Kelionė į Kolką, arba Trise Latvijoje, neskaitant Donato

Išvažiuodamas ryte iš Kauno, turėjau du tikslus. Pirmasis iš jų- iki 8.00 val. reikėjo žūt būt atsirasti Panevėžyje, kur turėjau susitikti su trimis vilnietėmis, panorusiomis kartu važiuoti, o antrasis- iki vakaro atsirasti Kolkoje (LV), kur turėjo įvykti KB pavasario kelionių sezono uždarymas. Tam, kad visą tai įgyvendinti, iš Kauno pradėjau išvažiuoti apie 5.00 val. Deja, tranzas nebuvo ypatingai geras ir gal tik po kokios pusantros valandos sustojo fūra, bevažiuojanti į Rygą. Tad mums buvo pakeliui. Beje, iš viso Kolką tą dieną turėjome pasiekti 8 žmonės, tik kiti keturi- Remigijus, Renata, Jotvingė, Asta, išvažiavo iš Kauno apie 7.00 val.

Panevėžyje atsiradau prieš 8.00 val. Nė vienos iš merginų dar nebuvo,kol po kiek tai laiko atvažiavo Nomeda. Tada beliko sulaukti Daivos ir Ramunės ir traukti Latvijos link. Deja, daugiau autostopo Lietuvoje tą dieną išbandyti neteko, nes mūsų lauktos merginos atvyko su į Rygą važiuojančia mašina ir buvo ant tiek geros, kad priėmė ir mus. Štai nuo tada ir prasidėjo... Vienas bičas tarp trijų moterų- visą kelią iki Kolkos. Mašinoje bandžiau išaiškinti merginoms visas subtilybes, kaip apvažiuoti Rygą, kas tai yra Kolka, bet jos manęs mažai klausė, nes ir pačios visą tai puikiai žinojo... Ir daug juokėsi, toks jau jų linksmas būdas.

Paleido mus prieš Kekavą, apie 10.00 val. Dar tada nežinojau, kad beveik visą kelią iki Kolkos važiuosime senu geru metodu- dviems sustoja, keturi važiuoja. Taip ir buvo. Gana greitai sustojo fantastiška mašina- Ford Taurus, tokia visa nauja ir blizganti, ir pavežė 20 km. Na ką, pagalvojau, visai neblogai, pusė Rygos apvažiavimo įveikta. Deja, ten strigome apie valandą, kol galų gale kažkas sustojo ir pavežė iki Jūrmalos. Miesto ilgis nepaliko jokių vilčių jį pereiti. Jūrą nusprendėme pamatyti kitur, tad pradėjom stabdyti mašinas. Sustojo koks tai bičas, kuris buvo amerikonas, turėjo valandą laiko ir važiavo bet kur. Įtikinti, kad nuvežtų iki Kolkos, jo nepavyko, bet iki Ragaciems tai pavežė- tai šiek tiek už Jūrmalos. Tame kaime pamatėme jūrą, bet ten viskas smirdėjo žuvimi.

Apie 13 valandą išėjome į trasą ir gal po kokių 20 min. sustojo moteriškės vairuojama mašina, kuri mus pametėjo kokį 20 km. Nieko sau, toje mašinoje buvau vienas bičas jau tarp keturių moterų. Visai nieko. Tame kaime neužilgo sustojo dar viena dar vienos moteriškės (šį kart jau pagyvenusios) vairuojama mašina, nuvežusi mus iki miestelio Roja (skamba beveik kaip Rojus). Deja, iki rojaus ten buvo toli... Mašinų skaičius per 10 min. retai kada viršydavo 0, o jei ir pravažiuodavo kas nors, tai mūsų neimdavo. Galų gale koks tai bičas pavežė dar 10 km. ir mums pasakęs, kad iki Kolkos liko 10 km., paliko kažkur vidury miško. Kaip vėliau sužinojau, tai buvo dezinformacija, nes mus iki ten skyrė 20 km. Porą kilometrų nuėjom pėstute, kol nesustojo 600-inis Mersas. Kuriems iš mūsų jis sustojo- taip ir iki šiol liko neaišku, bet nuvažiavom aš ir Nomeda. Beje, vairavo tą mašiną vėl moteris. Na ir populiarumas gi mano...

