Fuerteventūroje ir Kanaruose [Atlantinė ekspedicija. Ugnies ir vėjų, 2020] Pradedu pasirodymą Vengrijos geležinkelyje [Šiandien prieš dvidešimt metų. Po kuprine, 2019] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 155 850 km. 
Maltoje temsta, o aš dar ne palapinėje [Malta taip pat. Vieno pasivaikščiojimo istorija, 2018] Vartai į žiemos pasaką [Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą, 2012]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Atlantinė ekspedicija. Ugnies ir vėjų Kanarų salos
Šiandien prieš dvidešimt metų. Po kuprine Slovėnija ir kt. Rytų Europa
Artimieji (Rytai). Kitoj Jordano upės pusėj Jordanija
Tolimieji (Rytai). Iš Pietų Korėjos į Japoniją Pietų Korėja, Japonija
Malta taip pat. Vieno pasivaikščiojimo istorija Malta
Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 3 Spausdinti

        Buvo pabėgimas - įžūlus, kvailas, juokingas, šaltos žiemos vidury. Ir kad man dabar taip pažiūrėt ir sužinot su kuo tada išsiruošiau į kelią ir kuo nusprendžiau rizikuot. Sniegas užpustys, šaltis sukaustys, tamsa paslėps. Du keliautojus, juos, amžinus žiemos sargybinius sugalvojusius įveikt. Ne tam, kad čia labai nesigyvenę būtų, ar ko trūkę, ar kad kažką įrodyt sau ir kitiems. Ne tam ir jie saugojo savo paslaptį - šiaurės pašvaistę kažkur šiaurės toliuose. Mes pas ją. Sausio vidurys, ankstyvos vakaro sutemos, kiek žvaigždžių danguje, girgždantis sniegas po kojom, palapinė sniege, vos deganti ir šildanti ugnelė, miegmaišių ir kilimėlių bandymai, stipresnis gėrimas, karšta kava, lašiniai, duona, degtukai. Ryte bundant, kylant, žingsniuojant. Ir kelio romano ketvirta dalis visai ne apie tai.


KELIO ROMANAS


KETVIRTA DALIS


Kitas pavasaris


500-508 puslapiai. Rygos tranzitas

       Dviems mėnesiams nuo aukščiau minimų dienų praėjus, pas mus kovo vidury nei tai dar žiema, nei tai ilgai lauktas pavasaris. Tokiam tarpiniam variante ir iškeliavom tą rytą link Rygos tranzito. Neilgai keliavom, nes Vilniuje ilgai laukti pakeleivingo transporto niekad nereikėjo ir nereikės, o autostradoje prie Ukmergės mus įsodino dar einančius link tinkamos vietos autostopui. Gerai toj Lietuvoj tranzuoti. Važiuodami pro pirmą Rygos tranzito tašką - miesto apvažiavimą, neprašėm ir nereikalavom, kad ten išleistų. Kaip kitaip, juk jis ilgam ir laimingam keliui į šiaurę, o tą kart ten mes nevažiavom. Užeidami į antrą Rygos tranzito tašką - jūrų uostą, norėjom tik šiltai pasėdėti ir pradžiovinti kojas po pasivaikščiojimo per po batais žlaugiančią Rygą. Niekam daugiau netiko tą kart ir jis. Kiek kartų važiavęs pro tą miestą ir kiek kartų jame buvęs, iki tol į katedrą užsukęs nebuvau. Tad kai Evelina pasiūlė ten užeiti ir žinodama mano požiūrį į tokius objektus neabejotinai tikėjosi eilinio neigiamo atsakymo, gavo teigiamą. Katedroje man didžiausią įspūdį paliko senas varinis gaidys, nukeltas nuo bokšto, ant kurio kažkada stypsodamas dairėsi į miestą ir jo apylinkes. Bėgo metai, ką ten metai, amžiai, kol pasenusį gaidį pakeitė naujas gaidys, tiksli jo kopija. Dabar nebesidairo jis į nieką, guli numestas po arkomis mažai kam reikalingas, kur visi norintys gali pasidairyti į jį. Tokia tai liūdna pagrindinio Rygos gaidžio istorija.

