Lanzarotėje ir Kanaruose [Atlantinė ekspedicija. Ugnies ir vėjų, 2020] Ir koks gali būti autostopas tokioje vietoje? [Šiandien prieš dvidešimt metų. Po kuprine, 2019] D o n a t o   K E L Y J E

Kelionėje nebūna taško A, iš kurio išvažiuoji ir taško B, į kurį važiuoji. Kelionėje yra taškas A, iš kurio išvažiuoji ir taškas A, į kurį tau (reikia) sugrįžti...
 Nuo 1997 m. mėgstu keliauti autostopu Autostopu jau nukeliavau 155 850 km. 
Trečiai nakvynei Pietų Korėjoje pasibaigus - gyvas, sveikas ir... išsimiegojęs. Vienu žodžiu - kaip agurkėlis [Tolimieji (Rytai). Iš Pietų Korėjos į Japoniją, 2018] Virš Laplandijos miškų ir tolių dar ilgai aidės plojimų bei ovacijų jūra ir garsas - vidurnakčio saulei po jos spektaklio [Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą!, 2017]
Pradžia
Pasakojimai
Nuotraukos
Keliautojo CV
Mano ir apie
Svečių knyga
Nuorodos

Atlantinė ekspedicija. Ugnies ir vėjų Kanarų salos
Šiandien prieš dvidešimt metų. Po kuprine Slovėnija ir kt. Rytų Europa
Artimieji (Rytai). Kitoj Jordano upės pusėj Jordanija
Tolimieji (Rytai). Iš Pietų Korėjos į Japoniją Pietų Korėja, Japonija
Malta taip pat. Vieno pasivaikščiojimo istorija Malta
Kelio romanas. XIV dalis. Ačiū už autostopą! Suomija, Rusija
Trys Tanai ir viena Tana (Vidurinė Azija) Tadžikistanas, Kirgizstanas, Kazachstanas
Vienuolika ir viena naktis (Arabijos pasakos) Omanas ir JAE
Žmogus ir kiaulė (Kaukazo istorijos) Armėnija ir Gruzija
Kelio romanas. XIII dalis. Pranašų keliais Izraelis ir Palestina
Kelio romanas. XII dalis. Niekam tikusi žemė Islandija
Kelio romanas. XI dalis. Po daug daug metų Kipras, Anglija, Pabaltijys
Vienos kelionės istorija. 54 liudininkai Suomija, Švedija
Darbas. Pergalė. Gegužis. Baltarusija
Kelio romanas. X dalis. Lengvi keliai Suomija
Kelio romanas. IX dalis. Su autostopu iš Rusijos Rusija
Kelio romanas. VIII dalis. Kitoj poliarinio rato pusėj, žiemą Suomija, Švedija
Kelio romanas. VII dalis. Persija, (metai) 1391 Iranas, Turkija
Kelio romanas. VI dalis. Artimieji Užsienis (Turkija)
Kelio romanas. V dalis. Nordkapas Suomija, Norvegija, Švedija
Kelio romanas. IV dalis. Kitas pavasaris Marokas, Vakarų Sachara
Kelio romanas. III dalis. Šiaurės pasiimti Švedija, Suomija, Norvegija
Kelio romanas. II dalis. Įkalinti autobanuose Iki Ispanijos ir Portugalijos
Kelio romanas. I dalis. R.K. Iki Turkijos ir Gruzijos
Nordkapas ir kita šiaurė Iki šiauriausio Europos taško
Portugalija buržujiškai
Ledinis turas I-II
Šiaurėje su turistais
Šiaurė nesėkminga II
Britų salose
Šiaurė nesėkminga I
Krymas ir kita Ukraina
Traukinio bėgiais
Albanija ir Graikija
Aktyvus poilsis Norvegijoje
Aplink Lietuvą III
Balkanai ir Turkija
Ispanijos vynuogės II
Ispanijos vynuogės I
Aplink Lietuvą II
Į Siciliją
Bastymasis po Europą
Į Rygą
Išvyka į Kučiūnus
Rytas ateis...
Naujieji Nidoje
Senis šaltis trasoje
Į Mozūrų kraštą
Autostopo varžybose
Aplink Lietuvą I
Į Slovėniją
Danija, laikykis
Link Portugalijos
Į Vengriją
Į Kolką Latvijoje
Link Sopoto
Po pietryčių Europą
Į Nidą ir Kaliningradą
Į Latviją ir Estiją
  Pasakojimas  |  Informacija  |  Komentarai 0 Spausdinti