Buvome Kolkoje apie 18.00 val. Neblogas rezultatas. Pervažiavom su tuo Mersu visą miestelį ir atgal. Aš tikėjausi, kad jame bus tik kokios dvi žvejų trobos ir jūra. Bet ne. Miestelis kaip miestelis- rodos dvi bažnyčios, autobusų stotelė, daugiau kaip ir nieko. Atvažiavus Ramunei su Daiva, patraukėm pajūriu link Kolkos rago. Kol merginos sėdėjo ant futuristinio paminklo, kuris buvo paplūdimyje, aš nuėjau į to rago "smaigalį"- jei galima jį taip pavadinti. Tai va, įbridau ten į jūrą- vaizdas ir jausmas geras- iš dešinės banguoja į kairę, iš kairės jūros pusės- į dešinę. O aš stovių ten, kur tos bangos susidaužia. Ganėtinai įdomu, tai ko gero vienintelė pramoga tame kaime.
Dar pabraidžiojom visi Baltijos jūroj ir moterys nusprendė, kad reikia Kolką palikti dar šį vakar, nelaukiant kitų, kurie turėjo atvykti iki vidurnakčio. Nors ir nelabai norėjau su tuo sutikti, bet... ką tu padarysi, kai esi vienas tarp trijų merginų. Nusprendėme dar kartą pereiti tą kaimą, kad įsitikinti, jog niekas be mūsų daugiau neatvažiavo. Perėjo, bet mūsiškių nesutikom ir patraukėm atgal, vėl per visą Kolką, į kelią, vedantį į Ventspils. Būdami tame žvyrkelyje, galutinai nusprendėme, kad geriau grįžti tuo pačiu keliu, kaip ir atvažiavome.Toks tad būna nuomonės pastovumas. Vėl perėjome visą Kolką- man tai jau buvo 6 kartas, tad galima sakyti, kad tą kaimą žinau kaip gimtą.

Pradėjom tranzuoti apie 21 val., gan greitai sustojo diedas, kuris mus ne tik pavežė iki Roja, bet dar pasakė, kad tas kelias, kuriuo mes tikėjomės nusigauti į Ventspils- yra beveik nevažinėjamas. Tad, jai kas būsit ten, atminkit tai ir paminėkit mus geru žodžiu. Bet dabar ne apie tai. Dar viena mašina pavežė kokį 15 km. ir atsidūrėme kažkokiame kaime, radome autobusų stotelę ir susėdome ten. Aš bandžiau užmigti, bet nelabai sekėsi, tad sugrįžau ant suoliuko pas savo moteris. Karts nuo karto pravažiuodavo viena kita mašina, kol galų gale sustojo žiguliukas, o iš jo išvirto koks penketas girtų pankų. Jų pasiūlymas buvo važiuoti kažkur pasitūsinti. Gerai, kad buvo jie nepiktybiški, tad mūsų atsisakymą priėmė draugiškai, pažadėję dar sugrįžti ir mus išvežti iš tos skylės.
Po kokios pusės valandos sustojo bičas, kuris pavežė mus vėl 15 km. Jis buvo geras, nepaliko mūsų lauke, o nusivežė į vietinį barą. Čia aš pasijutau žmogumi... Tas bičas mus vaišino- pradžioj nupirko arbatos, o vėliau man paėmė bokalą alaus, o merginoms- kažkokius kokteilius. Nusprendėm tame bare sulaukti ryto. Merginos nuėjo į šokių aikštelę, o aš pasilikau bare. Įdomus ten žmonių kontingentas- sunku nupasakoti, kas ten vyko. Tad ir nepasakosiu. Vėliau sugrįžo merginos, pasibaigė alus, kokteiliai. Tik spėjau apie tai pagalvoti, o mūsų geradaris pasirūpino, kad taip nebūtų. Viskas vėl prisipildė. Beje, tai jis darė savo nuožiūra, net neklausė, ko mes norim. Mano norus jis atspėjo, o štai mergičkos labiau norėjo bananų, nei kokteilių... Bet jam to nepasakė. Taip besėdint ir ryto belaukiant, įvyko dar vienas dalykas. Prieina prie manęs kokia tai latvikė ir klausia, ar nenorėčiau aš pašokti (prieš tai kažkodėl atsiklaususi to Daivos). Įdomiausia tai, kad viskas vyko anglų kalba- ko gero ten, nykioje latvių žemėje, mes primetėm užsieniečius. Na, nuėjau aš su ja pašokti, ji visą laiką šypsojosi ir klausinėjo visko. Tiesa, dabar jau rusiškai. Dešimtokė, šešiolikmetė, vardo jau nepamenu...