       Todėl sakau jums iš tiesų, vyrai, nebūkit kaip tas Rygos gaidys ir kažkada besidairę į neaprėpiamus tolius neleiskit, kad jus nuo ten kas nukeltų ir vėliau numetę į rūsį laikytų kaip eksponatą. Žvalgykitės ir dairykitės - tokios kaip Evelina aišku nerasit, bet kažką panašaus gal ir pavyks. Tada keliausit, rašysit ir žemėje nieko netrūks. Nežinau kas atsitiko ta pavakarę, ar tai mane pamačiusi katedros muziejuje, ar dar ko paveikta, bet į trečią Rygos tranzito tašką - oro uostą, man pasiūlė eiti pėsčiomis. Kiek kartų esat gavę panašų pasiūlymą iš moters, eiti virš dešimties kilometrų ir dar ne pačiu geriausiu oru? Sunku būtų buvę nesutikti, kai panašiems pasiūlymams aš visada atviras. Batai šlapo, kūnai prakaitavo, bet tuos kilometrus mes garbingai nuėjom. Taip naktį prasivartę ant suoliukų, ryte išskridę į Vokietiją, kur dar vieną naktį prasivartę irgi ant suoliukų, užverčiam keturiasdešimt devintą kelio romano skyrių. Kad atsiverstume Maroke sekančius devynis.


509-526 puslapiai. Madam ir Mesjė

       Baisoka šalis tas Marokas, bet apie viską iš eilės. Išsirikiavę eilėje norinčių patekti į tą baisuoklyną, stebėjom aplinką Agadiro oro uoste. Pasus tikrinantis pareigūnas liko labai nepatenkintas užpildytame registracijos lape neradęs viešbučio pavadinimo ir adreso kur mes apsistosime. O man irgi buvo labai gaila, kad lėktuve pildydamas blanką nesumojau parašyti "Žalias namukas, Agadir, Morocco". Ko gi vertos idėjos ateinančios tinkamam laikui praėjus. Pasišaukė jis viršininką, tas irgi labai laimingas nebuvo išvydęs priešais save tokį svetimšalių įžūlumą, bet nors žinojo ką turim toje nelemtoje viešbučio grafoje rašyti. Ir tiktais galutinai įsitikinęs, kad aš tiesiog labai gerai įsiminiau jo užrašytą pavadinimą, prieš tai dar privertęs kokius penkis kartus jį pakartoti, leido mums eiti toliau. Lauke viską užmiršau - ir niekam nereikalingo viešbučio pavadinimą, ir Lietuvoje paliktą nesibaigiančią žiemą, ir Vokietijos pavasarį tranzite. Tada dar nežinojom kas tai per šalis, joje buvo tik gera, šilta ir malonu. Po palme perkomplektavę kuprines ir atsikratę žiemiškų aprangos atributų, išėjom tranzuoti į Maroką. "Madam, mesjė", šaukė mums pavymui šaligatvio šlavėjas. Tada dar nesupratom, vėliau sužinosim, kokią prasmę tie gražiai skambantys prancūziški žodžiai įgauna tame krašte ir kuo jie įpareigoja svetimšalį būti. Vaizdas kelyje kėlė šypseną. Mes, atrodo visai nekvaili žmonės, atvykom į varganą Afriką pakeliauti autostopu. Negaliu nesijuokti pirmą kartą iškeldamas ranką Afrikos kelyje. Iki miesto ne taip ir toli, pamatysi, greitai nuvažiuosim. Pirmos sustojusios mašinos vairuotojas siūlėsi vežti tik už pinigus, tai važiavom su antra, džipu itališkais numeriais. Pro mašinos langą prabėgantys vaizdai nuteikė toli gražu ne patiems geriausiems jausmams ir įspūdžiams, bet nieko nedarysi, kai septyniolika artimiausių dienų teks taikytis su viskuo ką čia turėsim ir kuom čia būsim. Ne faktas, kad pavyks, kaip ne faktas ir tai, kad labai stengsiuos. Išleido mus prie vandenyno, laikas maudynėms. Kalendoriuose buvo kovo 13 diena.