Į Vengriją

Linkėjimai iš Budapešto ir kitos Vengrijos, kur sutinka su dainomis ir kur vynas pigesnis už pieną,iš kalnuotos ir lietingos Slovakijos, iš netikėtai draugiškos Lenkijos. Tą penktadienį (birželio 18 dieną) į Budapeštą iš Kauno išvažiavo trys poros: Donatas ir Daiva, Remigijus ir Asta, Mikas ir Germantė. Visi mes turėjome susitikti Budapešte sekmadienį, bet kol kas dėl nežinomų priežasčių, susitikimas neįvyko.
Mes (Donatas ir Daiva) Budapešte buvom šeštadienį, birželio 19 d. 18.30 val. Ten prabuvome visą parą ir sekmadienį vakare pasukome link Lietuvos. Kaune buvom antradienį 11.00 val. Taigi, kelyje į Vengriją ir atgal užtrukom 4 paras.

Penktadienis, birželio 18 d.

Kelionė į Budapeštą ir kitą Vengriją prasidėjo Garliavoj. Šis kaimas palaipsniui tampa Kauno tranzuotojų langu į Lenkiją ir Europą. Bet dabar ne apie tai. Taigi, stovim 9.30 val. kelyje, vedančiame į Alytų ir laukiam pakeleivingo transporto. Praėjus 20 minučių vienas toks sustojo, ir gan greitai mes atsirandam už Alytaus, sankryžoje, kai iki Lazdijų koks 20 km. Čia laukti daug nereikėjo ir lenkų sieną pasiekėm dar prieš 11.00 val. Vos tik išlipam iš tos mašinos, žiūriu, stovi transportas- ir nors jis ten tebuvo vienintelis ir ne pats geriausias, bet sutarėm, kad i Augustow'ą nuveš. Vairuotojas taip ir norėjo padaryti, bet jo geriems ketinimams sutrukdė pikti lenkų muitininkai. Buvo išaiškinta, kad jo transporto priemonė priskiriama prie krovininių, o tokiam tipui per tą punktą važiuoti negalima. Negalima, tai negalima, turėjom ir mes išlipti. Beje, tas muitininkas buvo apskritai nelabai draugiškai nusiteikęs lietuvių (mūsų) atžvilgiu. Kodėl- ogi radom ten mikroautobusiuką, jau ruošėmės su juo nuvažiuoti, bet mūsų pasai buvo paimti ir laukėm kokį 15 min. kol juos pagrąžins. Negrąžino, mikro išvažiavo, nes skubėjo, o mes likom stovėti. Vos tik ta mašinėlė išvažiavo, mūsų pasai atsirado pas mus. Aš ant to lenko supykau...
Bet kaip sakoma, pyk nepykęs, o važiuoti tai reikia. Sekančias dvi valandas prastovėjom Lenkijos pusėje, mašinų nebuvo, kol galų gale, netekusius kantrybės, mus, einančius Lenkijos keliu, pasivijo mašina, kuria važiavo musų kelionės draugai Asta ir Remigijus, sustojo, ir įsisodino pas save. Atsiradom Augustow'e. Gan greitai sustojo mašina iki Bialystok, sulipom į ją, pamojavom draugams ir nulėkėm tolyn. Tas miestas pasirodė kur kas didesnis, nei aš maniau, ėjom beveik valandą. Sustojo koks tai bičas ir jo pagalba atsiradom miesto gale, patekdami į gausų tranzuotojų būrį. Beliko tikėti savo sėkme, taip ir padarėm- to pasekoje greitai sėdėjom dar vienoj mašinoj. Buvo jau apie 16.00 val. ir mes, pakeisdami keletą mašinų, atsiradom kaime, esančiam kokį 20 km. iki dar vieno Lenkijos didmiesčio- Lublin. Žemėlapyje tas miestas atrodė grėsmingai didelis, dar grėsmingiau jis atrodė pro mašinos langus, mašinos, kuri vežė mus tamsėjančiomis gatvėmis. Gerai, kad pavyko suderinti su vairuotoju ir jis mus per tą miestą pravežė. Man ant širdies tapo lengviau. Galbūt todėl ir lietus pradėjo lyti...
Taigi, išleido mus kokiame tai kaime, esančiame šiek tiek už Lublin'o, į visišką tamsą. Bet mes vilties nepraradom, ji mūsų irgi, ir greit jau sėdėjom "trabante"(kas nežinot- tai transporto priemonė, kurią gauna kiekvienas lenkas, sulaukęs pilnametystės ir pavadina ją savo nuosavu "kibiru"). Tai va, tą vairuotoją pamokinom rusų kalbos, įvertinom jo žinias ir išlipom dar vienam kaime. Pakeitę dar porą mašinų, leidom nakčiai mus užklupti Nisko miestelyje. Pažiūrėję į žemėlapį pamatytumėte, kad iki tos vietos, kur buvom susitarę susitikti su Asta ir Remigijum, t.y. Rzeszow miesto buvo belikę visai nedaug. Nusprendėm eiti miegoti. Teko ieškotis kokio tai stogo, nes žolė jau buvo šlapia, o miegmaišių tai nešlapinsi juk. Greitai jau kietai miegojom, nes Lenkijoj naktys ramios.

