuką, pasienį, patikrinti laiptines, apsistoti ant krantinės. Gerai kad nors šalia universiteto, bus nors kiek inteligentiškiau, ant kiek inteligentiška gali būti miegant ant grindinio. "Venetiarum universitas in domo Foscari" - letenose knygą laikantis skelbia liūtas, ar tai gyvūno snukiu, ar tai žmogaus veidu. Aha, Venecijos universiteto ekonomikos fakultetas. Arba dožui - iki gyvos galvos aristokratų renkamam italų jūrinių respublikų tokių kaip Venecija valdovui Frančesko Foskari (it. Francesco Foscari) priklausę rūmai. Kaip kam patogiau. Kadangi tas dožas jau seniai miręs, o univeras naktimis uždarytas, tai kuo ne geros vietos nakvynei būta? Nebent kiek šalta, vėjui nuo Adrijos vandenų pastoviai pučiant. Aušta prieš septynias, kai Lietuvoje aštuonios. Po dešine kitoje stiklo pusėje šurmuliuoja valytoja, po kaire banguoja Venecijos lagūnos vandenys. Kilimėlis yra, miegmaišis irgi, kuprinės abi, batai ant kojų, galva ant pečių - atrodo nieko nepavogė. Gal ir tragiškos nakties būta, su daug vaikščiojimų ir mažai miego, bet ryto - tikrai ne. Kokie tai vaizdai. Kavos nebebėra, gerai bus ir arbata. Arbata gal net geriau, nes kavos čia gerti nemoka. Nenoriu, kad išmoktų tai daryti nusižiūrėję nuo manęs. Na kas gi taip geria kavą, makarončikai? Vandens pas jus trūksta ar puodelių normalių neturite? O tuo tarpu vandenimis plaukia lavonai (nubraukiam, čia ne Varanasis ir Gangas Indijoje), t.y. žmonės plaukia į darbą. Taip aš ir pradedu šviesią pažintį su Venecija nelabai šviesia galva.


Vyniojam

       Pastarosiomis dviejomis dienomis laikiau įjungtą telefoną nuo ryto iki vakaro, o jis rodo negerus dalykus, kad tiek užvakar, tiek vakar mano nueita po keturiasdešimt tūkstančių žingsnių kasdien. Šiandien dar kaip tyčia Veneciją pažinti (Šv. Morkaus aikštė, Rialto tiltas, supermarketas bei panašūs dalykėliai), o ir karščio niekas neatšaukė. Tai ir vaikščiosiu - prakaitą braukdamas, į vandenį neįkrisdamas. Ką ten matysiu? Turbūt tą patį ką ir visi, tik iš po kuprinės. Baltai padengti stalai - buržujams, reiškia ne man. Nors ant vieno jų ir rasiu "Reserved" lapuką - lygiai tokį patį, kokį rasdavau atėjęs į kelią tranzuoti ar šalimais kelio statyti palapinę. Sutapimas? O gal pats jį ten ir padėjau? Kas dabar besupaisys. Skaitėm istorijas apie tai, kaip Venecijoje kavos atsigėrę turistai lochai sumoka keturiasdešimt eurų už du puodelius. Žvengėm. Prisipažinsiu - "lochanulsa" Venecijoje ir aš, parduotuvėje neapsižiūrėjęs, kad mums įprastas pusės litro kolos buteliukas yra ne tuo kuo dedasi, o 450 ml. Prakeikti buržujai, kas kaip nori, tas taip darbo liaudį smaugia.