       Vakarop Marokas man buvo įgrisęs ir atsibodęs. Nieko sau, ir tai po vienos viešnagės dienos. Lyg to dar būtų maža, saulei artėjant prie laidos visur aplinkui kur tik įmanoma marokiečių padaugėjo kokius keturis ar penkis kartus. Ir visi jie ten kažkur ėjo, važiavo, šliaužė, ropojo, dauguma be aiškaus tikslo, taip sukeldami bereikalingą triukšmą ir chaosą. Sėdėjom šalikelėj, pikti, bejėgiai ir sugniuždyti. Kas tu esi, miela mano drauge ir kodėl tiek daug nepasakai prieš išvažiuojant. Namie sugalvotas gelbėjimosi planas pasirodė besantis ne visai teisingas į jį atvažiavus. O gelbėtis tada reikėjo. Gyvenom kaip kada, kartais kas sau, kartais kartu - šilti namuose, sotūs valgiaraščiuose, užimti darbuose. Tik kiek namie tu mūsų nesaugok ir kiek nelaikyk, trūks visada to tolimo kelio, besibaigiančio ten kažkur už horizonto, žingsniais ir jausmais jame matuojamų kilometrų, dienų ir naktų, atsibundant, užmiegant šalia vienas kito ir jo. Ausyse skambėjo gražūs žodžiai, pasukdamas galvą į šoną mačiau jų autorę. Apie tai, kad viskas bus gerai, kad vakarui atėjus statysim žalią namuką kaip kad statėm visur ir visada, kad rytoj nuo ryto išsimiegojus bus pirma tikra kelionės diena. Tik gerai viskas nebuvo. Tuos žodžius trypė milžiniška ir purvina slenkančių marokų minia. Pastatyti palapinę neatrodė labai realu, ką jau ten bekalbėti apie miegą joje. Ir nebus čia taip kaip buvo visur. Nuo laukų dar sklido gaivus dvėselienos kvapas. Temo staigiai, tolumoje matėsi kaimas kurlink visi traukė kaip į pažadėtąją žemę. Patraukėm ten ir mes.

       Žingsniuojant šaligatviu marokietiškų žmonių spūstyje nė akimirkai neapleido blogas jausmas, kad tuoj, tuoj kas nors iš tų laukinių suvarys peilį į šoną. Tad ant vieno iš namų išvydęs užrašą "Hotel", skelbiantį kad bent jau šiam vakarui mes išgelbėti, pasidalinau savo atradimu su Evelina, taip be galo ir be krašto ją nudžiugindamas. Ką ir besakyti, džiaugiausi ir aš pats, savo ilgoje ir laimingoje keliautojo istorijoje pagalvot nepagalvojęs, ateisiant dienai, kai taip desperatiškai norėsiu į nakvynę po stogu. Ta diena atėjo, ir ačiū Dievui ne mano namuose Europos. Laiptai iš gatvės vedė nežinia kur, aplinkui trynėsi neaiškūs tipai, užrašas iškaboje buvo tiek nusitrynęs, kad galėjai patikėti viešbutį čia buvus prieš šimtą metų, bet ne dabar. Tačiau kito pasirinkimo tam vakarui neturėjom. Užlipus viršuje pasitiko apsirūkęs žmogysta, suprask tos įstaigos šeimininkas, su kuriuo bendrom pastangom ir šiaip ne taip užpildę registracijos blankus, gavom kambarį už dvidešimt litų dviems. Nusimetę kuprines ir ištiesę ant lovų du pavargusius kūnus, žvalgėm baltas lubas. Ne dangų ir ne žalią stogą. Ir gal tik kaip visada už vakarą protingesnis rytas duos daugiau idėjų. Taip galvodami kaip ir kur čia reiks keliauti, užverčiam penkiasdešimtą kelio romano skyrių. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę šešiolika parų.