Šeštadienis, birželio 19 d.

Prasidėjo apsiniaukusiu oru ir nestojančiomis mašinomis. Šiaip ne taip, dviejų transportų pagalba, atsiradom išsvajotąjam Rzeszow. Ta proga jį ir pereiti teko. Tikrai nieko gero, tik- valandą nesibaigiantis miestas... Jo gale gan greit sustojo mašinikė. Tas bičas mums papasakojo, kaip greičiau pasiekti Slovakijos sieną. Juo patikėję, nuvažiavom iki Strzyzow, o iš ten- į Krosno. Pasisėmėm vandens ir išvažiavom toliau- iki Dukla. Čia STOP- noriu jums papasakoti apie šį kaimelį. Kaimelis kaip ir kiti, jei ne dvi aplinkybės. Pirma- labai jau gražūs kalnai ten, o kitą- be viso kitko, ten dar ir paminklas yra. Spėkit kam... Ogi pačiam Romos popiežiui- tam pačiam lenkų senukui, kuris dabar vadovauja viskam iš Vatikano. Bet palikim jį ramybėj. Mes irgi taip padarėm ir dar dviejomis mašinomis atsiradom ant PL/SK sienos. Tai nutiko kokią 12.00 val. Vianam fūristui prasitariau, kad būtų gerai į Košice(SK) patekti... Perėjom sieną pėstute ir laukėm išgelbėjimo, t.y.- mašinos. Tas fūristas, vos tik pravažiavęs sieną ir pamatęs mus, sustojo. Nupasakojo, kad į Košice dabar tai nevažiuoja, bet gali pametėti kokį 70 km. Ten yra jo namai- Vranov. Mes ten važiuoti galėjom, nes tai pakeliui...
Slovakijoj aš jau antrą kartą ir mane ši šalis žavi- jos kalnai, tarp jų bėgantys keliukai, draugiški žmonės. Žmonių draugiškumu teko įsitikinti, kai viename kieme paprašius vandens, buvom pavaišinti ir duona su lašiniai, ir gėrimu. Net gera paliko, kokie ten žmonės. Padėkojom jiems, ir patraukėm toliau stabdyti mašinų. Sustojo kažkas, nuvežė ne kažkur, o į tokį kaimą ar miestelį, Sečovce vadinamu. Ten kiek pastrigom, bet apie 14.30 val. buvom ant Košice apvažiavimo. Lįsti į tą miestą jau nenorėjom, sustabdėm mašinikę, išvežusią mus į tiesų kelią, vedantį link Vengrijos. Kaitinant karščiui, sustojo fūra ir taip pasiekėm SK/H sieną.
Vengrija sutiko su dainomis. Vos tik patekom į šios šalies teritoriją, iššoko koks tai bičas, jis turėjo gitarą ir balsą. Tuo pasinaudodamas, sudainavo kažką panašaus į čigonišką dainą. Net ašarą buvo galima išspausti... Pabaigoj paprašė pinigų. Aš jam lietuviškai pasakiau, kad menas neturi kainos. Jis nepatikėjo- matyt, pas juos viskas kitaip. Šiaip, ar taip, sustojus mašinai, pasiekėm už poros kilometrų buvusį kaimą. Ten radom prisirpusias vyšnias. Taip jas bevalgant ir tik tarp kitko stabdant mašinas, sustojo bičas, kurio paklausus gal jis važiuoja į Budapeštą, gavom teigiamą atsakymą. Tai nutiko 16.30 val. Tuos 250 km. iki Budapešto važiavom apsemtais keliais, po to mokomu autobanu, kol įvažiavom į Budapeštą. Apie 19.00 val. buvome prie Parlamento Rūmų, ant Dunojaus kranto. Nuo Kauno iki Budapešto per 34 valandas... Tą vakarą išvaikščiojom centrą, dar patekom į kokią tai miesto šventę, nusiprausėm Dunojuje. Atėjus nakčiai, beieškodami vietos nakvynei, netikėtai atradom Budapešto žymiausias vietas- pilių arsenalą. Bet tada ne tai buvo galvoj- norėjom miego- visą kitką palikom rytojui...

