Barselonoje ir Katalonijoje [Atlantinė ekspedicija. Ugnies ir vėjų, 2020] Kuprinė Lietuvos kelyje [Šiandien prieš dvidešimt metų. Po kuprine, 2019] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 155 850 km. 
Suvirtę delfinai [Artimieji (Rytai). Kitoj Jordano upės pusėj, 2018] Trumpos šalies Andoros ilgis 40 km. ir vienas pagrindinis kelias [Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose, 2009]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Atlantinė ekspedicija. Ugnies ir vėjų Kanarų salos
Šiandien prieš dvidešimt metų. Po kuprine Slovėnija ir kt. Rytų Europa
Artimieji (Rytai). Kitoj Jordano upės pusėj Jordanija
Tolimieji (Rytai). Iš Pietų Korėjos į Japoniją Pietų Korėja, Japonija
Malta taip pat. Vieno pasivaikščiojimo istorija Malta
Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Nuotraukos  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

Link Sopoto

Taigi, šį savaitgalį vyko KB kelionė į Lenkijos miestus Sopotą ir Gdanską. Buvo tikimasi pamatyti jūrą ir senamiesčius...
Kelionėje dalyvavo TRYS POROS: Ramunė ir Saulius, Daiva ir Donatas, Rūta ir Remigijus. Pradžia buvo tokia, jog vietoj to, kad išvažiuoti šeštadienį apie 8.00 val. kaip buvo planuota, kelionė, dėl OBJEKTYVIŲ priežasčių prasidėjo tik 11.00 val. Mane su Daiva gana greitai paėmė lietuvių fūra- važiavo du bičai, tad su mumis kabinoje buvo is viso 4 žmones. Važiavo(tiksliau- lenktyniavo padarydami visas fūras, kurios tik buvo jų kelyje) tik iki Marijampolės, tad teko ten išlipti ir visą Marijampolę pereiti. Nors ir stabdėm, eidami miesto apvažiavimu, niekas nestojo. Galų gale, pasitaikė Mersas, važiuojantis 180-190 km/h greičiu. Buvo geras, bet tik iki Jungėnų, o iki Kalvarijų pasienio posto nuvažiavome dar su dviejomis mašinomis. Sutikome Remigijų su Rūta ir dar kažkokį vokišką tranzuotoją. Kadangi per LT/PL sieną pėstute eiti negalima, turėjome ten ieškotis mašinos. Buvo labai didelis fūrų pasirinkimas ir autobusai. Pastovėję ir atsibodę muitininkams (gerai, kad nors leido pabūti po stogeliu, nes lijo), buvome jų sėkmingai įsodinti i lenkų turistų autobusą- štai ką reiškia valdžios žodis, nes prieš tai vairuotojas su mumis net į kalbas nesileido. O čia pasakyta- ir baigta.
Taigi, sėdime tame autobuse, kuris buvo pilnas senolių ir šiaip visokio plauko lenkų, o Lenkijos kaip nėr taip nėr. Įlipę lenkų muitininkas, pažiūrėjo visų pasus, o pamatęs autobuso gale lietuviškus pasus, užtruko ilgiau. Turėjom aiškinti, kur važiuojam, ar nieko nevežam- lygtai būtų ką ten vežti. Keistuoliai..

Kol patekome i lenkus, praėjo pusantros valandos. Mano patarimas: NIEKAD GYVENIME NEVAŽIUOKIT PER LT/PL SIENĄ AUTOBUSAIS- ypač lenkų. Nebent, niekur neskubat, bet ir tai- nieko gero. Taigi, šiaip ne taip 16.00 val. Buvome Suvalkuose- 30 km. nuo Lietuvos, apie 400 km. iki Sopoto. Ten, Suvalkuose, tas vokiškas tranzuotojas pasidarė labai vaišingas, pakvietė į piceriją, bet kadangi jos nerado, tai privaišino sausainiais, šokoladais, dar ten kažkuo, nupirko gėrimo. Geras žmogus.