527-548 puslapiai. Dykumos mieste

       Ryte šeimininkas buvo neapsirūkęs arba apsirūkęs mažiau ir turbūt vargiai prisiminė ir suvokė kas mes tokie, kada ir iš kur atsiradome jo taip vadinamame "Hotel". Bet tai jau buvo ne mūsų bėdos ir padėkoję vakarykščiam savo gelbėtojui, išėjom. Ačiū šitiems namams, eisim į kitus. Ore sklandė visai pakenčiama ir kaulų nelaužanti šiluma, aplinkui dvėseliena nebesmirdėjo, o vakarykštė dauguma marokiečių tūnojo sulindę arba savo urvuose arba gatvės arbatinėse. Neblaškė ir netrukdė tranzuoti, tad dvejomis mašinomis po šimtą kilometrų atvažiavom į Guelmimą pietuose. Atmosfera kaito miesto gale pasimačius lūšnynams, keliu link kurių gausiais būriais traukė skudurais apsimuturiavusios moterys ir agresyviai atrodantys paaugliai. Svarbiausia, kad artyn mūsų nelindo ir laikydamiesi per šūvio atstumą didesnių nepatogumų nekėlė. Nepiktnaudžiaudami savo sėkme, pasilikom stabdyti prie degalinės. Taip bus ramiau. Iki vartais į dykumą vadinamo Tan-Tano trūko kiek daugiau nei šimto kilometrų. Autostopo kokybę Maroke įvertinus nereikėjo būti jokiu genijum suprasti, jog iki vakaro ten nusigausime be didesnių užlaikymų. Kiek pavažiavus, pusiaukelėje iki Tan-Tano kelias pagaliau ištuštėjo. Ir tik vėjas jame sklaidė šiukšles ir vieną marokietį, besitrinantį aplinkui apleistą pakelės užeigą ir primygtinai kažką mums siūlantį - ar tai nakvynę surasti, ar tai kokį nieką parduoti, ar tai save. Nė vieno tų dalykų nereikėjo, bet išaiškinti tai jam buvo be šansų. Asilas ir tas gal greičiau suprastų. Prancūziški madam ir mesjė skambėjo kaip keiksmažodis.

       Įvažiavimą į Tan-Taną saugo vartai iš dviejų vienas į kitą snukius atsukusių baltų kupranugarių. Rausvos dykumos fone tai atrodo gan kraupiai. Šalia, policijos poste budintys ir kaip visada paslaugūs Afrikos pareigūnai - jie ir keliautojų dokumentus patikrins, ir iš vairuotojo pinigų paimti nepamirš, o viso ko pabaigoj dar ir gero kelio palinkės. Prabangia mauritaniečio mašina tą vakarą mes galėjom važiuoti toliau apie tūkstantį kilometrų per visą Vakarų Sacharą iki pat Mauritanijos, bet atsisakėm pagalvoję ką ten veikti nuvažiavus. Žiūrėti jau ir taip nelabai buvo į ką. Už miesto išvydę kas per kelias veda į dykumos miestą Smarą ir kad juo keliauti autostopu šansų nelabai yra, bent jau tam vakarui buvom priversti ieškoti kitų variantų. O dar iš kažkur išlindę porą laukinių ir galutinai privertė atsitraukti. Bus pirma Afrikos nakvynė palapinėje? Kokia? Neklausinėk tu manęs kaip kad ir aš neklausinėsiu tavęs. Akmenų plotuose, už sienos šalia kelio, ant kuprinių susėdę, lauksim kol sutems. Gal ir visai nebūtų baisu, jei ne kalno apačioje lojantys ir užtilti nesiruošiantys benamiai šunys. Kiek jų ten - neaišku. Ar jie tik alkani, ar alkani labai? Ir belieka tikėtis, jog į kalną lipti nesugalvos, o sugalvoję neužlips. Apžvalgę bekraščius dykumos plotus ir įsižiebiančias miesto šviesas, sulindom į žalią namuką. Šunys triukšmavo dar ilgai, artyn nelįsdami. Daugiau kaip ir niekam pretenzijų tą naktį Maroke neturėjom. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę penkiolika parų.