       Paskui išvažiuosiu į už "tridcariko" (liet. trisdešimties kilometrų) esantį Trevizą. Pažintį su juo atidedu rytojui, kol kas apsiribojęs pažintimi su maisto prekių parduotuve, miestiniu autobusu pasiekiu oro uosto apylinkes. Šalimais gatvės sėdėdamas, relaksuodamas ir laukdamas kol saulė nusileis, prieš tai sulaukiu dėmesio iš praeinančios vyriškio su klausimu apie tai, ar aš neturiu kur apsistoti. Nežinau - sutapimas ar ne, bet jis nueina iš karto, kai tik pro mus pravažiuoja policija. Jau rytoj Trevizo spaudos kiosko vitrinoje pamatyta knyga pavadinimu "Žinomiausiu pasaulio maniakai žudikai", su tokiais veikėjais kaip Andrejus Čikatilo ant viršelio, privers mane prisiminti šį vakarykštį atvejį. O kol kas visoje šitoje provincijoje nakvynės vietą randu, nors ir sunkiai. Prieš tai palodęs šalimais kelių kiemuose gyvenančius šunis bei pakalbintas jau ne tokių piktų tų namų šeimininkų. Ir radęs medžių alėją, mano akyse virtusią geltonų plytų keliu. Ir tas kelias per mišką ir kas jo gale... Galimai išsigandęs, kad ten "v konce dorogi toj - plaha s toporami" (liet. "to kelio gale - kelmas su kirviais, suprask - kirdyk ir laikas už viską atsakyti"), labai toli neinu. Nakvynei gi apsistosiu nuo kur paieškas ir pradėjau, į tą vietą dėmesio tada neatkreipęs. Bet juk neretai taip nutinka, kai ieškome mes neaišku kur to, kas padėta mūsų panosėse. Gerai, kad bent radę galime pasakyti "Kaip aš to nemačiau anksčiau?", o ne "Kaip blogai, kad akis turėjo kitas!". Kuoliukams smingant į nelauktai kietą žemę, mano palapinei tai dar viena nauja šalis. Kad sekasi, tai sekasi. O kur naujos šalys man? Dvidešimčia metų jaunesnė mano versija šią dieną grįžo namo ir dabar jau vartosi studentiškoje savo lovoje. Man aišku geriau, palapinėje minkščiau. Sekantį rytą atsibundu labai vėlai, tik prieš devynias. Ko norėti, kai miegi už dvi. Ir už du - daug ėjusius, nemažai nešusius.

       Randu pasikorusį Frykį palapinės priemenėje. Nei pirmas kartas, nei ką, nei tarėmės kad to dagiau nebus. Kyla toks noras ir pačiam, bet ne darbe esu, todėl nesikarsiu ir negalima. Japonijos aidas giliai viduje, jį norint išgirsti, teks karti save... Pavasario žydinčias vyšnias pakeičia krentantys rudens lapai ir koks jam skirtumas kur pasikarti - ten ir tada, ar čia ir dabar. Ir kiek dar gyvenimų liko jam? Tad liautis jo neprašau, jam taip gerai atrodant ten ir tinkant. Kada nors taip pat gerai tikiuosi atrodyti ir pats, nebūtinai ten. Laikas japoniškos arbatos puodeliui, kad jau taip.

       Turėdamas visą dieną ir neturėdamas ką veikti, be to nenorėdamas oro uoste būti kavos po du eurus ir bulkučių po tris įkaitu, suvaikštau į Trevizą. Netoli bus - keturi kilometrai pirmyn ir keturi atgal, dar kokius tris kartus tiek po miestą. Nieko ten jame gero nėra, o iš įžymybių nebent tik keliautojas-autostopininkas, per savo (negi tavo) gyvenimą autostopu nukeliavęs daugiau nei šimtą penkiasdešimt penkis tūkstančius (155 450) kilometrų ir pabuvojęs šešiasdešimt keturiose (64) šalyse. Bet kadangi tokio paminko nerandu, tai rytoj visi visą tai pamirš. Kavos yra po eurą, išgeriu, bet... Būkit žmonės, išmokit virti kavą, o tuos savo antpirščio dydžio puodelius naudokit siuvinėdami. Pats kavos neverdu ne bijodamas vėl traumuotis, o kad jos neturiu. Nepirkti gi dabar man kilogramo ar pusės, kad ją tusytis, po mažiau nemačiau. "3 in 1" nuodų italai apskritai neturi, bet aš jų ir taip negeriu. Į oro uostą grįždamas dar sugebu vienoje iš sankryžų ne ten pasukti arba vienoje iš jų nepasukti, nors ryte atrodo viską dėliojau tvarkingai į tam skirtus atminties stalčiukus. Visi žadintuvai išsikrovę, o man rytoj kilti dar su tamsa. Variantas miegoti oro uoste netinka, nes naktį jis nedirba. Kaip gerai, kad tokius svarbius sprendimus mano gyvenime - kur miegoti, priima kiti. O aš kaip kvailys visą dieną sprendžiau - palapinėje miegoti ar oro uoste, nepasižiūrėjęs prieš tai, kad už mane tai jau nuspręsta. Be to toks ten ir miegas oro uoste. Bet jeigu palapinėje, tai reikia žadintuvo. Pasikrauti randu variantą, bet tik prie tualetų. Tai jau ne pirmas kartas ir ne pirmas oro uostas kur taip darau, todėl žmonėms kartais ir atrodo, jog mėgstamiausias mano užsiėmimas ten yra slampinėjimas po moterų tualetus ar bėgimas paskui nuo tų moterų. Ne, tai netiesa, mėgstamiausias užsiėmimas yra kitas. Be to, šį kartą pasiseka ir tualetas vyrų.