Išaušus pajudėjome tolyn. Beeidami pamatėme savo geradarį, pamojavom jam rankomis (tikiuosi, jis nieko daugiau iš mūsų ir nesitikėjo) ir taip atsisveikinom. Toliau dvi valandas ėjom, nes mašinų nebuvo. Pro mus pravažiavo tie girti pankai, kuriuos buvome sutikę, mojavo ir kažką rėkė. Man tai nebuvo svarbu. Nebent jie būtų sustoję, bet šį kart važiavo priešinga kryptimi...
Pokalbiai mūsų galutinai mane atgaivino, ir nors buvau nemiegojęs jau dvi naktis, jaučiausi palyginus neblogai. Tokia naktis buvo... Apie 6.30 val. Ramunei ir Daivai sustojo mikroautobusiukas ir jos išvažiavo. Mums po kokių 15 min. sustojo sunkvežimis, vežantis žuvį. Pavežė 20 km. ir paleido kažkokiame kaime. Priešingai vairuotojo žodžiams, mašinų ir ten nebuvo. Po pusvalandžio nevilties, pamatėme autobusą ir jį sustabdėme. Vairuotojui prasitarėme, kad neturime pinigų, bet norime važiuoti. Jis mumis patikėjo, nes tai ir buvo tiesa- visoje šitoje kelionėje nė vienas iš mūsų keturių neturėjo nei santimo. Taip įveikėme likusį atstumą iki Jūrmalos, o kadangi mūsų ten neišlaipino, tai nuvažiavome iki Rygos apvažiavimo. Čia aš pasijutau gerai, nes grįžom į civilizaciją. Patikėkit manim...
Gan greitai sutranzavom labai jau gerą mašiną, bet važiavo ji tik porą kilometrų. Taip jau būną. Ten sustojo koks tai diedas ir pavežė 20 km. iki posūkio link Jelgava. Va ten ir strigom kokiai valandai ir tik apie 11.00 val. šiaip ne taip atsiradom Kekavoje. Fūros nestojo, bet sustojo koks tai bičas, kuris visą kelią iki Iecavos pasakojo apie kiaušinių pramonę Latvijoje. Tame mieste sustojo Mersas, kurio pagalba pasiekėme Bauska. Ten išsiskyrėme su Nomeda, jai sustojo fūra, o aš likau laukti... Sekanti mašina vežė 10 km. ir spėkit, ką sutikau. Ogi Ramunė su Daiva, sveikos ir gyvos, stovi 15 km. nuo LV/LT sienos. Pavežė tas vairuotojas mus visus dar porą kilometrų ir paliko likimo valiai. Ten vėl prabuvome valandą, kol koks tai latviukas nuvežė iki sienos.

Taigi, mes jau ant sienos. Lietuvių muitininkai klausia, iš kur ir į kur mes einam. Pasakiau, kad buvom Kolkoje, pasimušti su vietine chebra. Ir dar paprašiau, kad surastų vieną mašiną į Kauną ir vieną į Vilnių. Po 5 min. man mašina į Kauną buvo rasta- estų fūra, važiuojanti į Dortmundą. Nusprendžiau apsiriboti Kaunu. Atsisveikinau su moterimis ir išvažiavau į Lietuvą. Pro kur važiavau- nepamenu, o išlipau prie IX forto Kaune.
Kaip sužinojau, Daiva ir Ramunė nebuvo tokios patiklios, nusprendė nelaukti, kol muitininkai joms ką nors ras, o pačios surado estų mašiną, nuvežusią jas į Panevėžį, o po to kažkaip grįžo į savo Vilnių, prieš tai dar išgėrusios kažkokiame bare- tiesa, šį kart tik Sprite.

Linkėjimai: moterims, su kuriomis nebūna liūdna.

Pabaigai: įstrigo į atmintį vieno vairuotojo pasakyti žodžiai: "chiastlivo vam, riebiata". Po jų aš pasijutau laimingas
Net nežinau kodėl...