       Grand Taxi, liaudyje vadinami "grandais" - svarbi Maroko transporto sistemos dalis, diena iš dienos tenkinanti kasdienius vietinių ir atvykėlių poreikius. Sugalvojom ir mes išbandyti. Vokiečių automobilių konstruktoriai nepatikėtų pamatę, kad galima taip ir tiek eksploatuoti senukus mersedesus. Automobiliuose paliktos tik pačios reikalingiausios dalys, tokios kaip kėbulas, variklis, vairas, akseleratoriaus pedalas, ratai, sėdynės, balta spalva ir vairuotojas marokietis. Durų rankenėlės sėkmingai pakeistos gumos gabalais, o apie tokį išradimą kaip langų atidarymas galima tik pasvajoti. Nieko nereikalingo, nes kaipgi kitaip jame sutilptų šeši žmonės be vairuotojo, o po mažiau jie ten retai kada važiuoja. Tad mums tą popietę sekėsi ir pustrečio šimto kilometrų dykumos keliu riedėjom keturiese. Per visą tą laiką nesutikom nė vienos mašinos ir tik policijos postai kaip oazės šmėstelėdavo ir vėl pradingdavo dykumos begalybėje, bet kadangi "grandų" jie nestabdo, tai negaliu pasakyti, buvo jie ten iš tiesų ar tik miražai man vaidenos. Šalikelėse besiganančios kupranugarių kaimenės nors trumpam leisdavo patikėti, kad ir čia galima gyventi. Atvykus į Smarą tebuvo likęs vienas noras - kaip galima greičiau lipti laukan iš tos pragaro mašinos ir eiti arba dar geriau bėgti neatsigręžus.

       Apgyvendinimo įstaigoje, kuri tiek savo personalu tiek ir kambariais labiau priminė durnyną, gavom du atskirus kambarius. Štai tau ir pirmas kartas nakvoti atskirai kelio romane. Visur kartu iki šiol - palapinėje, fūros kabinoje, ant grindų, ant suoliukų, statybose, dovanotame Turkijos viešbučio kambaryje, ar vietose kurių visų jau neprisimintum. Atskirai dabar - dykumos mieste. Susipyko, pagalvos man gero kelio nelinkintys. Atsibodo, jiems pritariamai linkčios kiti. Nesusipykom ir neatsibodom. Bjauri boba registratorė atskyrė, taip ir negavusi raštiško patvirtinimo, kad mes šeima. Tada ir vėl nesumojus ką daryti, tinkamas momentas buvo prarastas. Musulmoniškiau nusiteikusiame pietų Maroke tai arba svarbu, arba pastaroji buvo nepakankamai apsirūkiusi kaip kad pirmasis mūsų nakvynės suteikėjas užvakar. Kambaryje blausiai šviesdama ir musėmis aplipusi lemputė nesugebėjo paslėpti pilkos patalynės spalvos net nuo mano neįgudusių tuose klausimuose akių. Pagalvojus kiek kartų kas ten gulėjo ir ką gulėdami veikė, darėsi bloga. Vienu rankos mostu nušlavęs visą tai ant žemės ir pasitiesęs savo miegmaišį, galėjau patikėti, kad ir tokioje vietoje įmanoma miegoti. Taip išsiskirstydami miegui, prieš tai apvaikščioję miestą ir palydėję nusileidžiančią saulę už jo, užverčiam penkiasdešimt pirmą kelio romano skyrių. Labos nakties, kad ir atskirai. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę keturiolika parų.