       Palapinę statau lygiai ten pat kur vakar - kampe tarp autostrados ir kelio. Trobos yra, bet toliau. Ten pat buvo ir vakar, niekas iš ten neatėjo, net ir miegant iki devynių. Tai kas ateis miegant iki penkių. Būtų tropikų šalys, kelionė baigtųsi rytoj ryte, vienam iš tų uodų, kurie mane čia kaip reikiant patvarko, būtinai buvus maliariniam. Čia atsakymas kodėl nebėra kur keliauti. Prieš užmigdamas pirmą kartą šioje kelionėje darau tai, ką darydavau atsikėlęs. Ir tai nėra seksualinis savęs tenkinimas, aš apie dantų valymą. Nežinau kodėl taip, bet vakarais tingėdavau tai daryti. Gal todėl, kad palapinėje. Prieš lendant į palapinę irgi ne variantas, nes palapinėje aš valgysiu ir gersiu. Bet va šį paskutinį kelionės vakarą kažkaip ėmiau ir sugalvojau pasielgti nestandartiškai. Naktis praeina ramiai, be manęs išskrendančio lėktuvo nesapnuojant. Susipakavęs ryte naktį dar prieš šešias ir tamsoje, arbata mėgaujuosi jau prie oro uosto, ją prieš tai išsiviręs. Sprogusi jau paskutinė nudegimo pūslė, visi gyvens. Autobusas atveža viešbučiuose išsimiegojusiuosius. Gerai miegojot, pūkuotukai? Nekenčiu jų, vaikydamas juos šalin. Dar arbatą išvers, ji irgi paskutinė, ką aš tada gersiu. Dujinis balionėlis keliauja į šiukšlių dėžę. Ką padarysi, kiekvienam iš mūsų kartais tenka išmesti savo draugus. O kartais dar taip būna, kad išmetęs draugą, pats pasijunti lengvesnis. Būtent tas atvejis čia.

       Lyg dar gumos su savimi būtų maža (Frykio niekas neišmetė, nepaliko ir neatšaukė), durna merga bagažo registracijoje neleidžia kilimėliui prisiduoti į kartu su kuprine, tai tenka jį neštis su savimi. Tai mano pirma patirtis, kuomet lėktuvo salone skrisiu su turistiniu kilimėliu. Su gumine kiaule esu jau tai daręs, dabar dar su vienu guminiu. O gal vietos salone nebėra ir mano vieta - jį pasitiesus. Gal man net ant jo skristi, kaip kokiam Aladinui - tik ne iš Arabijos pasakų, o iš Italijos? Nusivelku savo žalius marškinėlius, ištikimai tarnavusius visas dvylika dienų. Palaimintos moterys, tuo metu buvusios aplinkui oro uostą. Ir nors po to visų prakaito kibirų lyg nebūta, užtat į lėktuvą įleis. Kontrolė atima peilį, visai buvau jį pamiršęs mažosios kuprinės dugne. Laimė tai ne turistinis peilis, o virtuvinis. Kitą kartą važiuosiu su trim kuprinėm, gal mažiau pamiršiu kur, kas ir kodėl yra. Laukime-sulipime girdisi kalbos apie tai, kaip kažkas moka po septyniasdešimt eurų už nakvynę, nieko blogo tame nematydamas. Ne bagažą ir tašes reikia tikrinti-peršviesti, o galvas. Už vieną nakvynę tiek, kiek kainuoja visas bilietas iš čia į Vilnių. Būtų pigiau, jei be kuprinės - tada tik trisdešimt. Bet be kuprinės nėra keliautojo, o turistų ir taip per daug. Kuo man patinka skrydis su "Ryanair" ar panašiais į juos, tai kad čia visi lygūs ir skrenda daugmaž lygiomis teisėmis, nesant visokio plauko gandonų, demonstruojančių savo viršenybę prieš kitus skrendant verslo klase. Būtų mano valia, pėščiomis tokie eitų, o gal net ir keliais. Aišku, pasitaiko ir čia visokių pseudo buržujų-pižonų, tiesiog "privalančių" atsigerti kavos už penkis eurus ar alaus už septynis, bet palyginus juos su tikraisiais buržujais-pižonais už bilietą tuo pačiu maršrutu tuo pačiu momentu mokančius dvigubai, o tai ir daugiau - tai tik "gėlytės".