Sekmadienis, birželio 20 d.

Prabundu ryte 7.30 val.- Daivos nėra. Na va, pagalvojau, moteris pabėgo. Šiek tiek nuramino raštelis, kuriame buvo pasakojama, kad ji- t.y. Daiva, tuoj sugrįš. Taip ir atsitiko ir nerimauti daugiau neteko. Tada pradėjom apžiūrinėti tas pilis. Įspūdis vienas- Vengrijos karaliai gyveno puikiai- ir kaip jie ten nepasiklysdavo tuose kiemuose. Ir arklius gerbė jie- ten tiek paminklų jiems. Ir šiaip, tuose kiemuose pilna paminklų viskam, pilna bažnyčių, pilna turistų... Bet dabar ne apie juos.
Po visų tų pilių, patraukėm ieškoti dar vienos įžymybės - pigaus vengriško vyno. Ir radom... Jo kaina mane nudžiugino ir buvo lygi apie 4.00 Litus. Nusipirkau porą butelių. Tada patraukėm į MargitSziget salą. Ieškojome vietos, kur galima būtų išsimaugdyti. Deja... Apėjus visą salą, nieko panašaus į pliažą neradom. Grižom į išeities tašką ir tada bandžiau maugdytis ten. Tiesa, Daivai tas mano maugdymasis nelabai pasirodė panašus į maugdymąsį, bet man tai visai patiko. Gal tik vanduo per šaltas buvo ir srovė Dunojuj ne iš silpnųjų...
15.00 val. buvome susitikimo vietoje- po Margit hid tiltu, rytinėje Dunojaus pusėje. Nei Mikas su Germante, nei Asta su Remigijum, taip ir nepasirodė. Atėjus 16.00 val. padėtis buvo tokia pati. Su Daiva nusprendėm eiti į netoliese esantį parkelį. Ten, sėdėdamas po medžiu, pradėjau gurkšnoti vengrišką vyną. 17.00 val. susitikimo vietoje irgi niekas nepasirodė. Vynas kuo toliau, tuo skanesnis darėsi vis. Ir vadinos Rubin...
Daiva išėjo dar ten kažko apžiūrėti. Jai dar buvo per mažai įspūdžių, o man tai jau užteko. Tad pasilikau sėdėti. Taip ir vyno butelys ištuštėjo, ir 18.00 val. atėjo, o mūsų draugai taip ir nepasirodė. 18.20 val. pajudėjom trasos link. Pakeliui labai norėjau dar vyno nusipirkti, bet parduotuvių ten nebuvo. Ir ką ten žmonės valgo?
20.30 val. buvom trasoje. Vos tik pakėlus ranka- ta prasme, pradėjus tranzuoti, sustojo vos ne pirma mašina. Su ja pavažiavom kokį 10 km. Išlipus kaime- ta pati situacija- sutranzavom mašiną per kelias sekundes. Atsiradom kažkur vidury kalnų. Temstant pakilo rūkas ir drėgmė. Nusprendėm žygiuoti tolyn- o kas mums beliko, nebent tik žiūrėti į įspūdingai atrodančius kalnus. Tai ir darėm. Sustojus dar vienai mašinai, kai jau buvom vidury miškų, atsikvėpėm lengviau. Gan greitai buvom miestely- 10 km. iki sienos. Pastabdėm mašinas kokią valandą ir nuėjom miegoti ten, dar Vengrijoje, ant šlapios žolės pasitiesę miegmaišius. Naktys ir ten ramios.

Pirmadienis, birželio 21 d.