549-555 puslapiai. Pamokslas

       Man tas Marokas kaip šuniui penkta koja, trečiai dienai besibaigiant galvojau. O dar ir mielos gyvenimo draugės Evelinos tą vakarą nebuvo šalia. Ištrauktas iš kuprinės Ilfo ir Petrovo "Aukso veršis" bus įdomiau nei tas beprasmis chaosas ir triukšmas už mano lango. Ryte norėjom išvažiuoti kaip atvažiavę. Stotyje "grando" vairuotojui ant lapelio užrašius tą kainą kuria atvažiavom vakar, tas mūsiškį pasiūlymą perbraukė šalia užrašydamas kitą, savaime suprantama ne mažesnį. Galų gale koks skirtumas, derėjimasis į bet kurią pusę yra asmeninis įžeidimas, apgaulės kitas pavadinimas. Nueinant jis dar bandė mus susigrąžinti, tempdamas už alkūnės į savo pusę ir visaip kitaip viliodamas, bet savo šansą jau buvo praradęs. Štai tu, "grando" vairuotojau, jau vyras metuose esi ir nejaugi per savo ilgą bei garbų marokietišką gyvenimą tau neteko girdėti, kad apgaudinėti kitus, o ypač svetimšalius, yra mažų mažiausiai negražu. Matai parašė žmonės tau kainą, ne iš lempos paėmę ar patys sugalvoję, o realiai tą, kuria atvažiavo vakar. Ką, ar tavo gelda kuo geresnė už aną mus vežusią skardinę, o gal joje rankenos išpjautos ne iš padangos ar sportbačio gumos, gal dar pasakysi ir spalva jos ne balta? Tai kad ne, tas pats. Tai kodėl apgaudinėji? Pasipelnyti nori? Na gerai, apmulkinsi tu šiandien užsienietį ant vieno kito euro. Ir ką? Gal tavo Alachas tave to moko ir paskutinio teismo dieną per petį už kiekvieną tokį apgautą kitatikį patapšnot pažadėjo? Sakau tau, musulmone, ne ant tų pataikei, mes šiauriečiai žmonės užgrūdinti, pas mus išgyventi neužtenka mokėti bananą nuo medžio nuskinti. Nieko viršaus to kas tau priklauso negausi. Taip palikę tą sukčių ieškoti kvailių, užverčiam penkiasdešimt antrą kelio romano skyrių. Gerai šalia besant Evelinai, nes kas jei ne ji mane ramintų, tolerancijos ir supratingumo diena iš dienos mokindama. Iki atgalinio reiso į Europą buvo likę šiek tiek mažiau nei keturiolika parų.


556-580 puslapiai. Šioje šalyje nėra vietos keliautojams

       Kelionė vis neprasidėjo ir neprasidėjo. Marokiečiai rinkosi vangiai, o pilno autobuso nepririnkus, niekas niekur nevažiuos. Ne biznis jei autobuse yra laisva vieta. Kažkuris dar atsigabeno miltų malimo mašiną. Nejaugi ir tą sugrūs, mąsčiau vangiai stebėdamas procesą iš šono. Sugrūdo ir dar vietos liko. Gerai, kad kupranugario kas neatvedė. Pagaliau viską sukrovę ir visus paėmę išvažiavom. Buvo praėję dvi valandos. Autobusas - ne "grandas" ir dykumos kelyje jį stabdė visi sutikti policijos postai. Mums tai kas, laiko daug ir bėgiojom paskui kiekvieną pasus nusinešantį pareigūną. Tan-Tane užsipirkę apelsinų dar kartą įsitikinom, kad tai ko gero vienintelis geras dalykas Maroke. Autostopas lengviausias iš lengvų. Kelias vienas ir vaikščioti niekur nereikia. Atėjęs keli ranką ir važiuoji. Vaikų darželio auklėtoja galėtų važinėtis tokiu keliu. Dienai baigiantis kelyje link Tiznito sustojo pirma ir paskutinė fūra Maroke. Ja atvažiavus, iškėliau vieną kuprinę ir nusisukau paimti savosios. Jau norėjau mesti ir tą, kai už durų vietoj ten turėjusios stovėti Evelinos, stovėjo marokietis su pluoštu bilietų rankoje. Tas klounas čia iš kur atsirado? Servisas. Nespėjai žmogus išlipti iš pakeleivingos mašinos, o tau jau siūlo įsigyti bilietus. Į kur, kada, su kuo? Praspyriau jį, kadangi autobusu artimiausiu laiku važiuoti niekur neketinome, o ir vakarui atėjus kur kas labiau reikėjo nakvynės. Radę už miesto visai padorią vietą palapinei, jai ir ruošėmės. Nuėjęs pasižvalgyti link netoli stūksančios mūrinės sienos, radau ten kažką begyvenant. Švietė lemputė ir kažkas atsikosėjo, taip gindamas savo teritoriją. Po velnių, šioje šalyje nėra vietos keliautojams. N