       Jei ką nors ar jo įsitikinimus įžeidžiau - atleiskit, o jei ne - tada gal kitą kartą. Savaime suprantama kad aš piktas - trys dienos be kelio kelionėje dar nė vienam neišėjo į naudą, jei jis keliautojas, o ne smėlio pliaže nugulėtojas. Viskas, skrendam, per dvi su puse valandos grąžinant mane ten, iš kur pats važiavau dvylika dienų. Labai tikiuosi vėjo krypčiai būsiant pietvakarių... "My vas ždem - toropite konej! Pust` poputnye vetry ne b`jut, a laskajut vam spiny!" (liet. "Mes jūsų laukiam - skubinkit arklius! Tegul pakeleivingi vėjai ne daužo, o glosto jums nugaras!")... Ant žemės kelias standartinis, su nestandartiniu sustojimu prie Lidl'o suvalgyti bulkutę ir užgerti ją, kaip kad kadais visai neseniai Kelyje.


Niekur

       Lietuva nuo žemės atrodo lygiai tokia pat graži, miela ir sava, kaip kad ir iš dangaus. Ir kol dar nesugalvota Žemėje geresnės vietos gyventi, aš čia pasilieku. Žinai, o iš kelio neišeisi kaip iš darbo ar gyvenimo - parašęs pareiškimą ar testamentą, todėl aš dar pasilieku jame. Ir gera yra žinoti, kad ne "kartais keliavau autostopu", o "kartais keliavau ne autostopu". Ir džiaugiuosi už kiekvieną jį ir kiekvieną ją - mane pavežusį ar pavežusią, su manimi keliavusį ar keliavusią, mane skaičiusį ar skaičiusią.


Donatas, 2019.09.23
[Youth edition]

Bonus:
Muzika: Fields of gold | Amžinos sesės | Mes jūsų laukiam | Mes jūsų laukiam | Julija | Noriu permainų | Kraujo grupė
Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Rytų Europa
02. Kaunas tai baigiasi, tai vėl prasid...
03. Labas rytas iš palapinės Liublino p...
04. Vandens kaitimas kavai Liublino paš...
05. Kavos ruošimas Liublino pašonėje
06. Saulė kyla kaip visada - rytuose ir...
07. Puikiai įsikūręs (buvo) Liublino pa...
08. Kelias-apvažiavimas ir namas-palapi...
09. Keliautojui rezervuota... Kuprinė
10. Nakvynės vietą už Liublino paliekan...
11. Rytinis stresas
12. Daug mėlynų automobiliukų reiškia d...
13. Kelias ir autostopininkas skirtingo...
14. Negaliu rast varianto kaip palikti ...
15. Į Liublino apvažiavimą su mašina ba...
16. Į Liublino apvažiavimą su mašina ba...
17. Liublino apvažiavimo nebėra
18. Liublino apvažiavimas įveiktas
19. Toks džiaugsmas manęs laukė už Liub...
20. Legendinis keliautojas ir legendini...
21. Autostopininkas ir raitelis arba "K...
22. Į Garliavą
23. Daug liko dar daugiau nuėjus
24. Kaunui amen
25. Frykio draugai
26. Kur prieš dvidešimt metų tranzavau,...
27. Kelionė prasideda, beveik nuo tos p...
28. Kas paveš biržietį link Alytaus?
29. Į asfaltą įmūrytas keliautojas
30. Laikas nakvynei ir nebetoli yra kur...
Visos nuotraukos>