Žiauriai lijo lietus, ir mes galutinai supratę, kad į Sopotą tikrai nenuvyksime iki tam tikro laiko (reikėjo būtinai grįžti sekmadienio pavakare į Lietuvą), nusprendėme sukti namo. Šį kartą važiavome pro Seinus, o kad geriau sektųsi, prisijaukinome kokį tai pankuojantį vietinį šunį. Taip ir tranzavom, ten, Suvalkuose: lyja lietus, mes visi permirkę, tas šuo bėgioja aplinkui, niekas nestoja. Geras vaizdas- ta proga ir nusifotografavom.
Tą 30 km. iki PL/LT sienos nuvažiavome su 5 mašinomis (nors ne, teisingiau su 4, nes kažin ar galima "trabantą" vadinti mašina) ir buvome ten apie 20.30 val. Ten jau be mūsų buvo kokie tai bičai, kurie pareiškė, kad atsiradę pirmesni ir laukia čia jau 3 valandas. Tai ir buvo matyti, nes jų blaivumo laipsnis buvo abejotinas. Bet jie iki tol neturėjo progos išvažiuoti, nes laukimas vyko bare, o mašinų vairuotojai to, kaip aš supratau, žinoti negalėjo. Tad jų ir nepaėmė… Bet kuriuo atveju, netrukus atvažiavo ir Remigijus su Rūta. Šuns nutarėme nelaukti...
Apie 21.20 val. tie bičai rado mašiną į Kauną, susidėjo į ją savo tašes ir jau ruošėsi važiuoti, palikę mus ant ledo. Bet kadangi vienas iš jų sugebėjo iki išvažiuojant apsivemti, tai jiems vis dėlto teko išsiimti tašes ir grįžti į barą. Štai ką reiškia nelaikyti savo skrandžio turinio prie savęs… Mes atrodėme blaiviai, todėl Remigijus ir Rūta sėkmingai išvažiavo su ta mašina. Aš su Daiva dar palaukėm kokį 10 min. ir prieš 22 val. jau lėkėme Lietuvos keliais link Vilniaus.Ten buvome apie vidurnaktį ir dar turėjome progos pasivaikščioti iki Baltupių...
Šiandien ryte grįžau iš Vilniaus į Kauną. Teko dar kartą pavažiuoti su LRS (seimo) mašina.

Vėliau sužinojau, kad Sauliui ir Ramunei sekėsi geriau, bent jau tam tikra prasme. Šeštadienį jie spėjo nuvažiuoti iki Ostrodos, nuo kurios gal koks 120 km. iki Sopoto. Ten juos užklupo naktis, kurią teko praleisti po kokiu tai medžiu (Ramunės žodžiais sakant- paramstyti medžius). Toliau cituoju Sauliaus mintis: "Paryčiui šokom į trasą. Kažkoks pankas cigarečių ten visų prašinėjo. Nu ir pradėjo jis su mumis ten šnekėtis, nors mes jo beveik nesupratom. Supratau kai jis sake "man lenkai cigarečių neduoda, o jūs tikitės, kad jums dar sustos...". Be to, kiekvieną brolį lenką siuntė į visas puses, visus k..vom vadino. Nutarė jis mums padėd tranzuot. O jau visai trukęs... Važiuoja kokia fūra, tas koja pakelia arba pats ant kelio vidurio iššoka... Žodžiu, sugadino visą kliovą. Susinervijom su Ramune ir pasukom link Suvalkų. O dar ir iš kitų važiavusių nieko nesutikom. Mes taip ir pagalvojom, kad Gdanske mūsų niekas nelaukia".
Tokia tad KB kelionė į Sopotą arba i Suvalkus...Kaip kam geriau.

Dėkui:

Ramunei: už tai, kad nepyksta.
Sauliui: už tai, kad ryte jam reikėjo nueiti į vieną vietą.
Daivai: už gerą nuotaiką visur ir visada.
Remigijui: kad važiavo ne į Kaliningradą, o į Lenkiją.
Rūtai: už juoką ir šypsenas.
sau: už bedimą į bet kurią žemėlapio vietą ir važiavimą ten. Kur dar važiuoti, jei ne bet kur...


Žiūrimiausios nuotraukos:
01. Grįžtam su Daiva iš Sopoto. Iki Lie...
Visos nuotraukos>