Viskas prasidėjo 4.30 val. Iš to miestelio pajudėjom pėstute. Eidami sustabdėm mašiną, pavežusią mus 7 km. Likusius kilometrus nusprendėm įveikti savo jėgomis. Porą kartų užsirovėm ant pasienio policijos ir prisiragavom vyšnių- jos jau ten prisirpusios ir didelės. 7.00 val. buvom Slovakijos miestelyje Šahy. Vienas diedukas pametėjo kokį 20 km. Tada jau tranzavom apsupti kalnų. Mašinų gal ir nedaug, bet sustojo tai greit. Ir nuvažiavom iki pat Banska Bystrica miesto. Paskutinį kartą, kai teko būti jame, buvom strigę kokias 2 valandas. Dabar atsitiko tas pats. Man šis miestas daros užkeiktas. Didelės kantrybės dėka, sustabdėm mašiną iki Ružomberok. O iš ten važiavom su jaunu italų kilmės biču (bent jau jis taip sakė). Dar pasakojo apie savo laisvalaikį ir pasigyrė, vakar užgėręs degtinės su kokainu. Gal dėl to ir dainavo mums...
Toliau buvo Dolny Kubin, Nižna ir lietus. Bandėm slėptis nuo lietaus, bet jis vis nesibaiginėjo. Tada vėl išėjom į kelią ir vos pakėlus ranką, sustojo bičas, nuvežęs iki pat SK/PL sienos. Čia lenkai nebuvo labai draugiški, iš kart pasiteiravo, kiek mes pinigų turim. Man pasakius sumą, pranešė, kad mes neturim teisės patekti į Lenkiją. Galų gale patikėjo, kad mes nesiruošiam Lenkijoj pasilikti, bet dėl šventos ramybės ant antspaudo užrašė žodelį Tranzyt. Taip atsiradom Lenkijoj, iš kurios aš norėjau kuo greičiau dingti į Lietuvą. Bet 800 km. iki Kauno- tolokai. Apžiūrėjęs mašinas, išvydau fūrą su lietuviškais numeriais. Nuėjau prie vairuotojo ir prabilau į jį lietuviškai. Vienas kitą supratom- jis važiavo į Lietuvą, bet tą dien turėjo nuvažiuoti tik iki Radomce- tai 150 km. iki Varšuvos.
15.30 val. sulipom į tą fūrą ir patraukėm link namų. Važiavo jis iš Italijos, tad klausėmės jo apie tuos kraštus, apie tų šalių banditus ir kitką. Po kokių 4 valandų buvom nuvažiavę 250 km. Išlipom, atsisveikinom ir nuėjom tranzuoti. Sustojo dar viena fūra- iki Piotrkow Trybunalski. 21.00 val buvom apie 120 km. nuo Varšuvos. Tada tai jau sustojo transportas- greitis buvo apie 140 km/h, nežiūrint į tai, kad žiauriai lijo lietus. Taip po valandos buvom Lenkijos sostinėj. Lenkų draugiškumas mane dar kartą nustebino- sužinojęs, kad mums reikia į Lietuvos pusę, vairuotojas mus pravežė per visą Varšuvą- tiesiai į Bialystok kelią. Važiavom apie pusvalandį fantastiškai apšviestomis Varšuvos gatvėmis, karts nuo karto pagalvodami, kaip reiktų pereiti tokio dydžio miestą. To nereikėjo, bent jau šį kartą ir apie 23.30 val. mes galutinai išsigavom iš Varšuvos.

Antradienis, birželio 22 d.

0.10 val. mus, beeinančius šaligatviu, kažkas šaukia. Koks tai bičas, išlindęs iš mašinos kabinos. Sako, gal važiuojat kur(aišku, lenkiškai). Pasakius, kad taip, buvom pakviesti važiuoti kartu. Labai linksmas diedulia, kalbėjęs tai rusiškai, tai lenkiškai, pasakojęs visus savo nuotykius nuo Ispanijos iki Lietuvos, privaišinęs mus braškėmis ir kava, visą naktį neleidęs miegoti savo kalbomis, ne tik kad atvežė iki Augustow'o, bet dar ir fūrą padėjo sustabdyti. Pasikeitėm adresais ir išsiskirstėm kas sau- mes į Lietuvą, jis- velnias žino kur.
Iš tos fūros išlipom ant PL/LT sienos. Žinojom, kad PL/LT sienos be automobilio pereiti negalima. Bet pabandyti tai nusprendėme. Dviems Kelbroliams tai jau buvo pavykę padaryti, kai jie grįžinėjo iš Čekijos ir Austrijos. Tie didvyriai- tai Saulius ir Remigijus. Jais tapom ir mes- Donatas ir Daiva. Ko gero, Lietuvoj galima ant pirštų suskaičiuoti žmones, kuriems tai pavyko padaryti. Tiesa, pamatę mus pėsčius, lietuvių muitininkai buvo šiek tiek nustebę... Bet tai jau jų reikalas.
Lietuvos pusėj sulaukėm savo fūros ir apie 10.00 val. buvom ant šiaurinio Kauno apvažiavimo. Aš patraukiau į Kauną- namo, Daiva- irgi namo, tik į Vilnių...

Tokia tad KB kelionė į Vengriją, kur sutinka su dainomis, kur vynas pigesnis už pieną. Kelionė per kalnuotą ir lietingą Slovakiją ir netikėtai draugišką Lenkiją. Iš Kauno į Vengriją. Yra šalys, kur norisi sugrįžti...
Linkėjimai visiems važiavusiems ir padėjusiems važiuoti... Ir aišku, sugedusiam Daivos fotikui- tai jau tampa tradicija, kai nuotraukos lieka atminty. Gal taip ir geriau...